Šis birželis – mėnuo, turtingiausias metuose ne tik žiedų, bet ir liturginių švenčių, kurių pirmoji – Šeštinės – yra ir Tėvo diena. „Artuma“ visada gręžiasi į šeimą, tad tėčių šventė yra maloni proga prisiminti daugybės šventų dalykų išmokiusius tėvelius, taip pat ir paskatinti juos, vyrus, būti tvirtais ramsčiais ir aktyviais piliečiais sprendžiant šeimos politikos klausimus šalies mastu: išdrįsti įvardyti šeimos politikos objektą įteisinant šeimos sąvoką; įteisinti principus, kuriais remiantis kiti kuriami įstatymai nekenktų šeimai. Nes tėvo pavyzdys – labiausiai pamokantis, įsirėžiantis atmintin.

Ne visų tėveliai tokie dvasios milžinai, kaip tremtį patyręs Juozas Jakavonis iš Kasčiūnų. Apie tėvą, savo pavyzdžiu ir autoritetu ją išmokiusį darbštumo, sąžiningumo, pareigos jausmo ir Tėvynės meilės, nuotaikingai pasakoja juo besididžiuojanti dukra Angelė Jakavonytė-Rukštelienė, įtaigiai užkrečianti gerumu, pagarba Lietuvos istorijos aktualinimui. Mums, skaitytojams, belieka pasidžiaugti jų kaip avilys dūzgiančia, lankytojų pilna sodyba Dzūkijoje ir jos tėvelio Jakavonio ryžtingumu visą laisvalaikį skirti besidomintiems Lietuvos istorija.

Turbūt nėra sutapimas, jog Antanas Gailius, tardamas „Giriamąjį žodį“ „Auksinės lupos“ (svarbiausios ir kone vienintelės redaktoriaus nuopelnams įvertinti Lietuvoje skiriamos premijos) laureatui Petrui Kimbriui, prisimena dažnai iš jo girdėtą pamokymą, kad „vaikai nėra mūsų nuosavybė, kad jie tik laikinai mums duota dovana“. Greta bičiulio bičiuliui ištarto pagiriamojo žodžio, šiame numeryje publikuojamas ir dailės istorikės Giedrės Jankevičiūtės interviu su garbiuoju (taip pat ir Šventojo Rašto!) Redaktoriumi.

Literatūrinį skaitytojų žinių bagažą svariai papildys ir Česlovo Milošo biografijos apžvalga bei teksto ištrauka – apie klasikus kalbėti niekada nevėlu, niekada negana, o juk 2011-ieji UNESCO yra paskelbti šio Nobelio premijos laureato ir nuoširdaus krikščionio, beje, kilusio iš Kėdainių krašto, metais; „paskutiniojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečio“, – kaip pats save yra pavadinęs.

Birželio „Artumoje“ darsyk prisiminsime Gailestingumo metus pokalbyje su kun. Patrice’u Chocholskiu, Pasaulinio Dievo Gailestingumo kongreso generaliniu sekretoriumi. Šis interviu – reakcingas ir optimizmą stiprinantis. Kalbėdamas apie Lietuvą kaip apie mažą šalį, kun. Patrice‘as giliai įsitikinęs, jog turime didžiulį dvasinį potencialą kurti pasitikėjimo aplinką ir tai įrodo Gailestingumo kongreso pasisekimas Vilniuje. Jis tikina: „Apvaizda niekada neklysta – Lietuva tikrai turi ypatingą pašaukimą ir misiją, kurią dar reikia atpažinti. Jūs gebate megzti dialogą tuo metu, kai žmonija ieško atspirties.“

Kun. Danielius Dikevičius ištikimiesiems „Artumos“ skaitytojams stengiasi paaiškinti Pakartoto Įstatymo knygoje užrašytą Mozės atsisveikinimo kalbą, išskleisti jos gilesnę prasmę, slypinčią hebrajiškame tekste. Anot Mozės, paklusti Dievo Įstatymui reiškia atlikti tris skirtingus veiksmus: klausytis, daryti ir saugoti. O visas autentiškas Dievo žodžio svarstymas pasižymi vienu labai svarbiu bruožu – saikingumu. „Nepridėkite nieko <...> ir neatimkite nieko <...>“ (Įst 4, 2). Nesupraskime pažodžiui, tačiau ir netransformuokime, nepagražinkime, – tai būtų kelias, vedantis į religinį saikingumą ir… Pažadėtąją žemę.

Ko galėtume siekti be saiko? Tik gera daryti! Tačiau psichologė Zita Vasiliauskaitė įspėja mus, jog be saiko dirbdami ar šeimyniniam džiaugsmui ir poilsiui skirtoje namų erdvėje besirūpindami darbo reikalais nekuriame sau gerovės. Priešingai, daugybę savo vertybių statome į pavojų. Išsamiai aptarusi darboholizmą, autorė pateikia koncentruotą klausimyną apie asmeninį dėmesingumo savo darbiniams interesams ir gyvenimo kokybės santykį, padėsiantį skaitytojams būti sąžiningiems sau patiems ir atsakyti į opius klausimus. Galbūt kai ką netgi paskatins koreguoti gyvenimo būdą?

Užsispyrėliškai nematantiems, kuo žmogaus gyvenimui kenkia nuolatinis neturėjimas laiko – sau, savo vaikams ir artimiesiems, turėtų pagelbėti Eglės Venslovaitės Šiliūnienės trumpa, bet taikli „Pasaka apie prarastą laiką“. Apsigauname manydami, kad „šiuolaikiškai“ paskirstydami prioritetus (daugiau dėmesio skirdami „pačiupinėjamoms vertybėms“, o ne bendravimo džiaugsmui ir tarpusavio supratimui) visada spėsime „padėtį ištaisyti“. Vaikai jau suaugo ir paliko namus, o regis, vos praėjusį birželį žadėjote kartu kelti inkilus...

Rūta LAZAUSKAITĖ