| | Kun. doc. dr. Arvydas RAMONAS
Nacionalinis delegatas universitetinei sielovadai
Klaipėdos universitetas
Universitetinė sielovada IV: Kapeliono ir koplyčios institucija
Evangelijos skelbimas universitete reikalauja kvalifikuotų sielovados vadovų, kurie pasižymėtų ne tik tikėjimo gilumu ar patyrimu, bet ir išmanytų aukštosios mokyklos darbo specifiką. Kapeliono skatinama sielovada gali sukurti akademinėje aplinkoje krikščionišką bendruomenę bei išplėsti veiklą, kad būtų sukurtas tinkamesnis žmogaus asmeniui pasaulis. Pats žodis „kapelionas“ yra kilęs iš lotynų k. termino cappellanus, kuris savo ruožtu kyla iš termino capella – koplyčia. Katalikų Bažnyčios kanonai kapeliono sąvoką ir pareigas apibrėžia taip: „kapelionas yra kunigas, kuriam patikėta pastoviai rūpintis bent dalies tikinčiųjų bendruomenės ar ypatingos grupės reikalais, laikantis visuotinės ir dalinės teisės normų.“ (Diaz J., Cappellano, in Nuovo Dizionario di Diritto canonico, San Paolo, 1993, p. 124, plg. Codex Iuris Canonici, can. 564). Todėl kapelionas pirmiausia yra atsakingas už sielovados grupės subūrimą ir veiklą. Sielovados grupę sudaro dėstytojai ir studentai, suprantantys evangelinių vertybių svarbą, norintys jas atskleisti bei liudyti universitetinėje aplinkoje. Kapeliono uždavinys - priimti kiekvieną atėjusįjį, nesvarbu kokią patirtį turintį, džiaugsme ar varge esantį, padėti problemų kamuojamam studentui ar profesūros nariui, jį suprasti. Jaunimui reikia padėti jų išgyvenimuose. Vidiniai išgyvenimai, ieškojimai ir atradimai, juos patiriantiems asmenims yra labai reikšmingi. Juos patyręs jaunimas trokšta pasidalinti pirmaisiais juos praturtinusiais vidinės patirties vaisiais (plg. Trimakas, K., Jaunimas. Patirtis ir įžvalgos, Kaunas, 2000, p. 120).
Būtų idealu, jeigu universitete būtų koplyčia, kur būtų galima švęsti sakramentus, susirinkti maldai, susikaupimui ar kokiam krikščioniškam kultūriniam renginiui. Universitetinė koplyčia turėtų vykdyti šias funkcijas:
Koplyčia turėtų būti vieta, kurioje nebijoma skelbti Jėzaus Kristaus Evangelijos tiesos, tai darant sumaniai ir kantriai. Koplyčia turi turėti autentišką dvasingumą, kuris yra įtvirtintas praeities didžiosiose tradicijose, bet tuo pat metu yra nukreiptas ir į ateitį. Šis dvasingumas turi būti tikras, gyvas ir aktyvus. Tai yra viso ko pamatas. Būtent pats Kristus čia veikia aktyviai. Jis yra mokytojas, evangelizuotojas, gaivintojas, tikintieji yra tik jo instrumentai. Šių dienų jaunimas ieško autentiškumo ir integralumo, o būtent šie siekiai ir turi būti universiteto koplyčios veiklos esmė. Jeigu krikščioniškoje kultūroje nedalyvauja Kristaus dvasia, tada ji niekuo netampa geresnė už pasaulietinę kultūrą, kuriai siekiama daryti teigiamą įtaką.
Koplyčia turėtų būti vieta, kur renkasi bendruomenė, kur švenčiama Eucharistija. Bendras autentiškas liturginis gyvenimas yra viena iš svarbiausių katechezės ir evangelizavimo formų. Per Eucharistijos šventimą Bažnyčia pasireiškia kaip „sakramentas“, ir kaip „ženklas bei instrumentas“ intymios sąjungos su Dievu ir su visa žmonių gimine. Bendruomenės gyvenimas bet kuriame lygmenyje pasireiškia visur, kur tinkamai parodomas humanizmas, gerbiantis asmens, sutverto pagal Dievo paveikslą ir panašumą, garbę ir orumą. Būtent bendruomenėje išmokstama gerbti savo pačių orumą, sužinoma apie kitų žmonių orumą. Postmodernioje visuomenėje, kur akcentuojamas individualizmas, gyvenimas bendruomenėje tampa svarbus, jeigu siekiama išsiaiškinti savo, kaip žmonijos šeimos atstovų, teises ir įsipareigojimus. Pasidalijimas išgyvenimais, remiantis moralės principais, kurie mus priartina prie savęs, kaip Dievo kūrinių (vaikų) visiško supratimo. Sielovada (į sunkias/ribines situacijas patekusiems žmonėms) – tai gydantys susitikimai su kitais žmonėmis, kur dalijimąsi išgyvenimais.
Koplyčia turi būti ta vieta, kur Kristų galima atrasti per autentišką ir gyvą katechezę, Dievo Žodžio skaitymą bei dvasingumo ugdymą. Universitetinė katechezė Kristų atskleidžia ypatingai kaip mokytoją. Intelektualiai augantiems žmonėms įvairiose jų studijų srityse turi būti pasiūlytas iššūkis kartu ugdytis ir augti savo tikėjime, studijuojant turtingus rašytinius šaltinius, teologiją ir dvasingumo tradicijas. Daug jaunų žmonių tiesiog „nori pamatyti Jėzų“ (Jn, 12, 21). Visomis pedagoginio poveikio priemonėmis svarbu parodyti įsiklausymą į šiuos pageidavimus, kaip ir deramą dėmesį tiems, kurie ieško Kristaus ar atsakymo į klausimą apie gyvenimo esmę ir prasmę. Gebėjimas pasidalinti Evangelijos paslaptimi dažnai kyla iš ankstesnių gyvenimo patirčių. Taigi koplyčioje jaunimui turėtų būti įtaigiai pateiktos didžiosios tikėjimo tiesos, diskutuojama apie tas tiesas. Verta pastebėti, kad tikras dialogas yra įmanomas tik tada, kai tikėjimas dialogo dalyviams yra tapęs realybe. Be to, visada svarbu išlaikyti trapią pusiausvyrą tarp didaktinio komponento ir naujų mokslinių įžvalgų.
Koplyčia turėtų būti ta aplinka, kur vyktų pagarbus akademiškas ir sąžiningas dialogas ne tik tarp proto ir tikėjimo, tarp kultūros ir religijos, bet ir tarp skirtingų krikščioniškų konfesijų. Ekumeninė dvasia universiteto koplyčioje turi aiškiai byloti apie tuos dalykus, dėl kurių sutariama, nagrinėjant Evangelijos vertybes. Ekumeninis dialogas turi skleisti viltį, kad istorijos bėgyje krikščionys sugebės pasiekti visišką ir regimą bendrystę tarpusavyje, nes tikėjimas yra grindžiamas ne savo pačių jėga, bet Kristaus noru, kad „jie būtų viena“ (Jn 17, 22) (plg. Fairhead J., University chaplaincy, in Universita e Chiesa in Europa, Elledici, Torino, 2003, p. 142-143).
Kapeliono, kaip bet kokios bendruomenės ganytojo funkcija yra melstis už bendruomenę, dėl jos studijuoti ir aukotis, kad padarytų ją panašią į Bažnyčią, Kristaus Sužadėtinę, vis gražesnę ir vertesnę Tėvo palankumo ir Šventosios Dvasios meilės. Kapeliono kaip ganytojo dimensija ragina jį vadovauti akademinei bendruomenei tarnaujant visiems jos nariams ir kiekvienam atskirai, apšviečiant jų sąžinę tiesos šviesa, autoritetingai remiant evangelinį krikščioniško gyvenimo autentiškumą, taisant klaidas, atleidžiant, gydant žaizdas bei skatinant broliškumą (plg. Presbyterorum ordinis, 6).
Jonas Paulius II savo paraginime Ecclesia in Europa sako, jog į naujosios evangelizacijos misiją yra pakviesta visa Bažnyčia: „tarnauti vilties Evangelijai evangelizuojančia meile yra visų pareiga ir atsakomybė. Kad ir kokia būtų kiekvieno charizma ar tarnyba, pagrindinis kelias, kuris nurodytas visiems ir kuriuo visi gali eiti, yra meilė: tai kelias, kuriuo žengti savo Mokytojo pėdomis pašaukta visa bažnytinė bendruomenė“ (Ecclesia in Europa, 33). Todėl ir sielovadinių tarnybų buvimas universitete neša savo misiją ir tarnystę visai akademinei bendruomenei. 2002 metų JAV vyskupų konferencijos pastoracinis laiškas sielovados tarnystės klausimais „Dvasios įgalinti“ (plg. Lingertaitienė A. JAV Vyskupų konferencijos pastoracinis laiškas universiteto sielovados tarnystės klausimais „Dvasios įgalinti“, Vilniaus akademinės sielovados centro kronika, Vilnius, 2002) išskiria 6 bruožus ir turint omenyje, kad akademinės pastoracijos kūrimas yra organizuojamas dalijantis kitų šalių patirtimi, šiuos tarnystės bruožus galima būtų pritaikyti ir Lietuvos universitetų sielovadinėje tarnyboje.
Tikėjimo bendruomenės kūrimas. Laiške sakoma, kad studentų gyvenimas yra fragmentiškas, suskilęs, todėl, kad išgyvena santykių atšalimą ir atitolimą. Kadangi krikščionybė yra bendruomeniška, tai visi pakrikštytieji turi turėti atsakomybę kurti tikinčią maldos ir tarnystės bendruomenę. Bažnyčia priima visus asmenis, juos dvasiškai gydo bei suteikia viltį.
Tikėjimo pasisavinimas. Laiške taip pat teigiama, kad studentai akademinėje aplinkoje susiduria su moksliniu – sisteminiu mąstymu, kuris įneša skilimą religinėje plotmėje (materializmas, individualizmas, reliatyvizmas). Studentai susiduria su įvairiomis teorijomis, kurios viena kitai prieštarauja. Tačiau pažymima, kad studentai dažnai jaučia troškimą gyventi prasmingą gyvenimą. Ypač studentų ieškojimuose yra svarbus profesūros vaidmuo. Reikėtų pateikti vilties pavyzdžių studentams, nes jie dažnai būna linkę pasiduoti nihilizmui. Todėl tampa reikšmingos įvairios Šventojo Rašto grupės, kuriose apmąstomas tikinčiojo gyvenimas, pasidalijama teologinėmis įžvalgomis bei gyvenimo patirtimi.
Krikščioniškojo sąmoningumo formavimas. Jaunimas ypač susiduria su moraliniu reliatyvizmu, todėl reikia jam padėti susiorientuoti tarp gėrio ir blogio; padėti apmąstyti realius gyvenimo klausimus.
Ugdymas teisingumui. Labai svarbūs išlieka socialiniai klausimai, kur studentai turėtų suvokti asmens orumo svarbą, silpnųjų teisių gynimą, atsakomybę už savo vienokius ar kitokius priimtus sprendimus ir veiksmus.
Asmeninio tobulėjimo skatinimas. Akcentuojama ugdyti kritinį mąstymą; svarbu ugdyti ne tik auklėti žinančias, bet ir mąstančias asmenybes. Dvasinio troškimo penas turėtų būti suteikiamas per įvairias maldos ar Šv. Rašto grupeles, liturgijos metu. Svarbu atsakyti į psichologinius – emocinius poreikius, kai iškyla įtampa draugystės metu ar sunku surasti tarpusavio bendravimo kalbą. Šiame laiške siūloma pravesti diskusijas, kviestis prelegentus, sutuoktinius, psichologus, pasirenkant vertingas pokalbių temas.
Vadovų ugdymas. Nuo būsimųjų vadovų priklausys, kokia bus visuomenė. Krikščioniškas vadovavimas remiasi meilės tarnyste, kuri padeda kitiems pakilti iš nevilties, netikrumo jausmo. Ypatingai raginama atkreipti dėmesį į tuos studentus, kurie savo noru atlieka vienokias ar kitokias tarnystės. Todėl skatinama tokiam jaunimui rengti kursus, seminarus, apmąstymus. Akcentuojama atkreipti dėmesį į pašaukimų ugdymą, atskleidžiant šeimos ir lytiškumo reikšmę, tėvystės atsakomybę, o taip pat padrąsinti tuos, kurie nori gyventi celibatinį gyvenimą, nes jie ypatingai jaučia visuomenės spaudimą ir išgyvena kultūrinius stereotipus (plg. A. Lingertaitienė, 2002, p. 2).
Kadangi šiandien didžioji visuomenės dalis tikrai išgyvena neviltį, ne išimtis yra ir jaunimas, studentija, todėl Katalikų Bažnyčia privalo eiti į jaunus žmones, į universitetus ir nešti viltį visiems žmonėms. Nemaža dalis studentų pasiduoda įvairiems negatyviems reiškiniams todėl, kad patys išgyvena krizes: tai įvairios kilmės baimė dėl ateities, nerimas, beprasmybė, vilties neturėjimas. Bažnyčia, skelbdama Evangeliją, žmogui atneša viltį, padeda atrasti gyvenimo ir mirties, meilės ir kančios prasmę, suteikia egzistencinius pagrindus kasdienybei. Sielovadinių tarnybų buvimas universitete yra svarbus, siekiant sudaryti sąlygas studentams bręsti tiek intelektualiai, tiek ir dvasiškai. Akademinė sielovada padeda studentams ir dėstytojams susitikti su Kristumi, kuris yra tikras ir nekintantis tiesos ir laimės šaltinis.
Universitetas, nė kiek ne mažiau nei kitos visuomenės institucijos, patiria šių laikų išbandymus. Nepaisant to, jis įneša nepamainomą indėlį į kultūrą tol, kol jis nepraranda savo pirminės paskirties būti ta institucija, kuri yra atsidavusi moksliniams tyrimams ir, tuo pat metu – žmogaus asmens ugdymui. Ši tarnystė turėtų tapti centrine nuolatinių reformų ir adaptacijos procesų metu, kurios gali prireikti, siekiant, kad universitetas, kaip viena seniausių institucijų Europoje, neatsiliktų nuo laiko žingsnių. Kapeliono ir koplyčios institucija universitete suteikia galimybę rūpintis akademinės bendruomenės dvasiniu ir religiniu gyvenimu, padėti ieškoti gyvenimiškų ir akademinių sprendimų, konsultuoti dvasinio gyvenimo klausimais. Koplyčia turėtų būti ta vieta, kur studentai ir dėstytojai iškilus asmeninėms krizėms, eitų pasimelsti ar susitikti su dvasiniu vadovu ar konsultantu. Apskritai sielovada akademinėje bendruomenėje turėtų suteikti galimybę kiekvienam norinčiam studentui ar dėstytojui gauti nuolatinę dvasinę pagalbą bei atsakymus į rūpimus egzistencinius gyvenimo klausimus.
Bus daugiau
|
į pradžią
į viršų