Mieli Broliai, Seserys, Žemaičių žemės krikščionys! Vėl sulaukėm visiems mums brangios Jėzaus Kristaus Gimimo šventės! Jau jos laukdami Advento metu girdėjom bažnyčiose skaitomus Senojo Testamento pranašų tekstus, kuriuose išsakytas žmonijos ilgesys laukiant to įvykio, į kurį Kalėdose krypsta mūsų dvasios žvilgsnis bei mūsų širdys!

700 metų prieš Kristaus gimimą pranašas Izaijas tokiais žodžiais išsakė Dievo tautos ir visos žmonijos viltis bei Išganytojo – Mesijo atėjimo ilgesį.

„Tuomet atsimerks akliesiems akys, atsivers kurtiesiems ausys. Raišasis pašoks tartum elnias, ir nebyliui atsiriš liežuvis. Kuriuos Viešpats išlaisvins, tie sugrįš į tėvynę. (…) Sugrįš džiugesys ir laimė didžiausia, vargams ir dejonėms praėjus“. (Iz 35, 5 – 6; 10)

Praėjus dviems tūkstančiams metų nuo Jėzaus Kristaus gimimo, Jo įsteigtos Bažnyčios vadovas popiežius Benediktas XVI, žvelgdamas į Kalėdų pratartėlę, kalba:

„Gyvybės medis yra Marija su palaimintu savo įsčių vaisiumi – Jėzumi. Jėzus kaip kūdikis, beginklis Emanuelis t. y. Dievas su mumis. Jis kviečia pas save mus, kurie visi tam tikra prasme esame kamuojami nuopuolių. Mes vis nesugebame vaikščioti tiesos keliu ir tvirtai stovėti išbandymų valandą. Mes vis nupuolame, savęs nesuvaldome, esame susvetimėję sau ir kitiems.

Tikrasis Gyvybės medis nėra toli nuo mūsų, kažkur paprastame pasaulyje. Jis auga ir žydi tarp mūsų – ne tik kaip paveikslas ir ženklas, bet realiai. Jėzus, kuris yra Gyvybės medžio vaisius, pats Gyvenimas, tapo toks mažas, kad savo rankomis galime Jį apglėbti. Jis padaro save priklausomą nuo mūsų, kad mus išlaisvintų, išgydytų iš mūsų nupuolimų, ligų. Neleiskime Jam nusivilti mumis, leiskimės jo išgydomi. Atiduokime save į Jo gydančias rankas, kaip Jis save atidavė į mūsų rankas“.

Turbūt kiekvienas, sąžiningai į save pažvelgęs, turime pripažinti, kad mes irgi sergame pakartotinų nuopuolių ligomis, kad mums reikia Išganytojo, gydančio mūsų ne tik kūno, bet ypač dvasios ligas. Mums reikia Išlaisvintojo, kuris nuo atkritimų į nuodėmę laisvintų. – Viena iš labiausiai mūsų tarpe paplitusių ligų – priklausomybė, nelaisvė nuo alkoholio, nuo narkotikų, jų tarpe, nikotino.

Kasmet Kristaus gimimo šventė mus įveda į Naujuosius metus, Viešpaties duotus metus. Kiekvieni metai atveria mūsų dvasios žvilgsnį ne tik į ateitį, bet ir į praeitį. Kasmet paminim žmonijos istorijoje buvusių svarbesnių įvykių sukaktis, mus pamokančias, įspėjančias arba padrąsinančias, kad eitume teisingu – doros ir šventumo – gyvenimo keliu. 2008 metais minėsime visą eilę svarbių sukakčių. Šv. Kazimiero 550 metų gimimo, 400 metų Šiluvos M. Marijos šventovės jubiliejus, taip pat Popiežiaus Benedikto XVI paskelbtą Šv. Mergelės Marijos apsireiškimų Prancūzijos Lurde 150 metų jubiliejų, minėsime visam mūsų kraštui svarbią ir reikšmingą taip pat 150-ties metų sukaktį nuo Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus pradėtos mūsų tautos blaivinimo akcijos pradžios. Lietuvos vyskupai praeityje ne kartą yra kalbėję mūsų žmonėms apie blaivybės svarbą, daug kartų blaivybės propaguotojai yra pateikę statistinių duomenų suvestines, gąsdinančias ir įspėjančias, kokius baisius dvasinius ir materialinius nuostolius atneša girtavimas. Manome, kad nėra būtina kartoti tuos įspūdingus pagraudenimus. Žmogus, pasimetęs šiandieninės informacijos sraute, nėra linkęs pakankamai rimtai tokius pagraudenimus priimti.

Pirmiausia, norime priminti, ką apie girtavimą sako Dievo žodis – Naujasis Testamentas:

„Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei iškrypėliai, nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės. Kai kurie buvote tokie, bet dabar esate nuplauti, pašventinti, išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia.

„Viskas man valia!“ Bet ne viskas naudinga! „Viskas man valia!“ Bet aš nesiduodu pavergiamas!“ (1 Kor 6, 9 – 12).

Taigi Dievo žodis apaštalo Pauliaus lūpomis kviečia kiekvieną sąmoningą krikščionį į blaivumą, kaip autentišką Kristaus mokinio gyvenimo būdą. Nė vienas, sąmoningai apsisprendęs už neblaivumą – alkoholizmą ar narkomaniją, – negali būti Dievo karalystės pilietis – o ypač tie, kurie tampa šių žalingų įpročių vergai. Šventasis Raštas įpareigoja kiekvieną krikščionį kovoti ne tik už savo, bet ir už kitų brolių ir seserų, visų žmonių dvasinę laisvę. Tai ypač aktualu šiandien. Mes negalime teisti ar smerkti po gyvenimo išbandymų kryžiumi palūžusių brolių ir seserų, bet turime kovoti už savo ir jų dvasinę laisvę – laisvę būti blaiviems.

Paveldėjome sunkų praeities palikimą. Mūsų kraštą pavergusios jėgos stūmė mūsų brolius ir seseris į girtavimo liūną. Tuomet nemažai visuomenės daliai atrodė priimtina, prislopinus sąžinę ir sąmonę, bent kuriam laikui pamiršti, kokioje tamsoje ir beviltiškoje situacijoje gyvename. Pasidavęs nevilčiai, nusiminimui ir praradęs tikėjimą, ne vienas jautrios sielos žmogus nesugebėjo atsispirti svaiginimosi pagundai.

Tačiau ir šiandien yra jėgų, kurios bando pasinaudoti kitais žmonėmis ir jų laisvo apsisprendimo teise, siekdamos egoistinių tikslų. Laisvus mūsų visuomenės piliečius šios jėgos klastingais būdais bando paversti rinka alkoholiniams gėrimams ir narkotikams, bando padaryti juos alkoholio ir narkotikų vergais, net vaikus – moksleivius, mūsų jaunimą... Mieli Broliai ir Seserys, kviečiame jus visur, kur gyvenate, esate ir dirbate, būti kovotojais už savo, o ypač mūsų vaikų ir jaunimo teisę į dvasinę laisvę, blaivumą ir žmogiškąjį orumą.

Kalbėdami apie šią kovos už mūsų krašto žmonių dvasinę laisvę pareigą, mes visuomet prisimename M. Valančių, XIX šimtmetyje pakvietusį mūsų tautiečius į kovą prieš girtavimą.

Turėtume nepamiršti, kad vysk. M. Valančius kovojo su girtavimu ne tik bardamas ar baisiais girtavimo padariniais gąsdindamas, bet ir nuolat iškeldamas blaivaus gyvenimo teigiamas puses. To kartais pasigendame šiandieninėje mūsų blaivybės sąjūdžio veikloje. Jaunų ir laisvų žmonių aimanomis bei gąsdinimais nepatrauksim, nesužavėsim. Pirmoje savo blaivybės gromatoje vyskupas M. Valančius rašė: „Ar numanot vaikai mano, jog Dievas neišsakytai didę loską dėl jūsų suteikė atsiųsdams blaivystę arba prisiturėjimą nuo arielkos. Ir jūs iš savo pusės didej gražų paveikslą parodėt klausydamies balso savo vyskupo, savo kunigų. Dėkui už tai jums vaikai mano, per tai pasirodėt meilūs Dievui, visam dangui linksmybę padarėt ir palinksminot mane darbuojantis apie jūsų išganymą.

Ir jūs patys ar maž džiaugiatės pergalėję tą neprietelį arielką: jau nebgaišinat dykai grašių tuomet, kai jūsų vaikai būdavo pusalkaniai ir pusplikiai. –Nebegirdėtis jau muštynių ir nezgadų namuose, be ko pirmiaus nei viena šventė neapsieidavo. – Moterys ir ūkininkės, nudžiūvo ašaros nuo skruostų jūsų, nebesikavojat nuo vyrų savo girtų namo pargrįžtančių, visuomet dabar matot juos išmintingus ir rūpinančius apie gaspadorystę ir vaikus. Ir jūs vyrai nebregit moterų savo girtų namo pareinančių arba iš namų javus skraitais į karčiamas nešiojančių, barniai ir muštynės po rinkas ir karčiamas išnyko, butuose pargrįžo meilė tarp ūkininkų ir saviškių, jau nebgirdėt baisių atsitikimų iš arielkos, visi darbai geriau klojas, nieks dėl arielkos nebgul pasliks panedielyje kaip pirma atsitikdavo. – Vaikai nemato piktų paveikslų savo tėvų ir dėlto labiausiai jus šienavoja, visur pakajus ir linksmybė, rodos, jog šviesesnė saulė pražibo ir tūkstančiai balsų pakilo į dangų, šlovinančių Dievą už jo šventą loską, per kurią atvedė žmones į protą.“

Visos visuomenės, ypač krikščioniškos jos dalies, didžiausias rūpestis turėtų būti dvasinės pagalbos teikimas tiems broliams ir seserims, kurie tapo priklausomi nuo svaigalų ar narkotikų, kurie prarado dvasinę laisvę ar net tapo žalingų įpročių vergais. Nei pataikavimas jų įpročiams, nei jų barimas ar smerkimas nepadės jiems auginti laisvės, nepadės jiems prisikelti. Mes turime tiesti jiems – į šią nelaisvę patekusiems – broliškos – seseriškos pagalbos ranką. Senojo sovietinio tipo “blaivyklas” turi pakeisti dvasinės pagalbos centrai, kuriuose šie nelaimingieji broliai ir seserys būtų ne ujami, o priimami su meile ir geranoriškumu, kurio nenuslopintų net jo pakartotiniai nuopoliai. Visų mūsų rūpestis turėtų būti tokių dvasinės pagalbos centrų kūrimas, ypač anoniminių alkoholikų grupių rėmimas ir t.t. Kiekvienas iš mūsų galime suklupti, paslysti, dvasia susirgti. Mes, krikščionys, turėtume būti ne pasipūtę, suklupusius smerkią fariziejai, bet paklydusiems į pagalbą skubantys Gerojo Ganytojo Kristaus mokiniai, pripažįstantys ir gerbiantys suklydusio brolio ar sesės teisę į atsivertimą.

Visi sąmoningi mūsų krašto piliečiai turėtų budėti, kad mūsų valstybėje leidžiami įstatymai gerbtų kiekvieno valstybės piliečio teisę į blaivų gyvenimo būdą, apsaugotų visuomenę, o ypač jaunąją kartą nuo galimybės tapti klastingų manipuliacijų aukomis. Turime vieningai siekti, kad niekas nebūtų pavergiamas naudojantis jo silpnybėmis ir nepatyrimu.

Kad pajėgtume eiti šiuo keliu, visus kviečiame bendrai maldai. Kviečiame visus per maldą suprasti, kad Kalėdose švenčiame gimimo šventę To, kuris prieš 2000 metų atėjo į žemę ne smerkti ir teisti, bet gelbėti ir padėti. Linkime visiems Lietuvos tikintiesiems ir ypač kovotojams už blaivią Lietuvą būti panašiems į Gerąjį Gailestingąjį Viešpatį Kristų! Tik sekdami Juo, vadovaudamiesi jo žodžiu ir pavyzdžiu sukursime blaivią ir dorą mūsų krašto visuomenę!

Garbė Dievui aukštybėse ir žemėje ramybė Dievo mylimiems žmonėms!

Jonas Boruta SJ
Telšių vyskupas