Spalio „Artuma“: apie Bažnyčią ir politiką, katalikus ir rinkimus, „savus“ ir „svetimus“
 
 

Tapo įprasta pasisakymus už krikščioniškąsias vertybes viešojoje erdvėje traktuoti kaip neprašytą „kišimąsi“ ir įkyrų spaudimą. Tad spalio „Artuma“ – tai bandymas suprasti, kokie yra sveiki Bažnyčios ir valdžios, eilinių katalikų ir žemiškosios tėvynės santykiai. Tema ši ir vėl įkvėpta Palaimintojo Jurgio. Mat, verta prisiminti, kad Matulaitis politiką laikė teisėta ir būtina visuomenės sugyvenimo forma. Į politiką bei politikus palaimintasis savo veikloje žvelgė per tarnystės prizmę – pripažino politikos būtinybę ir politikų pašaukimą, bet politinius veiksmus matė vertybiškai, visada turėjo omenyje Dievo planą žmonijai, – apie tai rašo dr. Irena Vaišvilaitė, naujoji Lietuvos Respublikos ambasadorė prie Šventojo Sosto.

Antanas Gailius ieško racionalių atsakymų į klausimą, kodėl Bažnyčios nuomonės taip bijomasi ir kartais net isteriškai rėkiama, jog Bažnyčiai nedera reikštis politikoje. Jo įsitikinimu, „krikščionys yra visateisiai valstybės piliečiai ir turi teisę reikšti nuomonę bet kuriuo valstybei rūpimu klausimu. Ir ne vien tada, kai užkliudomi moralės dalykai“.

Spalio „Artuma“ skelbia apaštališkojo nuncijaus Lietuvoje arkivyskupo Luigi Bonazzi žodį Šiluvoje (2012 09 09) – jo dvasinį pokalbį su pal. Jurgiu Matulaičiu apie tai, kaip nepasiduoti pagundai blogį nugalėti blogiu, nes tam, kad jį įveiktum, „neužtenka tik geros intencijos ir būti tiesos pusėje“. Baigiant Palaimintojo ir įžengiant į Tikėjimo metus – skaitytojų dėmesiui pateikiamas ir atskiras interviu su šiuo ganytoju: ne tik apie popiežiaus sumanymą tiems metams ir tai, kuo pal. Jurgis Matulaitis šiandien įdomus Visuotinei Bažnyčiai, bet ir apie katalikų pilietinę laikyseną politinio gyvenimo kontekste. Ne be priežasties tad žurnalo viršelyje regime Kristaus Valdovo (Pantokrator) veidą: tai naujų – Tikėjimo – metų ikona. Tai ir priminimas, kaip labai esame reikalingi Kristaus veido šviesos, nes „Kūrėjo paveikslas yra Jėzus Kristus“, – rašoma Laiške kolosiečiams, o šį Biblijos tekstą aptaria kun. Danielius Dikevičius.

Stojus Seimo rinkimų mėnesiui, Kronikos skiltyje rasime Algimanto Ramono reziumė, ką partijos žada šeimoms, – tai tekstas, parengtas pagal kandidatų į Seimą atsiųstus atsakymus į praėjusio mėnesio „Artumos“ klausimyną. Psichologė Zita Vasiliauskaitė politinės reklamos kampanijas įvardija kaip kovą dėl pirmenybės rinkėjo vaizduotėje, dažniausiai nulemiamą politiko piniginės storio. Autorė taip pat pateikia pagrindinius politiko vertinimo kriterijus, kurie, kaip tikisi redakcija, padės atskirti kandidatų nuoširdžias intencijas nuo viešųjų ryšių specialistų kuriamų jų įvaizdžių: deja, „rinkėjas balsuoja ne už konkretų žmogų ar partiją, o už tai, kokius juos įsivaizduoja“.

Tęsiamas Popiežiškosios šeimos tarybos parengtų katechezių ciklas „Šeima: darbas ir šventė“, šįkart apie sekmadienio šventimo prasmę bei esminius skirtumus tarp pramogos, laisvalaikio ir šventės. Pirmuosius savo santykių išbandymus patyrusius mylimuosius sustiprins tėvo Kentenicho šeimų akademijos dalyvių liudijimai, viltingai teigiantys: „Regis, net sunkiausius mūsų šeimos išgyvenimus ir krizes Dievas panaudojo naujoms malonių dovanoms.“ Mažylius auginantiems tėvams skirtas Paulo Lemoine’o tekstas šįkart aptaria vaiko būseną atsidūrus ligoninėje, taip pat auklių pavojus ir privalumus.
Vandos Ibianskos parengta šv. Rapolo Kalinausko biografija ir toliau plės mūsų žinias apie Lietuvos šventuosius bei supažindins su šiuo nepelnytai pamirštu ypatingu kunigu. O Gabrielės Gailiūtės aptariama knyga „Sąjūdžio ištakų beieškant“ suintriguos tautos istorija besidominčius skaitytojus. Kun. Kęstutis K. Brilius MIC taip pat grįžta į nesenos praeities laiką, kai tauta buvo „padalyta į liaudies priešus ir gynėjus, o Tėvynė sutapatinta su Partija“. Tačiau krikščionybė Tėvynės sąvokai suteikė naują prasmę, teigia jis. Ogi „Artumos“ nuolat kalbinami vaikai liudija: „Jeigu nebūtų tokio jausmo, kaip meilė Tėvynei, tai ir Tėvynės nebūtų.“

Kun. Artūro Kazlausko nuomone, „Lietuvos Seimo rinkimo mėnesyje ir Tikėjimo metų pradžioje verta prisiminti, jog krikščionys savo tikėjimą turi įnešti visur, kur veikia, net į aukščiausios valdžios postus“. Kažkada jau svarstėme popiežiaus Benedikto XVI žodžius, jog „visuomenėje vis labiau įsivyrauja įsitikinimas, kad nereikia ieškoti tiesos, o reikia siekti tik to, kas gali būt naudinga“. Ar pasielgsime pagal šią formuluotę, – rinksimės kiekvienas asmeniškai. O „Artuma“ visiems linki savigarbos kupinų, sąžiningų ir protingų pasirinkimų.

Rūta LAZAUSKAITĖ

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006-2020 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt