Popiežius Benediktas XVI. Laiškas pradedant Kunigų metus Jono Marijos Vianėjaus 150-ųjų dies natalis metinių proga
 
 Brangūs broliai kunigai!

Per artimiausią Švenčiausiosios Jėzaus Širdies iškilmę, penktadienį, 2009 m. birželio 19-ąją, tradiciškai skirtą maldai už kunigų šventėjimą, Jono Marijos Vianėjaus, visų pasaulio klebonų globėjo (1), 150-ųjų dies natalis metinių proga norėčiau oficialiai paskelbti Kunigų metus. Šie metai, kuriais trokštama paskatinti visus kunigus viduje atsinaujinti, idant Evangelija šiandieniame pasaulyje būtų liudijama dar galingiau bei veiksmingiau, baigsis 2010-aisiais, vėlgi per šią iškilmę. „Kunigystė yra Jėzaus Širdies meilė“, – mėgo sakyti šventasis Arso klebonas (2). Šis jaudinantis pasakymas leidžia mums, kupiniems švelnumo bei dėkingumo, prisiminti, kokia neišmatuojama dovana kunigai yra ne tik Bažnyčiai, bet ir visai žmonijai. Turiu galvoje visus kunigus, kurie kasdien nuolankiai siūlo krikščionims ir visam pasauliui Kristaus žodžius bei darbus, stengdamiesi savo mintimis, valia, jausmais ir visa gyvensena būti tokie, kaip jis. Kaip būtų galima nepabrėžti jų apaštališkojo triūso, nenuilstamos ir nematomos tarnystės ir iš principo visuotinės meilės? Ir ar neverta paminėti narsios ištikimybės daugybės kunigų, kurie, net supami sunkumų bei nesupratingumo, lieka ištikimi savo pašaukimui, „Kristaus draugais“, ypatingu būdu jo pašauktais, išrinktais ir pasiųstais?

Aš pats nuoširdžiai tebeprisimenu pirmąjį kleboną, šalia kurio, būdamas jaunas kunigas, tarnavau: jo pavyzdys man parodė, kaip be išlygų atsiduoti savo pastoracinėms užduotims ligi pat savo mirties, kuri jį ištiko teikiant Viatiką sunkiam ligoniui. Į galvą taip pat ateina nesuskaičiuojama daugybė brolių kunigų, kuriuos esu sutikęs ir tebesutinku per savo pastoracines keliones į įvairias šalis, – kunigų, dosniai kasdien vykdančių kunigiškąją tarnybą. Tačiau šventojo Arso klebono pavartota formuluotė primena ir pervertą Jėzaus Širdį bei erškėčių vainiką ant jo galvos. Tad mintys krypsta ir į nesuskaičiuojamas kančios situacijas, į kurias kunigai įtraukti tiek patys būdami įvairialypės žmogiškosios skausmo patirties dalininkai, tiek ir dėl to, kad sulaukia nesupratingumo iš tų, kuriems tarnauja: kaip galima užmiršti daugybę kunigų, kurių orumas žeidžiamas, misijai trukdoma, persekiojimai verčia liudyti aukščiausiąja – savo gyvybės – kaina.

Deja, yra ir be galo apgailėtinų situacijų, kai Bažnyčia kenčia dėl kai kurių savo tarnautojų neištikimybės. Pasauliui tai teikia pagrindą piktintis ir atmesti. Bažnyčiai tokiais atvejais daugiausia gali padėti ne skrupulingiausias savo tarnautojų silpnybių atskleidimas, bet naujas ir džiugus Dievo dovanos didybės suvokimas – dovanos, konkrečiai suspindinčios dosnių ganytojų, kupinų karštos meilės Dievui bei artimui vienuolių, šviesių ir kantrių dvasinių vadovų asmenybėse. Šiame kontekste reikšmingas atramos taškas visiems galėtų būti šventojo Jono Marijos Vianėjaus mokymai ir pavyzdys: Arso klebonas buvo kuo nuolankiausias, tačiau kartu suprato, jog kaip kunigas esąs neįkainojama dovana savo žmonėms: „Geras ganytojas, ganytojas pagal Dievo širdį, yra didžiausias lobis, kokį gerasis Dievas gali duoti parapijai, ir viena vertingiausių dieviškojo gailestingumo dovanų“ (3). Jis kalbėjo apie kunigystę taip, tarsi tiesiog nepajėgtų suvokti žmogui patikėtos dovanos ir užduoties didybės: „O, koks didis kunigas! …Jei tik jis pats suprastų, kas yra, numirtų… Jam paklūsta Dievas: jis ištaria du žodžius, ir sulig jo balsu iš dangaus nužengia Viešpats, užsidarydamas mažytėje ostijoje…“ (4). O savo tikintiesiems, aiškindamas sakramentų reikšmę, jis pasakė: „Be Šventimų sakramento Viešpaties neturėtume. Kas jį ten pastatė tabernakulin? Kunigas. Kas priėmė jūsų sielą pirmąkart įžengiant į gyvenimą? Kunigas. Kas ją maitina, teikdamas jai jėgų iki galo nueiti savo keliu? Kunigas. Kas ją parengs susitikti su Dievu, paskutinį kartą nuplaudamas Jėzaus Kristaus krauju? Kunigas, visada tik kunigas. O kai ta siela miršta [per nuodėmę], kas ją prikels, kas suteiks jai ramybę ir taiką? Vėl kunigas… Pagal Dievą kunigas yra viskas! …Tiktai danguje jis supras, kas yra iš tikrųjų“ (5). Šios ištaros, gimusios kunigiškoje šventojo klebono širdyje, gali pasirodyti perdėtos. Tačiau jos parodo nepaprastą jo pagarbą Kunigystės sakramentui. Jis atrodė sukrėstas begalinio atsakomybės jausmo: „Jei suvoktume, kas iš tikrųjų žemėje yra kunigas, numirtume – ne iš baimės, bet iš meilės… Be kunigo iš mūsų Viešpaties mirties ir kančios neturėtume jokios naudos. Būtent kunigas tęsia išganymo darbą žemėje… Kam būtų naudingas aukso pilnas namas, jei nebūtų nė vieno, kuris turėtų raktą nuo jo durų? Kunigas turi raktą į dangiškuosius lobius: būtent jis atveria duris, jis yra gerojo Dievo ekonomas, jo gėrybių valdytojas… Palikite parapiją dvidešimt metų be kunigo, ir ten pradės garbinti gyvūnus… Kunigas yra ne kunigas sau, bet jums“ (6).

Vykdamas į Arsą, nedidelį kaimelį, turintį 230 gyventojų, jis vyskupo jau buvo įspėtas, jog ten jo laukia religiniu požiūriu kebli situacija: „Parapijoje nėra didelės meilės Dievui; jūs jos turėsite įkvėpti.“ Vadinasi, jis gerai žinojo, jog turi ten vykti įkūnyti Kristaus artumą, liudydamas jo išganomąjį romumą. „[Mano Dieve,] leisk man atversti savo parapiją; dėl to galėčiau visą gyvenimą kęsti viską, ką panorėsi!“ – štai tokia malda pradėjo jis savo misiją (7). Šventasis klebonas parapijos atvertimui paskyrė visas savo jėgas, pirmenybę teikdamas jam patikėtos tautos krikščioniškajam ugdymui. Brangūs broliai kunigai, prašykime Viešpatį malonės, kad ir mes išmoktume Jono Marijos Vianėjaus pastoracinio metodo! Pirmiausia turėtume mokytis visiškai sutapatinti save su užduotimi. Jėzuje asmuo ir misija iš esmės sutampa: visa jo išganomoji veikla buvo ir yra jo „sūniškojo Aš“, nuo amžių meiliai paklūstančio Tėvo valiai, išraiška. Tokios sutapties kukliai, tačiau autentiškai privalo siekti ir kunigas. Savaime suprantama, neužmirština, kad esminis tarnybos poveikis nepriklauso nuo kunigo šventumo. Tačiau iš akių nevalia išleisti ir nepaprasto vaisingumo, kylančio iš tarnybos objektyvaus ir kunigo subjektyvaus šventumo atitikties. Arso klebonas nedelsdamas pradėjo nuolankiai ir kantriai stengtis savo kunigiškąjį gyvenimą suderinti su jam patikėtos tarnybos šventumu ir pasakė, jog net fiziškai „gyvenąs“ parapijos bažnyčioje: „Vos atvykęs, savo gyvenamąja buveine pasirinko bažnyčią… Auštant įžengdavo į bažnyčią ir išeidavo tik po vakarinio Viešpaties angelo. Prireikus ten jo ir reikėdavo ieškoti“, – rašoma jo pirmojoje biografijoje (8).

Pamaldūs pagarbių hagiografų perdėjimai neturėtų duoti dingsties išleisti iš akių ir to, kad šventasis klebonas mokėjo veikliai „gyventi“ visoje savo parapijos teritorijoje: jis sistemingai lankė ligonius ir šeimas, rengė liaudiškąsias misijas ir globėjų šventes, rinko ir tvarkė pinigus gailestingosios meilės bei misijų darbams, gražino savo bažnyčią bei aprūpino ją bažnytine įranga, rūpinosi Providence (vienos iš jo įsteigtų institucijų) našlaitėmis ir jų auklėtojomis, skyrė dėmesio mokykliniam vaikų lavinimui, steigė brolijas ir akino pasauliečius su juo bendradarbiauti.

Jo pavyzdžio paskatintas, norėčiau pabrėžti, jog bendradarbiavimo laukas turi apimti vis daugiau tikinčių pasauliečių, su kuriais kunigai sudaro kunigiškąją tautą (9) ir tarp kurių gyvena, „kad visus juos vestų į meilės vienybę, patys mylėdami vieni kitus broliška meile ir lenktyniaudami tarpusavio pagarba (Rom 12, 10)“ (10). Šiame kontekste primintinas Vatikano II Susirinkimo gyvas paraginimas, kad kunigai pripažintų ir skatintų „pasauliečių vertę bei jiems skirtąjį vaidmenį Bažnyčios misijoje… Noriai teišklauso pasauliečių, broliškai apsvarstydami jų pageidavimus bei pripažindami jų patirtį ir kompetenciją įvairiose žmogiškosios veiklos srityse, kad drauge su jais galėtų įžvelgti laiko ženklus“ (11).

Parapijiečius šventasis klebonas pirmiausia mokė savo gyvenimo liudijimu. Regėdami jo pavyzdį, tikintieji išmoko melstis, mielai pasilikdami prie tabernakulio pabūti su eucharistiniu Jėzumi (12). „Norint gerai melstis, daug žodžių nereikia, – aiškino jiems klebonas. – Žinodami, kad Jėzus yra ten, šventajame tabernakulyje, atverkime jam savo širdį, džiaukimės jo šventąja artybe. Tai pati geriausia malda“ (13). Jis taip pat ragindavo: „Ateikite komunijos, mano broliai, ateikite pas Jėzų. Ateikite, kad juo gyventumėte, kad galėtumėte su juo gyventi…“ (14). „Tiesa, kad jūs to neverti, tačiau jums to reikia!“ (15). Toks tikinčiųjų pratinimas prie eucharistinės artybės bei komunijos būdavo ypač paveikus, kai tikintieji matydavo jį aukojant šv. Mišias. Kas ten dalyvaudavo, sakydavo, jog „nebūtų įmanoma surasti kito, kuris geriau išreikštų garbinimą… Jis kupinas meilės žvelgdavo į Ostiją“ (16). „Mišių aukos neatsveria visi geri darbai, nes tie darbai yra žmogaus, tuo tarpu šventosios Mišios – Dievo“ (17), – sakė jis. Šventasis kunigas buvo įsitikinęs, kad nuo Mišių priklauso, ar kunigiškasis gyvenimas bus uolus: „Kunigas suglemba todėl, kad Mišioms skiria per menkai dėmesio! Mano Dieve, koks apgailėtinas kunigas, kuris Mišias aukoja taip, tarsi darytų ką nors įprasta“ (18). O jis savo įpročiu patarė per Mišių šventimą visada aukoti ir savo paties gyvenimą: „Kaip gerai elgiasi kunigas, kas rytą atnašaudamas save Dievui kaip auką!“ (19).

Toks asmeninis įsijautimas į Kryžiaus auką nuvesdavo jį – vienu vieninteliu dvasiniu judesiu – nuo altoriaus į klausyklą. Kunigai niekada neturėtų pulti į neviltį, matydami tuščias klausyklas, nei tenkintis konstatuodami tikinčiųjų antipatiją šiam sakramentui. Šventojo klebono laikais Prancūzijoje išpažintis buvo nei paprastesnis, nei dažnesnis dalykas kaip mūsų dienomis, nes ledinė revoliucijos audra ilgam sunaikino religinę praktiką. Tačiau jis visokiais būdais, pamokslais ir įtikinamais patarimais, stengėsi padėti savo parapijiečiams iš naujo atrasti sakramentinės atgailos reikšmę bei grožį, pateikdamas ją kaip neatskiriamai su eucharistine artybe susijusią būtinybę. Taip jam pavyko išjudinti dorybės apytaką. Valandų valandas būdamas bažnyčioje priešais tabernakulį, jis pasiekė, kad tikintieji ėmė juo sekti. Jie ateidavo aplankyti Jėzaus, būdami tikri užtiksią ten ir kunigą, pasirengusį išklausyti ir atleisti. Vėliau jį net šešiolika valandų kasdien klausykloje išlaikydavo nuolat didėjantis atgailautojų srautas iš visos Prancūzijos. Anuomet sakyta, kad Arsas tapęs „didžiule sielų ligonine“ (20). „Malonė, kurią jis gavo [nusidėjėliams atversti], buvo tokia stipri, kad vydavosi juos nepalikdama jų ramybėje nė minutės“, – tikina pirmasis biografas (21). Šventasis klebonas irgi tą patį turėjo omenyje sakydamas: „Ne nusidėjėlis grįžta pas Dievą, prašydamas atleidimo, bet pats Dievas vaikosi nusidėjėlį ir skatina grįžti pas Jį“ (22). „Šis gerasis Išganytojas toks kupinas meilės, kad mūsų visur ieško“ (23).

Mes, kunigai, visada turime jausti, kad žodžiai, kuriuos jis įdėjo į Kristaus lūpas, svarbūs mums visiems asmeniškai: „Įpareigoju visus savo tarnautojus nusidėjėliams skelbti, kad visada esu pasirengęs juos priimti, kad mano gailestingumas beribis“ (24). Iš Arso šventojo klebono mes, kunigai, galėtume pasimokyti ne tik neišsemiamo pasitikėjimo Atgailos sakramentu, akinančio vėl padaryti jį savo pastoracinių pastangų šerdimi, bet ir „išganymo dialogo“, kuris ten turi rutuliotis. Arso klebonas įvairių atgailautojų atžvilgiu laikydavosi kaskart skirtingai. Kurie prie jo klausyklos artindavosi, traukiami vidinio ir nuolankaus poreikio gauti Dievo atleidimą, tie sulaukdavo padrąsinimo nerti į viską su savimi nusinešančią „sraunią dieviškojo gailestingumo upę“. O kas būdavo nusiminęs dėl savo silpnumo ir nepastovumo ir baimindavosi pakartotinių suklupimų ateityje, tam klebonas apreikšdavo Dievo slėpinį jaudinančio grožio pasakymu: „Gerasis Dievas viską žino. Dar prieš jums nusidedant, jis jau žino, kad nusidėsite, ir vis dėlto jis jums atleidžia. Kokia didžiulė meilė mūsų Dievo, kuris savanoriškai net užmiršta ateitį, kad tik galėtų atleisti!“ (25). Tuo tarpu kas išpažindavo savo kaltes drungnai ir beveik abejingai, tam jis savo ašaromis leisdavo rimtai ir aiškiai suvokti, kokia „pasibjaurėtina“ esanti tokia laikysena: „Verkiu, nes jūs neverkiate“, – sakydavo jis (26). „Jei Viešpats nebūtų geras! Tačiau jis toks geras! Reikia būti laukiniu, kad šitaip elgtumeis tokio gero Tėvo akivaizdoje!“ (27). Jis sužadindavo drungnųjų širdyje gailestį, priversdamas juos tarsi savo akimis pamatyti nuodėmklausio veide „įkūnytą“ Dievo kančią dėl nuodėmių. Tiems, kurie pasirodydavo trokštą gilesnio dvasinio gyvenimo ir tam pajėgūs, jis plačiai atverdavo savo meilės gelmes, pareikšdamas, kaip neapsakomai nuostabu gyventi susivienijus su Dievu ir jo artybėje: „Viską daryti Dievo akivaizdoje, viskuo būti su Dievu, viską daryti, kad patiktum Dievui… Kaip tai nuostabu!“ (28). Ir mokydavo šitaip melstis: „Mano Dieve, duok man malonę kuo labiau tave mylėti“ (29).

Arso klebonas savo dienomis įstengė perkeisti tokios gausybės žmonių širdį ir gyvenimą todėl, kad jam pavyko padėti jiems suvokti gailestingąją Dievo meilę. Toks skelbimas ir toks meilės tiesos liudijimas mūsų laikais irgi neatidėliotinas: Deus caritas est (1 Jn 4, 8). Jėzaus žodžiu bei sakramentais Jonas Marija Vianėjus mokėjo ugdyti savo tautą, nors, įsitikinęs savo netinkamumu, neretai susvyruodavo ir net trokšdavo nusimesti tarnybos parapijoje atsakomybę, kurios nesijautė vertas. Tačiau, būdamas pavyzdingo klusnumo, niekada nepaliko savo posto, nes buvo pagautas apaštališkos aistros darbuotis dėl sielų išganymo. Jis visą save atidavė savo pašaukimui bei misijai praktikuodamas griežtą askezę. „Mums, klebonams, didelė nelaimė yra tai, kad siela atbunka“ (30), – apgailestavo šventasis, turėdamas galvoje pavojingą ganytojo pripratimą prie nuodėmės ar abejingumo būvio, kuriame gyvena daug jo ganomųjų. Budrumu bei pasninkavimu jis tramdė savo kūną, kad šis neimtų priešintis jo kunigiškajai sielai. Ir nevengdavo savęs marinti dėl jam patikėtų sielų gerovės ir permaldavimo už jas visas per išgirstas nuodėmes. Vienam broliui kunigui jis pareiškė: „Išduosiu jums savo receptą: nusidėjėliams paskiriu nedidelę atgailą, o likusią pats atlieku už juos“ (31). Palikus nuošalyje konkrečią atgailą, kurią prisiimdavo Arso klebonas, jo mokymo esmė visiems tebegalioja: sielos atpirktos Jėzaus krauju, ir kunigas negali atsiduoti jų gelbėjimui atsisakydamas asmeniškai tapti jų atpirkimo „brangios kainos“ dalininku.

Šiandieniame pasaulyje, lygiai kaip ir nelengvais Arso klebono laikais, kunigui būtina savo gyvenimu bei veikla galingai liudyti Evangeliją. Paulius VI pagrįstai atkreipė dėmesį: „Šiandienis žmogus mieliau klauso liudytojų, ne mokytojų, o jei klauso mokytojų, tai dėl to, kad jie yra liudytojai“ (32). Kad mumyse neatsivertų egzistencinė tuštuma ir neiškiltų pavojus mūsų tarnybos veiksmingumui, turime vis iš naujo savęs klausti: „Ar tikrai esame persisunkę Dievo žodžiu? Ar tai tikrai maistas, kuriuo gyvename labiau negu šio pasaulio duona ir daiktais? Ar tikrai jį pažįstame? Ar mylime? Ar tikrai jis mus taip giliai paliečia, kad pertvarko mūsų gyvenimą, mūsų mąstymą?“ (33). Kaip Jėzus pašaukė Dvylika, kad šie būtų su juo (plg. Mk 3, 14), ir tik po to išsiuntė juos skelbti, lygiai taip ir mūsų dienomis kunigai pašaukti perimti tą „naują gyvenseną“, kuriai pradžią davė Jėzus ir kurią sava padarė apaštalai (34).

Būtent besąlygiškas tos „naujos gyvensenos“ perėmimas ir ženklino Arso klebono kunigiškąsias pastangas. Enciklikoje Sacerdotii nostri primordia, paskelbtoje 1959-aisiais, praėjus šimtui metų nuo Jono Marijos Vianėjaus mirties, Jonas XXIII jo asketiškumą pirmiausia siejo su „trimis Evangelijos patarimais“, kuriuos įvardijo kaip būtinus ir šiandieniam kunigui: „Net jei kunigas tokiam gyvenimo šventumui pasiekti savo kaip dvasininko būviu nėra įpareigotas praktikuoti Evangelijos patarimų, jie jam, kaip ir visiems Viešpaties mokiniams, siūlosi kaip įprastinis krikščioniškojo šventėjimo kelias“ (35). Arso klebonas mokėjo tinkamai gyventi „Evangelijos patarimais“ savo kunigiškajame būvyje. Jo neturtas skyrėsi nuo būdingo pašvęstajam asmeniui ar vienuoliui ir buvo toks, kokio laukiama iš pasaulietinio kunigo: nors ir disponavo didelėmis piniginėmis lėšomis (pasiturintys piligrimai neužmiršdavo paremti jo karitatyvinių darbų), jis žinojo, jog visa skirta jo bažnyčiai, jo vargšams, našlaičiams, jo Providence mergaitėms (36), labiausiai skurstančioms šeimoms. Taigi buvo „turtingas, kad duotų kitiems, bet labai neturtingas sau pačiam“ (37). Jis aiškindavo: „Mano paslaptis paprasta: atiduoti viską ir nieko sau nepasilaikyti“ (38). Kai nieko neturėdavo, Arso klebonas patenkintas sakydavo į jį besikreipiantiems vargšams: „Šiandien esu toks pat vargšas, kaip ir jūs“ (39). Todėl gyvenimo pabaigoje visiškai ramiai galėjo pareikšti: „Nebeturiu nieko. Dabar gerasis Dievas gali mane pasišaukti, kada nori!“ (40). Jo skaistumas irgi buvo toks, koks būtinas kunigo tarnybai. Galima sakyti, jog tai buvo skaistumas, prideramas tam, kuris nuolat lyti Eucharistiją ir karšta širdimi į ją žvelgia bei lygiai taip pat karštai teikia ją savo tikintiesiems. Kalbėta, kad „jo žvilgsnis spindi skaistumu“, ir tikintieji tai pastebėdavo, kai jis įsimylėjusiomis akimis žvelgdavo į tabernakulį (41). Jono Marijos Vianėjaus klusnumas irgi neatskiriamas nuo skausmingo kasdienių savo tarnybos pareigų laikymosi. Žinoma, kaip dažnai jį kankindavusi mintis apie savo netinkamumą klebono tarnybai ir koks stiprus būdavęs troškimas pabėgti ir „vienumoje apverkti savo varganą gyvenimą“ (42). Tik klusnumas bei aistra gelbėti sielas sulaikydavo jį pasilikti. Sau ir savo tikintiesiems jis pareiškė: „Nėra dviejų gerų būdų tarnauti Dievui. Tėra vienas vienintelis – tarnauti jam taip, kaip jis nori“ (43). Auksinė jo klusnaus gyvenimo taisyklė, regis, buvo ši: „Daryti tik tai, ką galima paaukoti gerajam Dievui“ (44).

Kalbėdamas apie dvasingumą, ugdytiną Evangelijos patarimų praktikavimu, šiais Kunigų metais norėčiau kunigus paraginti pasinaudoti naujuoju pavasariu, šiomis dienomis žadinamu Bažnyčioje Šventosios Dvasios – taip pat per bažnytinius sąjūdžius bei naująsias bendruomenes. „Dvasios dovanos daugialypės... Ji pučia, kur nori. Ji daro tai nelauktu būdu, nelauktose vietose ir anksčiau neįsivaizduojamomis formomis <...>, bet kartu parodo mums, jog veikia turėdama prieš akis vienatinį kūną ir vienatinio kūno vienybę“ (45). Šiame kontekste galioja Presbyterorum ordinis nurodymas: „Tirdami, ar pasauliečių dvasia yra iš Dievo, kunigai su tikėjimo nuovoka težvelgia į įvairias jų turimas charizmas – ir kuklesnes, ir iškilesnes, – džiaugsmingai tepripažįsta jas ir rūpestingai tepuoselėja“ (46). Šios dovanos, daugelį kreipiančios didesnio dvasinio gyvenimo link, gali būti naudingos ne tik tikintiems pasauliečiams, bet ir patiems kunigams. Mat ši įšventintųjų tarnautojų ir charizmų bendrystė gali „tinkamai pastūmėti Bažnyčią iš naujo įsipareigoti vilties ir meilės Evangelijos skelbimui bei liudijimui visose pasaulio dalyse“ (47). Be to, remdamasis popiežiaus Jono Pauliaus II apaštališkuoju paraginimu, norėčiau pridurti, kad šventimais suteikiamai tarnybai būdinga radikali „bendruomeninė forma“ ir kad ją galima vykdyti tik kunigui esant bendrystėje su savo vyskupu (48). Būtina, kad ši Šventimo sakramentu besiremianti ir bendru Eucharistijos šventimu išreiškiama kunigų tarpusavio ir su savo vyskupu bendrystė būtų įgyvendinama įvairiomis konkrečiomis veiklaus ir nuoširdaus kunigiškojo broliškumo formomis (49). Tik tada kunigai galės pilnatviškai gyventi celibato dovana ir gebės leisti sužydėti krikščioniškosioms bendruomenėms, kuriose kartosis Evangelijos pirmojo skelbimo stebuklai.

Prie pabaigos artėjantys Pauliaus metai kreipia mūsų mintis ir į tautų apaštalą, kuriame prieš mūsų akis suspindi puikus visiškai savo tarnybai „atsidavusio“ kunigo pavyzdys. „Kristaus meilė, – rašo jis, – valdo mus, įsitikinusius, kad jei vienas mirė už visus, tai ir visi yra mirę“ (plg. 2 Kor 5, 14). Ir priduria: „Jis yra miręs už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos numirė ir buvo prikeltas“ (2 Kor 5, 15). Argi begalima geresnę programą pasiūlyti kunigui, pasiryžusiam žengti krikščioniškojo tobulumo keliu?

Brangūs kunigai, šventojo Jono Marijos Vianėjaus 150-ųjų mirties (1859) metinių šventė prasideda ką tik pasibaigus Marijos pasirodymų Lurde (1858) 150-ųjų metinių minėjimui. Jau 1959 m. palaimintasis popiežius Jonas XXIII sakė: „Prieš pačią Arso klebono nuopelningo gyvenimo pabaigą kitoje Prancūzijos dalyje nuolankiai ir tyrai mergaitei pasirodė Nesuteptoji Mergelė, kad perteiktų jai maldos ir atgailos žinią, kurios milžiniškas atgarsis jau šimtą metų gerai žinomas. Iš tiesų, šventasis kunigas, kurio atminimą švenčiame, savo gyvenimu iš anksto gyvai parodė didžiąsias antgamtines tiesas, perteiktas Massabielle‘io regėtojai. Jis pats karštai gerbė Švenčiausiosios Mergelės Nekaltąjį Prasidėjimą – jis, 1836 m. paskyręs savo parapiją be nuodėmės pradėtajai Marijai ir vėliau su tokiu dideliu tikėjimu bei džiaugsmu priėmęs 1854 m. dogminį apibrėžimą“ (50). Šventasis klebonas savo tikintiesiems visada primindavo, kad „Jėzus Kristus, atidavęs mums viską, ką galėjo duoti, dar panoro palikti ir savo brangiausią turtą – savo motiną“ (51).

Švenčiausiajai Mergelei patikiu šiuos Kunigų metus, prašydamas jos dosniai prisidėti, kad kiekvieno kunigo dvasioje atgimtų visiško atsidavimo Kristui ir Bažnyčiai idealai, įkvėpdavę šventojo Arso klebono mintis ir darbus. Savo besąlygišką atsidavimą Dievui ir Bažnyčiai Jonas Marija Vianėjus maitino uoliu maldos gyvenimu ir aistringa meile nukryžiuotajam Jėzui. Tepaskatina jo pavyzdys šiandien, kaip ir visada, tokiam reikalingam vienybės su vyskupu, vieno su kitu ir su pasauliečiais liudijimui. Nepaisant pasaulyje esančio blogio, Kristaus Vakarienės menėje apaštalams ištarti žodžiai išlieka visada aktualūs: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33). Tikėjimas į dieviškąjį Mokytoją suteikia mums jėgų pasitikint žvelgti į ateitį. Brangūs kunigai, Kristus deda į jus viltis. Sekdami šventojo Arso klebono pavyzdžiu, leiskitės būti Jo pagaunami, o tada šiandieniame pasaulyje ir jūs būsite vilties, susitaikymo ir taikos šaukliai!

Nuoširdžiai jus laiminu.

Vatikanas, 2009 m. birželio 16 d.

BENEDICTUS PP. XVI

Nuorodos

(1) Klebonų globėju jį 1929 m. paskelbė popiežius Pijus XI.
(2) „Le Sacerdoce, c‘est l‘amour du coeur de Jésus“ (Le curé d‘Ars. Sa pensée – Son coeur. Présantés par l‘Abbé Bernard Nodet, éd. Xavier Mappus, Foi Vivante, 1966, p. 98). Toliau: Nodet. Šis sakinys taip pat cituojamas Katalikų Bažnyčios katekizme, 1589.
(3) Nodet, p. 101.
(4) Ten pat, p. 97.
(5) Ten pat, p. 98–99.
(6) Ten pat, p. 98–100.
(7) Ten pat, 183.
(8) Monnin A. Il curato d‘Ars. Vita di Gian-Battista-Maria Vianney. Vol. I, ed. Marietti, Torino 1870, p. 122.
(9) Plg. Lumen gentium, 10.
(10) Presbyterorum ordinis, 9.
(11) Ten pat.
(12) „Kontempliacija yra į Jėzų nukreiptas tikėjimo žvilgsnis. Aš žiūriu į Jį, o Jis žiūri į mane, – pasakė prieš tabernakulį besimeldžiantis vienas Arso kaimietis jo šventojo klebono laikais“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2715).
(13) Nodet, p. 85.
(14) Ten pat, p. 114.
(15) Ten pat, p. 119.
(16) Monnin A., op. cit., II, p. 430 ir t.
(17) Nodet, p. 105.
(18) Ten pat.
(19) Ten pat, p. 104.
(20) Monnin A., op. cit., II, p. 293.
(21) Ten pat, p. 10.
(22) Nodet, p. 128.
(23) Ten pat, p. 50.
(24) Ten pat, p. 131.
(25) Ten pat, p. 130.
(26) Ten pat, 27.
(27) Ten pat, p. 139.
(28) Ten pat, p. 28.
(29) Ten pat, p. 77.
(30) Ten pat, p. 102.
(31) Ten pat, p. 189.
(32) Evangelii nuntiandi, 41.
(33) Benediktas XVI. Pamokslas per Chrizmos Mišias (2009 04 09).
(34) Plg. Benediktas XVI. Kreipimasis į Dvasininkijos kongregacijos visuotinio susirinkimo dalyvius (2009 03 16).
(35) I dalis.
(36) Taip jis pavadino namus, kuriuose buvo ugdoma 60 pamestų mergaičių. Jis buvo pasiryžęs viskam, kad juos išlaikytų: „J‘ai fait tous les commerces imaginables – dariau visus įmanomus mainus“, – pasakė jis juokdamasis (Nodet, p. 214).
(37) Nodet, p. 216.
(38) Ten pat, p. 215.
(39) Ten pat, p. 216.
(40) Ten pat, p. 214.
(41) Plg. ten pat, p. 112.
(42) Plg. ten pat, p. 82–84; 102–103.
(43) Ten pat, p. 75.
(44) Ten pat, p. 76.
(45) Benediktas XVI. Pamokslas per Sekminių vigiliją (2006 06 03).
(46) Nr. 9.
(47) Benediktas XVI. Kreipimasis į vyskupus, artimus fokoliarų sąjūdžiui ir Šv. Egidijaus bendruomenei (2007 02 08).
(48) Plg. 17.
(49) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis, 74.
(50) Enciklika Sacerdotii nostri primordia, III dalis.
(51) Nodet, 244.

 
 
   
Apie naujienų grupes 
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006-2020 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt