Ištraukos iš Katalikų interneto tarnybos rengiamos spaudai knygos 
„JĖZUS. Tikėjimas, faktai“

C. P. THIEDE*

Jėzus ir trečioji diena. Prisikėlimas ir jo padariniai

<…> Dabar jau žinome, kad Lukas žinojo, ką rašąs, ir kad Emausas iš tikrųjų egzistavo. Norėdami sužinoti daugiau, turime mesti dar vieną žvilgsnį į archeologinius radinius. Šios knygos autorius gali pasidalyti žiniomis apie tai kaip tiesioginis stebėtojas, nes yra nuo 2001 m. vykdomų Emauso-Kolonijos netoli Mocos kasinėjimų vienas iš vadovų. Bazelio Teologijos nevalstybinės aukštosios mokyklos [Staatsunabhängige Theologische Hochschule (STH) Basel] ir Izraelio Antikos tyrimų įstaigos Jeruzalėje bendromis pajėgomis vykdomais tęstiniais kasinėjimais tiriama gyvenvietės šioje teritorijoje plėtra ir užtaisomos archeologijos spragos. <…>

<…> Pradėję naujus kasinėjimus 2001 m. vasarą, keturių metrų gylyje nuo šiandienio žemės paviršiaus pasiekėme I a. sluoksnį. Greta lauktinų romėnų stogo čerpių ir nesuskaičiuojamų Bizantijos epochos bei ankstyvojo islamo laikotarpio (VII–VIII a.) nedidelių radinių, dėmesio verti paskiri ir iš dalies vis dar tarpusavyje sukibę spalvoti mozaikos akmenys; jie leidžia tikėtis, kad netrukus bus rasta didesnė, galbūt pažeista mozaika. Tačiau svarbesni antrosios šventyklos laikotarpio pabaigos keramikos radiniai, tarp jų – ąsočio fragmentas su hebrajišku įrašu. Neužbėgdami už akių oficialiai publikacijai, čia tik paminėsime, jog rašyseną Izraelio Antikos tyrimų įstaigos epigrafikos specialistai vieningai priskiria Erodo epochai. Prieš akis turime vardo pabaigą, dvi sveikas hebrajų raides – memą ir ainą. Vilioja galimybė čia rekonstruoti asmenvardį Šema, nes tai įvairių Senojo Testamento asmenų, tarp jų ir vieno iš Benjamino kilties (1 Met 8, 13), vardas. Kadangi Mocos teritorija nuo seno laikyta Benjamino giminės paveldu (Joz 18, 26), tai nesukeltų nuostabos. Deja, galutinio tikrumo čia niekada nepavyks pasiekti dėl radinio fragmentiškumo. Iki galo dar nenuvalyta ir nenustatytos tapatybės tebėra žydų moneta iš laikotarpio iki romėnų uždraudimo kaldinti žydų (su hebrajiškais ir aramėjiškais įrašais) monetas ( t. y. iki 37 po Kr. ). Be to, šalia aptikome vieną Marko Aurelijaus ir vieną imperatoriaus Justiniano I monetą; jos liudija gyvenvietės šioje vietovėje tęstinumą. Tačiau svarbiausia, kad visai neseniai į dienos šviesą išniro didelio akmeninio indo „žydų apsiplovimams“ (plg. Jn 2, 6) fragmentas iš laikotarpio iki 70 m. po Kr. Vadinasi, iki Vespasiano laikų, Emauso epochoje, čia gyveno pamaldūs, tikėjimą praktikuojantys žydai.

Visų ligšiolinių antrosios šventyklos laikotarpio pabaigos keramikos radinių pobūdis nerodo, kad gyvenvietės žmonės būtų neturtingi. Čia gyventa pasiturinčiai. Luko evangelijoje kalbant apie kaimą, o Morkaus evangelijos pabaigoje – apie „kelią į kaimą“, galvoje veikiausiai turimi ne ūkininkai ir tarnai, bet žmonės, sąmoningai nenorėję gyventi mieste. Tam neprieštarauja nė tai, kad čia būta žemės ūkio, augintos vynuogės ir gamintas alyvų aliejus. Solidžiai pagamintos to laikotarpio stogo čerpės irgi leidžia spėti, jog čia gyventa ne lūšnose. Labai atsargiai galima tarti, kad Emauso kaime iki Vespasiano veteranų kolonijos įsteigimo gyveno žmonės, kuriuos šiandien apibūdintume kaip „neblogai uždirbančius“. Tad galbūt Emauso žydai ar bent kai kurie jų veikiau buvo pasiturintys jeruzaliečiai, šalia tekančio vandens, šaltinių ir šulinių, medžių pavėsyje, pasistatydinę savaitgalio namus ar, trokšdami pabėgti nuo Jeruzalės ankštumos, apskritai ten gyvenę, kol 70 m. po Kr. juos išvarė romėnai. Atrodo, jog šios gyvenvietės teritorija tarp terasų ir kelio, aukščiau ir žemiau Nahal Soreko, visada buvo mėgstama žmonių, galėjusių sau leisti gyventi ne Jeruzalėje, kuri, ypač švenčių dienomis, į miestą suplūdus šimtams tūkstančių žmonių, ne visada laiduodavo ramaus gyvenimo kokybę. <…>

<…> Negalėdami užbėgti už akių kitiems kasinėjimų rezultatams, dabar atsargiai galime klausti, ar Kleopas, kurį Juozapo broliu ir per tai Jėzaus dėde pavertė tik vėlesnė krikščioniškoji tradicija, nebus priklausęs turtingesniems, iki Velykų sekmadienio nuviltiems Jėzaus sekėjams ir ar ne čia glūdi Jėzaus pasirodymo jam reikšmė visos išganymo istorijos lygmeniu. Šiaip ar taip, krinta į akis, kad tik Lukas pasakoja apie šį įvykį, negana to, tik apie jį vieną. Tiesa, džiaugsmo kupini Jeruzalės krikščionys grįžusiems iš Emauso mokiniams dar nespėjus papasakoti apie savo išgyvenimą sako, jog Jėzus pasirodęs Simonui Petrui, bet išsamiau apie tai nieko nepranešama. Visas nepadalytas Luko dėmesys skirtas pasirodymui kelyje į Emausą. Ar negalėjo būti taip, kad tuo jis norėjo kažką pasakyti būtent dedikacijos adresatui Teofiliui? Į šį Teofilį kreipiamasi kaip į kratistos („garbingąjį“), kaip į „ekscelenciją“. Tokį kreipinį Lukas taiko tik aukšto rango romėnams. Taip jis vadina prokuratorius – Festą ir Feliksą. Teofilis, regis, yra aukštas, įtakingas, pasiturintis valdininkas, bet ne pirmas toks, nes kelyje į Gazą Pilypas atverčia ir pakrikštija Etiopijos karalienės (Kandakės) dvariškį, ir ne vienintelis įtikėjęs aukštą padėtį užimantis vyras; dar minėtinas Kipro prokonsulas Sergijus Paulius (Apd 13, 6–12) ir Korinto edilas Erastas, kurio tarnyba paliudyta viename lotyniškame įraše (ir kurį Paulius Laiške romiečiams 16, 23 graikiškai vadina oikonomos, už ūkinius bei finansinius klausimus atsakingu miesto valdytoju). Šiaip ar taip, Teofilis yra vienas įtakingų, gerą tarnybą turinčių asmenybių, gyvenusių ankstyviausiu krikščionybės laikotarpiu. Jei dabar kelyje į Emausą Jėzus pasirodo dviem, kaip atrodo iš nedidelių archeologinių radinių, pasiturintiems žydams, keliaujantiems į savo vilas priemiestyje, Lukui rašant ir Teofiliui skaitant tebegyvuojančiame ir nenusavintame romėnų, tai šis Teofilis galėjo suprasti žinią taip, kad prisikėlęs Jėzus skirtas ne „tik“ vargšams, į pakraštį nustumtiesiems, anuo metu juridiškai nevisateisėms moterims, bet ir įtakingiesiems, galingiesiems, tokiems, kuriems viskas gerai klojasi. Teofilis tada būtų pasijutęs tiesiogiai užkalbintas. Negana to, jis taip pat būtų supratęs, jog gyvenimas be rūpesčių – ne privilegija, bet atsakomybė, pareiga savo įtaką ir galimybes panaudoti krikščioniškajam tikėjimui skleisti. Kad ir kaip ten būtų, atrodo, jog tai pasiteisino, nes jis neprieštaravo, kad jam būtų dedikuota ir kita Luko knyga – Apaštalų darbai.

Suvokti, jog pasakojimo apie prisikėlimą šalutinės aplinkybės, kad ir kokios jos būtų, tikrai ne legendinės, padeda dar vienas pastebėjimas. Įdėmūs Luko teksto skaitytojai visada klausdavo savęs, kodėl tiedu mokiniai nepažino šalia einančiojo. „Jų akys buvo sulaikytos“9 , – paaiškina Lukas. Ką tai reiškia, galima suprasti trejopai, ir šie supratimo būdai vienas kito nepaneigia. Didžiuma tikinčių skaitytojų sakinį tradiciškai supranta visiškai tiesiogiai: Kleopas ir jo palydovas turėję Jėzų pažinti tik savo namuose Emause iš to, kaip jis jų akivaizdoje laužė duoną. Anksčiau jo atpažinti jie neturėję, ir tai reiškia, kad laiko momentą yra nustačiusi Dievo valia. Galima taip ir palikti, nes žvelgiant iš tikėjimo perspektyvos, čia nieko nėra klaidinga. Vis dėlto lieka klausimas, kas būtent jiems sutrukdė pažinti. Būta kažko, kas juos sulaikė nuo atpažinimo tol, kol Jėzus pasirinktu laiko momentu padarė būdingą judesį. Taip akiratyje atsiduria visiems Prisikėlusiojo pasirodymams galiojantys dalykai. Juk be jokios išimties Jėzaus neatpažįsta net lydėjusieji jį kelerius metus. Atpažinti visada padeda tik koks nors judesys ar gestas. Mums tai atrodo mįslinga, tuo tarpu Jėzaus aplinkos tikintiems žydams tai buvo savaime suprantamas dalykas, nes kas tikėjo kūno prisikėlimą – o tokio tikėjimo laikėsi visi žydai, išskyrus sadukiejus, – tas vadovavosi Ez 37, 1–14, išsamiausia iš visų pranašysčių apie prisikėlimą. Čia pasakojama apie mirusiųjų lauką ir išdžiūvusius kaulus, kuriems prisikėlimo dieną Dievas duos naujas sausgysles, uždės naujus raumenis ir aptrauks nauja oda. Panašiai kalba Izaijas (26, 19) ir Danielius (12, 2), tokio pat įsitikinimo, kaip matėme ankstesniame skyriuje, laikosi Kumrano pamaldieji (ritinio fragmentas 4Q521). Danieliaus knygą ir Kumrano tekstą laiko požiūriu skiria dar viena knyga – Makabiejų antra knyga, įtraukta į hebrajiškos Biblijos graikišką variantą Septuagintą. 7 skyriuje kankinamos mirties akimirką išreiškiamas tikrumas kūno prisikėlimu: „Jis [Dievas] iš savo gailestingumo vėl duos jums gyvastį ir gyvybės alsavimą, nes dabar jūs užmirštate save dėl jo Įstatymo“.

Tikintys žydai laukė šio prisikėlimo laikų pabaigoje. Jėzus buvo vienintelis žydas, užbėgęs šiam įvykiui už akių. Tai irgi reikėjo pirmiausia suvokti. Tačiau iš principo žydams buvo aišku, kad prisikėlusio asmens neįmanoma atpažinti. Senų kaulų nematyti, o nauja oda ant naujų raumenų reiškia, kad naujasis kūnas išoriškai netapatus senajam. Išganymo istorijos tiesą (prisikėlusysis gali būti atpažintas tik tada, kai pats to nori) lydi pranašų tiesa, kad jis negali būti atpažintas, nes jo išorė, pasak Ez 37, 6, pasikeitė, vadinasi, tikintys žydai negali nė tikėtis atpažinti jį pasikeitusiame kūniškume. Tačiau neįprasti Luko žodžiai „jų akys buvo sulaikytos“ vis tiek iki galo neaiškūs. Čia į pagalbą ateina trečias lygmuo – archeologinis topografinis. Kadangi dabar žinome, kur yra Luko evangelijos Emausas, kelionę į ten galima rekonstruoti pagal laiko matmenį. Abu mokiniai ir Nepažįstamasis tikslą pasiekia vakarėjant. Kitaip tariant, saulė dar ne visiškai nusileidusi. Balandžio 9-ąją – istoriškai apskaičiuojamą prisikėlimo dieną – išėjus iš Jeruzalės tokiu laiku, kad maždaug po pusantros valandos prieš pat saulės nusileidimą atvyktum į Emausą, geras devyniasdešimt minučių tenka eiti į akis plieskiant besileidžiančiai saulei. Epochoje be saulės akinių tai reiškia, kad abiejų akys „buvo sulaikytos“, t. y. nukreiptos žemyn, į kelią, antraip besileidžianti saulė būtų juos apakinusi. Tuo galima įsitikinti pačiam beveik bet kuriuo metų laiku, pasirinkus tam tikrą saulės padėtį. Kelio kryptis ir dienos metas trukdė mokiniams įsižiūrėti į bendrakeleivio veidą, nes, pakėlus akis, akintų saulė, o kiekviena figūra šalia daugių daugiausia atrodytų kaip pusiau tamsus pavidalas. Žvilgsnis į šoną, pakankamai ilgas, kad akys galėtų fokusuotis, nelygiame kelyje neišvengiamai būtų baigęsis kluptelėjimu ir parkritimu. Luko pateiktame tiesioginio liudytojo pasakojime užfiksuotas tam tikram metų laikui ir dienos metui būdingas reiškinys: „akys sulaikytos“, ir jie negali nieko įžiūrėti, išskyrus kelią. Visa tai – istorinės aplinkybės. Vis dėlto Lukas pabrėžia, jog esmingai svarbu buvo ir dar kai kas – duonos laužymas kaip Jėzaus pasirinktas atpažinimo akimirksnis.

Juk žydai, t. y. visi trys veikiantieji asmenys, taip pat autorius ir diduma pirmųjų skaitytojų, tarp kurių, žinoma, buvo ir su Biblija susipažinusių nežydų, labai gerai žinojo, jog visa tai remiasi Ezechielio pranašyste: naujasis kūnas – ne senasis, todėl jo neįmanoma atpažinti. Tai suvokę, lengviau suprasime ir kitą iš pirmo žvilgsnio mįslingą Prisikėlusiojo pasirodymą, per kurį Tomas, išgarsėjęs kaip „netikintis“, nors iš tikrųjų buvo tik skeptiškai abejojantis, įtiki ne dėl to, kad paliečia Jėzaus žaidas – kas įdėmiai skaitė Jn 20, 27–28 tekstą, tas žino, jog jis to nedaro, – bet dėl to, kad pamato jas, nes, anot žydų prisikėlimo tikėjimo, naujasis kūnas yra visiškai švarus, neslegiamas jokių senojo gyvenimo pėdsakų ir naštų. Būtent todėl iki iškilmingo antrojo grynų kaulų palaidojimo kaulų urnose – osuarijuose, kurių pastaruoju metu vėl vis daugiau randama, būdavo laukiama, kol visi kūno audiniai iš tikrųjų suirs. Tačiau naują Prisikėlusiojo kūną aiškiai tebeženklina nukryžiavimo pėdsakai, kurių, tiesą sakant, jau nebeturėtų būti. Tą akimirką Tomas suvokia, kad Prisikėlusysis vis dar tebėra ir Nukryžiuotasis. Šis suvokimas jį sukrečia ir įtikina, todėl jis ir sušunka: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“

Iš principo aišku viena, kad prisikėlimo reiškiniai nėra nei regėjimai, nei haliucinacijos. Tai realūs, paliudyti įvykiai, ir nors vis dar mėginama juos aiškinti, kaip mokinių, kurių „reikalas“ turėjo kažkaip tęstis, projekcijas, taip elgtis nevalia. Visiškai netekę vilties ir pajuokai bei paniekai išstatyti mokiniai, nuvilti Jėzaus taip karčiai, kad net palikę jį laidoti aristokratams iš tolesnio sekėjų būrio, nebūtų įstengę, kaip baronas Miunhauzenas, už plaukų kuokšto ištraukti savęs iš pelkės. To pasitaiko kai kurių Biblijos kritikų pasakose ir fantazijų pasaulyje, tačiau to negalėjo būti Jėzaus laikų realiame žydų pasaulyje. Jėzus buvo nubaustas mirtimi kaip nusikaltėlis, jam galiojo Toros nuosprendis (Įst 21, 22–23): „Jei žmogus bus padaręs nusikaltimą, vertą mirties bausmės, ir, bausmę įvykdžius, pakabinsi jo lavoną ant medžio, kūnas neturi likti ant medžio visą naktį. Palaidosi jį tą pačią dieną, nes tas, kas kabo ant medžio, yra Dievo prakeiktas. Tu neturi teršti žemės, kurią Viešpats, tavo Dievas, duoda tau paveldėti“. To akivaizdoje nė vienas iš Jėzaus buvusių ar dar išlikusių sekėjų, ką jau kalbėti apie priešininkus ir skeptikus, nė sekundei nebūtų galėjęs paleisti į pasaulį dirbtinai suręstos pasakos apie kūno prisikėlimą, jei nieko panašaus nebūtų buvę. Diletantai psichologai, laikantys tokį pramaną įmanomu, žinoma, gali save išstatyti pajuokai, tačiau nei žydų tikėjimo bei teisės aplinkoje, nei kritiniame istoriografijos forume tai neįsivaizduojama.

O juk skirti sugebėta. Kas yra regėjimas, žinota jau iš 1 Sam 28, 3–5. Ten karalius Saulius prašo vėles iššaukiančią moterį iš En Doro (kai kuriuose tekstuose vadinamą En Doro ragana) iškviesti Samuelio dvasią. Ši nusako Samuelio išvaizdą kaip seno, skraiste apsigaubusio žmogaus. Tai neabejotinas regėjimas, kurio nei Saulius, nei moteris negalėtų supainioti su kūno prisikėlimu iš numirusių. Jėzaus darbai irgi buvo ne prikėlimo stebuklai, bet tik atgaivinimai, nes jaunuolis iš Naino, Jayro duktė, Lozorius – visi jie turėjo vėliau numirti, kaip jau anksčiau Elijo atgaivintasis našlės iš Sareptos sūnus (1 Kar 17, 17–24) ir Eliziejaus grąžintasis į gyvenimą šunemietės sūnus (2 Kar 4, 32–37). Tuo tarpu prisikėlimas buvo ir yra galutinis aktas, po kurio nebėra naujos žemiškos mirties. Jėzaus priešininkus ir sekėjus labai tiksliai skirti įgalindavo ir nebiblinė Antikos literatūra. Herodotas, rašęs V a. pr. Kr. ir Antikos istoriografijai padaręs ilgalaikį poveikį, Istorijose (4, 14–15) pasakoja apie vieną dingusį vyrą. Manyta, kad jis miręs. Tačiau vienas sako ką tik jį matęs ir su juo kalbėjęsis. Po penkerių metų mirusysis, ar laikomas mirusiuoju, vėl pasirodo (nors tiksliai to nežinota), bet paskui pradingsta ir iš naujo išdygsta kitoje vietovėje dar po 240 metų. Šia patrauklia istorija mėgautasi jau Antikoje, tačiau nei žydai, nei graikai negalėjo joje įžiūrėti nieko, kas bent iš tolo būtų priminę Jėzaus prisikėlimą. Apie kūno prisikėlimą Herodotas nė neužsimena. Neįprastą reiškinį apibūdindamas kaip „fantomą“, Herodotas vartoja graikišką žodį phasma, kuris yra sutrumpinta phantasma forma.

Mėgstama nurodyti ir vadinamąsias ikikrikščioniškojo laikotarpio „paraleles“. Tačiau kitur, pavyzdžiui, Egipte ar Persijoje, apyvartoje cirkuliavę mitai arba taip nutolę nuo evangelijų vyksmo, kaip vėlių iššaukėja iš En Doro ir Herodoto tariamai miręs vis grįžtantis vyras, arba atidžiai įsižiūrėjus pasirodo esą krikščioniškuoju laikotarpiu atsiradusios legendos, kartais – kaip sąmoningai prieš krikščionybę nukreipta propaganda. Kaip žinia apie prisikėlimą buvo pasigauta, rodo Charitono Afrodisiadiečio jau po kelių dešimtmečių sukurtas vienas pirmųjų graikų romanų Chairėjas ir Kalirojė. Randamas tuščias kapas ir paaiškėja, kad mirusia laikyta Kalirojė buvo tik pagrobta, o galiausiai viskas baigiasi meile, nes mergina nei mirusi, nei prisikėlusi. Galbūt tai smagi žinios apie tuščią kapą parodiją, bet tada ji neoriginali, nes prieš tuščią kapą nukreiptą polemiką viešumon iškėlė jau Matas, norėdamas išsklaidyti gandą, esą Jėzaus kūną pavogę mokiniai (Mt 28, 13). Šis gandas iškalbingas ne tuo, kad rodo, kaip greitai, kapstantis iš itin keblios padėties, į pasaulį paleista tokia akivaizdi nesąmonė, bet tuo, kad, renčiant šią melagingą istoriją, tylomis suponuojami du dalykai: pirma, Jėzus iš tikrųjų buvo miręs (taip tariamosios mirties hipotezė, vis dar ateinanti kai kam į galvą, diskredituojama pačių prisikėlimo žinios priešininkų iš žydų aplinkos), ir, antra, kapas iš tikrųjų buvo tuščias (taip pirmieji Velykų žinios priešininkai išmuša argumentą iš rankų tiems šiandieniams teologams, kurie įsikalba, kad Jėzaus kūnas sutrūnijęs kape, o visa kita esą tik pamaldžios legendos).

Čia argumentaciją galime dar labiau paaštrinti: tuščias kapas neįrodo prisikėlimo, bet yra jo sąlyga. Įrodymu jį paverčia tik paliudytų susitikimų su Prisikėlusiuoju faktiškumas, bet sąlyga jis yra dėl to, kad žydai čia argumentuoja tarp žydų. O to meto žydai, kaip matėme, prisikėlimą apskritai įsivaizduoja tik kaip kūninį, o ne kokį nors dvasinį ar iliuzinį. Kitaip tariant, prisikėlimo nė negali būti be tuščio kapo. Žydams tai taip savaime suprantama, kad bergždžia tampa dar viena tiesiog nevalingai kartojama Jėzaus prisikėlimo istorinio tikėtinumo kritika, būtent kad apaštalas Paulius, daugelio nuomone, rašęs iki atsirandant pirmoms evangelijoms (nors iš tikrųjų tai nėra taip tikra), apie tuščią kapą nieko nežinojęs. Visiškai teisingai, jis to nemini. Bet ar turėtume iš jo to tikėtis? Paulius rašo ne kaip istorikas, kuriam rūpi pavaizduoti paskirus įvykius, jis rašo laiškus. Ar iš kokio nors biologijos profesoriaus, savo studentams siunčiančio aplinkraštį, tikimės, kad, minėdamas pelėsius, jis būtinai nurodys, jog jie balti? Tai pritinka biologijos vadovėliui, bet ne laiškui, kur praleidžiama visa, kas savaime suprantama. Toks žydas kaip Paulius apie tai užsiminti nė nematė reikalo; žinoma, kad Jėzaus kapas buvo tuščias, antraip nebūtų ką pranešti apie Prisikėlusįjį.

Informavimo santūrumas, taip gaiviai skiriantis evangelijas nuo kitos helenistinės literatūros apie nepaprastus įvykius, nesileidžiant į fantazijas ir nesistengiant pagražinti, padeda ir pasakojimuose apie prisikėlimą į pirmą planą iškelti realų dalyką, o ne tai, ką trokšta įžiūrėti būsimi aiškintojai. Ką geba ar negeba prisikėlęs kūnas, surasti senuosiuose raštuose neįstengė nė pamaldžiausi žydai. Todėl ir tai, kad šis naujasis kūnas gali atsidurti patalpoje, prieš tai neatidarius durų, netrikdo net skeptiško („netikinčio“) Tomo. Visi liudytojai vieningai sutaria, jog tai ne tariamasis kūnas. Prisiminkime šimtininko Kornelijaus ir apaštalo Petro susitikimą Apaštalų darbų 10 skyriuje. Kornelijus puikiausiai pasirengęs pokalbiui, jis aiškiai išmano judaizmo Šventąjį Raštą ir kai ką jau žino apie Jėzų. Ką Petras galėtų jam pasiūlyti, kas jį, romėnų karininką, užaugusį graikų ir romėnų kultūroje, esmingai paakintų leisti pakrikštyti save bei savo namiškius ir šitaip tapti Kristaus sekėjais? Petras iškart pamini esminį momentą: graikų ir romėnų pasaulyje gyvenimą po mirties geriausiu atveju galima įsivaizduoti kaip vaiduoklišką, kaip gyvenimą dvasių plotmėje, galbūt taip, kaip Puotoje (179 c) aprašo Platonas. Kad ir kaip ten būtų, siela arba ir realios būtybės optinė iliuzija galėdavo iš mirusiųjų pasaulio parkakti pas gyvuosius, palankiausiu atveju egzistavo savotiška tarpinė egzistencija „palaimintųjų saloje“. Jėzaus atvejis kitoks. Kaip tiesioginis liudytojas, Petras dabar praneša: „Su juo valgėme ir gėrėme, jam prisikėlus iš numirusių“ (Apd 10, 41). Tai tikras, o ne tariamas kūnas.

Evangelijose šį kūniškumą Lukas ir Jonas pabrėžia kiekvienas savaip ir savarankiškai, t. y. vienas nuo kito nenusirašinėdami. Lukas rašo: „Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia juk neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint. Tai taręs, jis parodė jiems rankas ir kojas. Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, Jėzaus paklausė: Ar neturite čia ko nors valgyti? Jie padavė jam gabalą keptos žuvies. Jis paėmė ir valgė jų akyse“ (Lk 24, 39–43). Jonas ne tik pabrėžia, kad Jėzus valgė kartu su mokiniais, jis taip pat pasakoja, kaip Prisikėlusysis pats kepė žuvį ir laužė duoną: „Išlipę į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant jų padėta žuvų, ir duonos. [...] Jėzus priėjo, paėmė duonos ir padalijo jiems, taip pat žuvies“ (Jn 21, 9. 13). Jiems kartu pavalgius, prasideda pokalbis apie įpėdinystę. Be to, abiem atvejais, ir Luko, ir Jono evangelijoje, konstatuojama, kad Jėzus savo naujame kūne buvo neatpažįstamas. Mokiniams, kaip pamaldiems žydams, tai normalu; jiems svarbūs konkretūs veiksmai, galimi šiam kūnui: duonos laužymas (kaip Emause), žuvies kepimas, valgymas ir gėrimas.

Dar kartą grįžkime prie šio skyriaus pradinio taško, prie Emauso istorijos. Turime nepamiršti, kad iki Jėzaus nukryžiavimo nė vienas žydas, įskaitant ir jo mokinius, nelaukė kenčiančio, mirštančio ir prisikeliančio Mesijo. Pranašiški tekstai, kuriuos šiandien skaitome, pirmiausia Iz 53, taip pat Ps 118, Oz 6, 2 ir net Tora (Įst 32, 39) bei kančios ir triumfo Ps 22, nepriklausė ano meto žydų eschatologiniam mesianistiniam repertuarui. Į juos akys krypo ne nukryžiavimo dieną, į akiratį jie pateko tik prisikėlimo dieną. Istorinis įvykis turėjo būti paaiškintas remiantis Raštu, ir tik to paaiškinimo ten ieškant, jis pagaliau buvo aptiktas ir įtrauktas į aiškinamuosius Naujojo Testamento tekstus. Lukas tai savikritiškai vaizduoja pasakojime apie dviejų mokinių kelionę iš Jeruzalės į Emausą: abu jau girdėję apie tuščią kapą, bet ką apie tai manyti, nežino. Kad nukryžiavimą ir atrastą tuščią kapą neišvengiamai turėjo lydėti prisikėlimo faktas, jiems toli gražu nebuvo aišku. Jie pasakoja šalia einančiam Nepažįstamajam, ką žiną, bet dar nesuvokia pranašiškų sąryšių. Tik įsikišus Nepažįstamajam, visa pasikeičia: „O jūs neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į savo garbę?! Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose raštuose apie jį pasakyta“. Net ir tokio, sakytume, teorinio dėstymo dar per maža galutiniam persilaužimui pasiekti. Jie atpažįsta jį tik tada, kai jis būdingu judesiu laužo duoną. Tik savo akimis išvydę neabejotiną kūnu Prisikėlusiojo tikrovę, jie pradeda suprasti ir visa kita.

9 LBD: „Jų akys buvo lyg migla aptrauktos“.

_______________________________________________

Carsten Peter Thiede, garsus Naujojo Testamento laikotarpio bei aplinkos žinovas, archeologas, senovės rankraščių specialistas, gimė 1952 m. Berlyne, studijavo Berlyne, Ženevoje, Oksforde ir Kembridže, anksti susidomėjo Naujojo Testamento ištakomis. Izraelyje koordinavo šios šalies Antikos tyrimų įstaigos vykdomus žalos Negyvosios jūros srityje rastiems ritiniams nustatymo darbus, vadovavo Mocos-Emauso netoli Jeruzalės kasinėjimams, Beer Šeboje, Negevo Ben Guriono universitete, dėstė archeologijos bei Kumrano tekstų kursus. 1993–1998 m. vadovavo Paderborno (Vokietija) Mokslo teorijos pagrindų tyrimų institutui, vėliau Bazelio (Šveicarija) Teologijos nevalstybinėje aukštojoje mokykloje dėstė Naujojo Testamento laikotarpio istoriją. Bibliotheca Bodmeriana užsakymu, parengė Naujojo Testamento papiruso P73 pirmąjį leidimą...