Benediktas XVI

Žinia 44-osios Pasaulinės visuomenės komunikavimo priemonių dienos proga

Kunigas ir pastoracija skaitmeniniame pasaulyje – naujosios komunikavimo priemonės Dievo žodžio tarnyboje

2010 m. gegužės 16-oji, sekmadienis

Brangūs broliai ir seserys!

Artimiausios Pasaulinės visuomenės komunikavimo priemonių dienos tema „Kunigas ir pastoracija skaitmeniniame pasaulyje – naujosios komunikavimo priemonės Dievo žodžio tarnyboje“ vykusiai išsitenka Kunigų metų kelyje ir pirmiausia skatina apmąstyti plačią ir jautrią komunikavimo ir skaitmeninio pasaulio pastoracijos sritį, teikiančią kunigui naujų galimybių tarnauti Dievo žodžiui ir Dievo žodžiu. Šiuolaikinės komunikavimo priemonės yra tapusios įprastiniais įrankiais, kuriais bažnytinės bendruomenės save išreiškia užmegzdamos ryšį su savo aplinka ir labai dažnai įvairiopai pradėdamos platų dialogą, tačiau dėl jų skvarbaus paplitimo pastaruoju metu bei didelės įtakos naudotis jomis tampa vis svarbiau ir naudingiau ir kunigo tarnyboje.

Pirmutinė kunigo užduotis yra skelbti Kristų, įsikūnijusį Dievo Žodį, ir sakramentais teikti daugialypę, išganomąją Dievo malonę. Kristaus, Žodžio, suburta, Bažnyčia yra ženklas ir įrankis bendrystės, kuria Dievas susivienija su žmogumi ir kurią kiekvienam kunigui privalu statydinti Dieve ir su Juo. Tai ir yra kunigiškosios misijos aukščiausiasis kilnumas ir grožis – joje ypatingu būdu tikrove tampa tai, ką patvirtina apaštalas Paulius: „Raštas juk sako: kas tik jį tiki, neliks sugėdintas. <...> Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas. Kaipgi žmonės šauksis to, kurio neįtikėjo?! Kaipgi jie įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?! O kas gi skelbs nesiųstas?“ (Rom 10, 11. 13–15).

Norint tinkamai atsakyti į šiuos klausimus didelių kultūrinių permainų – ypač suvokiamų jaunimo pasaulyje – aplinkoje, technologinių užkariavimų atverti komunikaciniai keliai jau tapo būtinais įrankiais. Juk skaitmeninis pasaulis, siūlantis priemones, teikiančias raiškai kone neribotas galimybes, iš tiesų atveria įsidėmėtinas perspektyvas šventojo Pauliaus raginimui: „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!“ (1 Kor 9, 16) įgyvendinti. Todėl plintant šioms priemonėms atsakomybė už skelbimą ne tik auga, bet ir tampa vis primygtinesnė bei reikalauja labiau motyvuotų ir veiksmingesnių pastangų. Šiuo atžvilgiu kunigas atsiduria tarsi „naujos istorijos“ pradžioje, nes juo labiau šiuolaikinės technologijos kuria vis intensyvesnius santykius, o skaitmeninis pasaulis plečia savo ribas, juo labiau kunigas kviečiamas užsiimti tuo pastoraciškai, dėdamas daugiau pastangų, kad komunikavimo priemonės tarnautų Dievo žodžiui.

Tačiau paplitęs multimedijiškumas ir tokio komunikavimo būdų įvairovė gali kelti grėsmę, kad naudotis komunikavimo priemonėmis daugiausia akins vien poreikis dalyvauti, o žiniatinklis bus klaidingai laikomas tik užimtina erdve. Tuo tarpu kunigams reikia gebėti dalyvauti skaitmeniniame pasaulyje nuolat išliekant ištikimiems Biblijos žiniai, idant jie galėtų vadovauti bendruomenėms, šiandien vis labiau išreiškiančioms save gausiais skaitmeninio pasaulio „balsais“, ir skelbti Evangeliją, greta tradicinių priemonių pasinaudodami naujos kartos audiovizualinėmis medijomis (foto, video, animacija, tinklaraščiais, interneto svetainėmis), kurios duoda iki šiol nežinotų galimybių plėtoti dialogą, taip pat yra naudinga pagalba evangelizuojat ir katechizuojant.

Per šiuolaikines komunikavimo priemones kunigas gali supažindinti su Bažnyčios gyvenimu ir padėti šiandieniams žmonėms atrasti Kristaus veidą. Sykiu šių įrankių tinkamą ir kompetentingą taikymą, kurio išmoko ugdymo metu, jis turėtų derinti su nuodugniu teologiniu pasirengimu ir ryškiu kunigišku dvasingumu, palaikomu nuolatinio pokalbio su Viešpačiu. Bendraudamas su skaitmeniniu pasauliu, kunigas labiau negu medijų technikos išmanymą turėtų parodyti savo Dievui pašvęstą širdį, taip suteikdamas „sielą“ ne tik savo pastoracinėms pastangoms, bet ir nenutrūkstamam komunikavimo srautui internete.

Ir skaitmeniniame pasaulyje turi būti žinoma, kad meilės kupinas Dievo dėmesys Kristuje mums yra ne praeities dalykas ir ne mokslinga teorija, bet iš pagrindų konkreti ir aktuali tikrovė. Pastoracija skaitmeniniame pasaulyje iš tiesų mūsų dienų žmonėms ir šiandienei pasiklydusiai žmonijai turėtų parodyti, „kad Dievas yra arti, kad mes Kristuje visi priklausome vienas kitam“ (Benediktas XVI. Kalba per kalėdinį Romos kurijos narių priėmimą: L‘Osservatore Romano, 2009 12 21–22 d., p. 6).

Kas už Dievo vyrą, kompetentingą naujųjų skaitmeninių komunikavimo priemonių srityje, galėtų geriau įgyvendinti pastoraciją, šiandienėje tikrovėje darančią Dievą gyvą bei aktualų ir praeities religinę išmintį pateikiančią kaip lobį, iš kurio derėtų semti norint šiandien oriai gyventi ir tinkamai statydinti ateitį? Kas kaip pašvęstasis Dievui darbuojasi komunikavimo srityje, tam tenka užduotis nulyginti kelią naujiems susitikimams nuolat laiduojant žmogiškojo ryšio kokybę ir dėmesį žmonėms bei jų tikriesiems dvasiniams poreikiams. Jie tokiu būdu padės žmonėms šioje mūsų „skaitmeninėje“ epochoje rasti ženklų, būtinų Viešpačiui pažinti, ir mokytis dėmesingumo ir vilties bei artintis prie gydančio ir visapusišką žmogaus vystymąsi skatinančio Dievo žodžio. Taip tas Žodis galės prasiskinti sau kelią tarp nesuskaičiuojamų kibernetinę erdvę raižančių „greitkelių“ sankryžų ir visomis epochomis patvirtinti Dievo pilietinę teisę, idant Jis naujomis komunikavimo formomis galėtų traukti miestų gatvėmis, stabtelėdamas prie namų ir širdžių slenksčių, kad pasakytų: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (Apr 3, 20).

Praėjusių metų žinioje raginau už komunikavimo procesus atsakinguosius skatinti pagarbos žmogaus asmens kilnumui bei vertei kultūrą. Tai vienas iš būdų Bažnyčiai šiandieniame „skaitmeniniame žemyne“ vykdyti „kultūros diakoniją“. Su Evangelija rankose ir širdyse akcentuotina, kad laikas ir toliau taisyti kelius, vedančius prie Dievo žodžio, neužmirštant ypatingą dėmesį skirti ieškančiajam, negana to, rūpintis tą ieškojimą palaikyti gyvą kaip pirmutinį žingsnį evangelizacijos link. Pastoracija skaitmeniniame pasaulyje pašaukta pagalvoti ir apie tuos, kurie netiki, nuleidę rankas ir kartu širdyje ilgisi absoliuto ir amžinųjų tiesų, nes naujosios komunikavimo priemonės leidžia užmegzti ryšį su kiekvienos religijos tikinčiaisiais, su netikinčiaisiais ir bet kurios kultūros žmonėmis. Kaip pranašui Izaijui prieš akis stovėjo maldos namai visoms tautoms (plg. Iz 56, 7), taip galbūt galima įsivaizduoti, kad žiniatinklyje – kaip Jeruzalės šventyklos „pagonių prieškiemyje“ – irgi galima erdvė tiems, kurie Dievo dar nepažįsta.

Naujųjų technologijų plėtra ir apskritai visas skaitmeninis pasaulis teikia visai žmonijai ir paskiram žmogui didelę galimybę ir paskatą susitikti bei plėtoti dialogą. Tačiau šie įrankiai yra didelė proga ir tikintiesiems. Negalima užkirsti kelio nė vienam, kuris prisikėlusio Kristaus vardu stengiasi kitam būti vis artimesnis. Todėl naujosios komunikavimo priemonės pirmiausia kunigams teikia vis naujų ir pastoraciškai neribotų perspektyvų, akinančių dėl plačios ir konkrečios bendrystės padaryti visuotinį Bažnyčios matmenį reikšmingesnį ir šiame gyvenime liudyti visada naują gyvenimą, gimstantį iš Jėzaus – amžinojo Sūnaus, atėjusio mūsų išgelbėti, – Evangelijos klausymosi. Tačiau nevalia užmiršti, kad kunigiškosios tarnybos vaisingumas kyla iš Kristaus, pirmiausia sutinkamo ir išgirstamo maldoje, skelbiamo pamokslais ir gyvenimo liudijimu, pažįstamo, mylimo ir švenčiamo sakramentuose, ypač Švenčiausiosios Eucharistijos ir Sutaikinimo.

Brangūs kunigai, iš naujo kviečiu jus išmintingai pasinaudoti nepaprastomis galimybėmis, siūlomomis šiuolaikinių komunikavimo priemonių. Tepadaro jus Viešpats aistringais Gerosios Naujienos skelbėjais ir naujoje, dabartinių komunikavimo priemonių sukurtoje „agoroje“.

To trokšdamas meldžiu jums Dievo Motinos ir Arso šventojo klebono globos ir nuoširdžiai visiems teikiu apaštališkąjį palaiminimą.

Vatikanas, 2010 m. sausio 24-oji, Šventojo Pranciškaus Salezo šventė

BENEDICTUS PP. XVI

_______________________________
„Bažnyčios žinios“, 2010 m., Nr. 8