Sausio 31 dieną, 17 valandą, Šv. Juozapo kunigų seminarijoje įvyko dailininko Vaidoto Žuko parodos atidarymas. Įžangos žodį tarė viena parodos kuratorių – seminarijos bibliotekos vedėja p. Irena Aleksandravičienė. Ji pasveikino susirinkusius ir pristatė parodos autorių kaip labai įdomią, spalvingą asmenybę, subrendusią intelektualinėje aplinkoje, kurioje buvo apstu knygų, meno, poezijos, muzikos. Pranešėja atkreipė dėmesį į faktą, kad dailininko tėvas Vladas Žukas yra iškilus mokslininkas, bibliografas, kultūrininkas, meno mylėtojas bei kolekcionierius, o senelis iš motinos pusės taip pat Dievo buvo apdovanotas tapytojo talentu. Vaidoto Žuko pasaulėžiūros, krikščioniškų vertybių formavimui labai didelę įtaką darė pažintis ir draugystė su prof. Juozu Keliuočiu, mąstytoju Justinu Mikučiu, vėliau - bendravimas su pranciškonais, šviesios atminties V. Orvydu, kunigu Č. Kavaliausku ir kitomis iškiliomis asmenybėmis. Toliau buvo pažymėta, kad V. Žukas kuria įvairių žanrų dailę: tapybą, freskas, grafiką, keramiką, juvelyriką. Kūriniuose ryški religinė tematika, darbai yra labai ekspresyvūs ir išraiškingi, juose labai svarbi spalvos ir formos dominantė. Autorius yra surengęs kelias dešimtis personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. I. Aleksandravičienė atkreipė dėmesį dar į vieną labai svarbų šio kūrėjo bruožą – pilietiškumą ir jo kaip menininko didelę moralinę atsakomybę, akcentuodama dailininko domėjimąsi senuoju religiniu menu bei primindama jo visos šeimos keliones po Lietuvą, po tolimiausius Žemaitijos užkampius tais gūdžiais sovietiniais metais, renkant niekam nebereikalingus liturginius reikmenis, senus bažnytinius paveikslus, kurie vėliau, restauratorių darbo dėka vėl gražinti į bažnyčias ir muziejus. Buvo pabrėžta, kad Vaidoto Žuko interesų akiratis išties yra labai platus: šalia liaudies meno, jis domėjosi katakombų freskomis bei priešistoriniais raižiniais uolose - petroglifais, kuriuos tyrinėjo Tian Šanyje archeologinės ekspedicijos metu, be to parodos autorius neabejingas ir šiuolaikiniam menui ir mus supančiai gamtos harmonijai. Pranešėja priminė, kad Lietuvos visuomenė, ypač vyresnės kartos žmonės V. Žuką prisimena ir gerai pažįsta kaip puikų ir gabų žurnalistą, katalikų radijo „Mažoji studija“ įkūrėją bei ilgametį jos vadovą, daugelio straipsnių kultūros ir religijos temomis autorių, knygos apie menininką pranciškoną V. Orvidą OFM sudarytoją ir leidėją, televizijos dokumentinio filmo „Agrastų vynas“ autorių.

Vėliau kalbėjęs seminarijos rektorius monsinjoras Ž. Vabuolas padėkojo kalbėjusiai bibliotekos vedėjai ir už jos iniciatyvą, kurios rūpesčio dėka ši paroda atsiradusi seminarijoje, o taip pat pačiam V. Žukui, kuris dar nėra eksponavęs savo darbų seminarijoje. Rektorius pabrėžė, kad paroda seminarijoje turi ne tik pažintinį, bet ir edukacinį pobūdį – supažindina mus su įvairiomis meno rūšimis. Jis palygino meno kūrinius su Dievo kūryba, prisimindamas psalmės žodžius, kur sakoma, kad Dievas sutvėrė pasaulį ne kaip sąvartyną, o kaip vietą gyventi, tuo primindamas, kad šiame gyvenime ne viskas yra perkama ir parduodama, o yra ir grožio, kuris puošia, pripildo gyvenimą nematerialiomis savybėmis. Monsinjoras Ž. Vabuolas pabrėžė, kad tokiu būdu šie meno kūriniai papuoš ir seminarijos bendruomenės buvimą, padėkojo dailininkui už galimybę grožėtis šiais kūriniais ir palinkėjo jam Dievo palaimos.

Toliau žodis buvo suteiktas pačiam autoriui, kuris dėkojo susirinkusiems bei papildė jį pristačiusios I. Aleksandravičienės žodžius, pastebėdamas, kad nebuvo paminėta dar viena jo „profesija“ – šeimos tėvo. Dailininkas pasakė, kad jie kartu su jį atlydėjusia žmona augina 6 vaikus. Čia dailininkas, pabrėždamas tėvystės svarbą savo gyvenime, priminė susirinkusiems, kad jis labiausiai vertina žmoguje žmogiškumą ir teigė, kad visa kita pasaulyje prieš tai nublanksta. Dailininkas akcentavo, kad jis nesistengė perteikti šia paroda kažkokį tai grožį, nes jo manymu, mūsų gyvenimuose reikia „rupios duonos“, kuri yra kartu ir skani ir sveika organizmui, be to per jos rupumą galime kai ką pajusti. Tokiu būdu autorius tarsi norėjo sulyginti savo požiūrį į meną su maistu, kuris kartais nėra gražus akiai pasižiūrėti ir būna galbūt neskanus ir sunkus kramtant, tačiau sveikas ir naudingas žmogui. Taip pat priminė, kad visų mūsų meniško žvilgsnio kilmė kažkuria prasme yra iš kaimo aplinkos ir kaip pavyzdį priminė nepasaldintas kalėdines prakartėles su savo natūralių lyg Bernardinų parapijoje gyvulių kvapais ir vaizdais ir pabrėžė, kad meno kūriniai neturėtų būti pagražinti, anot jo, „išcackinti“. Čia darbų autorius prisiminė genialųjį Mikelandželą, pastebėjusį, kad žmogui kažko trūksta savyje ir kad tikrasis tobulumas yra būdingas ne jam, o tik vienam Dievui ir kartu pabrėžė, kad šis menininkas genijus tik savo gyvenimo pabaigoje suprato, jog menininkui nėra duota sukurti idealaus kūrinio, todėl geriau yra kurti savo ribotą ir žmogišką, grubų daiktą. Analogiškai ir V. Žukas savo darbuose nori pabrėžti žmogaus dužlumą, o kaip kontrastą tam, autorius akcentavo religinį meną, kuris labai dažnai yra atitrūkęs nuo žmogiškumo. Todėl, pažymėjo dailininkas, jis savo kūrinių religiniuose motyvuose norėtų sugrįžti prie žmogaus, o Evangelija esanti ta vieta, kurioje menas yra geriausiai suprantamas. Toliau V. Žukas perėjo prie savo tapybos bei keramikos kūrinių apžvalgos. Pradėdamas apžvalgą, menininkas seminaristams akcentavo kunigystės unikalumą, jos bendravimo su žmonėmis neišsemiamas galimybes ir pažymėjo, jog norėtų, kad šie eksponuojami jo darbai duotų būsimiesiems dvasininkams platesnį požiūrį į meną. Vėliau menininkas, eidamas kartu su žiūrovais prie kiekvieno darbo, nuosekliai pasakojo apie kiekvieno jų atsiradimo istoriją, aplinkybes, techninius šių darbų atlikimo aspektus, dalinosi savo išgyventais kūrybos vargais bei džiaugsmais, atsakinėjo į klausimus. Susirinkusieji sužinojo apie šamotinio molio įdirbimo technologiją, įvairius simbolius religiniame mene bei votus, jų atsiradimo ir plitimo kartu su šventųjų paveikslais Lietuvoje istoriją. Parodos autorius pasidalino įspūdžiais, prisimindamas savo patirtį, susidūrus su P. Sezano bei katakombų tapyba.

Susirinkusiųjų vardu dailininkui už suteiktą galimybę nukreipti mūsų žvilgsnius į šią dievišką tikrovę, padėkojo V kurso seminaristas R. Moisevič.

Kl. Žilvinas Treinys