ŽMONIŲ ŠEIMA – TAIKOS BENDRUOMENĖ

1. Prasidedant naujiems metams, norėčiau viso pasaulio vyrams ir moterims karštai palinkėti ramybės ir sykiu perduoti nuoširdžią vilties žinią. Tai darau siūlydamas drauge apmąstyti šios žinios pradžioje mano nurodytą bei man itin rūpimą temą: Žmonių šeima – taikos bendruomenė. Pirmutinei žmonių bendrystės formai pradžią duoda vyro ir moters, nusprendusių tvariai susivienyti bendram naujos šeimos statydinimui, meilė. Tačiau ir Žemės tautos pašauktos steigti tarp savęs solidarumo ir bendradarbiavimo santykius, kaip ir pridera vienos žmonių šeimos nariams: „Visos tautos, – yra pareiškęs Vatikano II Susirinkimas, – sudaro vieną bendruomenę ir yra vienos kilmės, nes Dievas visą žmonių giminę apgyvendino Žemės paviršiuje (plg. Apd 17, 26); vienas yra ir visų galutinis tikslas – Dievas“ (1).

Šeima, visuomenė ir taika

2. Vyro ir moters santuoka pagrįsta prigimtinė šeima, kaip glaudi gyvenimo ir meilės bendruomenė (2), yra „pirma visuomenės ir asmens „humanizacijos“ vieta“ (3), „gyvenimo ir meilės lopšys“ (4). Todėl šeima pagrįstai vadinama pirma prigimtine visuomene, „dieviškąja institucija, kaip kiekvienos socialinės tvarkos prototipas sudarančia asmenų gyvenimo pagrindą“ (5).

3. Sveikame šeimos gyvenime išties patiriami keli pamatiniai taikos dėmenys: teisingumas ir meilė tarp brolių ir seserų, autoriteto, kurį išreiškia tėvai, paskirtis, meilės kupinas tarnavimas silpniausiems – mažiems, sergantiems ar pagyvenusiems – nariams, abipusė pagalba tenkinant gyvenimo poreikius, pasirengimas priimti kitą ir prireikus jam atleisti. Todėl šeima yra pirmutinė ir nepamainoma taikos ugdytoja. Tad nestebėtina, kad smurtas šeimoje laikomas ypač netoleruotinu dalyku. Taigi šeimą vadinant „pirmutine ir gyvybiškai svarbia visuomenės ląstele“ (6), išreiškiama kai kas esminga. Šeima visuomenės pamatas yra ir todėl, kad ji duoda galimybę lemtingai patirti taiką. Iš to išplaukia, kad žmonių bendruomenė negali atsisakyti šeimos atliekamos tarnystės. Kur kitur ugdomas žmogus galėtų geriau autentiškai paragauti taikos, negu gamtos jam parengtame pirmapradžiame „lizde“? Šeimos žodynas yra taikos žodynas; norint taikos žodyno neužmiršti, juo būtina nuolatos naudotis. Dėl kalbos infliacijos visuomenė neturėtų prarasti sąsajos su „gramatika“, kurios kiekvienas kūdikis iš motinos ir tėvo judesių bei žvilgsnių išmoksta pirmiau negu žodžių.

4. Kadangi šeimai tenka užduotis auklėti savo narius, ji turi ypatingas teises. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, kuri yra teisinės kultūros tikrai visuotinės vertės pasiekimas, tvirtinama, kad „šeima yra prigimtinis ir pamatinis visuomenės grupinis vienetas ir turi teisę į visuomenės bei valstybės teikiamą apsaugą“ (7). Šventasis Sostas šeimai irgi yra pripažinęs ypatingą teisinį kilnumą paskelbdamas Šeimos teisių chartiją. Preambulėje parašyta: „Asmens teisėms, net jei jos suformuluotos kaip individo teisės, būdingas pamatinis socialinis matmuo, kurio įgimta bei gyvybinė išraiška yra šeima“ (8). Chartijoje pateikiamomis teisėmis išreiškiama ir išskleidžiama žmogaus širdyje įrašyta ir jam proto apreiškiama prigimtinė teisė. Šeimos teisių neigimas ar apribojimas, aptemdydamas tiesą apie žmogų, grasina pačios taikos pamatams.

5. Kas – kad ir nesąmoningai – stoja skersai kelio šeimos institucijai, tas daro taiką nacionalinėje ir tarptautinėje bendruomenėje trapią, nes silpnina svarbiausią taikos „agentūrą“. Šis momentas vertas ypatingo apmąstymo: visa, kas prisideda prie vyro ir moters santuoka pagrįstos šeimos silpninimo, kas tiesiogiai ar netiesiogiai kausto šeimos pasirengimą atsakingai priimti naują gyvybę, neleidžia jai įgyvendinti savo teisės būti pirmutine už vaikų auklėjimą atsakinga instancija, – visa tai yra objektyvi kliūtis taikos kelyje. Šeimai reikia namų, jai reikia darbo bei deramo tėvų veiklos namų aplinkoje pripažinimo, mokyklos vaikams ir pagrindinės medicininės pagalbos visiems. Visuomenė ir politika, kurios nesistengia šeimai šiose srityse padėti, atima iš savęs esminį tarnavimo taikai šaltinį. Dėl turimų ugdomųjų galimybių ypatinga atsakomybė skatinti pagarbą šeimoms, atskleisti jų lūkesčius bei teises bei kelti aikštėn jų grožį pirmiausia tenka visuomenės komunikavimo priemonėms.

Žmonija yra didžiulė šeima

6. Socialinė bendruomenė, kad galėtų gyventi taikoje, irgi pašaukta laikytis vertybių, kuriomis remiasi šeimos bendruomenė. Tai taikytina ir vietinėms, ir nacionalinėms bendruomenėms; tai galioja net tautų bendrijai, žmonių šeimai, gyvenančiai bendruose namuose – Žemėje. Tačiau žvelgiant iš šios perspektyvos nevalia užmiršti, kad šeima prasideda nuo atsakingo ir galutinio vyro ir moters „taip“ ir gyvena atsakingu vaikų, kurių pamažu vis daugiau atsiranda, „taip“. Kad klestėtų, šeimos bendruomenei būtinas didžiadvasiškas visų jos narių sutarimas. Toks suvokimas turėtų tapti visų, pašauktų sudaryti visuotinę žmonių šeimą, įsitikinimu. Reikia mokėti asmeniškai tarti „taip“ šiam pašaukimui, Dievo įrašytam į pačią mūsų prigimtį. Neatsitiktinai gyvename vieni šalia kitų; būdami žmonės visi esame tame pačiame kelyje ir einame juo kaip broliai ir seserys. Todėl esmingai svarbu, kad kiekvienas įsipareigotų gyventi atsakomybės Dievo atžvilgiu nuostata, įžvelgdamas jame savo paties bei kiekvieno kito egzistencijos pirmapradį šaltinį. Žvelgiant į šį aukščiausiąjį Pradą, galima suvokti besąlygišką kiekvieno žmogaus vertę bei sukurti prielaidas sutaikintai žmonijai statydinti. Be tokio transcendentinio pamato visuomenė tėra kaimynų sankaupa, o ne brolių ir seserų, pašauktų sudaryti vieną didelę šeimą, bendruomenė.

Šeima, žmonių bendruomenė ir aplinka

7. Šeimai reikia namų, tinkamos aplinkos, kurioje ji galėtų plėtoti savo santykius. Žmonių šeimai tokie namai yra Žemė, aplinka, duota mums Dievo, Kūrėjo, idant kūrybiškai bei atsakingai ją apgyventume. Turime rūpintis aplinka: ji patikėta žmogui, kad šis ją atsakingos laisvės dvasia sergėtų bei dirbtų, kaip orientaciniu kriterijumi visada vadovaudamasis visų gerove. Žmogus, žinoma, vertingesnis už visą kūriniją. Gerbti aplinką nereiškia laikyti materialią gamtą ar gyvūnų pasaulį svarbesniais už žmogų. Tai veikiau reiškia savanaudiškai netraktuoti jos kaip visiškai disponuojamos savo interesų naudai, nes būsimosios kartos turi teisę gauti naudos iš kūrinijos, jos atžvilgiu išsaugodamos lygiai tokią pačią atsakingos laisvės dvasią, kokios reikalaujame iš savęs. Kartu neturime išleisti iš akių vargšų, dažnai atkirstų nuo kūrinijos gėrybių visuotinės paskirties. Šiandien žmonija baiminasi dėl būsimos ekologinės pusiausvyros. Tokių vertinimų pravartu imtis apdairiai, puoselėjant dialogą tarp ekspertų ir žinovų, ideologiškai neskubant daryti skubotų išvadų, pirmiausia ieškant bendrojo plėtros modelio, laiduojančio visų gerovę paisant ekologinės pusiausvyros. Su aplinkosauga susijusios išlaidos turėtų būti padalytos tinkamai, atsižvelgiant į įvairių šalių skirtingą plėtrą bei solidarumą su būsimosiomis kartomis. Apdairumas nereiškia atsisakyti imtis atsakomybės bei atidėlioti sprendimus; tai veikiau reiškia prisiimti pareigą, atsakingai pasvėrus, bendrai nuspręsti, kokiu keliu pasukti siekiant stiprinti žmogaus ir aplinkos sandorą, kuri turėtų būti Dievo, iš kurio kylame ir pas kurį einame, kuriamosios meilės atspindžiu.

8. Šiuo atžvilgiu esmingai svarbu „jausti“ Žemę kaip „mūsų bendrus namus“ ir, stengiantis palenkti ją visų tarnavimui, veikiau rinktis ne vienašališkų sprendimų, bet dialogo kelią. Prireikus tarptautiniu lygmeniu galima pagausinti institucijų, siekiant imtis bendro mūsų „namų“ valdymo; tačiau dar svarbiau dėti pastangas, kad būtų visuotinai suvokiama būtinybė atsakingai bendradarbiauti. Horizonte ryškėjančios problemos sudėtingos, ir laikas nelaukia. Norint situaciją veiksmingai keisti, būtina darniai veikti. Sritis, kurioje ypač reikia suintensyvinti dialogą tarp tautų, yra planetos energetinių išteklių valdymas. Tai dvejopai neatidėliotina technologiškai pažangioms šalims: viena vertus, būtina permąstyti dabartinio plėtros modelio sąlygotus didžiulius vartojimo standartus ir, kita vertus, pasirūpinti tinkamomis investicijomis į skirtingus energijos šaltinius bei tinkamesniu energijos vartojimu. Kylančios šalys jaučia energijos alkį, tačiau tas poreikis kartais tenkinamas darant žalą neturtingoms šalims, kurios dėl savo nepakankamos technologinės struktūros priverstos savo energetinius išteklius pardavinėti per žema kaina. Protektorato formomis ar bent akivaizdžiai žeminančiomis priklausomybėmis retsykiais apribojama net jų politinė laisvė.

Šeima, žmonių bendruomenė ir ekonomika

9. Esminė taikos pavienėse šeimose prielaida yra jų rėmimasis tvirtu bendrai pripažįstamų dvasinių bei etinių vertybių pamatu. Tačiau sykiu pridurtina, kad šeima autentišką taiką patiria tik tada, kai niekam netrūksta to, kas būtina, ir šeimos turtas – vienų darbo vaisiai, kitų santaupos ir visų veiklus bendradarbiavimas – gerai tvarkomas, solidariai, be kraštutinumų ir nešvaistant. Tad šeimos taikai būtinas, viena vertus, atsivėrimas transcendentiniam vertybių paveldui, ir, kita vertus, svarbu išmintingai tvarkyti materialines gėrybes bei santykius tarp asmenų. Apleidus šį aspektą, dėl netikrumo, grasinančio šeimos ateičiai, nukenčia abipusis pasitikėjimas.

10. Panašiai galima pasakyti ir apie tą kitą didelę žmonių šeimą, kuri yra visa žmonija. Žmonijos šeimai, globalizacijos reiškinio šiandien dar labiau suvienytai, būtinas ne tik bendrai pripažįstamų vertybių pamatas, bet ir ekonomika, atsiliepianti į tikruosius pasaulinio matmens bendrojo gėrio poreikius. Rėmimasis prigimtine šeima ir šiuo atžvilgiu atsiskleidžia kaip labai reikšmingas. Tarp pavienių žmonių ir tarp tautų skatintini derami ir nuoširdūs santykiai, visiems teikiantys galimybę pariteto ir teisingumo pagrindu bendradarbiauti. Sykiu būtina stengtis išmintingai naudoti išteklius bei teisingai paskirstyti gėrybes. Ypač neturtingosioms šalims teikiama pagalba turėtų atitikti sveiką ekonominę logiką, vengiant švaistymo, galiausiai tetarnaujančio pirmiausia brangiems biurokratiniams aparatams išlaikyti. Deramai atsižvelgti privalu ir į moralinę pareigą rūpintis, kad ūkinės organizacijos vadovautųsi ne vien griežtais greito pelno dėsniais, kurie gali pasirodyti esą nežmoniški.

Šeima, žmonių bendruomenė ir dorovinis įstatymas

11. Šeima gyvena taikoje, kai visi jos nariai paklūsta bendrai normai: ši turi neleisti reikštis egoistiniam individualizmui bei vienyti individus, skatindama jų darnų sugyvenimą bei kryptingą veiklą. Šis savaime akivaizdus principas galioja ir didesnėms bendruomenėms – vietinėms, nacionalinėms ir tarptautinėms. Norint taikos, būtinas bendras įstatymas, padedantis laisvei būti ne akla savivale, bet pačia savimi bei apsaugantis silpnesnįjį nuo stipresniojo piktnaudžiavimų. Tautų šeimoje dažnai pasitaiko savavališko elgesio – tiek pavienėse valstybėse, tiek santykiuose tarp valstybių. Taip pat dažnai būna, kad silpnesnysis priverstas nusilenkti ne teisingumo reikalavimams, bet akivaizdžiai už jį daugiau priemonių turinčiojo jėgai. Būtina pakartoti: galia visada drausmintina įstatymu, ir tai turėtų galioti ir santykiams tarp suverenių valstybių.

12. Apie įstatymo prigimtį bei paskirtį Bažnyčia savo nuomonę yra pareiškusi daug kartų: teisinė norma, reguliuojanti žmonių tarpusavio santykius, tramdydama išorinį elgesį ir numatydama bausmes nusižengusiesiems kaip kriterijumi vadovaujasi dalykų prigimtimi pagrįsta dorovine norma. Žmogaus protas ją – bent jos pagrindinius reikalavimus – įžvelgti geba, taip pakildamas ligi visų daiktų pradžioje stovinčio Dievo kūrybingojo proto. Ši dorovinė norma turi reguliuoti sąžinės sprendimus bei būti orientyru visam žmonių elgesiui. Ar yra teisinių normų, taikytinų žmonijos šeimą sudarančioms tautoms? Atsakymas štai toks: taip, tokių normų yra, tačiau kad jos tikrai būtų veiksmingos, teisinė norma turėtų remtis prigimtine dorovine norma, priešingu atveju ji paliekama trapių bei laikinų susitarimų valiai.

13. Prigimtinės dorovinės normos pažinimas nėra neprieinamas tam, kas į save gilinasi ir savo paskirties akivaizdoje ieško vidinės giliausių savo esybės polinkių logikos. Jis gali, nors ir svyruodamas bei dvejodamas, atrasti bent esminius šio bendrojo dorovės dėsnio bruožus – įstatymo, įgalinančio žmones, nepaisant jų kultūrinių skirtumų, susitarti tarpusavyje dėl svarbiausių to, kas gera ir bloga, teisinga ir neteisinga, aspektų. Būtina į šį pamatinį įstatymą atsigręžti ir jo paieškai skirti mūsų geriausias intelektines pajėgas, nesileidžiant būti įbauginamiems akivaizdumo stokos bei nesusipratimų. Nors fragmentiškai ir ne visada nuosekliai, tačiau prigimtiniame įstatyme besišaknijančių vertybių esama tarptautiniuose susitarimuose, visuotinai pripažintose valdžios formose ir humanitarinės teisės, įtrauktos į pavienių valstybių įstatymus ar tarptautinių organizacijų nuostatus, principuose. Žmonija nėra „be įstatymo“. Nepaisant to, neatidėliotina tęsti dialogą šiomis temomis skatinant pavienes valstybes savo įstatymus vis labiau atverti pamatinėms žmogaus teisėms pripažinti. Teisinės kultūros plėtojimasis pasaulyje priklauso, be kita ko, nuo pastangų visada pripildyti tarptautines normas kuo giliausio žmogiškojo turinio, idant jos neapsiribotų procedūromis, kurias lengva apeiti siekiant egoistinių ar ideologinių tikslų.

Konfliktų įveikimas ir nusiginklavimas

14. Žmonija mūsų dienomis, deja, išgyvena gilius susiskaldymus ir didelius konfliktus, metančius niūrius šešėlius ant jos ateities. Plačias planetos sritis apėmusios stiprėjančios įtampos, pavojus, kad vis daugiau šalių įgis branduolinių ginklų, kiekvienam atsakingam žmogui pagrįstai kelia susirūpinimą. Afrikos žemyne tebesiaučia daugybė pilietinių karų, nors ten nemažai šalių yra pasiekusios pažangos laisvės ir demokratijos požiūriu. Artimieji Rytai, kaip ir anksčiau, tebėra konfliktų ir pasikėsinimų, darančių įtaką ir kaimyninėms šalims bei keliančių grėsmę įtraukti jas į smurto spiralę, arena. Visuotinesniu lygmeniu apgailestaujant konstatuotina, jog daugėja į ginklavimosi varžybas įsitraukusių šalių: net besiplėtojančios šalys žymią savo vidinio visuminio produkto dalį skiria ginklams pirkti. Atsakomybė už tokią pražūtingą prekybą tenka daug kam: industrializuoto pasaulio šalims prekyba ginklais duoda daug pelno, daugelyje neturtingų šalių valdančios oligarchijos pirkdamos vis tobulesnius ginklus trokšta sustiprinti savo padėtį. Tokiais sunkiais laikais visiems geros valios žmonėms tikrai būtina mobilizuotis konkretiems susitarimams dėl veiksmingos demilitarizacijos pirmiausia branduolinių ginklų srityje pasiekti. Šį metą, kai branduolinio ginklo neplatinimo procesas neišjuda iš vietos, jaučiu pareigą paraginti valdžios institucijas ryžtingiau atnaujinti derybas dėl tolesnio ir sutarto branduolinių ginklų išmontavimo. Žinau, jog taip ragindamas išreiškiu bendrą troškimą visų, kuriems rūpi žmonijos ateitis.

15. Praėjo šešiasdešimt metų nuo tada, kai Jungtinių Tautų Organizacija iškilmingai paskelbė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją (1948–2008). Šiuo dokumentu žmonija sureagavo į Antrojo pasaulinio karo baisumus, pripažindama vienodu kilnumu besiremiančią visų žmonių vienybę ir žmonių sugyvenimo centru padarydama pagarbą asmens ir tautų pagrindinėms teisėms: tai buvo lemiamas žingsnis sunkiame ir reikliame kelyje į santarvę ir taiką. Paminėti atskiru žodžiu verta Šventojo Sosto prieš dvidešimt penkerius metus priimtos Šeimos teisių chartijos jubiliejų (1983–2008) bei Pasaulinės taikos dienos šventimo keturiasdešimtąsias metines (1968–2008). Ši šventė radosi iš popiežiui Pauliui VI Apvaizdos įkvėptos minties, kurią su didžiuliu įsitikinimu toliau plėtojo mano mylimas bei gerbiamas pirmtakas popiežius Jonas Paulius II. Šios dienos šventimas Bažnyčiai daugelį metų teikė galimybę šia proga skelbiamomis žiniomis plėtoti aiškinamąjį mokymą šios pamatinės žmogaus gėrybės labui. Tokių reikšmingų sukakčių šviesoje kviečiu kiekvieną žmogų dar aiškiau įsisąmoninti bendrą priklausomybę vienai žmonijos šeimai bei dėti pastangas, kad bendras gyvenimas Žemėje vis labiau atspindėtų šį įsitikinimą, nuo kurio priklauso tikros ir ilgalaikės taikos pastatydinimas. Be to, kviečiu tikinčiuosius nenuilstamai melsti Dievo didžios taikos dovanos. Krikščionys savo ruožtu žino galį patikėti save Marijos užtarimui. Ji, Dievo Sūnaus, priėmusio kūną dėl visos žmonijos išganymo, Motina, yra visų Motina.

Visiems linkiu linksmų Naujųjų metų!

Vatikanas, 2007 m. gruodžio 8 d.

BENEDICTUS PP. XVI

(1) Deklaracija Nostra aetate, 1.
(2) Plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 48.
(3) JONAS PAULIUS II. Apaštališkasis laiškas Christifideles laici, 40: AAS 81 (1989), 469.
(4) Ten pat.
(5) POPIEŽIŠKOJI TEISINGUMO IR TAIKOS TARYBA. Bažnyčios socialinio mokymo santrauka, 211.
(6) VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dekretas Apostolicam actuositatem, 11.
(7) Str. 16/3.
(8) POPIEŽIŠKOJI ŠEIMOS TARYBA. Šeimos teisių chartija (1983 11 24), preambulė, A. _______________________________________________________________________

© Vertimas į lietuvių k., „Bažnyčios žinios“