POPIEŽIUS BENEDIKTAS XVI

Pašaukimai – tikėjimu grįstos vilties ženklas

Žinia 50-osios Pasaulinės maldos už pašaukimus dienos proga
(2013 m. balandžio 21-oji, ketvirtasis Velykų laiko sekmadienis)

Brangūs broliai ir seserys!

Šią 50-ąją Pasaulinę maldos už pašaukimus dieną, kurią švęsime 2013 m. balandžio 21-ąją, ketvirtą Velykų laiko sekmadienį, norėčiau jus pakviesti apmąstyti temą: „Pašaukimai – tikėjimu grįstos vilties ženklas“, gerai derančią su Tikėjimo metų kontekstu ir 50-osiomis Vatikano II Susirinkimo pradžios metinėmis. Susirinkimo metu Dievo tarnas Paulius VI įsteigė šią į Dievą Tėvą kreipiamos vieningos maldos dieną, kad jis ir toliau siųstų darbininkų savo Bažnyčiai (plg. Mt 9, 38). „Kad būtų pakankamai kunigų, – pabrėžė tada popiežius, – turi labai rūpėti visiems tikintiesiems: ne tik todėl, kad nuo to priklauso krikščionių bendruomenės religinė ateitis, bet ir dėl to, kad tai yra tikslus ir nepaneigiamas parapinių bei diecezinių bendruomenių tikėjimo ir meilės gyvastingumo ženklas, krikščioniškųjų šeimų sveikos moralės liudijimas. Kur dosniai gyvenama pagal Evangeliją, ten gimsta daug pašaukimų į dvasininkų ir vienuolių luomą“ (Paulius VI. Žinia per radiją, 1964 04 11).

Pastaraisiais dešimtmečiais įvairios bažnytinės bendruomenės visame pasaulyje ketvirtą Velykų laiko sekmadienį kasmet dvasiškai vienijasi melsti, kad Dievas dovanotų šventų pašaukimų, ir iš naujo apmąstyti neatidėliotiną būtinybę atsiliepti į dieviškąjį kvietimą. Toks reikšmingas kasmetinis susitikimas iš tiesų labai paskatino pašaukimų į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą svarbą vis labiau paslinkti į dvasingumo, pastoracinės veiklos ir tikinčiųjų maldos centrą.

Viltis yra tam tikrų teigiamų dalykų ateityje lūkestis, tačiau sykiu turi palaikyti mūsų dabartį, dažnai paženklintą nepasitenkinimo ir nesėkmių. Kuo mūsų viltis remiasi? Žvelgdami į Senajame Testamente pasakojamą Izraelio tautos istoriją, regime sunkiausiomis akimirkomis, kaip antai tremties metu, nuolat išnyrant elementą, ypač primenamą pranašų, – Dievo protėviams duotų pažadų atminimą, raginantį sekti pavyzdine Abraomo elgsena. Kaip mums primena apaštalas Paulius: „Nematydamas jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi, jog tapsiąs daugelio tautų tėvu, kaip pasakyta: Tokia bus tavoji ainija“ (Rom 4, 18). Apšviečianti ir paguodžianti tiesa, iškylanti aikštėn iš visos išganymo istorijos, yra Dievo ištikimybė sandorai, kuriai jis įsipareigojo ir kurią atnaujindavo kaskart, kai žmogus nuo tvano epochos (plg. Pr 8, 21–22) iki išėjimo ir keliavimo per dykumą meto (plg. Įst 9, 7) ją sulaužydavo savo neištikimybe bei nuodėme. Dievo ištikimybė tokia didelė, kad jis savo už mus mirusio ir prisikėlusio Sūnaus krauju užantspaudavo naują ir amžinąją sandorą su žmogumi.

Visada, ypač sunkiausiomis akimirkomis, būtent Dievo ištikimybė, autentiška varomoji istorijos ir išganymo jėga, sujaudina vyrų bei moterų širdis ir sutvirtina viltį vieną dieną pasiekti „Pažadėtąją žemę“. Štai visos vilties pagrindas: Dievas niekada nepalieka mūsų vienų, jis ištikimas duotam žodžiui. Dėl šios priežasties bet kurioje situacijoje, džiugioje ar nepalankioje, galime puoselėti tvirtą viltį ir drauge su psalmininku melstis: „Tikrai ramiai lauk Dievo, mano siela, nes iš jo ateina man viltis“ (Ps 62, 6). Tad turėti viltį reiškia pasitikėti ištikimu Dievu, besilaikančiu sandoros pažado. Taigi tikėjimas ir viltis artimai tarpusavy susiję. „Viltis tikrai yra pagrindinis biblinio tikėjimo žodis – toks, kad įvairiose vietose žodžius tikėjimas ir viltis galima sukeisti vietomis. Taip Laiške žydams gilus tikėjimas (10, 22) artimai siejamas su nepajudinamu vilties išpažinimu (10, 23). Taip pat Pirmajame Petro laiške, krikščionis raginant būti pasirengusius įtikinamai atsakyti kiekvienam apie savo vilties logos – prasmę ir pagrindą (plg. 3, 15), viltis lygiareikšmė tikėjimui“ (Enciklika Spe salvi, 2).

Brangūs broliai ir seserys! Kas yra Dievo ištikimybė, kuria turime pasitikėti su tvirta viltimi? Tai Jo meilė! Jis, kuris yra Tėvas, savo meilę mūsų gelmėje išlieja per Šventąją Dvasią (plg. Rom 5, 5). Būtent ši meilė, pilnatviškai parodyta Jėzuje Kristuje, užkalbina mūsų egzistenciją, reikalauja atsakyti, ką kiekvienas norime daryti su savo gyvenimu, kokias pastangas ketiname dėti, kad jį tobulai išgyventume. Dievo meilė kartais pasuka neįsivaizduojamais keliais, bet visada pasiekia tuos, kurie leidžiasi būti surasti. Tad viltį maitina šis tikrumas: „Mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli“ (1 Jn 4, 16). Ir ta reikli, tvirta, paviršutiniškumą pranokstanti meilė mus drąsina, skatina su viltimi žvelgti į savo gyvenimo kelią bei ateitį, pasitikėti savimi, istorija ir kitais. Ypač norėčiau kreiptis į jus, jaunuoliai, ir jums pakartoti: „Kas būtų jūsų gyvenimas be tos meilės? Dievas rūpinasi žmogumi nuo jo sukūrimo iki laiko pabaigos, kai jis atbaigs savo išganymo planą. Prisikėlęs Viešpats daro mūsų viltį tikrą!“ (Kreipimasis į San Marino-Montefeltro vyskupijos jaunuolius, 2011 06 19).

Kaip savo žemiškosios egzistencijos metu, lygiai taip ir šiandien prisikėlęs Jėzus vaikšto mūsų gyvenimo keliais ir regi mus, panirusius į veiklą, kupinus troškimų bei rūpesčių. Būtent kasdienybėje jis ir toliau kreipiasi į mus, kviečia, kad gyventume savo gyvenimą drauge su juo, vieninteliu, gebančiu numalšinti mūsų troškulį. Gyvendamas mokinių bendruomenėje, kuri yra Bažnyčia, jis ir šiandien kviečia sekti paskui jį. Ir tas kvietimas gali pasiekti bet kurią akimirką. Jėzus dar ir šiandien kartoja: „Ateik ir sek paskui mane!“ (Mk 10, 21). Norint priimti šį kvietimą, reikia atsisakyti noro pačiam rinktis savo kelią. Atsiliepti į jį reiškia panardinti savo valią į Jėzaus valią, tikrai teikti jam pirmenybę, užleisti jam pirmą vietą visose mūsų gyvenimo srityse – šeimos, darbo, asmeninių interesų, savo paties atžvilgiu. Tai reiškia atiduoti jam savo gyvenimą, gyventi drauge su juo gilioje artybėje, per jį įžengti į bendrystę su Tėvu Šventojoje Dvasioje ir, vadinasi, su broliais ir seserimis. Ta gyvenimo bendrystė su Jėzumi yra tinkamiausia „vieta“ vilčiai patirti ir laisvai bei pilnatviškai įgyvendinti savo gyvenimą!

Pašaukimai į kunigystę ir vienuolystę gimsta iš asmeninio susitikimo su Jėzumi patirties, iš nuoširdaus ir pasitikėjimo kupino dialogo su juo siekiant panirti į jo valią. Vadinasi, būtina įaugti į tikėjimo patirtį, suprantamą kaip gilus ryšys su Jėzumi, kaip vidinis dėmesingumas giliai mumyse girdimam jo balsui. Ši kelionė, daranti mus gebančius priimti Dievo kvietimą, galima krikščionių bendruomenėse, kurios intensyviai gyvena tikėjimu, dosniu ištikimybės Evangelijai liudijimu, aistra misionieriauti, skatinančia visiškai save atiduoti dėl Dievo karalystės ir maitinama dažno sakramentų, pirmiausia Eucharistijos, priėmimo bei karšto maldos gyvenimo. O malda „turėtų būti visiškai asmeniška, mano Aš susitikimas su Dievu, gyvuoju Dievu. Tačiau, kita vertus, ji visuomet turi būti vedama ir apšviečiama didžiųjų Bažnyčios bei šventųjų maldų, liturginės maldos, kuria Viešpats mus nuolatos moko tinkamai melstis“ (Enciklika Spe salvi, 34).

Nuolatinė ir gili malda leidžia krikščionių bendruomenei augti tikėjimu, nuolat atnaujinamu tikrumu, kad Dievas niekada neapleidžia savo tautos ir ją palaiko pažadindamas ypatingų pašaukimų į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą, kad jie būtų vilties ženklai pasauliui. Juk kunigai ir vienuoliai pašaukti besąlygiškai dovanoti save Dievo tautai ir meile tarnauti Evangelijai ir Bažnyčiai, tarnauti tai tvirtai vilčiai, kuri vienintelė atveria Dievo horizontą. Liudydami savo tikėjimą ir karštai apaštalaudami, jie taip gali perduoti – pirmiausia naujosioms kartoms – gyvą troškimą dosniai ir nedelsiant atsakyti Kristui, kviečiančiam artimiau jį sekti. Jėzaus mokinys, priimantis Dievo kvietimą atsiduoti kunigiškajai tarnybai ar pašvęstajam gyvenimui, yra vienas iš brandžiausių vaisių krikščionių bendruomenės, padedančios su ypatingu pasitikėjimu ir ypatinga viltimi žvelgti į Bažnyčios ateitį ir jos užduotį evangelizuoti. Juk Bažnyčiai nuolat reikia naujų darbininkų Evangelijai skelbti, Eucharistijai švęsti, Sutaikinimo sakramentui teikti. Tad tenetrūksta uolių kunigų, mokančių „kaip bendrakeleiviai“ lydėti jaunuolius bei padėti jiems dažnai vingiuotame ir tamsiame jų gyvenimo kelyje atpažinti Kristų – Kelią, Tiesą ir Gyvenimą (plg. Jn 14, 6), semiant iš Evangelijos drąsos parodyti jiems tarnavimo Dievui, krikščionių bendruomenei, broliams ir seserims grožį! Kunigų, liudijančių, koks vaisingas yra džiugus įsipareigojimas, pilnatviškai įprasminantis jų gyvenimą, nes jis remiasi tikėjimu į tą, kuris pirmas mus pamilo (plg. 1 Jn 4, 19). Linkiu, kad jaunuoliai, supami tokios daugybės paviršutiniškų ir netvarių pasiūlymų, mokėtų puoselėti potraukį vertybėms, iškiliems tikslams, radikaliems pasirinkimams, tarnavimui kitiems sekant Jėzaus pėdomis. Brangūs jaunuoliai, nebijokite Juo sekti ir žengti reikliai bei narsiai meilės ir dosnaus įsipareigojimo keliais! Tada pasijusite laimingi tarnaudami, liudydami džiaugsmą, kurio pasaulis neįstengia suteikti, būsite begalinės ir amžinosios meilės gyvosios liepsnos, išmoksite „įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį“ (1 Pt 3, 15)!

Vatikanas, 2012 m. spalio 6 d.


BENEDICTUS PP. XVI

____________________________

© Verimas – „Bažnyčios žinios“, 2013 Nr. 2