Pradėdama naujus mokslo metus ir tęsdama Tikėjimo metų įsipareigojimą apmąstyti svarbiausias mūsų tikėjimo tiesas, „Artuma“ šįkart klausia: kodėl turėtume klausyti Bažnyčios mokymo? Kokią apskritai ji turi teisę mokyti mus? Už šių klausimų slypi pamatinis – Bažnyčios autoriteto – iššūkis. Neatsitiktinai numerio skaitytojus pasitinka naujojo vyskupo Liongino Virbalo SJ palinkėjimas „pastebėti vilties daigus“ ir pajusti, kad „Bažnyčia yra daugiau už mūsų planus ir net darbus, kad joje pasilieka Tas, kuris ją įkūrė, priimdamas visus, atvira širdimi pas Jį atėjusius“…

Ar žinojote, kad pasaulyje 2012 metais veikė per 92 000 katalikiškų pagrindinių mokyklų, per 70 000 pradinių mokyklų, dar dešimtys tūkstančių vidurinių mokyklų ir beveik du tūkstančiai universitetų, o į šias įstaigas priimami ne tik krikščionys, ir nebūtinai tikintys. Tad pagrįstai galime didžiuotis savo Bažnyčia! Apie tai rašo Romanas Kazakevičius, pristatantis Vatikano II Susirinkimo tėvų parengtą Krikščioniškojo auklėjimo deklaraciją Gravissimum educationis. Be daugybės naujo aktualumo įgavusių aspektų, jame taip pat deklaruojama už vaikų ugdymą atsakingųjų eiliškumas, kurį bando niveliuoti genderizmo ideologija: „Demokratija nesuderinama su švietimo monopoliu, nes neigtų tėvų teisę perduoti savo įsitikinimus vaikams. <…> Šeimos teisė ir pareiga suteikti savo atžaloms auklėjimą pagal savo moralinius ir religinius principus.“

Tačiau svarbu nepamiršti, kad mokslo ir technologijų pažanga pati savaime nesunaikino blogio. Kun. Kęstučio Briliaus MIC teigimu, išsilavinimas be moralinių vertybių praeityje neapsaugojo (ir nesaugo) žmonijos nuo troškimo panaudoti žinias piktam. Švietime reikalingi moraliniai svertai. Todėl „Bažnyčia tebeturi užduotį <…> Dievo įsakymais per kiekvieno sąžinę ugdyti žmogaus, šeimos, tautos moralę“.

Vytautė Maciukaitė leidžiasi į aktualią diskusiją, ar Bažnyčios „tarpininkavimas“ tikrai toks žeminantis ir nepatrauklus, kaip kalba sekuliarusis pasaulis?

Rugsėjį mažiau saulės ir vasariškų susitikimų su draugais bei artimaisiais, mažiau vakarų gamtoje. Grįžta rutina. Tačiau rugsėjo „Artuma“ – dar labai vasariška, trykštanti kelionių ir susitikimų įspūdžiais. Prie šv. Jokūbo kapo į Santjago de Kompostelą žygiavusi Lietuvos Carito vadovė Janina Kukauskienė dalijasi patirtais įspūdžiais ir tikina piligrimystę kartosianti, – negana to, kelio atkarpa turės būti gerokai ilgesnė. O juk taip neseniai baigėsi Lietuvos jaunimo dienos Kaune, Pasaulio jaunimo dienos Rio de Žaneire, kur popiežius Pranciškus kalbėjo apie autentiško tikėjimo troškimą, su begaliniu pasitikėjimu kreipėsi į jaunimą: „Žinau, kad jūs nenorite gyventi laisvės iliuzijoje, pasiduoti madoms ir tik tam, kas šią akimirką naudinga. Žinau, kad jūs norite siekti aukštumų, galutinių pasirinkimų, kurie padaro gyvenimą prasmingą.“ „Artumoje“ skelbiami liudijimai jaunimo, dalyvavusio LJD ir PJD, – tai jaunatviško optimizmo užtaisas.

Skaitytojų laukia ir kiti liudijimai – atskiras mergaičių ir berniukų gimnazijas baigusiųjų patirtis analizuoja patyrusi pedagogė Viktutė Siliūnienė, iš tiesų – tai atskirų lyčių mokyklų reabilitacija, neišnaudotų galimybių revizija.

Tėvas Antanas Saulaitis SJ pasakoja apie ugdomąją skautų bendruomenės veiklą, kuri padeda jaunuoliams suprasti, kad „vidinė drausmė, savitvarda – tai pagrindas, kuriuo remiasi visos bendrijos veikla ir gyvenimo būdas; pajuntamas ir pasitenkinimas gerai atliktu uždaviniu“.

Psichologė Zita Vasiliauskaitė aptaria šeimos turtinės padėties įtaką vaikų elgesiui; ir tai ne vienintelis rugsėjo „Artumos“ tekstas, kuriame gvildenami vaikų ugdymo iššūkiai, teikiama praktinių patarimų tėveliams, trokštantiems savo vaikus lavinti kantrybės, meilės ir krikščioniško teisingumo dvasia. „Kažkas neseniai pradžiugino primindamas Jėzaus mokymą apie Paskutinį teismą, – rašo kun. Artūras Kazlauskas. – Pirmiausia būsim klausiami, ką esame gera padarę. Paskui – ką galėję padaryti gero, bet nepadarę. O tik paskui bus pasižiūrėta į nuodėmes. Tad kvietimas: skubėkime daryti gera!“

Ir naujasis Panevėžio vyskupas Lionginas drąsina visus: „Bažnyčiai reikia būti tikėjimo skatintoja, o ne jį kontroliuojančia pastoracine muitine, jos centre turi būti Kristus. Mes gi esame kviečiami eiti į visus tuos pakraščius, kur nuklydusi ne viena, o gal net visos devyniasdešimt devynios avys.“

Rūta LAZAUSKAITĖ