Sausio 7 d. Klaipėdoje įkurta nauja Šv. Brunono Kverfurtiečio parapija. Jos aptarnavimas patikėtas pranciškonams konventualams. Laikinosios parapinės koplyčios adresas – Debreceno 3.

Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordinas (Ordo Fratrum Minorum Conventualium) – kunigų (tėvų) ir brolių bendruomenė. Vienuoliją XIII amžiuje Italijoje įsteigė šv. Pranciškus Asyžietis. XV amžiuje pirmieji pranciškonai atėjo ir į Lietuvą. Keliaudami per miestus ir kaimus jie skelbė ir savo pavyzdžiu liudijo Dievo Evangeliją. Šiandien pranciškonų bendruomenės įsikūrusios daugelyje pasaulio šalių. Sekdami šv. Pranciškaus pavyzdžiu broliai dega noru tarnauti Kristui ir žmonėms skelbti Taiką ir Gėrį. Pagrindinis ordino tikslas – tarnauti žmonėms, o ypač mažiausiems iš jų – vienišiesiems ir apleistiesiems; įvairiomis priemonėmis (pasitelkus televiziją ir radiją, knygų leidybą, internetą ir mokyklas) nešti į pasaulį Gerąją Naujieną apie Jėzų Kristų.

Telšių Vyskupo Jono Borutos SJ pakviesti pranciškonai 2005 m. rugsėjo mėn. atvyko į Klaipėdą ir tarnavo darbuodamiesi Šv. Juozapo Darbininko parapijoje.

Naujosios parapijos globėjas šv. Brunonas Bonifacas Kverfurtietis (apie 974 – 1009) – vienuolis benediktinas, imperatoriaus kapelionas, misijų arkivyskupas, kankinys ir Katalikų Bažnyčios šventasis. Brunonas gimė apie 974 m. saksų didikų šeimoje Kverfurte, mokėsi mokykloje, įsteigtoje prie Magdeburgo bažnyčios. 995 m. jis paskirtas kanauninku, netrukus Romos imperatoriaus Otono III dvare jau ėjo kapeliono pareigas. 998 m. Brunonas paliko tarnystę Romos dvare ir įstojo į benediktinų vienuolyną Aventine, pasirinkęs Bonifaco vienuolinį vardą. 1001 m. jis prisijungė prie šv. Romualdo ir atsiskyrėlių Pereum vietovėje netoli Ravenos Italijoje. Tais pačiais metais misionieriai iš Pereum vyko į Lenkiją. Gavęs iš popiežiaus Silvestro II šventimus bei leidimą vienuolių misijinei veiklai, prie jų prisidėjo ir Brunonas. 1002 m. žiemą jis atvyko į imperatoriaus Henriko II dvarą, bet net iki 1004 m. turėjo laukti šventimų iš Magdeburgo arkivyskupo rankų. Brunono misijinės veiklos tikslas buvo vengrai, po to – pečenegai (gyvenę teritorijoje virš Dnepro upės, į pietus nuo Kijevo Rusios). 1003 m. po brolių kankiniškos mirties Brunonas išvyko į Lenkiją. Jis parašė du hagiografinius veikalus – ,,Šv. Alberto gyvenimas” ir ,,Penkių brolių kankinių gyvenimas”. Šie darbai yra reikšmingi šaltiniai tiriant Vidurio Europos viduramžių istoriją. Brunonas tęsė savo misijas ir baltų gyvenamosiose teritorijose. 1009 m. vasario 14 d. arba kovo 9 d. Lietuvoje jis mirė kankinio mirtimi kartu su kitais 18 misionierių. Būtent 1009 m. Kvedlinburgo analuose rašant apie šv. Brunono mirtį pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose buvo paminėtas Lietuvos vardas. Liturginiame kalendoriuje šv. Brunonas Kverfurtietis minimas liepos 12 d. 

„Bažnyčios žinios“
katalikai.lt