2006 m. aštuntojo sekmadienio Evangelijos skaitinio komentaras


Jono mokiniai ir fariziejai pasninkavo. Žmonės atėję klausė Jėzų: „Kodėl Jono mokiniai ir fariziejų mokiniai pasninkauja, o tavieji ne?“ Jėzus atsakė: „Argi gali vestuvių svečiai pasninkauti, kol su jais yra jaunikis? Kol jie turi su savimi jaunikį, jie negali pasninkauti. Bet ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada, tą dieną, jie pasninkaus (Mk 2, 18–22).

Jėzus savo ištara neatsiriboja nuo pasninkavimo praktikos, bet ją atnaujina – jos raiškos formas, laiką ir turinį. Pasninkas mūsų laikais tapo daugiareikšmis dalykas. Senovėje žinotas tiktai religinis pasninkas, tuo tarpu šiandien egzistuoja politinis ir socialinis pasninkas (bado streikai!), patologinis pasninkas (liesėjimo manija), estetinis pasninkas (kūno linijoms išlaikyti). Bet daugiausia yra su vargu susijusio pasninko: milijonai žmonių neturi to, kas minimaliai būtina pragyvenimui, ir priversti mirti iš bado.

Šios pasninko rūšys nė kiek nesusijusios su religiniais bei asketiniais sumetimais. Pavyzdžiui, estetinio pasninko atveju iš godumo ydos kartais (ne visada) „išsilaisvinama“ tam, kad būtų galima praktikuoti kitą didelę ydą – puikybės arba tuštybės ydą.

Todėl svarbu suprasti autentišką Biblijos mokymą apie pasninką. Biblijoje ten, kur kalbama apie pasninką, aptinkame „taip, tačiau“ laikyseną, pritarimo ir kritinio santūrumo laikyseną. Pats pasninkas yra geras ir siūlytinas bei leidžia atgaivinti kelias pamatines religines laikysenas: pagarbą Dievui, savo nuodėmių pripažinimą, priešinimąsi kūno geismams, rūpinimąsi vargšais bei solidarizavimąsi su jais. Su pasninku gali nutikti taip, kas ir su visais žmogiškaisiais dalykais: jis gali pavirsti „kūno arogantiškumu“. Norint tai suprasti, pakanka prisiminti fariziejaus šventykloje tariamus žodžius: „Aš pasninkauju du kartus per savaitę“ (Lk 18, 12).

Jei Jėzus šiandien kalbėtų savo mokiniams, – kas jam būtų svarbiau? „Taip“ ar „tačiau“? Šiandien esame labai imlūs viskam, kas susiję su „tačiau“, imlūs kritinėms išlygoms. Suvokiame, kaip svarbu ir būtina dalytis duona su badaujančiais bei aprengti nuogus, ir gėdinamės kalbėti apie „pasninką“, kai didžiausia auka mums būtų gyventi vandeniu ir duona, kurie milijonams žmonių reiškia nepaprastą prabangą, pirmiausia galvoje turint šviežią duoną ir švarų vandenį.

Turime įžiūrėti argumentus „taip“ naudai. Evangelijos klausimas mūsų dienomis galėtų skambėti kitaip, būtent taip: „Kodėl Budos ir Mahometo mokiniai pasninkauja, o tavieji ne?“ (Gerai žinoma, kaip rimtai musulmonai laikosi savo Ramadano.) Gyvename kultūroje, paženklintoje materializmo bei kraštutinės vartojimo manijos. Pasninkavimas mums padeda nepavirsti grynais „vartotojais“, padeda įgyti brangų „Šventosios Dvasios vaisių“. Tai – savitvarda, rengimasis susitikimui su Dievu, kuris yra Dvasia, bei didėlesnis atsivėrimas vargšų vargams.

Turime neužmiršti, jog yra alternatyvų tradiciniam pasninkui bei susilaikymui. Galime atsisakyti tabako, alkoholio, stiprių alkoholinių gėrimų (tai naudinga ne tik sielai, bet ir kūnui). Galime būti santūresni prievartą ar seksą aukštinančių vaizdų, kasdien pasitaikančių televizijoje, renginiuose, žurnaluose ir internete, atžvilgiu. Tokius šiuolaikinius „demonus“ irgi įmanoma įveikti tik „pasninku ir malda“.

„Bažnyčios žinios“
katalikai.lt