Krikščionybės istorijoje paprastai nutikdavo taip, kad pirmasis Evangeliją atnešęs misionierius – ar ją nuoširdžiai priėmęs krašto valdovas – ilgainiui tapdavo tos šalies šventuoju globėju. Švęsdami Lietuvos vardo tūkstantmetį, dažnai minime svarbiausią andainykščio įvykio herojų šv. Brunoną Kverfurtietį. Dabarties katalikui šis tolimas, nepažįstamas ir net svetimas šventasis – realus asmuo, tačiau, deja, veikiau kadaise nutikusios istorijos personažas, nei gyvas artimas užtarėjas danguje ir sektinas krikščionio pavyzdys. Pažvelkime, kokio žmogaus ir krikščionio gyvenimas slypi už visiems gerai žinomo lakoniško įrašo apie šį misionierių: „Šventasis Brunonas, dar vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktaisiais savo atsivertimo metais Rusijos ir Lietuvos pasienyje pagonių užmuštas su aštuoniolika saviškių kovo 9 dieną nukeliavo į dangų.“

Žemiškojo gyvenimo kelias

Apie 974 m. Vokietijoje, Kverfurte, gimęs vietos grafo Brunono sūnus Brunonas mokėsi Magdeburgo katedros mokykloje. 995 m. tapo Magdeburgo kapitulos kanauninku. Priimtas į imperatoriaus Otono III dvarą kapelionu (valdovas jo nevadindavęs kitaip, kaip tik „mano siela“), 996 m. karūnuotis vykstantį imperatorių nulydėjo į Romą. Ten giliai paveiktas žinios apie šv. Vaitiekaus kankinystę Prūsijoje, paliko dvarą ir įstojo į benediktinų vienuolyną, galbūt šia proga pasirinkdamas Bonifaco vardą. Po kelerių metų patrauktas kamaldulių vienuolijos steigėjo šv. Romualdo pavyzdžio, išvyko iš Romos ir ėmė gyventi atsiskyrėlišką griežto neturto, askezės ir fizinio darbo gyvenimą.

Brunonas nebuvo paprastas, niekuo neišsiskiriantis savo epochos žmogus. Vertinamas imperatorių, karalių, popiežių ir dvasinio gyvenimo mokytojų, jis tapo vienu reikšmingiausių to meto Katalikų Bažnyčios veikėjų. 1004 m. arkivyskupu misijoms įšventinto Brunono apaštališka veikla labai išplito: jis vyko į Vengriją, lankėsi Kijevo Rusioje, iš ten patraukė į pagonių pečenegų kraštą, įšventino vyskupą misijoms Švedijoje. Kviečiamas karaliaus Boleslovo Narsiojo, 1008 m. atkeliavo į Lenkiją ir iš čia leidosi kelionėn į baltų žemes, kur 1009 m. (veikiausiai kovo 9 d., nors minima ir vasario 14-oji), būdamas maždaug 35-erių, baigė žemiškąjį gyvenimą kaip Kristaus kankinys.

Kokia buvo paskutinė Brunono misija ir tikroji jo kankinystės priežastis, vienareikšmiškai atsakyti sunku, nes įvairūs šaltiniai pateikia skirtingas, kartais net prieštaringas žinias. Amžininkams nekėlė abejonių svarbiausia: Evangeliją skelbęs misionierius buvo nukankintas dėl tikėjimo – „dėl Kristaus, kuris yra Bažnyčios galva, meilės (...), romus kaip avinėlis, su 18 savo kelionės draugų“. Kur – Prūsijoje, Rusioje ar Lietuvoje – jis padėjo galvą, veikiausiai niekas ir niekada neatsakys. Visi mėginimai atrasti tikslią kankinystės vietą – tokių šiandien minima bent keliolika – tėra daugiau ar mažiau įdomios, artimos ar patikimos, tačiau neįrodomos versijos. Tiksliai nežinomos ir kitos jo kankinystės bei palaidojimo aplinkybės. Šaltiniuose sutartinai pabrėžiama, kad misionierius nukankintas nukirsdinant galvą, tačiau kai kuriuose rašoma ir apie galūnių nukirtimą. Nesutampa ir žinios dėl Brunono palaikų likimo. Pasak dalies šaltinių, jo kūną (kaip ir šv. Vaitiekaus) išpirkęs Lenkijos karalius Boleslovas Narsusis; anot kitos versijos, šventasis buvęs palaidotas savo misijos vietoje, kur nauja krikščionių bendruomenė virš savo įkūrėjo kapo pastatydinusi bažnyčią. Kur yra jo relikvijos, nežinoma ir šiandien.

Mus pasiekė gana šykščios žinios ir apie Brunono kankinystę – ją pažymėjo, tačiau dažniausiai itin lakoniškai, vienu ar keliais sakiniais, daugiausia įvairių Vokietijos vienuolynų ir katedrų (pvz., Magdeburgo, Kvedlinburgo ir kt.) analai; be jų, išliko vos keletas platesnių, tačiau kiek vėlyvesnių Brunono gyvenimo ir kankinystės aprašymų. Visi šaltiniai pagal savo pateikiamą informaciją skirstomi į tris pagrindines grupes: saksiškąją (bene reikšmingiausi jos pavyzdžiai – tai Kvedlinburgo analai ir Brunono amžininko, Merseburgo vyskupo Titmaro kronika), bavariškąją (jos pagrindas – Viperto, neva dalyvavusio Brunono misijoje ir vienintelio likusio gyvo, pasakojimas) ir itališkąją (bene ryškiausias šv. Brunono – kaip šv. Romualdo mokinio – žodinis portretas, paliktas žymaus XI a. teologo ir šventojo, vienuolio kamaldulio Petro Damianio). Šv. Petras Damianis išsamiai ir vaizdingai, tačiau galbūt ne taip tiksliai kaip vokiškieji šaltiniai aprašė ir šv. Brunono misiją bei kankinystę; jo pasakojimu, padariusiu bene didžiausią įtaką liturginei ir hagiografinei tradicijai, rėmėsi ir pirmųjų lietuviškų „Šventųjų gyvenimų“ autoriai, ir Pažaislio vienuolyno freskų ciklo sumanytojai.

Neturtėlis ir asketas

Kaip liudija biografai, Brunonas Kverfurtietis „buvo aukštos kilmės ir priklausė garsiai giminei. Dar būdamas vaikas jis, veikiant Dievo malonei, visus pranoko veido grožiu ir grakštumu, išaugęs pažįstamų ir artimųjų tarpe mielas bei malonus“. Šias prigimties dovanas Brunonas skyrė Kristaus meilei ir „pasirinko kilnesnio gyvenimo kelią“, „dieviškuoju gailestingumu labiau išrinktas būti Dievo nei kitų tėvų sūnumi“. Amžininkai vėliau taip prisimins Brunoną: „kai rytą turėdavo eiti į mokyklą, prieš palikdamas namus, prašė laisvos minutės, ir tuo metu, kai mes žaidėme, jis meldėsi.“ Būdamas kilmingas ir išsilavinęs dvasininkas, artimas imperatoriaus bičiulis, jis būtų be rūpesčių nugyvenęs prabangų ir patogų didžiūno – imperijos vyskupo, o gal net popiežiaus – gyvenimą, tačiau tarsi pamiršęs, ką paveldėjo ar įgijo, nuolat veržėsi pirmyn: tapo vienuoliu, vėliau – asketu atsiskyrėliu, galiausiai – misionieriumi ir kankiniu.

Brunono biografai ypač pabrėžia jo puoselėtą neturto meilę: gavęs daug dovanų iš savo globėjo Boleslovo Narsiojo ir kitų turtingųjų, „greitai [jas] bažnyčioms, savo draugams ir šeimynykščiams išdalijo, nieko sau nepalikdamas“. Jis gyveno „visada žvelgdamas į šią Evangelijos eilutę: „Kiekvienas, kuris neatsižada visos savo nuosavybės, negali būti mano mokinys“ (plg. Lk 14, 33). Apaštalo Pauliaus įspėjimas „Kas nenori dirbti, tenevalgo!“ (2 Tes 3, 10) paskatino jį „maistui ir kitoms kūno reikmėms“ užsidirbti „savo rankomis ir prakaitu“. Amžininkus stebino atsiskyrėliai, tarp kurių buvo ir Brunonas: „Kas gi nesistebėtų (...), žmones, anksčiau vilkėjusius šilkiniais, dargi papuoštais auksu apdarais, apsuptus tankių patarnautojų gretų, pripratusius prie visokeriopų malonumų antplūdžio, dabar matydamas pasitenkinant vien šiurkščiu apsiaustu, užsidariusius, basus, nepuoselėjančius savęs ir sugniužusius nuo tokio griežto susilaikymo? Visi užsiėmė rankų darbu: vieni drožė šaukštus, kiti verpė, dar kiti pynė tinklus.“ Biografai teigia, kad, „jų visų [t. y. atsiskyrėlių] gyvenimą toli pranoko šventojo Bonifaco gyvenimo būdas“. Jis „dažnai valgė per savaitę tik sekmadieniais ir ketvirtadieniais“, būdamas kelyje „valgė kasdien, bet kasdien gyveno iš pusės duonos [kepalo] ir vandens; švenčių dienomis, neragaudamas jokio gėrimo, prie kasdienio maisto pridėdavo kokių nors vaisių ar žalumynų šaknų“. Keliaudavo „pėsčias ir basas, nuolatos giedodamas ir kitus toli pralenkdamas“. Iš Italijos į Europos kraštus, į šiaurę nuo Alpių, jodavo arkliu, tačiau „visada nuogomis blauzdomis ir pėdomis taip kentė nepakenčiamą šaltį atšiauriausiame krašte, kad, norėdamas nulipti, vargiai būtų galėjęs atplėšti pėdą nuo geležinės balnakilpės, jei nebūtų padėjęs karštas vanduo“.

Mokytas rašytojas

Gyvendamas asketiškai ir neturte, Brunonas nepamiršo, kad buvo „ypatingai išsilavinęs laisvųjų menų moksluose, o labiausiai pripažintas muzikos studijose“. Su giesme lūpose iš vieno Europos krašto į kitą keliavęs uolusis misionierius darbavosi ir plunksna, aprašydamas savo šventųjų pirmtakų ir bičiulių kankinių – šv. Vaitiekaus ir Penkių Lenkijos brolių (Brunono bičiulių, šv. Romualdo sekėjų) – gyvenimą. Leisdamasis paskutinėn kelionėn į prūsų žemes vyskupas Brunonas pasiuntė laišką Vokietijos karaliui Henrikui II, tuomet kariavusiam su Lenkijos karaliumi Boleslovu Narsiuoju. Šiame tekste, kaip niekur kitur, atsiskleidžia ryškiausi jo asmenybės bruožai. Pirmiausia – drąsa pagarbiai, bet atvirai sakyti tiesą į akis galingiausiam Europos valdovui: „Ar gera persekioti krikščionių tautą ir draugauti su pagonių tauta [t. y. liutičiais]?“; „Ar ne geriau kovoti su pagonimis už krikščionybę, nei imtis jėgos prieš krikščionis vardan pasaulio garbės?“ Apipylęs Henriką II tokiais klausimais, Brunonas jį ragina: „Taigi atgailauk ir atsižadėk žiaurumo“, įspėja: „Jei nori visa daryti vien jėga ir niekad gailestingumu (...), saugokis, o karaliau, kad kartais nesupykdytum Jėzaus, kuris dabar Tau padeda“ ir atsidūsta: „Ak, nelaimingi mūsų laikai! Po didžio šventojo imperatoriaus Konstantino, po tobuliausio tikėjimo pavyzdžio Karolio dabar yra kam persekioti krikščionį, užtat beveik nėra kam atversti pagonio!“ Brunonas pasiskundžia, kad dėl karo su Henriku Boleslovas Narsusis, nutaręs negailėti pinigų prūsų atvertimui, dabar negalįs kaip reikiant padėti misionieriui skelbti Evangeliją. Jis naiviai (?) tiki, kad krikščioniškas pasaulis yra taikos pasaulis, todėl itin skaudžiai išgyvena karą tarp dviejų jam brangių krikščionių valdovų.

Misionierius ir taikdarys

Brunono laiške Henrikui II aiškiai matyti ir pagrindinis nenuilstančio apaštalo veiklos tikslas – plėsti Kristaus karalystę žemėje, nešant Evangeliją jos dar nepažįstančioms tautoms. Misionieriaus pašaukimą jis pajuto dar imperatoriaus dvare, „pamatęs senovės kankinio ankstesnio Bonifaco koplyčią“ ir taręs sau: „Ir aš vadinuosi Bonifacas. Kodėl gi ir aš neturiu būti Kristaus kankinys?“ Vieną savo aktyvios misionieriškos veiklos epizodą – kelionę pas pečenegus – jis vėliau pats trumpai aprašė minėtame laiške Vokietijos karaliui.

Iš Vengrijos patraukęs pas „žiauriausius iš visų pagonių – pečenegus“, Brunonas prieš savo valią buvo užlaikytas Kijevo Rusios kunigaikščio Vladimiro, visaip mėginusio atkalbėti nuo kelionės „pas tokią neprotingą gentį“, kur misionierius nieko nelaimėtų sielų išganymui ir patirtų vien pačią bjauriausią mirtį. Galiausiai paties kunigaikščio su kareivių būriu nulydėtas iki krašto sienos, Brunonas žengė į pečenegų žemę, apsikabinęs Kristaus kryžių ir giedodamas responsorijų: „Petrai, ar myli mane? Ganyk mano avis!“ Drauge su savo palydovais ne kartą buvo sučiuptas, ne kartą jiems visiems grėsė mirtis nuo įtūžusios minios rankų, tačiau perduoti genties vyresniesiems, kurie išklausė belaisvius ir, „būdami protingi [žmonės], pripažino, kad į jų žemę įžengėme trokšdami gėrio“, gavo leidimą laisvai veikti. Per penkis mėnesius su savo palydovais apkeliavo tris ketvirtadalius pečenegų krašto, pakrikštijo apie trisdešimt žmonių ir sutarė dėl taikos su Kijevo Rusia. Pečenegų vadai, dėkodami Brunonui už jo dėka sudarytą taiką, pažadėjo, kad, jei sutarties bus laikomasi, mielai taps krikščionimis. Grįžęs į Kijevo Rusią Brunonas įšventino pečenegų vyskupą; taip Evangelijos sėkla rado dirvą „blogiausioje ir žiauriausioje tautoje iš visų pagonių [tautų], gyvenančių žemėje“.

Neabejotina, kad su tokia pačia taikia Gerosios Naujienos žinia Brunonas atėjo ir pas mūsų protėvius. Jo ginklai buvo apglėbtas kryžius ir giesmė. Ir kas, jei ne meilė – Kristui ir visai nepažįstamiems, nesuprantama kalba bylojantiems, bet tokiems brangiems žmonėms – pašaukė nenuilstantį misionierių, savotišką Evangelijos kolumbą, leistis į keliones už sãvo, saugaus ir patogaus pasaulio ribų? Ši beribė Kristaus ir žmonių meilė – iki pat mirties, užantspauduota kankinio krauju, įrašė Brunono vardą į šventųjų „gyvenimo knygą“.

Šventojo atminimas

Brunono atminimo ir gerbimo tradicija niekad nebuvo labai ryški. Pirma, neišliko kankinio relikvijų – jų saugojimo vieta būtų dėsningai tapusi svarbiu kulto židiniu. Antra, jo vardas nebuvo susietas su pirmu ar reikšmingu Evangelijos skelbimu kuriame nors krašte, ir šis Kristaus apaštalas netapo ypatingu kurios nors šalies globėju. Šv. Brunono atminimas bene gyviausias buvo jo gimtinėje ir tarp šv. Romualdo mokinių, po savo mokytojo mirties įsteigusių naują kamaldulių ordiną (būtent todėl Pažaislio vienuolyne atsirado ypač reikšmingas šv. Brunono ikonografijos paminklas – XVII a. freskų ciklas*). Kadangi vieni šaltiniai jį vadino Brunonu, o kiti – Bonifacu, liturginėje tradicijoje įvyko nesusipratimas, ir vienas asmuo – šv. Brunonas Bonifacas – buvo padalytas į du: Prūsijos apaštalą šv. Brunoną (jo šventė spalio 15 d.) ir Rusijos apaštalą šv. Bonifacą (šventė birželio 19 d.). 1673 m. Rusijos misionierius šv. Bonifacas paskelbtas Lenkijos ir Lietuvos šventuoju globėju; tad Lietuvos vyskupijose šv. Brunonas Bonifacas iki pat XX a. pradžios būdavo pagerbiamas birželio 19 d. semiduplex rango liturgine švente.

Šioji atskyrimo klaida, įsitvirtinusi XVI amžiuje, tik XVIII a. buvo aptikta kai kurių istorikų, tačiau hagiografinėje tradicijoje ir liturginiame kalendoriuje išliko iki pat XX a. – lietuviškuose „šventųjų gyvenimuose“ ją 1949 m. pirmasis ištaisė kun. Kazimieras A. Matulaitis MIC. Tuo laiku pastebėtinas ir liturginio šv. Brunono kulto, tegu ir menko, sunykimas: po I pasaulinio karo susikūrus nepriklausomai Lietuvos Respublikai, įsisteigus Lietuvos bažnytinei provincijai ir naujoms vyskupijoms, reformuojant liturginį kalendorių atsisakyta senojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų paveldo, drauge – ir šv. Bonifaco minėjimo. Tuo pačiu metu, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, Lietuvos kaimynystėje – Vokietijoje (Rytprūsiuose) ir Lenkijoje – klostėsi nauja šv. Brunono, kaip tuose kraštuose apaštalavusio ir nukankinto misionieriaus bei regiono globėjo, gerbimo tradicija. Įsteigta keletas jo titulo parapinių bažnyčių, o 1910 m. vokiečių evangelikai, minėdami savo tautiečio kankinystės 900 metų sukaktį, Gižycko mieste, ant Niegocino ežero kranto, pastatė šv. Brunono kryžių. Ši vieta, vėliau imta vadinti šv. Brunono kalva, šiandien yra bene žinomiausias misionierių menantis paminklas ir piligrimystės centras. Naujas jo gerbimo Lenkijoje etapas prasidėjo baigiantis Vatikano II Susirinkimui: šį šventąjį pagrindiniu savo globėju paskelbė Lomžos vyskupija, antruoju – Varmijos arkivyskupija (prie jų XX a. pabaigoje prisidėjo ir naujoji Elko vyskupija). Pertvarkant liturginį kalendorių, šv. Brunono minėjimas perkeltas iš kovo 9 d. (gavėnios laiko) į liepos 12 d.

XX a. antrojoje pusėje ir Lietuvos Bažnyčioje atkreiptas dėmesys į šventąjį kankinį. Rengdama Romos mišiolą lietuvių kalba (išleistas 1982 m.), Lietuvos Vyskupų Konferencijos Liturginė komisija įrašė šv. Brunoną antruoju Vilniaus arkivyskupijos globėju ir jo minėjimui numatė liepos 12-ąją. 1987 m. šią dieną paskyrus pal. Jurgio Matulaičio minėjimui, šv. Brunono šventė perkelta į liepos 13 d. Pastaraisiais metais ji grąžinta į kovo 9-ąją – misionieriaus ir kankinio gimimo dangui dieną.
Minint Lietuvos vardo tūkstantmetį ir šv. Brunono atminimas tapo aktualesnis. Jį puoselėjant 2007 m. Klaipėdoje įsteigta pirmoji šalyje šv. Brunono Kverfurtiečio parapija, o 2009-ieji Lietuvos vyskupų paskelbti Evangelijos žinios tūkstantmetei Lietuvai metais. Belieka linkėti, kad jubiliejinėse iškilmėse, minėdami istorinius įvykius, atrastume ir tikrąjį pirmo mūsų protėvių tikėjimo mokytojo, palikusio sektiną begalinės meilės pavyzdį, veidą.

Juk ir Šventasis Raštas ragina: „Atsiminkite savo vadovus, kurie jums paskelbė Dievo žodį. Įsižiūrėkite į jų gyvenimo pabaigą, sekite jų tikėjimu“ (Žyd 13, 7).

„Artuma“, 2009 m. liepa–rugpjūtis