Popiežius PRANCIŠKUS

Žinia 29-osios Pasaulio jaunimo dienos proga (2014 m.)

„Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra Dangaus Karalystė“ (Mt 5, 3)

2014 m. sausio 21 d.

Brangūs jaunuoliai!

Vis gyvai prisimenu mūsų nepaprastą susitikimą per 28-ąją Pasaulio jaunimo dieną Rio de Žaneire – didžiulę tikėjimo ir brolybės šventę! Puikūs Brazilijos žmonės priėmė mus plačiai išskėstomis rankomis, kaip Kristaus Atpirkėjo statula, iš Kopakabanos paplūdimio nuostabaus kraštovaizdžio regima ant Korkovado kalno. Čia, pajūryje, Jėzus iš naujo pašaukė kiekvieną tapti jo misio­nieriaujančiu mokiniu, atrasti jį kaip brangiausią savo gyvenimo lobį bei dalytis tuo turtu su kitais, artimais ir tolimais, iki pat toliausių mūsų laiko geografinių bei egzistencinių pakraščių.

Kitas jaunimo tarptautinės piligriminės kelionės etapas bus Krokuva 2016 metais. Siekdamas mūsų kelionei suteikti tam tikrą ritmą, artimiausius trejus metus drauge su jumis norėčiau apmąstyti šventojo Mato evangelijos (5, 1–12) Palaiminimus. Šiais metais pradėkime nuo pirmojo: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra Dangaus Karalystė“ (Mt 5, 3); 2015-iesiems siūlau: „Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą“ (Mt 5, 8); galiausiai 2016-ųjų tema bus: „Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5, 7).

1. Revoliucinė Palaiminimų jėga

Visada gera skaityti ir apmąstyti Palaiminimus! Jėzus paskelbė juos ant Galilėjos ežero kranto sakydamas savo pirmą svarbų pamokslą. Susirinkus minioms žmonių, Jėzus užkopė į kalną mokyti savo mokinių, todėl tas pamokslas vadinamas „Kalno pamokslu“. Biblijoje kalnas laikomas vieta, kur apsireiškia Dievas, taigi Jėzus, sakantis pamokslą ant kalno, atsiskleidžia kaip dieviškasis mokytojas, kaip naujasis Mozė. Ir ką gi jis sako? Jėzus kalba apie gyvenimo kelią, apie kelią, kuriuo pats žengia ir kuris yra jis pats, bei siūlo tą kelią kaip kelią į tikrąją laimę. Jėzus įkūnijo Palaiminimus visu savo gyvenimu, nuo gimimo Betliejaus grotoje iki mirties ant kryžiaus ir prisikėlimo. Jame išsipildė visi Dievo Karalystės pažadai.

Skelbdamas Palaiminimus, Jėzus kviečia sekti įkandin jo, kartu su juo žengti meilės keliu, vieninteliu vedančiu į amžinąjį gyvenimą. Tas kelias nelengvas, tačiau Viešpats žada savo malonę ir niekada nepalieka mūsų vienų. Mūsų gyvenime yra skurdo, negandų, pažeminimų, kovos už teisingumą, nuovargio stengiantis kasdien atsiversti, sunkių pastangų įgyvendinti pašaukimą į šventumą, persekiojimų ir gausybė kitokių iššūkių. Tačiau atverdami vartus Jėzui, įsileisdami jį į savo istoriją, dalydamiesi su juo džiaugsmais ir skausmais, patiriame ramybę ir džiaugsmą, kuriuos dovanoti tegali Dievas, kuris yra begalinė meilė.

Jėzaus Palaiminimai yra revoliucinė naujybė, laimės modelis, priešingas tam, kurį paprastai siūlo žiniasklaida, vyraujanti mąstysena. Tai, kad Dievas atėjo tapti vienu iš mūsų, kad jis mirė ant kryžiaus, pasaulietinei mąstysenai yra papiktinimas! Vadovaujantis šio pasaulio logika, tie, kuriuos Jėzus skelbia palaimintais, laikomi „nevykėliais“, silpnaisiais. Vietoj to aukštinama sėkmės siekimas bet kokia kaina, gerovė, arogantiška galia, savęs įtvirtinimas kitų sąskaita.

Jėzus, brangūs jaunuoliai, užkalbina mus norėdamas, kad atsilieptume į jo siūlymą gyventi, kad suvoktume, kokiu keliu sukti, kad pasiektume tikrąjį džiaugsmą. Tai – didžiulis tikėjimo iššūkis. Jėzus nebijojo paklausti mokinių, ko jie norėtų – sekti paskui ar eiti kitais keliais (plg. Jn 6, 67). Ir Simonas, pavadintas Petru, išdrįso atsakyti: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 68). Jei ir jūs mokėsite ištarti Jėzui „taip“, jūsų gyvenimas taps prasmingas ir vaisingas.

2. Drąsa būti laimingam

Bet ką reiškia žodis „palaiminti“ (graikiškai: makarioi)? Palaiminti reiškia laimingi. Pasakykite man: ar iš tiesų trokštate laimės? Kai vilioja tokia gausybė tariamos laimės atmainų, rizikuojama pasitenkinti mažu, turėti „kuklų“ požiūrį į gyvenimą. Priešingai, siekite didžių dalykų! Išplėskite savo širdis! Pasak palaimintojo Petro Jurgio Frasačio, „gyventi be tikėjimo, be sergėtino paveldo, be nuolatinės kovos už tiesos palaikymą reiškia ne gyventi, bet galuotis. Turėtume ne galuotis, o gyventi“ (Laiškas I. Bonini, 1925 m. vasario 25 d.). Petro Jurgio Frasačio paskelbimo palaimintuoju dieną, 1990 m. gegužės 20-ąją, Jonas Paulius II pavadino jį „Palaiminimų žmogumi“ (Homilija per šv. Mišias: AAS 82 [1990], 1518).

Jei tikrai atsiversite giliausiems savo širdies lūkesčiams, suvoksite, kad jumyse glūdi nenumaldomas laimės troškimas, ir tai jums leis demaskuoti bei atmesti daugybę jus supančių „pigių pasiūlymų“. Ieškodami sėkmės, pramogų, savanaudiško turėjimo bei visa tai paversdami stabais, galime patirti apsvaigimo akimirkų, būti pagauti pasitenkinimo apgaulingos pajautos, tačiau galop tampame vergais, visada liekame nepatenkinti, jaučiame poreikį ieškoti vis daugiau. Labai liūdna regėti „sočius“, bet silpnus jaunuolius.

Šventasis Jonas jaunuoliams rašė: „Jūs tvirti ir laikosi jumyse Dievo žodis, ir jūs nugalėjote piktąjį“ (1 Jn 2, 14). Kristų pasirinkę jaunuoliai yra tvirti, maitinasi jo žodžiu ir „neprisikemša“ kitų dalykų! Išdrįskite plaukti prieš srovę! Išdrįskite siekti tikrosios laimės! Ištarkite „ne“ laikinumo, paviršutiniškumo ir atmetimo kultūrai, laikančiai jus negebančiais imtis atsakomybės ir didžiųjų gyvenimo iššūkių!

3. Palaiminti turintys vargdienio dvasią...

Pirmuoju Palaiminimu, kuris yra artimiausios Pasaulio jaunimo dienos tema, laimingais skelbiami turintys vargdienio dvasią, nes jų yra Dangaus Karalystė. Kai tiek daug žmonių kenčia dėl ekonominės krizės, jungti neturtą su laime gali atrodyti netinkamas metas. Kokia prasme neturtą galime suvokti kaip palaiminimą?

Pirmiausia pamėginkime suprasti, ką reiškia „turintys vargdienio dvasią“. Tapdamas žmogumi, Dievo Sūnus pasirinko neturto, savęs apiplėšimo kelią. Laiške filipiečiams šventasis Paulius rašo: „Būkite tokio nusistatymo kaip Jėzus Kristus. Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones“ (2, 5–7). Jėzus yra Dievas, nuplėšiantis nuo savęs savo šlovę. Čia regime, kad Dievas renkasi neturtą: būdamas turtingas, tapo neturtingas, kad per savo neturtą praturtintų mus (plg. 2 Kor 8, 9). Tą slėpinį kontempliuojame regėdami Dievo Sūnų prakartėlėje, paskui ant kryžiaus, kuris yra savęs apiplėšimo viršūnė.

Graikų k. būdvardis ptochós (neturtingas) apima ne tik materialinį aspektą, bet ir reiškia „elgetaujantis“. Jis susijęs su hebrajišku žodžiu anawim, „Dievo neturtėlio“ sąvoka, peršančia mintį apie nusižeminimą, savo ribotumo suvokimą, egzistencinio neturto būvį. Anawim patiki save Dievui, žino, kad nuo jo priklauso.

Jėzus, kaip aiškiai regėjo šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė, įsikūnydamas ateina pas mus kaip elgeta, kaip meilės ieškantis stokojantysis. Katalikų Bažnyčios katekizme žmogus apibūdinamas kaip „elgeta“ prieš Dievą (2559) ir sakoma, kad malda yra Dievo troškulio susitikimas su mūsų troškuliu (2560).

Šventasis Pranciškus Asyžietis labai gerai suprato Palaiminimo turintiems vargdienio dvasią paslaptį. Jėzui kreipiantis į jį per raupsuotąjį ir Nukryžiuotąjį, jis pažino Dievo didybę ir savojo būvio menkumą. Asyžiaus Neturtėlis valandas praleisdavo maldoje klausinėdamas: „Kas esi tu? Kas esu aš?“ Jis atsisakė patogaus ir nerūpestingo gyvenimo, kad susižadėtų su „ponia Vargdienyste“, sektų Kristumi ir paraidžiui laikytųsi Evangelijos. Pranciškus gyveno sekimu neturtinguoju Kristumi ir meile vargšams tų dviejų dalykų neperskirdamas, tarsi jie būtų dvi to paties medalio pusės.

Jūs galite manęs paklausti: ką konkrečiai daryti, kad šis vargdienio dvasios turėjimas virstų gyvenimo būdu, konkrečiai paveiktų mūsų gyvenimą? Atsakysiu trimis punktais.

Pirmiausia stenkitės būti laisvi daiktų atžvilgiu. Viešpats kviečia mus evangelinei, saikingumo paženklintai gyvensenai, ragina nepasiduoti vartojimo kultūrai. Tai reiškia ieškoti esminių dalykų, mokytis atsisakyti daugybės to, kas nereikalinga bei nenaudinga, kas dusina. Atsiribokime nuo troškimo turėti, nuo pinigų garbinimo ir jų švaistymo. Pirmutinę vietą skirkime Jėzui. Būtent jis gali išlaisvinti iš stabmeldystės, padarančios mus vergais. Brangūs jaunuoliai, pasitikėkite Dievu! Jis mus pažįsta, myli ir niekada mūsų neužmiršta. Jis rūpinasi laukų lelijomis (plg. Mt 6, 28), todėl juo labiau pasirūpins, kad mums nieko netrūktų. Be to, norint įveikti ekonominę krizę, irgi būtina keisti gyvenseną ir vengti išlaidavimo. Kaip reikia drąsos būti laimingam, lygiai taip reikia drąsos ir būti saikingam.

Antra, norėdami šiuo Palaiminimu gyventi, visi privalome atsiversti vargšų atžvilgiu. Turime jais rūpintis, jautriai atsiliepti į jų dvasinius ir materialius poreikius. Jums, jaunuoliai, ypač patikiu užduotį sugrąžinti į kultūros centrą solidarumą. Senų ir naujų skurdo formų – nedarbo, emigracijos, įvairių priklausomybių – akivaizdoje turime bū­ti budrūs ir sąmoningi, gebantys įveikti abejingumo pagundą. Neužmirškime ir tų, kurie jaučiasi nemylimi, nepuoselėja ateities vilties, atsisako įsipareigoti, nes yra praradę drąsą, nusivylę, įsibaiminę. Turime išmokti būti vargšų pusėje. Nesitenkinkime gražiais žodžiais apie vargšus! Susitikime su jais, pamatykime juos savo akimis, išklausykime. Vargšai yra mums konkreti proga susitikti su pačiu Kristumi, palytėti jo kenčiantį kūną.

Tačiau – tai trečia – vargšai ne tik yra tie žmonės, kuriems mes galime ką nors duoti. Jie irgi gali mums daug duoti, daug ko mus išmokyti. Kiek daug galėtume pasimokyti iš vargšų išminties! Prisiminkite, kad vienas XVIII a. šventasis, Benediktas Juozapas Labras, miegodavęs Romos gatvėse ir gyvenęs iš žmonių išmaldos, tapo gausybės žmonių, tarp jų kilmingųjų ir aukštų dvasininkų, dvasiniu patarėju. Tam tikra prasme vargšai yra mūsų mokytojai. Jie mus moko, kad asmens vertė matuojama ne nuosavybe, ne pinigų suma banko sąskaitoje. Vargšas, žmogus, neturintis materialinių gėrybių, visada išlaiko savo kilnumą. Iš vargšų galime pasimokyti nuolankumo ir pasitikėjimo Dievu. Palyginime apie fariziejų ir muitininką (Lk 18, 9–14) Jėzus pastarąjį pateikia kaip pavyzdį, nes jis nuolankus ir prisipažįsta nusidėjęs. Našlė, įmetusi du smulkius pinigėlius į šventyklos aukų skrynią, irgi yra pavyzdys dosnumo tų, kurie turėdami nedaug ar apskritai nieko neturėdami atiduoda viską (Lk 21, 1–4).

4. ...jų yra Dangaus Karalystė

Pagrindinė Jėzaus Evangelijos tema yra Dievo Karalystė. Jėzus yra įasmeninta Dievo Karalystė ir Emanuelis, Dievas su mumis. O Karalystė, Dievo viešpatija, stiprėja ir auga žmogaus širdyje. Karalystė vienu metu yra ir dovana, ir pažadas. Jėzumi ji jau yra mums duota, tačiau dar nėra pilnatviškai atbaigta. Todėl kasdien meldžiame Tėvo: „Teateinie tavo Karalystė.“

Neturtą ir evangelizaciją, praėjusių metų Pasaulio jaunimo dienos temą „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 19) ir šių metų temą „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra Dangaus Karalystė“ (Mt 5, 3) sieja gilus ryšys. Viešpats trokšta neturtingos Bažnyčios, kuri evangelizuoja vargšus. Išsiųsdamas Dvylika, Jėzus jiems pasakė: „Neįsigykite nei aukso, nei sidabro, nei variokų savo kapšams prikimšti; nei kelionmaišio, nei dviejų marškinių, nei kurpių, nei lazdos, nes darbininkas vertas savo valgio“ (Mt 10, 9–10). Evangelinis neturtas yra pagrindinė Dievo Karalystės plitimo sąlyga. Gražiausias ir spontaniškiausias džiaugsmas, kurį mačiau per savo gyvenimą, buvo neturtingų žmonių, mažai turinčių į ką įsikibti. Evangelizacija mūsų laikais bus įmanoma tik per užkrėtimą džiaugsmu.

Matėme, kad Palaiminimas turintiems vargdienio dvasią teikia kryptį mūsų santykiui su Dievu, materia­linėmis gėrybėmis ir vargšais. Turėdami priešais akis Jėzaus pavyzdį ir žodžius, suvokiame, kaip labai turime atsiversti ir rūpintis, kad daugiau turto logiką įveiktų daugiau būties logika! Suvokti giliąją Palaiminimų prasmę geriausiai gali padėti šventieji. Jono Pauliaus II kanonizacija antrąjį Velykų sekmadienį šia prasme pripildo mūsų širdį džiaugsmo. Jis bus didysis Pasaulio jaunimo dienų globėjas, davęs šioms dienoms pradžią ir buvęs jų varomoji jėga. O šventųjų bendrystėje ir toliau visiems jums bus tėvas ir draugas.

Artimiausią balandį taip pat sukanka trisdešimt metų nuo Atpirkimo jubiliejaus kryžiaus perdavimo jaunimui. Būtent nuo šio Jono Pauliaus II simbolinio akto prasidėjo didžioji jaunimo piligrimystė, kuri nuo tada apėmė penkis žemynus. Daugelis atmena žodžius, kuriais popiežius 1984 m. Velykų sekmadienį palydėjo šį savo veiksmą: „Brangūs jaunuoliai, baigiantis Šventiesiems metams patikiu jums šių Jubiliejaus metų ženklą – Kristaus kryžių! Neškite jį į pasaulį kaip Viešpaties Jėzaus meilės žmonijai ženklą ir skelbkite visiems, kad tik numiręs ir prisikėlęs Kristus teikia išganymą bei atpirkimą.“

Brangūs jaunuoliai, Magnificat, Marijos, vargdienės dvasia, giesmė, sykiu yra ir Palaiminimais gyvenančiųjų giesmė. Evangelijos džiaugsmas trykšta iš neturtingos širdies, kuri džiaugiasi ir stebisi Dievo darbais, kaip ir Mergelės, visų kartų vadinamos „palaiminta“, širdis (plg. Lk 1, 48). Ji, neturtėlių motina ir naujosios evangelizacijos žvaigždė, tepadeda mums gyventi Evangelija, savo gyvenime įkūnyti Palaiminimus ir išdrįsti būti laimingiems.

Vatikanas, 2014 m. sausio 21-oji,
Šventosios Agnietės, mergelės ir kankinės, atminimo diena

PRANCIŠKUS