IEŠKOKITE KATALIKŲ KNYGYNUOSE:

Šventasis Tėvas PRANCIŠKUS

Posinodinis apaštališkasis paraginimas
AMORIS LAETITIA
apie meilę šeimoje

[Antrasis leidimas]
Kaunas: Katalikų interneto tarnyba, 2018. – 224 p.

[PRATARMĖ] 

1. MEILĖS DŽIAUGSMAS, išgyvenamas šeimoje, yra ir Bažnyčios džiaugsmas. Kaip nurodė Sinodo tėvai, nepaisant daugybės ženklų, liudijančių santuokos krizę, „troškimas turėti šeimą tebėra gyvas, ypač tarp jaunuolių, ir tai įkvepia Bažnyčią“ [1]. Atsiliepdamas į tokį lūkestį, „krikščioniškasis skelbimas apie šeimą išties yra geroji naujiena“[2] .

2. Sinodinis kelias leido atskleisti šeimos padėtį dabartiniame pasaulyje, praplėsti mūsų žvilgsnį ir iš naujo suvokti santuokos ir šeimos svarbą. Sykiu pasiūlytos tematikos sudėtingumas parodė poreikį ir toliau atvirai gilinti kai kuriuos dogminius, moralinius, dvasinius ir pastoracinius klausimus. Ganytojų ir teologų apmąstymai, jei bus ištikimi Bažnyčiai, sąžiningi, realistiški ir kūrybiški, padės mums pasiekti didesnį aiškumą. Debatai žiniasklaidoje, publikacijose ir net tarp Bažnyčios tarnautojų siekia nuo nežaboto troškimo viską keisti pakankamai neapmąsčius ir nepagrindus iki nuostatos viską spręsti taikant bendrąsias taisykles ar darant perdėtas išvadas iš kai kurių teologinių apmąstymų.

3. Atmindamas, kad laikas pranoksta erdvę, trokštu pakartoti, jog ne visos dogminės, moralinės ar pastoracinės diskusijos turi baigtis magisteriumo įsikišimu. Tiesa, Bažnyčioje būtini vieningas mokymas ir vieninga praktika, tačiau tai nekliudo egzistuoti įvairiems kai kurių mokymo aspektų ir kai kurių iš jo išplaukiančių pasekmių aiškinimo būdams. Taip bus tol, kol Dvasia ves mus į tiesos pilnatvę (plg. Jn 16, 13), t. y. kol ligi galo įvesdins į Kristaus slėpinį ir įgalins visa matyti jo žvilgsniu. Be to, kiekvienoje šalyje ar kiekviename regione galima ieškoti labiau įkultūrintų sprendimų, paisančių vietinių tradicijų bei iššūkių. Juk „kultūros viena nuo kitos labai skiriasi ir kiekvieną bendrą principą <...>, jei norima, kad jis būtų paisomas bei taikomas, būtina įkultūrinti“[3] .

4. Kad ir kaip būtų, turiu pasakyti, kad sinodinis kelias buvo labai gražus ir suteikė daug šviesos. Dėkoju už gausybę pranešimų, padėjusių man visa apimtimi apsvarstyti pasaulio šeimų problemas. Visi Sinodo tėvų pasisakymai, kurių nuolat dėmesingai klausiau, man yra tarsi brangus daugiabriaunis brangakmenis, sudarytas iš daugybės teisėtų rūpesčių ir sąžiningų bei nuoširdžių klausimų. Todėl laikiau esant naudinga parengti posinodinį apaštališkąjį paraginimą, apimantį abiejų nesenų Sinodų šeimos klausimais ištaras ir papildytą pasvarstymų, kurie gali būti apmąstymų, dialogo bei pastoracinės praktikos gairės ir sykiu padrąsinti bei paskatinti šeimas, padėti joms vykdyti savo užduotis bei pakelti sunkumus.

5. Šis paraginimas ypatingą reikšmę įgyja Gailestingumo jubiliejinių metų kontekste. Pirmiausia todėl, kad jį krikščioniškosioms šeimoms pateikiu kaip pasiūlymą branginti santuokos ir šeimos dovanas ir išlaikyti tvirtą bei pilnutinę meilę tokioms vertybėms kaip dosnumas, įsipareigojimas, ištikimybė ir kantrumas. Antra, todėl, kad juo siekiama padrąsinti visus būti gailestingumo ir artumo ženklais ten, kur šeimos gyvenimas tobulai neįgyvendinamas ar nesirutulioja taikiai ir džiugiai.

6. Tekstą pradėsiu Šventojo Rašto įkvėpta pradžia, suteikiančia jam tinkamą toną. Kad neatitrūkčiau nuo tikrovės, tuo remdamasis aptarsiu dabartinę šeimos padėtį. Tada priminsiu kai kuriuos esminius Bažnyčios mokymo apie santuoką ir šeimą elementus, per tai atvesdamas prie dviejų pagrindinių skyrių, kurie skirti meilei. Paskui išryškinsiu kai kuriuos pastoracinius būdus tvirtai ir vaisingai šeimai pagal Dievo planą statydinti ir vieną skyrių paskirsiu vaikų auklėjimui. Po to paraginsiu būti gailestingiems ir pastoraciškai išmintingiems susiduriant su situacijomis, ne visiškai atitinkančiomis Viešpaties pageidaujamas, ir pabaigoje pateiksiu glaustus šeimos dvasingumo metmenis.

7. Dėl dvejus metus trukusio Sinodo minčių turtingumo šiame paraginime skirtingais stiliais aptariama daug ir įvairių temų. Tuo galima paaiškinti neišvengiamai didelę dokumento apimtį. Todėl nerekomenduoju perskaityti greitai. Ir šeimoms, ir šeimų pastoracijos darbuotojams bus naudingiau, jei jie kantriai gilinsis skyrius po skyriaus arba ieškos to, ko reikia atitinkamomis konkrečiomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, galimas daiktas, kad sutuoktiniams labiau rūpės ketvirtas ir penktas skyriai, pastoracijos darbuotojus ypač domins šeštas skyrius, o visiems labai aktualus pasirodys aštuntas skyrius. Tikiuosi, jog kiekvienas skaitydamas pasijus pašauktas kupinas meilės rūpintis šeimos gyvenimu, nes ji yra „ne problema, bet pirmiausia galimybė“[4] .

-----------------------------

[1] VYSKUPŲ SINODO 3-IOJI NEEILINĖ GENERALINĖ ASAMBLĖJA. Relatio Synodi (2014 10 18), 2.

[2] VYSKUPŲ SINODO 14-OJI EILINĖ GENERALINĖ ASAMBLĖJA. Relatio finalis (2015 10 24), 3.

[3] Kreipimasis užbaigiant Vyskupų sinodo 14-ąją generalinę asamblėją (2015 10 24): L‘Osservatore Romano, 2015 10 26–27, p. 13; plg. PONTIFICIA COMMISSIONE BIBLICA. Fede e cultura alla luce della Bibbia. Atti della Sessione plenaria 1979 della Pontificia Commissione Biblica. Torino 1981; VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Gaudium et spes, 44; JONAS PAULIUS II. Enciklika Redemptoris missio (1990 12 07), 52: AAS 83 (1991), 300; Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium (2013 11 24), 69. 117: AAS 105 (2013), 1049. 1068–1069.

[4] Kalba per susitikimą su šeimomis Santjage, Kuboje (2015 09 22): L‘Osservatore Romano, 2015 09 24, p. 7.