Lietuvos jaunimo dienų (toliau – LJD) temos siejasi su ieškojimais. Kur ieškojimas, ten ir įsiklausymas, savęs tyrimas, o tai veda atsakymo link. Lietuvos jaunimo pastoracijos centras ieškodamas geriausio LJD himno – neeilinio jaunimo susitikimo ženklo – pagal kurį ateityje atpažįstama tų dienų nuotaika, išgyvenimai, prisimenamos džiugios akimirkos, pratęsia himno konkursą iki 2014 m. spalio 1 d.

LJD2015 himno konkurso nuostatai DOC >

Plačiau apie tai, kas ir koks yra himnas:

Himnas – tai šventa ir iškilminga giesmė. Bažnyčioje tai – speciali aukštesnės formos malda palydima muzikos. Juo garbinamas Dievas, jam dėkojama. Himnas išreiškia bendruomenės dvasinę nuostatą, perteikia, atspindi, pristato renginio temą, nuotaiką ir kiekvienam asmeniškai siunčia konkrečią žinią.

Himnų būta nuo senų senovės. Žvelgiant į Bažnyčios istoriją – žydų psalmės-himnai, skirti vienam tikrajam Dievui garbinti sudarė pirmųjų krikščionių liturgijos dalį. Himnų yra ir Naujojo Testamento eilutėse, pavyzdžiui – Magnificat.

Ypač himnų reikšmę liturgijoje iškėlė IV amžiuje gyvenęs krikščionių teologas ir rašytojas, Milano vyskupas šventas Ambraziejus. Dar ir dabar bažnyčiose giedamas jo sukurtas himnas Deus creator omnium. Liturginiais himnais žavėjosi ir vienas didžiausių Bažnyčios mokytojų šventas Augustinas.

Bažnytinių himnų pagausėjo viduramžiais. Iš to laiko mus pasiekė himnai Ave maris stella ir Salve, Regina. XIII amžiaus garsus katalikų filosofas ir teologas šventas Tomas Akvinietis sukūrė himnus Švenčiausiojo Sakramento garbei su pabrėžtinais finalais: Tantum ergo, O salutaris Hostia ir kitus. Nustatant lietuvišką liturgiją, kai kurie jų buvo išversti į lietuvių kalbą ir dabar skamba mūsų bažnyčiose.

Šiandieną rašomi himnai paprastai būna kuriami laikantis šiuolaikinio stiliaus pagal Bažnyčios charizmatinę tradiciją. Kaip kūriniai jie – labai paveikūs, juose dažnai yra tradicinių melodikos atspalvių, nepastebimų, tik pasąmonėje besisiejančių su tekstu. Tai tampa ir malda, ir šlovinimu.

Tegul skamba garbinimo ir padėkos himnas mūsų Tėvui, kuris per neprilystamą meilę apdovanojo mus galimybe būti jo draugais Kristuje. (Incarnationis Mysterium, 6)