Kardinolas Joseph Ratzinger

„Et incarnatus est de Spiritu Sancto ex Maria Virgine“

Nikėjos išpažinimas, kaip ir ankstyvosios Bažnyčios visos didžiosios tikėjimo ištaros, savo pamatine sąranga yra trejybiško Dievo išpažinimas. Savo esminiu turiniu tai sakymas „taip“ gyvajam Dievui kaip mūsų Viešpačiui, iš kurio kyla ir grįžta mūsų gyvybė. Tai – Dievo išpažinimas. Tačiau ką reiškia vadinti šį Dievą gyvuoju Dievu? Tuo norima pasakyti, kad šis Dievas nėra mūsų mąstymo išvada, kurią dabar, būdami tikri savo pažinimu bei supratimu, pateikiame kitiems; jei šitai būtų tik tai, tai šis Dievas liktų žmogaus mintimi, o kiekvienas mėginimas į jį gręžtis būtų vilties ir lūkesčio kupinas, tačiau į neapibrėžtybę vedantis ieškojimas apgraibomis. Kalbėjimas apie gyvąjį Dievą reiškia, kad šis Dievas mums rodosi, iš amžinybės pažvelgia į laiką ir užmezga su mumis ryšį. Jo negalime apibrėžti bet kaip. Jis pats save „apibrėžė“ ir dabar kaip mūsų Viešpats yra prieš mus, virš mūsų ir tarp mūsų. Todėl toks Dievo rodymasis, kurio dėka jis yra ne mūsų mintis, bet mūsų Viešpats, sudaro tikėjimo išpažinimo šerdį: Dievo istorijos žmonių istorijoje išpažinimas neišplaukia iš Dievo išpažinimo paprastybės, bet yra jo vidinė sąlyga. Todėl visų mūsų išpažinimų centras yra „taip“ Jėzui Kristui: „Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi“. Tardami šį sakinį, priklaupiame, nes šioje vietoje atveriamas dangus, praskleidžiamas Dievo slaptumo šydas, ir mus tiesiogiai paliečia slėpinys. Tolimas Dievas tampa mūsų Dievu, tampa „Emanueliu – Dievu su mumis“ (Mt 1, 23). Didieji bažnytinės muzikos meistrai šiam sakiniui vis naujaip suteikdavo skambesį, per kurį neišsakomybė palyti mūsų klausą ir širdį. Tokios kompozicijos yra slėpinio „egzegezė“, pasiekianti gilesnius klodus negu mūsų visos racionalios interpretacijos. Tačiau kadangi tas, kas tapo kūnu, buvo Žodis, turime nuolatos mėginti šį pirminį Žodį, kuris „buvo pas Dievą“ ir „buvo Dievas“ (Jn 1, 1), išversti į žmogaus žodžius, kad žodžiuose išgirstume Žodį.

1. Tikėjimo išpažinimo sakinio gramatika ir turinys

Pažvelgus iš pradžių į sakinio gramatinę struktūrą, pasirodo, kad jis apima keturis veikėjus. Aiškiai įvardijama Šventoji Dvasia ir Mergelė Marija. Tačiau numanomas ir Jis, tas, kuris „priėmė kūną“. Prieš tai Jis vadinamas įvairiais vardais: Kristus, „viengimis Dievo Sūnus“, „tikras Dievas iš tikro Dievo“, „esantis vienesmis su Tėvu“. Tad šiame Jis – neatskiriamai – slypi dar vienas Aš: Tėvas, su kuriuo jis yra vienos esmės ir todėl gali vadintis Dievu iš Dievo. Tai reiškia: pirmutinis ir tikrasis šio sakinio veikėjas yra – po to, ką apmąstėme, ir negali būti kitaip – Dievas, tačiau Dievas kaip trys veikėjai, kurie vis dėlto yra tik vienas: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Bet sakinio dramatiškumą sudaro ne ištara apie amžiną Dievo būtį, bet ištara apie veiksmą, kuri, atidžiau pasižiūrėjus, pasirodo esanti ištara apie kančią – kaip pasyvas [incarnatus est]. Prie šios ištaros apie veiksmą, kuriame savaip dalyvauja trys dieviškieji Asmenys, priklauso „ex Maria Virgine“, maža to, šis pasakymas lemia visumos dramatiškumą. Juk be Marijos Dievo įžengimas į istoriją būtų nepavykęs, būtų nepasiekta tai, ką sakome išpažindami tikėjimą, – kad Dievas yra ne tik Dievas savyje ir sau, bet ir Dievas su mumis. Tad gyvojo Dievo išpažinimo šerdyje stovi pati save nuolankia, t. y. bevarde, pavadinusi moteris (Lk 1, 48) (1), ir yra nuo jo neatskiriama. Ji neatsiejama nuo mūsų tikėjimo į gyvąjį, veikiantį Dievą. Žodis tampa kūnu – amžinasis prasmės pradas įžengia į pasaulį. Jis žvelgia į jį ne tik iš išorės, bet ir pats tampa veikiančiuoju jame. Kad tai būtų galėję įvykti, reikėjo mergelės, leidusios, kad visas jos asmuo, t. y. jos kūnas, ji pati taptų Dievo gyvenimo pasaulyje vieta. Įsikūnijimui reikėjo priėmimo. Tik taip Logos ir kūnas tikrai tampa viena. „Tas, kuris tave sukūrė be tavęs, nenorėjo tavęs atpirkti be tavęs“, – apie tai yra pasakęs Augustinas (2). Pasaulis, į kurį ateina Sūnus, „kūnas“, kurį jis priima, nėra kažkas ir kažkur – tas pasaulis, tas kūnas – tai žmogus, atvira širdis. Laiške žydams tapimas žmogumi, remiantis psalmėmis, aiškinamas kaip Dievo viduje vykstantis realus dialogas: „Paruošei man kūną“, – sako Sūnus Tėvui (Žyd 10, 5). Tačiau kūnas paruošiamas ir tuo, kad ir Marija sako: „Aukų ir atnašų tu nebenori, bet paruošei man kūną... štai ateinu... vykdyti, o Dieve, tavo valios“ (Žyd 10, 5–7; Ps 40, 6–8). Kūnas Sūnui ruošiamas per tai, kad Marija visiškai atsiduoda Tėvo valiai, taip leisdama padaryti save Šventosios Dvasios palapine.

2. Biblinis sakinio fonas

Norėdami suvokti visą Išpažinimo pagrindinio sakinio gelmę, turime grįžti prie Credo šaltinio – Šventojo Rašto. Atidžiau pažvelgus, Tikėjimo išpažinimas šioje vietoje atsiskleidžia kaip trijų didžių biblinių Sūnaus tapimo žmogumi liudijimų santrauka: Mt 1, 18–25; Lk 1, 26–38; Jn 1, 13 ir t. Nesileisdami į smulkmenišką šių tekstų aiškinimą, pamėginkime susipažinti su jų kaskart savitu ir ypatingu indėliu į Dievo tapimo žmogumi supratimą.

2.1. Mt 1, 18–25

Matas savo evangeliją rašo žydams ir iš žydų kilusiems krikščionims. Tad jam svarbu išryškinti Senosios ir Naujosios Sandoros tęstinumą. Senasis Testamentas krypsta į Jėzų, jame išsipildo pažadai. Vidinis lūkesčio ir išsipildymo ryšys sykiu tampa įrodymu, kad čia tikrai veikia Dievas ir kad Jėzus yra Dievo atsiųstasis pasaulio Gelbėtojas. Tokia perspektyva nuo pradžių lemia, kad Matas pasakojimą apie Jėzaus kūdikystę plėtoja akcentuodamas šventąjį Juozapą, idant parodytų, jog Jėzus yra Dovydo sūnus, pažadėtasis paveldėtojas, padarantis Dovydo dinastiją tvarią ir paverčiantis ją Dievo karalyste, kuriai pavaldus pasaulis. Kilmės medis kaip dovydiškasis kilmės medis veda Juozapo link. Angelas sapne užkalbina Juozapą kaip Dovydo sūnų (Mt 1, 20). Todėl Juozapas duoda Jėzui vardą: „Jis priimamas kaip sūnus suteikiant jam vardą“ (3).

Būtent todėl, kad Matas nori parodyti pažado ir išsipildymo sąryšį, šalia Juozapo atsistoja Mergelė Marija. Vis dar neatskleistas ir nesuprantamas buvo pažadas, Dievo duotas per pranašą Izaiją svyruojančiam karaliui Ahazui, kuris pats, spaudžiamas besiartinančių priešiškų kariuomenių, nenori Dievo prašyti ženklo. „Todėl pats Viešpats duos jums ženklą. Štai mergelė laukiasi kūdikio; ji pagimdys sūnų ir pavadins jį vardu Emanuelis (Dievas su mumis)“ (Iz 7, 14). Niekas negali pasakyti, ką toks ženklas istorinę karaliaus Ahazo valandą galėjo reikšti – ar jis buvo duotas, ir koks. Pažadas toli pranoksta tą valandą. Jis toli pranoksta Izraelio istoriją kaip į ateitį, į nežinomybę, rodanti vilties žvaigždė. Matui šydas nukrinta su Jėzaus gimimu iš Mergelės Marijos: būtent dabar duodamas šis ženklas. Mergelė, pagimdanti Šventosios Dvasios galia, – štai ženklas. Su šia antra pažado linija susijęs ir naujas vardas, Jėzaus vardui suteikiantis visą jo reikšmę bei gelmę. Izaijo pažado vaikui duotas vardas Emanuelis kartu išplečia dovydiškąjį pažadą. Šio vaiko karalystė siekia toliau, negu dovydiškasis pažadas leido tikėtis: jo karalystė yra paties Dievo karalystė; jis dalyvauja visuotinėje Dievo viešpatystėje, nes jame į pasaulio istoriją įžengė pats Dievas. Tiesa, tokia žinia, pasirodanti Jėzaus pradėjimo ir gimimo istorijoje, toliau pratęsiama tik paskutinėse evangelijos eilutėse. Savo žemiškojo gyvenimo metu Jėzus žino esąs griežtai susietas su Izraelio namais, dar nepasiųstas į pasaulio tautas. Tačiau po mirties ant kryžiaus, kaip Prisikėlusysis, jis sako: „Padarykite mano mokiniais visų tautų žmones... Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 19 ir t.). Dabar jis čia pasirodo kaip Dievas-su-mumis, kurio nauja karalystė aprėpia visas tautas, nes Dievas yra tik vienas visiems. Atsižvelgdamas į tai, Matas vienoje Jėzaus pradėjimo istorijos vietoje pakeičia Izaijo žodžius. Jis nebesako: ji (Mergelė) pavadins jį vardu Emanuelis, bet: jie vadins jį Emanueliu, Dievas su mumis. Šiame „jie“ ryškėja būsima tikinčiųjų bendruomenė, Bažnyčia, kuri tuo vardu šauksis Jėzaus (4). Šventojo Mato pasakojime visa kreipia į Kristų, nes visa orientuota į Dievą. Tad Tikėjimo išpažinime tai pagrįstai buvo suprasta ir perteikta Bažnyčiai. Tačiau kadangi Dievas dabar yra su mumis, esmingai reikšmingi yra ir žmogiškieji pažado nešėjai: Juozapas žymi Dievo ištikimybę Izraeliui, tuo tarpu Marija įkūnija žmonijos viltį. Juozapas yra tėvas pagal teisę, tuo tarpu Marija motina pagal savo kūną: jos dėka Dievas dabar yra tikrai tapęs vienu iš mūsų.

2.2. Lk 1, 26–38

Dabar meskime žvilgsnį, kaip Jėzaus pradėjimą ir gimimą vaizduoja Lukas, – ne tam, kad čia šį neapsakomai turtingą tekstą aiškintume kaip tokį, bet kad suvoktume jo ypatingą indėlį į Tikėjimo išpažinimą. Apsiribosiu arkangelo Gabrieliaus apreiškimu, kad gimsiąs Jėzus (Lk 1, 26–38). Lukas angelo žodžiuose leidžia suspindėti Trejybės slėpiniams, taip suteikdamas vyksmui tą teologinį centrą, su kuriuo visa išganymo istorija susijusi ir Išpažinime. Gimęs kūdikis vadinsis Aukščiausiojo, Dievo, Sūnus; jį Aukščiausiojo galia slėpiningai pradės Šventoji Dvasia: tada kalbama apie Sūnų, netiesiogiai – apie Tėvą ir Šventąją Dvasią. Šventosios Dvasios nužengimui ant Marijos išreikšti Lukas vartoja žodį „pridengti“ (35 eil.). Taip jis daro užuominą į Senojo Testamento pasakojimus apie šventąjį debesį, kuris virš susitikimo palapinės rodydavo Dievo apsigyvenimą. Taip Marija paženklinama kaip naujoji palapinė, gyvoji Sandoros arka. Jos „taip“ virsta susitikimo vieta, kur Dievas pasaulyje atranda buveinę. Dievas negyvena akmenyse, jis gyvena šiame kūnu ir siela dovanotame „taip“; tas, kurio pasaulis neįstengia aprėpti, visas gali apsigyventi žmoguje. Šis naujosios šventyklos, tikrosios Sandoros skrynios motyvas Luko evangelijoje dažnas, ypač angelo pasveikinime Marijai: džiaukis, malonėmis apdovanotoji. Viešpats su tavimi (1, 28). Šiandien beveik niekas nebeginčija, kad šiais Luko perteiktais angelo žodžiais pakartojama Sof 3, 14 Siono dukteriai skirta ištara apie Dievo gyvenimą joje. Tad šio sveikinimo dėka Marija iškyla kaip įasmeninta Siono duktė ir kartu kaip apsigyvenimo vieta, kaip šventoji palapinė, virš kurios pakibęs Dievo buvimo debesis (5). Šią mintį, kuri vėliau paveikia ankstyvosios krikščionybės ikonografiją, perėmė Bažnyčios tėvai. Švytinti lazda rodo šventąjį Juozapą esant vyriausiuoju kunigu, krikščionių vyskupo prototipu. Tuo tarpu Marija yra gyvoji Bažnyčia. Ant jos nužengia Šventoji Dvasia, ir taip ji tampa naująja šventykla. Teisusis Juozapas paskiriamas Dievo slėpinių patikėtiniu, šventovės, kuri yra sužadėtinė ir Logos joje, namų šeimininku bei sergėtoju. Taip jis tampa vyskupo, kuriam patikėta sužadėtinė, įvaizdžiu; jis ja nedisponuoja, bet ją sergi (6). Visa čia orientuota į trejybinį Dievą, bet būtent todėl jo kartu buvimas istorijoje tampa ypač akivaizdus bei apčiuopiamas Marijos ir Bažnyčios slėpinyje.

Mūsų klausimui, mano akimis, svarbus dar vienas Luko pateikiamos apreiškimo istorijos momentas. Dievas prašo iš žmogaus „taip“. Jis nesinaudoja tiesiog savo galia. Sukurdamas žmogų, jis sukūrė laisvą priešais save esantįjį, ir dabar, kad tikrove galėtų tapti jo karalystė, besiremianti ne išorine galia, bet laisve, jam reikia to kūrinio laisvės. Bernardas Klervietis viename iš savo pamokslų dramatiškai pavaizdavo šį Dievo ir žmonijos laukimą: „Angelas laukia tavo atsakymo, nes jam reikia grįžti pas tą, kas jį atsiuntė... Atsakyk žodžiu, kurio laukia žemė, pragaras, negana to, dangus. Kaip Karalius ir Viešpats geidė, kad būtum graži, lygiai taip labai jis trokšta tavo pritariančio atsakymo... Ko delsi? Ko baiminiesi?.. Štai visų tautų Išsiilgtasis beldžiasi lauke į duris. Kad tik jis nepraeitų pro šalį, kol tu delsi... Stokis, skubėk, atidaryk! Stokis tikėjimu, skubėk atsidavimu, atidaryk pritarimu!“ (7). Be šio laisvo Marijos pritarimo Dievas negali tapti žmogumi. Žinoma, šis Marijos „taip“ visas yra malonė. Marijos nekaltumo dogma turi vienintelį tikslą – parodyti, kad nė vienas žmogus savo jėgomis negali išjudinti atpirkimo, bet kad jo „taip“ visas paniręs į dieviškosios meilės „pirma“ ir „anksčiau“ – meilės, kuri jį jau supa dar jam net negimus. „Visa yra malonė“. Tačiau malonė nepanaikina laisvės, priešingai, ji ją sukuria. Šioje istorijoje glūdi ir Marijos asmenyje susitelkia visas atpirkimo slėpinys: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38).

2.3. Jono evangelijos prologas

Atsigręžkime dabar į Jono evangelijos prologą, kurio tekstu remiasi Tikėjimo išpažinimas. Čia irgi tenorėčiau išskirti tris mintis. „Tas Žodis tapo kūnu ir pasistatė savo palapinę tarp mūsų“ (1, 14). Logos tampa kūnu: mes taip pripratome prie tų žodžių, kad mums nebekrinta į akis ta nepaprasta dieviškoji, regis, nesujungiamų atskirybių sintezė, į kurią Bažnyčios tėvai įsimąstė žingsnis po žingsnio. Čia glūdėjo ir tebeglūdi ta tikrai krikščioniška naujybė, kuri graikiškajai dvasiai atrodė absurdiška bei neįsivaizduojama. Kas čia sakoma, nekyla iš kokios nors kultūros, pavyzdžiui, semitų ar graikų, kaip šiandien nesusimąstant vis teigiama. Tai priešinga visiems mums žinomiems kultūros pavidalams. Žydams tai buvo lygiai taip pat klaidinga kaip dėl kitokių priežasčių ir graikams arba indams ar ir dabarties dvasiai, kuriai ši fenomeninio ir noumeninio pasaulio sintezė atrodo visiškai nereali ir kuri vėl ją neigia su visa šiuolaikinio racionalumo savimone. Kas čia pasakyta, yra „nauja“, nes kyla iš Dievo ir tik jo paties galėjo būti padaryta. Tai, į ką tikėdami, ir tik tikėdami, įžengiame ir kas atveria mums visiškai naujus mąstymo ir meilės horizontus, visai istorijai ir visoms kultūroms yra iš pagrindų nauja ir svetima.

Tačiau Jonas čia galvoje turi dar vieną ypatingą akcentą. Sakinys apie Logos, kuris tampa sarx (kūnu), kreipia į Evangelijos šeštą skyrių, kur ši pusė eilutės išplėtojama iki galo (8). Ten Kristus žydams ir pasauliui sako: duona, kurią jums duodu (t. y. Logos, kuris yra tikrasis žmogaus maistas), yra mano kūnas už pasaulio gyvybę (6, 51). Žodžiais apie kūną kartu jau išsakomas atsidavimas aukai, kryžiaus slėpinys ir iš to kylantis velykinio sakramento slėpinys. Žodis, kad įgytų naują statusą, netampa kūnu tiesiog kaip nors. Įsikūnijimas apima visą aukos dinamiką. Už to vėl slypi psalmės žodžiai: „Paruošei man kūną...“ (Žyd 10, 5; Ps 40). Tad šiame trumpame sakinyje glūdi visa Evangelija; į galvą ateina Bažnyčios tėvų žodis: Logos susitraukė, pasidarė mažas. Tai suprantama dvejopai: begalinis Logos pasidarė mažas, tapo vaikas. Tačiau taip pat neišmatuojamas žodis, visa Šventojo Rašto pilnatvė, susitraukė į šį vieną sakinį, į kurį surinktas Įstatymas ir Pranašai (9). Būtis ir istorija, kultas ir etosas čia suvienijami ir neiškreiptai būva kristologiniame centre. Antra man rūpima nuoroda bus trumpa. Jonas kalba apie Dievo apsigyvenimą kaip apie tapimo žmogumi padarinį ir tikslą. Jis kalba apie palapinės pasistatymą, taip vėl atkreipdamas dėmesį į Susitikimo palapinę Senajame Testamente, į šventyklos teologiją, išsipildančią įsikūnijusiame Logos. Tačiau graikiškame žodyje „palapinė“ – skene aidi ir hebrajiškas žodis šekina, t. y. ankstyvajame judaizme reiškęs šventąjį debesį, vėliau tapęs tiesiog Dievo vardu ir nusakydavęs „maloningą Dievo buvimą tarp maldai ir įstatymo studijoms susirinkusių žydų“ (10). Jėzus yra tikroji šekina, per kurią Dievas yra tarp mūsų, kai būname jo vardu susirinkę.

Galiausiai turime mesti dar vieną žvilgsnį į 13 eil. Jį priėmusiems jis, Logos, davė galią tapti Dievo vaikais: „tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę“. Egzistuoja dvi skirtingos šios eilutės perteikimo tradicijos, ir šiandien nebeįmanoma nustatyti, kuri yra pirminė. Abi pasirodo praktiškai taip pat anksti ir kaip vienodai svarios. Mat egzistuoja ir vienaskaitinė versija: „kuris ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimęs“. Greta yra mums įprastinis daugiskaitinis variantas: „kurie... iš Dievo užgimę“ (11). Toks dvilypis perteikimas suprantamas, nes eilutė bet kuriuo atveju kreipia į abu veikėjus. Todėl iš tikrųjų abu perteikimo variantus visada turėtume skaityti kartu, nes tik kartu jie iki galo išreiškia, kas norima pasakyti tekste. Įprastinėje daugiskaitinėje versijoje kalbama apie pakrikštytuosius, kuriems Logos dovanojo naują užgimimą iš Dievo. Tačiau Jėzaus gimimo iš mergelės slėpinys, šio mūsų užgimimo iš Dievo šaltinis, čia matomas taip aiškiai, kad tokį sąryšį galima neigti tik esant iš anksto neigiamai nusistačius. Tačiau laikantis ir vienaskaitinės formos, ryšys su „visais, kurie jį priėmė“, išlieka akivaizdus. Tampa aišku, kad Jėzaus pradėjimas iš Dievo, jo naujasis užgimimas skirtas mums priimti, dovanoti mums naują užgimimą. Kaip 14 eilutė, kurioje kalbama apie Logos įsikūnijimą, iš anksto kreipia į Evangelijos skyrių apie Eucharistiją, lygiai taip ir čia negalima nenuvokti pokalbio su Nikodemu trečiajame skyriuje. Nikodemui Kristus sako, kad norint įžengti į Dievo karalystę gimimo iš kūno nepakanka. Būtina iš naujo užgimti iš aukštybių, atgimti iš vandens ir Dvasios (3, 5). Kristus, Mergelės pradėtas Šventosios Dvasios galia, yra naujos žmonijos, naujo egzistencijos būdo pradžia. Tapti krikščionimi reiškia būti į šią naują pradžią įimtam. Tapti krikščionimi reiškia labiau atsigręžti į naujas idėjas, naują etosą, naują bendruomenę. Čia vykstantis virsmas yra realus gimimas, naujas sukūrimas. Tačiau atpirkimo vyksmo centre vėl stovi Mergelė Motina, visa savo būtimi laiduodama Dievo padarytą nauja. Tik jei jos istorija yra tiesa ir yra pradžioje, tik tuomet teisingi Pauliaus žodžiai: „Kas yra Kristuje, yra naujas kūrinys“ (2 Kor 5, 17).

3. Dievo pėdsakai

Dievas nesusisaistė su akmenimis, jis susisaisto su gyvais žmonėmis. Marijos „taip“ atveria jam erdvę, kur jis gali pasistatyti savo palapinę. Ji pati jam tampa palapine ir taip yra šventosios Bažnyčios, savo ruožtu kreipiančios į naująją Jeruzalę, kurioje nebėra jokios šventyklos, nes Dievas pats joje gyvena, pradžia. Tad pakrikštytųjų Išpažinime išpažįstamas tikėjimas į Kristų, viena vertus, yra sudvasinimas ir apvalymas visa to, kas apie Dievo gyvenimą pasaulyje pasakyta ir ko laukta religijos istorijoje. Tačiau kartu tai visus lūkesčius pranokstantis Dievo buvimo su žmonėmis įkūnijimas ir sukonkretinimas. „Dievas yra kūne“ – būtent šis neišardomas Dievo ryšys su savo kūriniu yra krikščioniškojo tikėjimo šerdis. Jei taip yra, tai tada suprantama, kodėl krikščionys nuo pradžių šventomis laikė tas vietas, kuriose šis vyksmas vyko. Jos tapo nuolatiniu Dievo įžengimo į pasaulį laidu. Nazaretas, Betliejus ir Jeruzalė taip tapo vietomis, kur galima pamatyti tartum Dievo pėdsakus, per kuriuos prie mūsų visiškai priartėja Dievo įsikūnijimo slėpinys. Kalbant apie apreiškimo Marijai istoriją, reikia pasakyti, kad Jokūbo protoevangelijoje, šiaip ar taip siekiančioje antrą šimtmetį ir, nepaisant daugelio legendinių elementų, išlaikiusioje realų atminimą, šis vyksmas padalytas į dvi vietas. Marija „paėmė ąsotį ir išėjo pasemti vandens. Ir štai balsas jai tarė: Sveika, malonėmis apdovanotoji, Viešpats su tavimi, tu palaiminta tarp moterų. Ji apsidairė į kairę ir į dešinę, ieškodama, iš kur šis balsas galėjo sklisti. Ji sudrebėjo, įėjo į savo namą, pastatė ąsotį, paėmė purpuro audinį, atsisėdo ant kėdės ir jį išskleidė. Ir štai priešais ją staiga atsirado Viešpaties angelas ir tarė: Nebijok, Marija, nes tu radai malonę Visagalio akyse ir pradėsi iš jo žodžio“ (11, 1 ir t.) (12). Šią dvejopą tradiciją atitinka abi šventovės – orientalinė šulinio šventovė ir katalikų bazilika, pastatyta aplink apreiškimo Marijai grotą. Abiem būdinga gili prasmė. Origenas atkreipė dėmesį, kaip šulinio motyvas ženklina visą protėvių istoriją Senajame Testamente (13). Kur beatvykdavo, jie kasdavo šulinius. Vanduo yra gyvybės elementas. Taip šulinys vis labiau tampa gyvybės įvaizdžiu apskritai – iki pat Jokūbo šulinio, prie kurio Jėzus pats save apreiškė kaip tikrosios gyvybės šulinį, kurio laukia ištroškusi žmonija. Šulinys, trykštantis vanduo tampa Kristaus, kuris mums teikia gyvybės vandens ir iš kurio atverto šono teka kraujas ir vanduo, slėpinio ženklu. Šulinys tampa Kristaus skelbimu. Tačiau greta stovi namas, maldos ir susikaupino vieta. „Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį...“ (Mt 6, 6). Itin asmeniškam dalykui, įsikūnijimo apreiškimui ir Mergelės atsakui, būtinas namo diskretiškumas. P. Bagatti tyrimai iškėlė aikštėn, kad jau antrame amžiuje Nazareto grotoje kažkieno ranka graikiškai įrėžė angelo pasveikinimą Marijai: Ave Maria (14). Pasak Gianfranco Ravasi taiklaus posakio, „krikščioniškoji žinia yra ne abstrakčių teologinių tezių apie Dievą rinkinys, bet Dievo susitikimas su mūsų pasauliu, su mūsų namų bei mūsų gyvenimo tikrove“ (15). Būtent taip ir yra čia, šventuosiuose Loreto namuose, ir jų didžiojo jubiliejaus metais (16): leidžiamės paliečiami dieviškojo veikimo konkretumo, kad iš naujo, kupini dėkingumo ir tikrumo, išpažintume: Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos ir tapo kūnu...

Nuorodos

(1) Plg. Mussner. Maria, die Mutter Jesu im Neuen Testament. St Ottilien 1993, 45: „:...tape???? reiškia niekinį, mažą, neturtingą, nereikšmingą... nuo dabar tai pasikeis: Marija nebebus nepastebima, „anoniminė“ mergaitė; jos vardas taps reikšmingas visoms būsimoms kartoms...“.
(2) Augustinas. Sermo 169, c. 11, Nr. 13 (PL 38, 923); plg. Bonaventūras. Breviloquium, p. V, c. 3.
(3) J. Gnilka. Das Matthäusevangelium I. Freiburg 1986, 19.
(4) Gnilka, loc. cit, 21.
(5) Plg. S. M. Iglesias. Los evangelios de la infancia II. Madrid 1986, 149–160; J. Ratzinger. „Du bist voll Gnade“. In: J. Ratzinger/P. Henrici. Credo. Köln 1992, 103–116, ypač 105–109.
(6) Čia remiuosi nepublikuotu A. Thiermeyerio darbu Josef als Idealbild des frühchristlichen Bischofs und Priesters (Rom 1989), kuriame, remiantis Bažnyčios tėvų tekstais, aiškinama S. Maria Maggiore bažnyčios triumfo arkos ikonografija.
(7) Bernardas Klervietis. In laudibus Virginis Matris. Hom. IV 8. Opera omnia. Edit. Cisterc. 4 (1966), 53 ir t.
(8) Plg. R. Schnackenburg. Das Johannesevangelium I. Freiburg 1965, 243.
(9) Plg. H. U. Von Balthasar. „Das verdichtet sich“. In: Int. kath. Zeitschrift Communio 6 (1977), 397–400. Prie Balthasaro nurodomų Origeno, Grigaliaus Nazianziečio, Maksimo Išpažinėjo tekstų kaip to paties motyvo tipiškai vakarietiška formuluotė pridurtina: Augustinas. Tract. In Joa 17, 7 ir t.: CCL 36, 174 ir t.
(10) Schnackenburg. Johannesevangelium I, 245.
(11) Schnackenburgas dar 1965 m. (Johannesevangelium I, 241) suformulavo: „Net jei abu teksto variantai seni, pirminiu vis dėlto turėtume laikyti daugiskaitinį“. Tokią pačią poziciją jis J. Galot atžvilgiu išlaikė ir savo pirmo tomo pirmame priede (Johannesevangelium IV. 3 leidimas, 1972); antrame priede (4 leidimas, 1978) M. Vellanikkalio, I. De la Potterie ir P. Hofrichterio akivaizdoje jis paliko klausimą atvirą.
(12) E. Hennecke/W. Schneemelcher. Neutestamentliche Apokryphen, I, Evangelien. Tübingen 1959, 280–290, cit. 284. Svarbi O. Cullmanno įžanga 277–279.
(13) Žr. didingą tekstą „Homilijose apie Pradžios knygą“ 13, 1–4 GCS 29: Bahrens. Origenes VI 1 113–121. Taip pat plg. J. Corbon. Liturgie aus dem Urquell. Einsiedeln 1981, 17 ir t.
(14) G. Ravasi. I Vangeli di Natale. Societą S. Paolo 1992, 45 ir 54.
(15) Ten pat, 54.
(16) Tekstas sukurtas kaip mariologinio kongreso šventovės 700 m. jubiliejaus proga įžanginis pranešimas (1995 m. kovas).

________________________________________________

„Bažnyčios žinios“, 2006 gruodžio 22, Nr. 24.