Rūkuose skęstantis rugsėjis po saulėtosios vasaros – gana melancholiškas metas. Atostogos baigėsi ir teks grįžti prie rutininių darbų. Gamtos derliaus tvarkymo metas taikliai primena ir apie žmogiškuosius socialinius dėsnius, tad „Artuma“ ryžosi gvildenti pareigos dirbti, teisės į savo darbo vaisius bei jų krikščioniško pasidalijimo klausimus. Kitaip tariant, gilintis į opiuosius socialinio teisingumo dalykus, ypač – šeimos instituto kontekste. Taigi kam turi rūpėti socialiniai klausimai? O visuomeniniai? Tautiniai ir emigracijos (beje, jau greitai – spalio 5 d. pasirodys gyventojų surašymo duomenys)? Kokios apskritai šių „atšakų“ sąsajos?

Kun. Kęstutis K. Brilius MIC rašo, jog esame susiję duonos ryšiu. Antanas Gailius reziumuoja: „Tik mes patys ir sukrauname tą turtą, kurį valstybė gali dalyti. Jokių kitų išteklių ji neturi.“ O vis dėlto dabartinė daugelio šalių politika demonstruoja keistą dirbančiojo nuvertinimą: entuziastingai priimamas, visaip skatinamas technologijų tobulėjimas ir sveikinamas pats produktas, tačiau darbininkas, sukūręs jį, laikomas priešu. Šiame ekonominiame kontekste „Artumos“ tekstams belieka priminti, kad biblinėje tradicijoje rankų darbas itin vertintas. Taigi nuoširdus darbas; pelnytas, sąžiningas atlygis; socialinė atsakomybė ir aukojimas, materialinė pagalba – dažniausi šio numerio žodžiai. Lieka tikėtis, jog savo skaitytojus šie „Artumos“ tekstai sustiprins, kilstelės vienu socialinės atsakomybės laipteliu aukščiau. O „Gerasis Samarietis“ nuo viršelio primins apie pagalbos be išskaičiavimo praktiką.

Paprastai kiekvienas „Artumos“ numeris kupinas krikščioniškos vilties, patarimų, paraginimų. Ypatingai taiklių citatų, – ganytojų, palaimintųjų, šventųjų. Taip ir šįkart didžiausią temai stimulą suteikė palaimintasis Jurgis Matulaitis, kuriam socialinės teisybės ir brolybės, moterų užimtumo ir protų nutekėjimo rūpesčiai ramybės nedavė ir prieš 100 metų. Lygiai prieš metus spausdinome Algimanto Ramono tekstą „Šeimos politika popieriuje ir tikrovėje“. Ar daug kas pasikeitė, – per metus, per šimtmetį? Paraginimų ir patarimų daug, na, o „vaisių“? Ar jau atskirtos raugės nuo kviečių? Neatsitiktinai šįkart Ramonas rašo apie abstrakčių diskusijų be paskirstytų atsakomybių ir įsipareigojimų grėsmę.

Socialinis teisingumas siejasi su teisingumu ir politika apskritai; tad artėjantys rinkimai – nauja galimybė užduoti klausimus bei rinktis tuos, kurie mato šeimą ir vertina galimybę pasirūpinti tuo, kas svarbiausia. Skaitytojams turėtų labai praversti Ramono suformuluoti kontroliniai klausimai politikams. Tai siekis priminti, jog nesame tik mokesčių mokėtojai. Esame piliečiai, atsakingi savo šalies gerovės kūrėjai ir gamtos puoselėtojai. „Pokyčių versmė ir pradžia – žmogaus širdis“, – rašė palaimintasis Matulaitis. Valstybės vaidmenį socialinėje srityje jis matė kaip tiesioginį tarnavimą visuomenės labui per išmintingą viešosios politikos organizavimą, sukuriant tokias gyvenimo sąlygas, kad piliečiai patys galėtų pasiekti gerovę. Perfrazavus ir pritaikius šiandienai, turbūt tai reikštų, jog ne skrajutėmis dera kovoti su šešėline ekonomika...

Šiame numeryje daug rašoma ir apie išskirtinį Lietuvai įvykį – šįmet minimą Lietuvos Krikšto 625 metų sukaktį, kuri bus švenčiama ir netrukus prasidėsiančiuose Šiluvos atlaiduose. Ta proga prisimenamas ir Krikšto 600 metų jubiliejaus šventimas bei svarstoma apie mūsų tautos ateitį, – juk, pasak palaimintojo Jono Pauliaus II, esame jauniausioji Bažnyčios dukra Europoje! Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius savo jubiliejiniame žodyje klausia ir atsako: „Ką Krikštas davė Lietuvai? Kad ir kaip bandytume idealizuoti savo tautos praeitį, aišku, kad iki krikščionybės atėjimo Lietuva skendėjo didelėje tamsoje. Tuo metu, kai Europoje jau klestėjo universitetai, mes, lietuviai, neturėjome nei rašto, nei knygų, nei mokyklų, juo labiau universitetų. Buvo daug susipriešinimo, susiskaldymo, karų ir brolžudiškų kovų ir, kaip visada, labiausiai kentėjo paprasti žmonės, visai nematę išeities, kad gyvenimas galėtų pasikeisti į gera. Kaip tai panašu į šiandieną, kur Evangelija nustumiama į užribį.“ O homiliją ganytojas pabaigė žodžiais: „Be gilaus tikėjimo, vien įstatymais šeimos institucijos neapginsime.“

Šioje „Artumoje“ taip pat aptariama sudėtinga vertybinės orientacijos kaita, inicijuota JAV Prezidento, bei religinių bendruomenių reakcija į žmogaus laisvių suvaržymą. Psichologė Zita Vasiliauskaitė supažindina su atjautos reiškiniu ir nuoširdaus noro padėti psichologine motyvacija, o tėvams bus labai naudingas straipsnis apie vaikų pykčio priepuolius ir išmintingai ramią suaugusiųjų laikyseną jų metu. In memoriam Marijai Bagdonienei pagerbti skaitysime ne tik Dievo bei žmonių tarnystei pašvęsto gyvenimo pavyzdį, bet ir paskutinį jos paraginimą: „Dirbkite, kol tik pajėgiate.“

Moksleiviams ir studentams, mokytojams ir profesoriams „Artuma“ linki sėkmingo mokslo metų starto, o visiems skaitytojams – įkvėptų rudens darbų ir sprendimų. Taip pat žinokim, kad rinkimuose ginti ar palaikyti turime ne kažkurią politinę partiją ar galios struktūrą, bet teisingą tikslą ir pastangas siekti bendro, broliško gėrio.

Rūta LAZAUSKAITĖ