Popiežius PRANCIŠKUS

Žinia Pasaulinės taikos dienos (2018 m. sausio 1 d.) proga

Migrantai ir pabėgėliai: vyrai ir moterys, ieškantys taikos

1. Taikos linkėjimas

Taika visiems žemės žmonėms ir visoms tautoms! Taika, kurią angelai skelbia piemenims Viešpaties Gimimo naktį (1), yra visų žmonių ir visų tautų gilus troškimas, ypač labiausiai kenčiančių dėl jos trūkumo. Jie yra mano mintyse ir maldose, o tarp jų noriu dar kartą priminti apie per 200 mln. pasaulyje esančių migrantų, iš jų 22, 5 mln. sudaro pabėgėliai. Pastarieji, kaip sakė mano mylimas pirmtakas Benediktas XVI, „yra vyrai ir moterys, vaikai, jaunuoliai ir seneliai, ieškantys vietos, kur galėtų taikiai gyventi“ (2). Ieškodami tos vietos, daugelis rizikuoja savo gyvybe kelionėje, daugeliu atvejų ilgoje ir pavojingoje, turi pakelti sunkumus ir kentėjimus, įveikti spygliuotas tvoras bei sienas, pastatytas siekiant juos sulaikyti nuo tikslo.

Gailestingumo dvasia apkabiname visus, kurie bėga nuo karo ir bado arba yra priversti apleisti savo žemę dėl diskriminacijos, persekiojimų, skurdo ar aplinkos nuniokojimų.

Suvokiame, kad nepakanka vien atverti širdis kitų kančioms. Dar reikės daug nuveikti, kol mūsų broliai ir seserys galės vėl taikingai gyventi saugiuose namuose. Kito priėmimas reikalauja konkretaus angažavimosi, pagalbos ir palankumo, budraus ir supratingo dėmesio; taip pat reikia atsakingai suvaldyti sudėtingas situacijas, kurios kartais siejasi su kitomis jau egzistuojančiomis gausiomis problemomis, taip pat visuomet ribotais ištekliais. Valdantieji, laikydamiesi apdairumo dorybės, imdamiesi praktinio veikimo mokės priimti, vystyti, saugoti bei integruoti ir, „jei tai atitinka teisingai suprantamą bendrąjį gėrį, padės jų siekiui integruotis į naują visuomenę“ (3). Valdantiesiems tenka konkreti atsakomybė savo šalių visuomenėse, kurioms jie privalo garantuoti teisingas teises ir darnią plėtrą; jie negali elgtis kaip neprotingi statybininkai, kurie blogai apskaičiavo išlaidas ir nepajėgia užbaigti statyti pradėto bokšto (4).

2. Kodėl tiek daug pabėgėlių ir migrantų?

Šventasis Jonas Paulius II, pasitikdamas Didįjį 2000 metų jubiliejų – sukaktį nuo to meto, kai angelai paskelbė taiką Betliejuje, atkreipė dėmesį, jog pabėgėlių gausėjimas yra padarinys „daugybės karų ir konfliktų, genocidų ir etninių valymų“ (5), paženklinusių XX amžių. Naujame šimtmetyje dar neįvyko esminio pokyčio: ginkluoti konfliktai ir kitos organizuoto smurto formos ir toliau nulemia žmonių judėjimą valstybių viduje ir už jų sienų.

Žmonės migruoja taip pat dėl kitų priežasčių, o pirmutinė iš jų yra geresnio gyvenimo troškimas, kurį „dažnai lydi mėginimas atsikratyti „beviltiškumo“ dėl nieko gero nežadančios ateities“ (6). Išvažiuojama norint susijungti su savo šeima, rasti darbo arba išsilavinimo galimybę: kas neturi tų teisių, negyvena ramybėje. Be to, kaip pabrėžiau enciklikoje Laudato si‘, „tragiškai gausėja migrantų, bėgančių nuo vargo, kurį dar labiau didina nuniokota aplinka“ (7).

Dauguma migruoja reguliariais susisiekimo keliais, tačiau kai kurie renkasi kitokį keliavimą iš nusivylimo, kadangi jų tėvynė negarantuoja saugumo nei galimybių, o legalūs keliai atrodo neprieinami, užblokuoti arba pernelyg ilgi.

Daugelyje šalių, į kurias siekia patekti migrantai, išplito retorika perdėtai akcentuojant grėsmę nacionaliniam saugumui arba naujųjų atvykėlių priėmimo kaštus ir sykiu nekreipiant dėmesio į žmogiškąjį orumą, kurį dera atpažinti visuose žmonėse, nes jie yra Dievo sūnūs ir dukros. Tie, kurie aštrina baimę dėl migrantų, galbūt turi politinių tikslų ir, užuot ugdę taiką, sėja smurtą, rasinę diskriminaciją ir ksenofobiją, o tai kelia didelį susirūpinimą visiems, kuriems rūpi kiekvieno žmogaus apsauga (8).

Visi tarptautinės bendruomenės turimi duomenys rodo, kad migracija pasauliniu mastu ir toliau ženklins mūsų ateitį. Kai kurie žmonės čia įžvelgia grėsmę. Tačiau aš raginu jus pažvelgti į tai su pasitikėjimu, kaip į šansą kurti taikią ateitį.

3. Kontempliatyvus žvilgsnis

Tikėjimo išmintis šį žvilgsnį sustiprina ir padeda suvokti, jog „migrantai ir juos priimančios tautos priklauso vienai šeimai ir visi turi tą pačią teisę naudotis žemės gėrybėmis, skirtomis, anot Bažnyčios socialinio mokymo, visiems. Tai solidarumo ir dalijimosi pagrindas“ (9). Šie žodžiai mums primena naujosios Jeruzalės įvaizdį. Pranašo Izaijo knyga (60 sk.), taip pat Apreiškimo knyga (21 sk.) aprašo ją kaip miestą, kurio vartai visuomet atviri, kad galėtų įžengti visų tautų žmonės; jie žavisi miestu ir pripildo jį turtų. Taika yra jas vedantis valdovas, o teisingumas – jame gyvenančiųjų sambūvio principas.

Šį kontempliatyvų žvilgsnį turime nukreipti ir į mūsų gyvenamą miestą, reikia žvelgti „tikėjimo žvilgsniu, atrandančiu Dievą, kuris gyvena jo namuose, gatvėse, aikštėse, <...> skatindamas solidarumą, brolybę, gėrio, tiesos, teisingumo troškimą“ (10), kitaip tariant, įgyvendindamas taikos pažadą.

Kai žvelgiame į migrantus ir pabėgėlius, toks žvilgsnis padės įžvelgti, jog jie atvyksta ne tuščiomis rankomis: jie turi drąsos, gebėjimų, energijos ir siekių, be to, savo kilmės šalių kultūrų turtus, kuriais daro turtingesnį juos priimančių šalių gyvenimą. Tas žvilgsnis taip pat įžvelgs daugybės žmonių, šeimų ir bendruomenių kūrybingumą, ištvermę ir atsidavimą – jie visose pasaulio vietose atveria duris ir širdis migrantams bei pabėgėliams, taip pat ten, kur ištekliai nėra labai dideli.

Tas kontempliatyvus žvilgsnis galės paveikti atsakingų už viešuosius reikalus asmenų sprendimus, kad migrantų priėmimo politika maksimaliai vadovautųsi teisingai suvokiamu bendruoju gėriu (11), taigi atsižvelgiant į visų žmonijos šeimos narių ir kiekvieno atskirai gėrį.

Kas vadovaujasi šiuo žvilgsniu, gebės atpažinti jau pasirodančius taikos daigus ir rūpinsis jų augimu. Šitaip į taikos ugdymo vietas bus perkeisti mūsų miestai, kurie dažnai padalyti ir poliarizuoti dėl konfliktų, susijusių su migrantų ir pabėgėlių buvimu.

4. Keturi kertiniai veiklos pamatai

Siekiant suteikti galimybę prieglobsčio prašytojams, pabėgėliams, migrantams ir prekybos žmonėmis aukoms rasti jų ieškomą taiką, reikia strategijos, kuri apimtų ketveriopą veiklą: priėmimą, apsaugą, ugdymą ir integravimą (12).

„Priėmimas“ atkreipia dėmesį į būtinybę išplėsti legalaus įvažiavimo galimybes, kad pabėgėliai ir migrantai nebūtų siunčiami į vietas, kuriose jų laukia persekiojimai ir prievarta. Taip pat reikia subalansuotai rūpintis nacionaliniu saugumu ir pamatinėmis žmogaus teisėmis. Šventasis Raštas mums primena: „Nepamirškite svetingumo, nes per jį kai kurie, patys to nežinodami, buvo priėmę viešnagėn angelus“ (13).

„Apsauga“ primena pareigą pripažinti ir garantuoti nepažeidžiamo orumo apsaugą tiems asmenims, kurie bėga dėl realios grėsmės, ieškodami prieglaudos ir saugumo, taip pat užkirsti kelią jų išnaudojimui. Čia ypač mąstau apie moteris ir vaikus, esančius situacijose, kai jie labiausiai išstatomi grėsmėms ir piktnaudžiavimui, vedančiam net iki vergystės. Dievas nieko nediskriminuoja: „Viešpats saugo ateivius, padeda našlaičiui ir našlei“ (14).

„Ugdymas“ susijęs su parama migrantų ir pabėgėlių integraliam žmogiškajam vystymuisi. Tarp daugelio priemonių, galinčių padėti vykdyti šią užduotį, norėčiau pabrėžti, kaip svarbu vaikams ir jauniems žmonėms garantuoti prieigą prie visų lavinimosi lygmenų. Taip jie ne tik galės ugdyti ir vaisingai plėtoti savo gabumus, bet ir geriau gebės sutikti kitus, puoselėdami dialogo dvasią, o ne užsisklendimą ir konfrontaciją. Biblija moko, kad Dievas yra „mylintis ateivį, parūpinantis jiems maistą ir drabužį“; toliau raginama: „Mylėsite tad ir jūs ateivį, nes jūs patys buvote ateiviai Egipto žemėje“ (15).

„Integruoti“ reiškia suteikti pabėgėliams ir migrantams galimybę visapusiškai dalyvauti juos priimančios visuomenės gyvenime, – pagal tarpusavio praturtinimo ir vaisingo bendradarbiavimo dinamiką, skatinant integralią žmonių plėtrą vietinėse bendruomenėse. Kaip rašo šventasis Paulius: „Jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai“ (16).

Pasiūlymas dėl dviejų Tarptautinių susitarimų

Iš visos širdies trokštu, kad ta dvasia lydėtų procesą, kuriuo per 2018 metus Jungtinų Tautų organizacijoje būtų suformuluoti ir patvirtinti du pasauliniai susitarimai: vienas dėl saugios, tvarkingos ir reguliarios migracijos, o kitas – dėl pabėgėlių. Šie pasauliniu lygmeniu priimti susitarimai nustatys politinių programų ir praktinės veiklos gaires. Todėl svarbu, kad jie būtų įkvėpti atjautos, toliaregiškumo ir ryžto, siekiant išnaudoti kiekvieną progą taikos ugdymo pažangai. Tik tokiu būdu įmanoma, kad būtinas tarptautinės politikos realizmas nekapituliuotų prieš cinizmą ir abejingumo globalizaciją.

Dialogas ir koordinavimas iš tikrųjų yra būtinybė ir tarptautinei bendruomenei būdinga pareiga. Neapsiribojant nacionalinių valstybių sienomis tampa įmanoma pasiekti, kad mažiau pasiturinčios šalys galėtų priimti didesnį pabėgėlių kiekį ir priimtų juos geriau, jei tarptautinis bendradarbiavimas laiduos jiems būtinus išteklius.

Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasterijos Migrantų ir pabėgėlių sekcija pasiūlė 20 veiklos punktų (17), kaip įgyvendinti minėtą ketveriopą veikimą politikoje, taip pat krikščionių bendruomenių veikloje bei nuostatose. Šiais ir kitais pasiūlymais siekiama parodyti Katalikų Bažnyčios dėmesį procesui, vedančiam į minėtų Jungtinių Tautų organizacijos pasaulinių susitarimų priėmimą. Tas dėmesys patvirtina bendresnį sielovadinį rūpinimąsi, atsiradusį drauge su Bažnyčia ir iki šių dienų besireiškiantį jos įvairiuose darbuose.

Mūsų bendriesiems namams

Mus įkvepia šv. Jono Pauliaus II žodžiai: „Jei daugelis dalijasi svajone apie taikingą pasaulį, jei vertinamas migrantų ir pabėgėlių indėlis, tuomet žmonija gali vis labiau tapti visų šeima, o mūsų pasaulis – tikrais „bendraisiais namais“ (18). Daugelis istorijoje įtikėjo šia svajone ir daugelis paliudijo, jog tai nėra neįgyvendinama utopija.

Prie jų reikėtų priskaityti šventąją Prancišką Ksaverą Cabrini, kurios 100-osios gimimo dangui metinės sukanka 2017 m. Šiandien, lapkričio 13 d., daugelis bažnytinių bendruomenių švenčia jos minėjimą. Ta maža ir didi moteris, pašventusi savo gyvenimą tarnystei migrantams, vėliau tapusi jų dangiškąja globėja, mus pamokė, kaip galime priimti, saugoti, ugdyti ir integruoti tuos mūsų brolius ir seseris. Tegul jos užtarimu Viešpats leidžia mums visiems patirti, jog „teisumo vaisius sėjamas taikoje tiems, kurie neša taiką“ (19).

Iš Vatikano 2017 m. lapkričio 13 d.
Šventosios migrantų globėjos Pranciškos Ksaveros Cabrini minėjimas

(1) Lk 2, 14.
(2) Viešpaties angelo malda 2012 01 15.
(3) Jonas XXIII. Enciklika Pacem in terris, 57. 8.
(4) Plg. Lk 14, 28–30.
(5) Jonas Paulius II. Žinia Pasaulinės taikos dienos (2000 m.) proga, 3.
(6) Benediktas XVI. Žinia Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos (2013 m.) proga.
(7) Enciklika Laudato si‘, 25.
(8) Plg. Kalba nacionaliniams migrantų pastoracijos vadovams, dalyvavusiems Europos vyskupų konferencijų tarybos (CCEE) konferencijoje (2017 09 22).
(9) Benediktas XVI. Žinia Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos (2011 m.) proga.
(10) Apaštališkasis laiškas Evangelii gaudium, 71.
(11) Jonas XXIII. Enciklika Pacem in terris, 57.
(12) Plg. Žinia Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos (2018 m.) proga (2017 08 15), 15.
(13) Žyd 13, 2.
(14) Ps 146, 9.
(15) Įst 10, 18–19.
(16) Ef 2, 19.
(17) „20 pastoracinės veiklos punktų“ ir „20 veiklos punktų dėl pasaulinių susitarimų“ (2017); žr. taip pat JTO dokumentą A/72/528.
(18) Jonas Paulius II. Žinia Pasaulinės taikos dienos (2004 m.) proga, 6.
(19) Jok 3, 18.

---------------------

Vertė „Bažnyčios žinios“, 2017 m. Nr. 12.