Mieli Broliai Seserys – Žemaičių Žemės krikščionys,

Sveiki sulaukę Kristaus Prisikėlimo šventės. Kaip pavasario saulė kasmet atnaujina ir atgaivina mūsų žemės veidą po žiemos šalčių ir tamsos, taip kasmet Velykų šventės su šventuoju joms pasiruošimo Gavėnios laikotarpiu atnaujina ir suintensyvina mūsų tikėjimą, mūsų religinį gyvenimą. Dauguma Jūsų po Gavėnios Kristaus kelio apmąstymų giedant Kalvarijos kalnų giesmes, po per parapijas nusiritusios Gavėnios rekolekcijų bangos, apsivalę šventąja išpažintimi ir atgaila nuo praeities gyvenimo nuodėmių, tyromis širdimis susirenkate švęsti mūsų tikėjimo didžiąją misteriją – Kristaus pergalės prieš mirtį, prieš mūsų nusipelnytą mirtį, šventę. Pagal apaštalo Pauliaus mintį: „...išvaduoti iš nuodėmės ir tapę Dievo tarnais, jūs turite kaip vaisių – šventumą ir kaip baigtį – amžinąjį gyvenimą. Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 6, 8–9).

Broliai, „argi nežinote, jog mes visi pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 3–5).

Po beveik 2000 metų – t.y. XX amžiaus septintame dešimtmetyje Vatikano II-asis Visuotinis Bažnyčios susirinkimas apaštalo Pauliaus mintis paaiškino apibendrindamas XX amžiaus žmonijos dvasinę patirtį: „Šventasis Raštas, kuriam pritaria šimtmečių patirtis, moko žmonių šeimą, kad pažanga, ta didelė žmogaus gėrybė, atneša ir didelę pagundą, nes, pairus vertybių tvarkai ir blogiui susimaišius su gėriu, pavieniai žmonės ir jų grupės rūpinasi vien savo, o ne kitų reikalais. Todėl pasaulis jau nebėra tikros brolybės vieta, nes padidėjus žmonių galybei net pačiai žmonių giminei gresia sunaikinimas.

Nuodėmės sudarkytas šio pasaulio pavidalas praeina, tačiau mes mokomi, kad Dievas rengia naują buveinę ir naują žemę, kurioje viešpatauja teisingumas ir kurios laimė patenkins ir pranoks visus ramybės troškimus, kylančius žmonių širdyse. Tuomet mirtis bus nugalėta, o Dievo vaikai prikelti Kristuje; kas buvo pasėta silpnybėje ir sugedime, apsivilks negendamybe. Meilė ir jos darbai išliks, o visa kūrinija, kurią Dievas sukūrė žmogui, bus išvaduota iš vergavimo tuštybei.

Žmogiškojo orumo, broliškos bendrystės ir laisvės gėrybės, taigi visus gerus prigimties ir mūsų darbo vaisius, kuriuos, Viešpaties Dvasios vedami ir jo liepiami, būsime paskleidę žemėje, paskui vėl atrasime apvalytus ir be jokios dėmės, nušviestus ir perkeistus, kai Kristus perduos Tėvui amžiną ir visuotinę karalystę, „tiesos ir gyvybės karalystę, šventumo ir malonės karalystę, teisingumo meilės ir taikos karalystę“. Ši karalystė slėpiningu būdu jau dabar yra žemėje; ji pasieks savo atbaigą atėjus Viešpačiui (Gaudium et spes, 39).

Tačiau kol mes gyvename šiame laikinajame pasaulyje, nuolat susiduriame su Dievo duotos, kiekvienam žmogui suteiktos laisvės dovanos panaudojimu ne tik gėriui siekti, bet ir blogiui platinti. Skaudžius ir klaidingus mūsų tikėjimo brolių – dvasininkų pasirinkimus, padarytus penkiasdešimties metų laikotarpyje, intensyviai šiuo metu reklamuoja laicistinė žiniasklaida. Tai Jums, tikintieji, sukėlė daug skausmo ir drumstė Gavėnios susikaupimą, maldos ir dvasinio atsinaujinimo pastangas. Laiške Airijos tikintiesiems Popiežius Benediktas XVI rašė: „visi kenčiame dėl nuodėmių mūsų brolių, kurie išdavė šventą misiją... Daugelis jaučiatės asmeniškai praradę dvasią ir apleisti, kai kurių akyse esate be kaltės kalti (dėl gretinimo su nusidėjėliais) ir vertinami, tarsi būtumėte kažkokiu būdu atsakingi už kitų blogą elgesį. .. Tačiau pastarųjų dešimtmečių pokyčiai, sekuliarizacija, religinių praktikų mažėjimas silpnino mūsų, taip pat kunigų ir vienuolių mąstymą bei pasiryžimą gyventi pagal Evangeliją ir katalikiškas vertybes“.

Pirmiausia norime Jums mieli tikintieji priminti, kiekvienas giliau mąstantis žmogus gali nesunkiai suvokti, kad šiandieninėje mūsų kultūroje propaguojamas niekinantis požiūris į dekalogo šeštąjį įsakymą „Nepaleistuvauk“ ir devintąjį – „Negeisk svetimo vyro ir svetimos moters“ tikrai nepasitarnauja tam, kad būtų laikomasi nuostatos: nepaleistuvauk su nepilnamečiais. Turime pripažinti, kad pastarosios normos nesilaikymas palieka sunkias žaizdas nepilnamečių sielose, tačiau taip pat gilias žaizdas vaikų sielose palieka tėvų suirusios santuokos, iširusios šeimos. Nesunkiai galime suprasti, kokias vaikų žaizdas paliko jų įvaikinimas taip vadinamosiose „netradicinėse šeimose“. Veidmainiška eskaluojant kunigų pedofilijos problemą, nematyti, užmerkti akis prieš skaudžius nuopuolius šeimų gyvenime skatinantį „šiuolaikinį“ gyvenimo būdą bei šiuolaikinę kultūrą.

Antra, šiuo metu pasaulyje yra 400 tūkstančių katalikų kunigų, per devynerius metus (2001-2010) išnagrinėta 3 tūkstančiai bylų, nustatyta trys šimtai tikros pedofilijos atvejų per penkiasdešimt pastarųjų metų. Dėl Dievo meilės ir šitas skaičius yra labai didelis, tačiau reikia pripažinti, kad vis dėlto reiškinys nėra toks masiškas, kaip kai kas norėtų įtikinti.

Trečia, š. m. kovo 5 dieną prancūzų dienraštis „Le Monde“ išspausdino „disidentu teologu“ vadinamo Hanso Küngo straipsnį „Kovojant su pedofilija panaikinkim kunigų celibatą“.

Kovo 14 dieną „Le Monde“ Küngui atsakė Jaulain, kunigas, taip pat šeimos terapeutas ir psichiatras su keliolikos psichiatro darbo metų patirtimi. Jis sako, kad reikia „Skirti celibatą ir pedofiliją“. Anot šio kunigo psichiatro, jis per penkiolika darbo metų nėra radęs rimtoje mokslinėje literatūroje pagrindimo priežastingumui tarp celibato ir pedofilijos įrodyti.

Greičiau reiktų sakyti, kad ne celibatas yra priežastis, o kad kunigo statusas gali būti patrauklus psichologiškai nesubrendusiems asmenims dėl tariamo kunigo imuniteto (t.y. nepakaltinamumo) jausmo, dėl įsivaizdavimo, kad kunigui viskas galima. Šiuo požiūriu yra panašumų su kita institucija – diplomatiniu korpusu. Nemažai pastarojo meto diplomatų įsivėlė į pedofilijos atvejus, kurie vėliau užglaistomi valstybių vadovų. Kun. Jaulain priduria, kad patirtis rodo, jog seksualinis išnaudojimas būdingas visoms socialinėms klasėms, bažnytinės bendruomenės čia neišskirtis. Psichiatras ironiškai įvertino Küngo nuostatą, jog celibato panaikinimas padės kovoje su pedofilija: duomenys rodo, kad virš 90 procentų nepilnamečių išnaudojimų įvyksta šeimos rate. Tai gal uždrausti šeimos gyvenimą, kaip pačią pavojingiausią aplinką vaikams?

Šiandien kunigo gyvenimas nėra lengvas. Ačiū Dievui, kad jis pašaukia kunigystėn pakankamai uolių, darbščių, energingų jaunuolių, degančių noru nešti Kristaus Evangeliją į mūsų miestų ir kaimų žmones, kaip šviesą ir atramą, taip pat nelengvam XXI amžiaus žmonių gyvenime. Melskimės, kad tokių uolių, darbščių pasišventėlių Dievo ir žmonių tarnybai nepritrūktume.
Mieli Broliai Seserys, nesinorėjo gražių, nuostabių Kristaus pergalės prieš nuodėmę ir mirtį šventės proga liesti šią skaudžią temą, tačiau neišsiaiškinti klausimai, nustumti į pasąmonės lygmenį temdys ir drums Jūsų Velykų džiaugsmą.

Noriu baigti giedresne Velykine mintimi. Velykos yra ne tik prieš beveik 2000 metų įvykusio Kristaus Prisikėlimo paminėjimas, bet ir visų Jį tikinčiųjų prisikėlimo iš dvasinio sąstingio ir nuodėmių. Ne tik patys taip turime švęsti Velykas, bet ir kitiems padėti kilti. Popiežius Benediktas XVI kalbėjo, Evangelijoje pasakojama, kaip pas Jėzų jo priešai atvedė sugautą svetimaujant moterį. Pagal to meto įstatymus, tokia nusidėjėlė turėjo būti nubausta mirties bausme – užmėtant akmenimis. Jėzus ilgai tylėjo, kaltintojams nesiliaujant kamantinėti, ką tu manai, jis paskelbė savo nuosprendį: „Kas iš jūsų be nuodėmės tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“. Jėzaus priešai žinodami, kad Jėzus žino ir gali atskleisti žmonių sąžinės paslaptis, vienas po kito pasišalino. Liko vienas Jėzus ir ta nusidėjėlė moteris. Tada Jėzus jai tarė: Niekas tavęs nepasmerkė, nė aš tavęs nepasmerksiu mirčiai, eik ir daugiau nebenusidėk! Popiežius paaiškina: „Dievas mums trokšta tik gėrio ir gyvenimo. Jis pasirūpina mūsų sielos gerove per savo tarnus, mus išgelbėdamas iš blogio Atgailos / Susitaikymo sakramentu, nes Dievas nori, kad niekas nepražūtų, o visi turėtų galimybę atsiversti. Te visi tikintieji supranta šio sakramento reikšmę, išvysta jo grožį, kad būtų atgaivinti gailestingojo Dievo meilės. Mokykimės iš Jėzaus, kaip neteisti ir nesmerkti paklydusio žmogaus ir kartu, kaip nenuolaidžiaudami nuodėmei vadovaujantis principu „eik ir daugiau nebenusidėk“, pradėkim nuo savęs, būkime pakantūs ir gailestingi, ne tik saviems, bet ir svetimiems

Taip Jėzaus jau beveik prieš 2000 metų parodė kelią kaip turime spręsti skaudžiausias mūsų laikmečio problemas. Eikime per gyvenimą laikydamiesi jo paliktų mums elgesio gairių. Nenusivilsime!

„Nepaskęs eldijėlės, nei valtys,
švyturys Tavo uosto jei ves ...
Keltis, Viešpatie, norim mes keltis:
pražūtis ir mirtis be Tavęs“. /B. Brazdžionis/

Ramių, palaimingų Prisikėlimo švenčių visiems!

Jūsų vyskupas
Jonas Boruta SJ

2010 metų Velykos