Katalikų Bažnyčios Lietuvoje istorijos apmatai
 











 
 

Katalikų Bažnyčia Lietuvoje po totalitarizmo

Bažnyčia ir demokratinė valstybė

Vatikanas niekuomet nepripažino Lietuvos inkorporacijos į SSSR, todėl 1991 m. rugsėjį Apaštalų Sosto ir Lietuvos Respublikos diplomatinius santykius pakako atnaujinti, apsikeičiant atitinkamais dokumentais. 1992 m. vasarį Vilniuje pradėjo reziduoti Apaštalinis Nuncijus visiems trims Baltijos kraštams. Naują Bažnyčios ir valstybės santykių etapą pradėjo 2000 m. gegužės 5 d. pasirašytos, o rugsėjo 16 d. apsikeitus ratifikaciniais raštais įsigalioję trys sutartys tarp Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos. Jos reguliuoja bendradarbiavimą švietimo ir kultūros srityje, kariuomenėje tarnaujančių katalikų sielovadą bei teisinius Katalikų Bažnyčios ir Valstybės santykių aspektus.

Šių santykių plotmėje aktualiausios buvo trys – mokyklos, armijos ir nacionalizuoto religinių bendruomenių turto temos. Valstybinėse mokyklose kunigas ar pasaulietis tikybos mokytojas pasirodė 1989 m. Dabartinė, Konstitucinio teismo 2000 m. patvirtinta Švietimo įstatymo norma numato, jog tikybos mokoma tėvų (ar vaiko globėjų) pageidavimu, o nelankantiems šios disciplinos tuo metu dėstoma etika. Tikybos pamokas renkasi apie 60% mokinių. Kariuomenės kapeliono institucija atsirado 1991 m. Kunigai taip pat nuolat lankosi tardymo ir įkalinimo įstaigose.

Sovietų atimtas Bažnyčios turtas pradėtas stichiškai grąžinti 1988 m. pabaigoje. Dar sovietinis parlamentas – Aukščiausioji Taryba – 1990 02 14 įstatymu „Dėl maldos namų ir kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ pradėjo Restitucijos procesą. Netrukus po Nepriklausomybės paskelbimo Atkuriamasis Seimas 1990 06 12 priėmė „Katalikų Bažnyčios padėties Lietuvoje Restitucijos aktą“, numatantį kompensuoti okupacijos metais padarytus nuostolius. Bažnyčia atgavo absoliučią daugumą sakralinių pastatų, tačiau sunkiau ėjosi su švietimui, socialinei veiklai reikalingomis patalpomis, vienuolijų būstais, archyvų, meno vertybių grąžinimu.