Brangūs broliai Vyskupai!

Ekskomunikos panaikinimas keturiems arkivyskupo Lefebvre’o 1988 m. be Šventojo Sosto įgaliojimo įšventintiems vyskupams dėl daugelio priežasčių nulėmė Katalikų Bažnyčioje ir už jos ribų tokią karštą diskusiją, kokios jau seniai nebuvome turėję. Daugelis vyskupų pasijuto sutrikę susidūrę su netikėtu įvykiu, sunkiai įrikiuojamu tarp šiandienės Bažnyčios klausimų bei užduočių. Net jei daugelis ganytojų bei tikinčiųjų buvo pasirengę iš esmės teigiamai įvertinti popiežiaus troškimą susitaikyti, vis dėlto išliko klausimas, ar toks mostas buvo tinkamas mūsų laikų religinio gyvenimo tikrai neatidėliotinų reikalų akivaizdoje. Įvairios grupuotės visiškai atvirai kaltino popiežių norėjus atsitraukti nuo Susirinkimo: prasidėjo lavina protestų, kurių kartėlis atskleidė šį akimirksnį pranokstančias žaizdas. Todėl pajutau poreikį kreiptis į Jus, brangūs Broliai, paaiškinamuoju žodžiu, padėsiančiu suprasti ketinimus, paakinusius mane bei kompetentingas Šventojo Sosto institucijas žengti tokį žingsnį.

Nenumačiau, kad ekskomunikos panaikinimą nustelbs Williamsono atvejis. Tylus gailestingumo gestas keturių galiojamai, bet neteisėtai įšventintų vyskupų atžvilgiu pasirodė kaip kažkas visiškai kita – kaip krikščionių ir žydų susitaikymo atsisakymas, atšaukimas to, ką Susirinkimas šiuo klausimu yra paskelbęs esant Bažnyčios keliu. Kvietimas susitaikinti su atskilusia bažnytine grupe šitaip virto priešingybe – tariamu atsitraukimu nuo visa, kas krikščionių ir žydų susitaikymo srityje buvo pasiekta nuo Susirinkimo ir ką puoselėti bei tęsti nuo pradžių siekiau savo teologiniu darbu. Kad taip sutapo šiedu priešingi procesai ir dėl to akimirkai buvo sutrikdyta taika tarp krikščionių ir žydų bei ramybė Bažnyčioje, giliai apgailestauju. Girdžiu teigiant, jog įdėmus internete prieinamų naujienų sekimas būtų leidęs laiku suvokti problemą. Supratau, jog mes Šventajame Soste ateityje turėsime daugiau dėmesio skirti šiam naujienų šaltiniui. Mane nuliūdino, jog ir supratingesni katalikai manėsi turį nedelsiant smogti man priešiškumu. Juo labiau dėkoju bičiuliams žydams, padėjusiems greitai pašalinti nesusipratimą ir atkurti draugystės bei pasitikėjimo aplinką, kuri popiežiaus Jono Pauliaus II laikotarpiu visą laiką egzistavo ir, ačiū Dievui, tebeegzistuoja mano pontifikato metu.

Kitas nesusipratimas, dėl kurio nuoširdžiai apgailestauju, yra tai, jog skelbiant apie šį įvykį nepakankamai buvo atskleistos 2009 m. sausio 21 d. žingsnio ribos ir reikšmė. Ekskomunika taikoma asmenims, ne institucijoms. Vyskupo šventimai be popiežiaus įgaliojimo kelia schizmos pavojų, nes verčia suabejoti vyskupų kolegijos vienybe su popiežiumi. Todėl Bažnyčia priversta reaguoti skirdama griežčiausią bausmę – ekskomuniką, kad per tai paakintų nubaustuosius atgailauti bei grįžti į vienybę. Nuo šventimų prabėgus dvidešimčiai metų, šis tikslas, deja, vis dar nėra pasiektas. Ekskomunikos atšaukimu siekiama to paties tikslo kaip ir bausme – dar kartą pakviesti keturis vyskupus sugrįžti. Toks gestas tapo galimas suinteresuotiesiems akivaizdžiai iš esmės pripažinus popiežių bei jo pastoracinę valdžią, nors ir su išlygomis, susijusiomis su klusnumu jo bei Susirinkimo galiai mokyti. Šitaip grįžtu prie asmens ir institucijos perskyros. Ekskomunikos panaikinimas buvo bažnytinės drausmės priemonė: asmenys buvo išvaduoti nuo sąžinę slėgusios sunkiausios bažnytinės bausmės. Nuo šio drausmės lygmens skirtina mokymo sritis. Tai, kad Pijaus X brolija Bažnyčioje neturi jokios kanoninės pozicijos, lemia ne drausmės, bet mokymo priežastys. Kol brolija Bažnyčioje neturi jokios kanoninės pozicijos, tol jos tarnautojai negali eiti Bažnyčioje jokių teisėtų pareigų. Tad skirtina su asmenimis kaip tokiais susijusi drausmės plotmė ir su tarnyba bei institucija susijusi mokymo plotmė. Dar kartą: kol mokymo klausimai neišspręsti, tol brolija neturi Bažnyčioje jokio kanoninio statuso ir jos tarnautojai, net ir išvaduoti nuo bažnytinės bausmės, negali teisėtai eiti Bažnyčioje jokių pareigų.

Turėdamas prieš akis šią situaciją, Popiežiškąją komisiją Ecclesia Dei, nuo 1988 m. atsakingą už bendruomenes ir asmenis, kurie, priklausydami Pijaus X brolijai ar panašioms grupuotėms, trokšta sugrįžti į visišką bendrystę su popiežiumi, ateityje ketinu sujungti su Tikėjimo mokymo kongregacija. Tai turėtų išryškinti, jog dabar aptartinos problemos yra iš pagrindų mokymo pobūdžio, pirmiausia tos, kurios susijusios su Vatikano II Susirinkimo ir posusirinkiminio popiežių magisteriumo pripažinimu. Kolegialūs organai, su kuriais kartu Kongregacija gvildena jai tenkančius klausimus (pirmiausia minėtini reguliarūs kardinolų susirinkimai trečiadieniais bei visuotiniai susirinkimai kasmet ar kas dvejus metus), garantuoja, jog priimant sprendimus bus įtraukti įvairių Romos kongregacijų prefektai ir pasaulio vyskupai. Bažnyčios galios mokyti nevalia įšaldyti 1962 m. – brolijai tai turėtų būti visiškai aišku. Tačiau ir didiesiems Susirinkimo gerbėjams primintina, jog Vatikano II Susirinkime glūdi visa mokymo istorija. Kas nori būti klusnus, tas turi pripažinti šimtmečių tikėjimą ir nekirsti medį maitinančių šaknų.

Tikiuosi, brangūs Broliai, jog paaiškinau 2009 m. sausio 21 d. žingsnio teigiamą reikšmę ir ribas. Bet dar lieka klausimas: ar tai buvo būtina? Ar tai tikrai prioritetinis dalykas? Ar nėra daug svarbesnių reikalų? Žinoma, yra svarbesnių ir labiau neatidėliotinų klausimų. Manau, jog pontifikato prioritetus aiškiai išdėsčiau savo kalbose jo pradžioje. Tai, kas tuomet buvo pasakyta, ir toliau lieka man nepajudinamas atspirties taškas. Pirmutinį Petro įpėdinio prioritetą Viešpats nedviprasmiškai nustatė Paskutinės vakarienės kambaryje: „O tu sugrįžęs stiprink brolius!“ (Lk 22, 32). Savo pirmajame laiške pats Petras suformulavo šį prioritetą iš naujo: būkite „visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiajam apie jumyse gyvenančią viltį“ (1 Pt 3, 15). Mūsų laikais, kai tikėjimui daugelyje pasaulio dalių gresia užgesti kaip liepsnai, kurios niekas nebekursto, pirmenybė yra padaryti Dievą šiame pasaulyje esamą ir atverti žmonėms kelią link jo – ne link kokio nors, bet ant Sinajaus kalno kalbėjusio Dievo, Dievo, kurio veidą įžiūrime meilėje ligi galo (plg. Jn 13, 1) – nukryžiuotame ir prisikėlusiame Jėzuje Kristuje. Tikroji mūsų istorinės valandos problema ta, kad Dievas nyksta iš žmogaus horizonto, kad, užgesus iš Dievo sklindančiai šviesai, žmonija praranda orientaciją, ir tokios padėties griaunamųjų padarinių matyti vis daugiau.

Vesti žmones pas Dievą, pas Biblijoje kalbantį Dievą yra aukščiausias ir pagrindinis Bažnyčios ir Petro įpėdinio prioritetas šiais laikais. Iš jo savaime išplaukia, kad mums turi rūpėti tikinčiųjų vienybė. Juk jų tarpusavio ginčai, vidiniai nesutarimai verčia abejoti kalbėjimu apie Dievą. Todėl aukščiausias prioritetas apima pastangas dėl krikščionių bendro liudijimo tikėjimu – dėl ekumenizmo. Iš čia kyla taip pat būtinybė visiems tikintiesiems į Dievą ieškoti tarpusavio taikos, stengtis vienam prie kito priartėti ir taip, nepaisant skirtingų Dievo įsivaizdavimų, bendrai artintis prie šviesos šaltinio – tai dialogas tarp religijų. Kas skelbia Dievą kaip meilę ligi galo, turi liudyti meilę: mylėti kenčiančiuosius, atmesti neapykantą ir priešiškumą – tai socialinis krikščioniškojo tikėjimo matmuo, apie tai kalbėjau enciklikoje Deus caritas est.

Grumtynės dėl tikėjimo, vilties ir meilės pasaulyje yra šią valandą (ir skirtingomis formomis visada) tikrasis Bažnyčios prioritetas, o nuo jo neatsiejami ir nedideli bei vidutiniai susitaikinimai. Į tai, kad tyliai ištiesta ranka sukėlė tiek triukšmo ir būtent per tai virto susitaikymo priešybe, turime atkreipti dėmesį. Tačiau dabar vis dėlto klausiu: ar iš tiesų buvo ir yra neteisinga ir šiuo atveju artintis prie brolio, turinčio „šį tą prieš tave“ (plg. Mt 5 , 23 ir t.), ir mėginti susitaikyti? Ar neturėtų ir pilietinė visuomenė mėginti užbėgti už akių radikalizacijai, stengdamasi jos galimus kurstytojus, kiek įmanoma, vėl įtraukti į didžiąsias kuriamąsias visuomenės gyvenimo pajėgas, idant būtų išvengta atskirties bei visų jos padarinių? Argi klaidinga stengtis išlaisvinti iš sąstingio bei susiaurėjimo atveriant erdvę tam, kas teigiama ir ką galima įtraukti į visumą? Pats po 1988 m. patyriau, kaip sugrįžusių anksčiau nuo Romos atsiskyrusių bendruomenių pakito vidinė aplinka, kaip grįžimas į didelę, plačią ir bendrą Bažnyčią leido įveikti vienpusybes ir išsilaisvinti iš sąstingio, virstant pozityvia jėga visumos naudai. Ar galime būti abejingi bendruomenei, turinčiai 491 kunigą, 215 seminaristų, 6 kunigų seminarijas, 88 mokyklas, 2 universitetinius institutus, 117 brolių ir 164 seseris? Ar tikrai turime ramiai leisti jiems dreifuoti tolyn nuo Bažnyčios? Galvoje turiu, pavyzdžiui, 491 kunigą. Jų susipynusių motyvų pažinti negalime. Tačiau manau, jog jie nebūtų apsisprendę tapti kunigais, jei greta to, kas klaidinga ar liguista, nebūtų buvę meilės Kristui ir troškimo skelbti jį ir kartu su juo gyvąjį Dievą. Ar tikrai reikia juos kaip radikalios marginalinės grupės atstovus išbraukti iš savųjų susitaikinimo ir vienybės paieškų? Kas tada nutiktų?

Žinoma, nuo seno ir vėl šia proga iš šios bendruomenės atstovų būta daug disonansų – pasipūtimo ir visažinystės, įsikibimo į vienpusybes ir t. t. Tačiau tiesos dėlei turiu pridurti, kad sulaukiau ir nemažai jaudinančių dėkingumo liudijimų, leidusių pajusti širdies atvirumą. Bet ar didžioji Bažnyčia neturi būti ir didžiadvasiška, žinodama, kokia ji kantri, žinodama jai duotą pažadą? Ar kaip geri auklėtojai neturėtume sugebėti negirdėti to, kas negera, bet ramiai siekti išvesti iš siaurumo? Ir argi neturime pripažinti, kad disonansų būta ir bažnytiniuose sluoksniuose? Kartais susidaro įspūdis, jog visuomenei reikia bent vienos grupės, kurios atžvilgiu ji galėtų būti nepakanti, ant kurios būtų galima išlieti neapykantą, o kas prie jos išdrįstų prisiliesti – šiuo atveju popiežius, – tas taip pat prarastų teisę į pakantą ir be baimės bei varžymosi galėtų būti užtvindytas neapykantos.

Brangūs broliai, atsitiktinai sutapo, kad tuo pačiu metu, kai atėjo mintis parašyti šį laišką, Romos kunigų seminarijoje turėjau aiškinti ir komentuoti Gal 5, 13–15. Buvau nustebintas, kaip tiesiai ten kalbama apie šį momentą: „Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti. Juk visas įsakymas telpa viename sakinyje: Mylėk savo artimą kaip save patį. Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, žiūrėkite, kad nebūtumėte vienas kito praryti!“ Visada buvau linkęs laikyti šiuos žodžius vienu iš retorinių perdėjimų, kartais pasitaikančių šventojo Pauliaus laiškuose. Tam tikru atžvilgiu taip ir yra. Tačiau, deja, ir šiandienėje Bažnyčioje yra „krimtimo ir ėdimo“, kuriais reiškiasi netinkamai suprantama laisvė. Argi stebėtina, kad ir mes nesame geresni už galatus? Kad ir mums gresia mažų mažiausiai tokios pačios pagundos? Kad vis iš naujo turime mokytis deramai naudotis laisve? Ir kad vėl iš naujo turime mokytis aukščiausio prioriteto – meilės? Tądien, kai apie tai turėjau kalbėti kunigų seminarijoje, Romoje buvo švenčiama Madonna della Fiducia, Pasitikėjimo Dievo Motinos, šventė. Marija iš tiesų moko pasitikėjimo. Ji veda mus pas savo Sūnų, kuriuo visi galime pasitikėti. Jis rodys mums kelią – ir audringais laikais. Tad baigdamas nuoširdžiai norėčiau padėkoti daugybei vyskupų, iš kurių tomis dienomis susilaukiau jaudinančių pasitikėjimo ir meilės ženklų, bet pirmiausia – maldos. Taip pat dėkoju visiems tikintiesiems, paliudijusiems neišjudinamą ištikimybę man kaip šventojo Petro įpėdiniui. Viešpats mus visus tesaugo ir teveda taikos keliu. Toks troškimas spontaniškai kyla iš mano širdies kaip tik dabar, prasidėjus gavėniai, liturginiam metui, ypač skatinančiam viduje apsivalyti ir mus visus kviečiančiam su nauja viltimi žvelgti į spindintį tikslą – Velykų šventę.

Teikdamas ypatingą apaštališkąjį palaiminimą

Jūsų Viešpatyje

Benedictus PP XVI

Vatikanas, 2009 m. kovo 10 d.
_______________________________________

„Bažnyčios žinių“ vertimas