Lapkritis tiesiog alsuoja amžinojo gyvenimo viltimi: jis prasideda Visų Šventųjų ir amžinybėn išėjusiųjų paminėjimu, o baigiasi viltingu Išganytojo gimimo laukimu. Todėl ir „Artumos“ autoriai mus kviečia gyventi veiklia viltimi. Nors šeimos, finansų, tikėjimo bei kitų krizių akivaizdoje neviltis atrodo išties pamatuotas pasirinkimas, nepasiduokite „nevilties melui“.

Jūs, žinoma, galite nesutikti su tokiu pasiūlymu, remdamiesi ne tik svariais „kriziniais“ argumentais, vis trumpesnėmis ir niūresnėmis dienomis, bet ir liaudies išmintimi, jog viltis kvailių motina. Tačiau net vaikai, šiame numeryje klausinėjami apie viltį, atsako, kad „beviltiškų žmonių nėra“.

Kaip ir kaskart, „Artuma“ – dorybių pusėje, todėl joje daugiau vilties nei nevilties. O argumentai už viltį ne tik vaikiškai paprasti – kad „vilties prarasti negalima“, bet ir verčiantys susimąstyti net didžiausią skeptiką. Juk krizė – tai virsmas, kartais atskleidžiantis ne pačią gražiausią pasaulio pusę, ir, pavyzdžiui, Antanui Gailiui neatrodo, kad ją išvysti taip jau blogai. Atvirkščiai, krizė – tai impulsas keistis, ir ji tikrai nėra pabaiga – galutinė ir nekeičiama, kaip Konstitucinio Teismo sprendimai. Apie vieną iš sprendimų, atrodytų, beviltiškai sumenkinusį santuoką ir šeimos perspektyvas, „Artumoje“ kalba teisininkai ir politikai. Jie yra veiklios ir pamatuotos vilties pavyzdys, apie kurį kalba kun. Danielius Dikevičius, pasiremdamas Biblija, o Zita Vasiliauskaitė, pasidalydama psichologės patirtimi.

Kai šiandienos visuomenės veikėjai ir politikai, ne visuomet mums patrauklus pavyzdys, atrodo daug nuodėmingesni nei praeities autoritetai, pateikiame Jums prieš 160 metų gimusio tautos patriarcho Jono Basanavičius portretą. Jam vilties tikrai nestigo. Net ankstyva žmonos liga ir mirtis, prasta paties sveikata netrukdė veikti ir siekti tikslo – Lietuvos Nepriklausomybės.

Lapkričio „Artuma“ dar ir dar kartą siūlo viltį, kad būdami čia, žemėje, galime amžinybę nusipelnyti ne tik darbais, pavyzdžiui, Vandos Ibianskos aprašyta savanorystė paliatyvios slaugos ligoninėje, bet, kaip rašo Tomas Viluckas, ir „mūsų maldos už išėjusiuosius yra atsiliepimas į gyvenimo didybę ir jo vilties šventimas“. O dėl sielos nemirtingumo, anot Vytautės Maciukaitės, net nereikia viltis, nes tai – „sveiku protu pažini“ tiesa. Galų gale, jei neturėtumėm vilties kasdien, ar gimdytumėm vaikus, kuriuos augindami ir auklėdami neretai susiduriame su gana beviltiškomis situacijomis pradedant pratinimu pasiprašyti į tualetą ir baigiant nesavanaudiško, savarankiško ir mylinčio žmogaus išugdymu. Tai galime pasiekti tik mylėdami ir paskaitinėdami „Artumoje“ spausdinamus ugdymo meno patarimus. Kasdienės vilties, kad visi gali keistis ir tobulėti, „Artuma“ nepraranda, skatindama savo skaitytojus tapti geresniais tėvais, uošviais, anytomis ir šešurais: į skaitytojų pasipiktinimus dėl spalio „Artumoje“ išspausdintų šmaikščių patarimų šiame numeryje atsako juos parengusio Lietuvos šeimos centro direktorė Dalia Lukėnienė, darsyk paskatindama visus pamažu, bet keistis.

Taigi nepraraskime vilties vienas kito atžvilgiu, bet būtinai veiklios vilties. O jei viliatės, kad spausdinsime daugiau jūsų mėgstamų straipsnių, atskleisime Jums rūpimą temą, tai parašykite mums, išsakydami savo viltis. „Artuma“ visada turi viltį pamažu tobulėti.

Parengė Julija JOKUBAUSKIENĖ