Popiežius BENEDIKTAS XVI

Enciklika
CARITAS IN VERITATE
apie visapusišką žmogaus vystymąsi meilėje ir tiesoje

Vyskupams, kunigams ir diakonams, vienuoliams ir vienuolėms, į Kristų tikintiems pasauliečiams ir visiems geros valios žmonėms

2009 birželio 29

© Copyright 2009 – Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 2009
© Katalikų interneto tarnyba, 2009

Lietuvių k. vertimas „Bažnyčios žinių“, 2009. Pirmą kartą paskelbta „Bažnyčios žiniose“ 2009, Nr. 15, 16, 17.

T U R I N Y S

Pratarmė [1-9]
Pirmas skyrius. POPULORUM PROGRESSIO ŽINIA [10-20]
Antras skyrius. ŽMOGAUS VYSTYMASIS MŪSŲ LAIKAIS [21-33]
Trečias skyrius. BROLIŠKUMAS, EKONOMINIS VYSTYMASIS IR PILIETINĖ VISUOMENĖ [34-42]
Ketvirtas skyrius. TAUTŲ VYSTYMASIS, TEISĖS IR PAREIGOS, APLINKA [43-52]
Penktas skyrius. ŽMONIJOS BENDRADARBIAVIMAS [53-67]
Šeštas skyrius. TAUTŲ VYSTYMASIS IR TECHNIKA [68-77]
Pabaiga [78-79]
Nuorodos

Pratarmė

1. Meilė tiesoje, Jėzaus Kristaus paliudyta savo žemišku gyvenimu ir pirmiausia mirtimi bei prisikėlimu, yra pagrindinė varomoji kiekvieno asmens ir visos žmonijos tikrojo vystymosi jėga. Meilė – caritas yra nepaprasta jėga, skatinanti žmogų drąsiai ir dosniai įsipareigoti teisingumui bei taikai. Ši jėga kyla iš Dievo, amžinos Meilės ir absoliučios Tiesos. Kiekvienas atranda laimę pritardamas planui, kurį Dievas yra jam sumanęs trokšdamas asmens pilnatviško įgyvendinimo: tokiame plane kiekvienas atranda savo tiesą ir, tai tiesai pritardamas, tampa laisvas (plg. Jn 8, 22). Todėl tiesą ginti, nuolankiai bei įtikinamai ją siūlyti ir liudyti gyvenimu yra reiklūs bei nepamainomi meilės pavidalai. Juk ji „su džiaugsmu pritaria tiesai“ (1 Kor 13, 6). Visi žmonės jaučia vidinę paskatą autentiškai mylėti: meilė ir tiesa niekada iki galo viena nuo kitos neatskiriamos, nes tai Dievo į kiekvieno žmogaus širdį ir dvasią įrašytas pašaukimas. Jėzus Kristus meilės ir tiesos paiešką apvalo ir išlaisvina iš mūsų žmogiškojo varganumo ir tobulai apreiškia meilės iniciatyvą bei Dievo mums parengto tikrojo gyvenimo planą. Meilė tiesoje tampa Kristaus veidu, mums skirtu pašaukimu mylėti savo brolius jo plano tiesoje. Juk jis pats yra Tiesa (plg. Jn 14, 6).

2. Meilė yra pagrindinis Bažnyčios socialinio mokymo kelias. Kiekviena šio mokymo nusakoma atsakomybė ir pareiga kyla iš meilės, kuri, Jėzaus žodžiais, yra viso Įstatymo santrauka (plg. Mt 22, 36–40). Meilė yra tikrasis asmens santykio su Dievu ir artimu turinys, ne tik mikrosantykių – tarp draugų, šeimoje ir nedidelėse grupėse, – bet ir makrosantykių – visuomeninių, ekonominių ir politinių – pradas. Bažnyčiai, besivadovaujančiai Evangelija, meilė yra viskas, nes, kaip moko šventasis Jonas (plg. 1 Jn 4, 8. 16) ir kaip aš priminiau savo pirmojoje enciklikoje „Dievas yra meilė“ (Deus caritas est): visa kyla iš Dievo meilės, per ją įgyja pavidalą ir stiebiasi jos link. Meilė yra didžiausia Dievo dovana žmonėms, jo pažadas ir mūsų viltis.

Žinau, kad meilė būdavo ir yra iškreipiama bei nuprasminama, neapsaugota nuo pavojus, kad bus nederamai suprasta, išstumta iš etinės gyvensenos ir bet kuriuo atveju negalės reikštis tinkamu būdu. Socialinėje, teisinėje, kultūrinėje, politinėje ir ekonominėje srityje, taigi ten, kur toks pavojus didžiausias, nesunku paskelbti, jog meilė nesvarbi moralinei atsakomybei aiškinti bei ugdyti. Todėl meilę ir tiesą būtina sieti ne tik šventojo Pauliaus nurodyta veritas in caritate (Ef 4, 15) kryptimi, bet ir priešinga bei papildoma caritas in veritate linkme. Tiesa ieškotina, atrastina bei išreikština meilės „ekonomijoje“, tačiau meilę savo ruožtu reikia suvokti, patvirtinti ir praktikuoti tiesos šviesoje. Tada ne tik pasitarnausime tiesos apšviestai meilei, bet ir prisidėsime prie tiesos įtikimumo, konkrečiame visuomeniniame gyvenime parodydami jos autentiškumą bei įtikinamumą. Tai ypač svarbu šiandienėje socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje, kurioje tiesa laikoma santykine, kur ji dažnai nieko nedomina ir yra atmetama.

3. Dėl šio glaudaus ryšio su tiesa meilė pripažintina autentiška žmogiškosios būties išraiška ir esminiu žmogiškųjų santykių  – taip pat viešojoje srityje – elementu. Meilė suspindi ir autentiškai įgyvendinama gali būti tik tiesoje. Tiesa yra šviesa, suteikianti meilei prasmę ir vertę. Tiktai padedamas proto bei tikėjimo šviesos, intelektas priartėja prie meilės prigimtinės ir antgamtinės tiesos, suvokia jos kaip dovanojimosi, priėmimo ir bendrystės reikšmę. Be tiesos meilė nuslysta į sentimentalumą, virsta tuščiu pastatu, kurį galima užpildyti kuo nori. Toks mirtinas pavojus meilei kyla kultūroje be tiesos. Tada ji tampa individo atsitiktinių jausmų bei nuomonių auka, piktnaudžiaujamu bei iškraipomu žodžiu, galiausiai įgyjančiu priešingą reikšmę. Tiesa meilę išlaisvina iš siauro emocionalizmo, nuskurdinančio jos racionalų bei socialinį turinį, ir iš fideizmo, atimančio iš jos žmogišką bei visuotinį alsavimą. Tiesoje meilė atspindi tikėjimo į Biblijos Dievą, kuris yra Agape ir Logos, gailestingoji Meilė ir Tiesa, Meilė ir Žodis, asmeninį ir kartu viešąjį matmenį.

4. Kadangi meilė kupina tiesos, žmogus gali suvokti, pritardamas priimti ir perteikti turtingą jos verčių įvairovę. Juk tiesa yra logos, kuriantis dia-logos ir taip duodantis pradžią bendravimui ir bendrystei. Tiesa, išvesdama žmones iš subjektyvių nuomonių bei jausmų, suteikia jiems galimybę įveikti kultūrines ir dvasines sąlygotybes bei sutarti vertinant daiktų vertę ir esmę. Tiesa žmogaus intelektą atveria ir suvienija su meilės logos – štai tokia krikščioniškoji žinia apie meilę ir toks krikščioniškasis meilės liudijimas. Dabartinėje socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje, ženklinamoje polinkio laikyti tiesą santykine, gyvendami meile tiesoje, suvokiame, jog pritarimas krikščionybės vertybėms yra ne tik naudingas, bet ir būtinas geros visuomenės statydinimo ir žmogaus autentiško visapusiško vystymosi elementas. Meilės be tiesos krikščionybę nesunku supainioti su gerų, visuomenės sugyvenimui naudingų, tačiau marginalių jausmų sankaupa. Be tiesos meilė ištremiama į ribotą ir privačią santykių plotmę. Ji išvejama iš visuotinai reikšmingo žmogiškojo vystymosi statydinimo, plėtojant dialogą tarp žinių ir praktikos, planų bei procesų.

5. Caritas yra gaunamoji ir dovanojamoji meilė. Ji yra „malonė“ (charis). Jos versmė – pirmapradė Tėvo meilė Sūnui Šventojoje Dvasioje. Tai meilė, nuo Sūnaus atitekanti iki mūsų. Tai kuriamoji meilė, iš kurios esame atsiradę, atperkamoji meilė, per kurią esame atgimę, Kristaus apreikštoji ir įgyvendintoji meilė (plg. Jn 13, 1), „išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios“ (Rom 5, 5). Kaip Dievo meilės adresatai, žmonės yra gailestingosios meilės subjektai, pašaukti patys būti malonės įrankiais, skleisti Dievo meilę ir megzti gailestingosios meilės tinklus.

Tokia gaunamosios ir dovanojamosios meilės dinamika ir domisi Bažnyčios socialinis mokymas. Tas mokymas yra caritas in veritatis in re sociali – Kristaus meilės tiesos skelbimas visuomenėje. Tai – meilės tarnyba, tačiau vadovaujantis tiesa. Tiesa išlaiko ir išreiškia išlaisvinamąją meilės galią vis naujuose istorijos vingiuose. Kartu ji yra tikėjimo ir proto tiesa, tiesa abiejose šiose skirtingose ir sykiu sąveikaujančiose pažinimo srityse. Ši tiesa tiesiog būtina siekiant vystymosi, visuomenės gerovės ir tinkamo sunkių, žmoniją kamuojančių socialinių ekonominių problemų sprendimo. Ir dar svarbiau yra šia tiesa gyventi ir ją liudyti. Be tiesos, be pasitikėjimo ir meilės tam, kas teisinga, nebūna nei sąžinės, nei socialinės atsakomybės: socialinė veikla tada virsta asmeninių interesų ir galios logikų žaismu, ardančiu visuomenę, ypač visuomenę, keliaujančią į globalizaciją ir išgyvenančią tokius sunkius momentus kaip dabartiniai.

6. Caritas in veritate yra principas, apie kurį sukasi Bažnyčios socialinis mokymas, tai principas, veiksmingai pasireiškiantis orientaciniais moralinės veiksenos kriterijais. Čia labiausiai norėčiau paminėti du iš jų, ypač reikalingus visuomenei pakeliui į globalizaciją, – teisingumą ir visuotinę gerovę.

Iš pradžių apie teisingumą. Ubi societas, ibi ius: kiekviena visuomenė išrutulioja savo teisinę sistemą. Meilė pranoksta teisingumą, nes mylėti reiškia dovanoti, duoti kitam ką nors, kas yra „mano“; tačiau ji niekada nėra atsieta nuo teisingumo, akinančio mane atiduoti kitam tai, kas yra „jo“, kas jam priklauso dėl jo būties ir veiklos. Negaliu „dovanoti“ kitam ką nors, kas mano, pirma neatidavęs, kas jam teisėtai priklauso. Kas kitus myli gailestingąja meile, tas pirmiausia jų atžvilgiu būna teisingas. Teisingumas ne tik nesvetimas meilei, ne tik nėra alternatyvus ar greta meilės einantis kelias: teisingumas neatskiriamai susijęs su meile[1], yra jos esminis elementas. Teisingumas yra pirmutinis meilės kelias, arba, pasak Pauliaus VI, jos „minimalus matas“[2], tos meilės „darbu ir tiesa“ (1 Jn 3, 18), kuriai mus šaukia apaštalas Jonas, esminis dėmuo. Viena vertus, meilė reikalauja teisingumo – pripažinti ir gerbti teisėtas asmens ir tautų teises, stengiasi statydinti „žmogaus tiesą“, remdamasi teise ir teisingumu. Kita vertus, meilė teisingumą pranoksta ir papildo jį dovanojimo ir atleidimo logika[3]. „Žmogaus miestą“ augina ne tik teisėmis ir pareigomis grįsti santykiai, bet dar labiau ir pirmiausia neužsitarnaujamumo, gailestingumo ir bendrystės paženklinti ryšiai. Gailestingąja meile žmogiškų santykių plotmėje visada taip pat apreiškiama Dievo meilė, visoms pastangoms, kuriomis siekiama teisingumo, suteikianti dieviškąją ir išganomąją vertę.

7. Be to, ypatingas dėmesys skirtinas visuotinei gerovei. Ką nors mylėti reiškia trokšti jam gera ir veiksmingai to siekti. Greta asmeninės gerovės egzistuoja ir gerovė, susijusi su žmogaus gyvenimu visuomenėje, – visuotinė gerovė. Tai gerovė to „mes visi“, kurį sudaro į socialinę bendruomenę susibūrę asmenys, šeimos ir nedidelės grupelės[4]. Tokios gerovės trokštama ne sau pačiam, bet žmonėms, priklausantiems socialinei bendruomenei ir tik joje galintiems veiksmingiau pasiekti savo tikrąją gerovę. Trokšti visuotinės gerovės ir dėl jos stengtis yra teisingumo ir meilės reikalavimas. Įsipareigoti visuotinei gerovei reiškia, viena vertus, remti visas institucijas, teisiškai, pilietiškai, politiškai ir kultūriškai struktūruojančias socialinį gyvenimą, ir, kita vertus, jomis naudotis, taip randantis poliui, miestui. Artimas mylimas juo veiksmingiau, juo labiau rūpinamasi bendrąja gerove, atitinkančia ir jo realius poreikius. Kiekvienas krikščionis pašauktas šitaip mylėti artimą pagal savo pašaukimo savitą pobūdį ir įtakos galimybes polyje. Tai institucinis  – galime sakyti ir politinis – artimo meilės kelias, ne mažiau tinkamas ir veiksmingas negu meilė, rodoma artimui tiesiogiai, ne per tarpininkaujančias polio institucijas. Kai visuotinei gerovei įsipareigojama iš meilės, tokios pastangos yra vertingesnės negu vien pasaulietinės, politinės. Kaip ir kiekvienas įsipareigojimas teisingumui, tai irgi dieviškosios meilės liudijimas, kuris, veikdamas laike, rengia amžinybę. Visuotinis Dievo miestas, kurio link juda žmonijos istorija, statydinamas tik tada, kai žmogaus veikla žemėje būna įkvėpta ir palaikoma meilės. Kad žmogaus miestui suteiktų vienybės bei taikos pavidalą ir tam tikru būdu padarytų jį provaizdine Dievo miesto be sienų anticipacija, pakeliui į globalizaciją visuomenėje visuotinė gerovė bei pastangos to siekiant neišvengiamai turi aprėpti visą žmoniją, vadinasi, tautų ir nacijų bendruomenę[5].

8. 1967 m. paskelbdamas encikliką Populorum progressio, mano garbingasis pirmtakas Paulius VI didžiąją tautų vystymosi temą pateikė tiesos spindesyje ir Kristaus meilės šviesoje. Jis patvirtino, kad Kristaus skelbimas yra pirmutinis ir pagrindinis vystymosi veiksnys[6], ir iškėlė užduotį žengti vystymosi keliu širdimi ir visu protu[7], t. y. karšta meile ir tiesos išmintimi. Juk būtent pirmapradė Dievo meilės tiesa, mums dovanota malonė atveria mūsų gyvenimą dovanai ir leidžia tikėtis „viso žmogaus ir visos žmonijos“[8] vystymosi, perėjimo „nuo mažiau žmogiškų prie žmogiškesnių sąlygų“[9], kas pasiekiama įveikiant neišvengiamai kelyje pasitaikančius sunkumus.

Praėjus keturiasdešimčiai metų nuo enciklikos paskelbimo norėčiau pagerbti didaus popiežiaus Pauliaus VI atminimą tęsdamas jo mokymą apie visapusišką žmogaus vystymąsi ir leisdamasis jo nurodytu keliu, idant šį mokymą padaryčiau aktualų mūsų dienomis. Tokį suaktualinimo procesą pradėjo Dievo tarnas popiežius Jonas Paulius II savo enciklika Sollicitudo rei socialis, kuria norėjo paminėti Populorum progressio paskelbimo dvidešimtąsias metines. Iki tol panašiai paminėta tebuvo enciklika Rerum novarum. Prabėgus dar dvidešimčiai metų, noriu pareikšti, jog enciklika Populorum progressio, mano nuomone, laikytina „mūsų laikų Rerum novarum“, nušviečianti žmonijos žingsnius kelyje į vienybę.

9. Meilė tiesoje – caritas in veritate – yra didžiulis iššūkis Bažnyčiai didėjančios ir plintančios globalizacijos pasaulyje. Didelį pavojų mūsų laikais kelia tai, kad faktinės žmonių bei tautų tarpusavio priklausomybės nelydi jokia etinė sąžinės ir intelekto sąveika, iš kurios galėtų išnirti tikrai žmogiškas vystymasis. Tik proto ir tikėjimo apšviesta meile galima pasiekti vystymosi tikslus, turinčius žmogiškąją ir sužmoginančiąją vertę. Dalijimosi gėrybėmis bei ištekliais, iš kurio kyla autentiškas vystymasis, neįmanoma laiduoti vien technine pažanga ir išskaičiavimu paremtais santykiais, tai pasiekiama tik meile, blogį nugalinčia gerumu (plg. Rom 12, 21) ir atveriančia žmones sąžinės bei laisvės abipusiškumui.

Bažnyčia negali pasiūlyti techninių sprendimų[10] ir tikrai neketina „kištis į valstybinę politiką“[11]. Tačiau visais laikais ir visomis aplinkybėmis jai tenka vykdyti tiesos misiją bei reikalauti visuomenės, atitinkančios žmogų, jo kilnumą ir pašaukimą. Be tiesos visa nusmunka į empiristinę ir skepticistinę gyvenimo sampratą, negebančią pakilti aukščiau praktikos, nes jos nedomina vertybės – ir kartais net reikšmės, – kuriomis remiantis ta praktika įvertintina bei orientuotina. Ištikimybė žmogui reikalauja ištikimybės tiesai, kuri vienintelė laiduoja laisvę (plg. Jn 8, 32) ir visapusiško žmogaus vystymosi galimybę. Todėl Bažnyčia ieško tiesos, ją nenuilstamai skelbia ir pripažįsta, kai tik ji pasireiškia. Tokios tiesos misijos Bažnyčia atsisakyti negali. Jos socialinis mokymas yra ypatingas tokio skelbimo aspektas – tarnavimas tiesai, kuri išlaisvina. Būdamas atviras tiesai, kad ir iš kokios pažinimo srities ji ateitų, Bažnyčios socialinis mokymas sudėlioja jos fragmentus, kaip dažniausiai ji yra aptinkama, į vieningą visumą ir perkelia ją į vis naują žmonių ir tautų visuomenės gyvenimo praktiką[12].

Pirmas skyrius
POPULORUM PROGRESSIO ŽINIA

10. Enciklikos Populorum progressio perskaitymas iš naujo prabėgus keturiasdešimčiai metų nuo jos paskelbimo akina likti ištikimam jos meilės bei tiesos žiniai ir traktuoti pastarąją popiežiaus Pauliaus VI specifinio mokymo ir, plačiau, Bažnyčios socialinio mokymo tradicijos kontekste. Tada pasvertinos kitokios sąlygos, kuriomis šiandien, skirtingai negu anksčiau, iškyla vystymosi problema. Tad teisinga būtų remtis apaštalų tikėjimo tradicija[13], senuoju ir naujuoju paveldu, už kurio ribų Populorum progressio liktų dokumentu be šaknų, o vystymosi klausimai būtų susiaurinti ligi vien sociologinių duomenų.

11. Populorum progressio buvo paskelbta iškart po Vatikano II Susirinkimo. Jau pirmose enciklikos pastraipose atsiskleidžia artimas ryšys su Susirinkimu[14]. Po dvidešimties metų enciklikoje Sollicitude rei socialis popiežius Jonas Paulius II pabrėžė anos enciklikos vaisingą sąsają su Susirinkimu, pirmiausia pastoracine konstitucija Gaudium et spes[15]. Aš irgi norėčiau čia priminti Vatikano II Susirinkimo reikšmę popiežiaus Pauliaus VI enciklikai ir visam vėlesniam popiežių mokymui socialiniais klausimais. Susirinkimas pagilino tai, kas visada buvo neatsiejama nuo tikėjimo tiesos, būtent, kad Bažnyčia, tarnaudama Dievui, tarnauja pasauliui meilės ir tiesos matmenimis. Kaip tik tokia perspektyva rėmėsi ir popiežius Paulius VI, pateikdamas mums dvi didžias tiesas. Pirmoji yra ta, kad visa Bažnyčia, skelbdama, švęsdama ir darydama meilės darbus, visa savo būtimi ir visu savo veikimu skatina visapusišką žmogaus vystymąsi. Jos viešasis vaidmuo neapsiriboja vien pagalba ar ugdymu, bet parodo, jog ji, kai gali veikti laisvės režimu, visas savo savitas jėgas skiria žmogaus ir pasaulinės brolybės skatinimui. Neretai ta laisvė varžoma draudimų bei persekiojimų arba ir susiaurinama, kai Bažnyčios veikla apribojama vien karitatyvine veikla. Antroji tiesa yra ta, kad autentiškas žmogaus vystymasis nedalijamai susijęs su visu asmeniu, su visais jo matmenimis[16]. Be amžinojo gyvenimo perspektyvos žmogaus pažangai šiame pasaulyje pritrūksta kvapo. Liekant uždarytai istorijoje, jai iškyla pavojus apsiriboti turto didinimu. Tada žmonija netenka drąsos atsiverti didesnėms gėrybėms, didžioms bei nesavanaudiškoms iniciatyvoms, kurių imtis akina artimo meilė. Žmogus nei vystosi vien savo jėgomis, nei vystymasis jam primetamas tiesiog iš išorės. Istorijos raidoje dažnai manyta, jog, norint žmonijai laiduoti teisę į vystymąsi, pakanka institucijų. Deja, tokiomis institucijomis pernelyg kliautasi, tarsi jomis trokštamą tikslą būtų įmanoma pasiekti savaime. Iš tikrųjų institucijų neužtenka, nes visapusiškas žmogaus vystymasis pirmiausia yra pašaukimas ir todėl iš visų reikalauja laisvai ir solidariai imtis atsakomybės. Toks vystymasis, be to, negalimas be transcendentinės asmens sampratos, jam reikia Dievo: be Dievo vystymasis arba paneigiamas, arba patikimas vien žmogui, nupuolančiam į išganymo savo paties jėgomis aroganciją ir galiausiai skatinančiam nužmogintą vystymąsi. Apskritai tik susitikimas su Dievu leidžia matyti ne vien „tik kitą“[17], bet atpažinti jame dieviškąjį paveikslą ir tada iš tikrųjų atrasti kitą žmogų ir subręsti meilei, virstančiai „rūpinimusi kitu ir nerimastavimu dėl kito“[18].

12. Sąsaja tarp Populorum progressio ir Vatikano II Susirinkimo nėra lūžis, atskiriantis popiežiaus Pauliaus VI mokymą socialiniais klausimais nuo jo pirmtakų Petro soste mokymo: Susirinkimas tik pagilino pastarųjų mokymą tolydžiame Bažnyčios gyvenime[19]. Šia prasme tam tikri abstraktūs Bažnyčios socialinio mokymo poskyriai, taikantys popiežių socialinėms ištaroms svetimas kategorijas, neprisideda prie aiškumo. Egzistuoja ne dvi socialinio mokymo tipologijos, iki Susirinkimo ir po Susirinkimo, bet vienas nuoseklus ir kartu visada naujas mokymas[20]. Teisinga išryškinti vienos ar kitos enciklikos, vieno ar kito popiežiaus mokymo ypatybes, tačiau niekada iš akių nevalia išleisti viso mokymo corpus[21]. Nuoseklumas reiškia ne įtraukimą į sistemą, bet veikiau dinaminę ištikimybę gautajai šviesai. Bažnyčios socialinis mokymas apšviečia vis išnyrančias naujas problemas šviesa, kuri nekinta[22]. Tai laiduoja šio mokymo „paveldo“[23], kartu su savo savitais bruožais neatsiejamo nuo Bažnyčios visada gyvos Tradicijos[24], tiek nuolatinį aktualumą, tiek ir istoriškumą. Bažnyčios socialinis mokymas suręstas ant pamato, apaštalų perteikto Bažnyčios tėvams, po to perimto bei pagilinto didžiųjų krikščioniškųjų mokytojų. Šis mokymas galiausiai remiasi Naujuoju Žmogumi, „paskutiniu Adomu“, kuris „tapo gyvybę teikiančia dvasia“ (1 Kor 15, 45) ir yra pradas tos meilės, kuri „niekada nesibaigia“ (1 Kor 13, 8). Jis paliudytas šventųjų ir visų, kurie savo gyvybę paguldė dėl Išganytojo Kristaus kovos už teisingumą ir taiką lauke. Juo reiškiasi popiežių pranašiška užduotis apaštališkai vadovauti Kristaus Bažnyčiai ir atpažinti kaskart vis naujus evangelizacijos poreikius. Dėl šių priežasčių į plačią Tradicijos upę įsiliejusi enciklika Populorum progressio geba ir šiandien mums kai ką pasakyti.

13. Be savo reikšmingo ryšio su visu Bažnyčios socia­liniu mokymu, enciklika Populorum progressio taip pat susijusi su visu popiežiaus Pauliaus VI mokymu ir pirmiausia su jo mokymu socialiniais klausimais. Jo pamokymai šia tema buvo labai svarbūs: jis pabrėžė Evangelijos būtinybę statydinant laisvą ir teisingą visuomenę turėdamas prieš akis dvasinę ir istorinę meilės gaivinamos civilizacijos perspektyvą. Popiežius Paulius VI aiškiai suvokė, kad socialinis klausimas tapo pasaulinis[25], ir įžiūrėjo postūmius žmonijos vienijimosi link, atitinkant krikščioniškąjį vienos vienintelės visuotine brolybe solidarios tautų šeimos idealą. Vystymąsi žmogiškuoju bei krikščioniškuoju matmeniu jis pavadino krikščioniškojo socialinio mokymo šerdimi ir krikščioniškąją meilę pateikė kaip pagrindinę vystymuisi tarnaujančią jėgą. Akinamas troškimo aiškiai parodyti šiandieniam žmogui Kristaus meilę, popiežius Paulius VI tvirtai ėmėsi svarbių etinių klausimų, nenusileisdamas savo meto kultūros silpnybėms.

14. Po to 1971 m. paskelbtame apaštališkajame laiške Octogesima adveniens popiežius Paulius VI išsamiau aptarė politikos prasmę ir utopinių bei ideologinių vizijų, pakertančių politikos etinę bei žmogiškąją kokybę, keliamą pavojų. Galvoje turimi su vystymusi susiję argumentai. Deja, negatyvios ideologijos ir toliau veši. Sergėtis technokratinės ideologijos, kuri šiandien itin paplitusi, popiežius Paulius VI įspėjo[26], gerai žinodamas, kaip pavojinga visą vystymosi procesą palikti vien technikai, nes tada jis neturės gairių. Technika, kaip tokia, yra ambivalentiška. Šiandien, viena vertus, linkstama minėtąjį vystymosi procesą patikėti vien jai, tačiau, kita vertus, matome randantis ideologijų, apskritai neigiančių vystymosi naudą, nes šis laikomas iš pagrindų antihumanišku ir vedančiu į visuotinį nuosmukį. Taip galiausiai pasmerkiama ne tik iškreiptas ir netinkamas būdas, kuriuo žmonės kartais siekia pažangos, bet ir patys moksliniai atradimai, kurie, jei deramai taikomi, visiems suteikia galimybių augti. Pasaulio be vystymosi vaizdinys išreiškia nepasitikėjimą žmogumi ir Dievu. Todėl didelė klaida menkinti žmogaus gebėjimus koreguoti vystymosi iškrypimus ar net ignoruoti, kad žmogus iš prigimties siekia „pilnatviškesnės būties“. Ideologiškai suabsoliutinti techninę pažangą arba išsigalvoti utopiją apie į pirmapradį gamtos būvį grįžusią žmoniją yra du priešingi būdai, kaip atsieti pažangą nuo moralinio įvertinimo ir mūsų atsakomybės.

15. Bažnyčios siūlomo vystymosi visiškai žmogiškam turiniui nusakyti labai svarbūs du kiti popiežiaus Pauliaus VI dokumentai, tiesiogiai nesusiję su socialiniu mokymu, tai enciklika Humane vitae (1968 m. liepos 25 d.) ir apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi (1975 m. gruodžio 8 d.). Todėl pravartu ir šiuos abu tekstus skaityti, prieš akis turint Populorum progressio.

Enciklikoje Humane vitae pabrėžiama dvejopa lytiškumo kaip susivienijimo ir pradėjimo reikšmė, visuomenę pagrindžiant sutuoktinių – vyro ir moters, pripažįstančių vienas kito skirtingumą ir papildomumą, – pora, kuri atvira gyvybei[27]. Galvoje turima ne vien individo moralė: enciklikoje Humane vitae atskleidžiami tvirti ryšiai tarp gyvybės etikos ir socialinės etikos, taip duodant pradžią magisterinei tematikai, savo pavidalą pamažėle įgyjančiai įvairiuose dokumentuose, iš kurių paskutinis yra popiežiaus Jono Pauliaus II enciklika Evangelium vitae[28]. Bažnyčia šią sąsają tarp gyvybės etikos ir socialinės etikos primygtinai pabrėžia, nes žino, jog: „Visuomenė neturi tvirto pamato, kai ji, viena vertus, teigia tokias vertybes kaip asmens orumas, teisingumas ir taika, o, kita vertus, radikaliai priešinasi joms, priimdama ir toleruodama įvairius būdus, kuriais žeminama ir pažeidžiama žmogaus gyvybė, ypač silpna ar atsidūrusi visuomenės paribyje“[29].

Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi irgi labai artimai susijęs su vystymusi, nes, pasak popiežiaus Pauliaus VI, „evangelizacija nebūtų tobula, jei neatsižvelgtų į Evangelijos ir žmogaus konkretaus gyvenimo, tiek asmeninio, tiek visuomeninio, nepaliaujamą sąveiką“[30]. „Tarp evangelizacijos ir žmogaus pažangos – vystymosi ir išsilaisvinimo – iš tiesų yra artimų sąsajų“[31]. Tuo vadovaudamasis popiežius Paulius VI aiškiai išryškino ryšį tarp Kristaus skelbimo ir žmogaus pažangos visuomenėje. Kristaus meilės liudijimas teisingumo, taikos ir vystymosi darbais neatsiejamas nuo evangelizacijos todėl, kad mus mylinčiam Jėzui Kristui rūpi visas žmogus. Tokiais svarbiais mokymais remiasi Bažnyčios socialinio mokymo, kaip esminio evangelizacijos elemento[32], misijinis aspektas[33]. Bažnyčios socialinis mokymas yra tikėjimo skelbimas ir tikėjimo liudijimas, tikėjimo ugdymo įrankis ir būtina vieta.

16. Enciklikoje Populorum progressio popiežius Paulius VI pirmiausia mums norėjo pasakyti, jog pažangos kilmė ir esmė yra pašaukimas: „Pagal Dievo planą kiekvienas žmogus pašauktas vystytis, nes pašaukimas yra visas gyvenimas“[34]. Būtent tai pateisina Bažnyčios kišimąsi į vystymosi problemų kompleksą. Jei žmogui būtų svarbūs tik techniniai žmogaus gyvenimo aspektai ir nerūpėtų nei jo kelionės per istoriją kartu su broliais prasmė, nei šio kelio tikslas, tuomet Bažnyčia neturėtų teisės kalbėti apie šiuos dalykus. Popiežius Paulius VI, kaip ir jo pirmtakas popiežius Leonas XIII enciklikoje Rerum novarum[35], laikė savo tarnybos pareiga Evangelijos šviesa nušviesti savo meto socialinius klausimus[36].

Sakyti, kad vystymasis yra pašaukimas, reiškia pripažinti, kad jis, viena vertus, gimsta iš transcendentinio kvietimo ir, kita vertus, neįstengia pats sau suteikti galutinės prasmės. Ne be pagrindo žodis „pašaukimas“ pasitaiko ir kitoje enciklikos vietoje – ten, kur sakoma: „Tad autentiškas yra tik tas humanizmas, kuris atsiveria Absoliutui pripažindamas pašaukimą, dovanojantį tikrąjį žmogaus gyvenimo supratimą“[37]. Toks požiūris į vystymąsi sudaro Populorum progressio šerdį ir motyvuoja visus popiežiaus Pauliaus VI apmąstymus apie laisvę, tiesą ir meilę vystymosi matmeniu. Tai yra ir pagrindinė priežastis, kodėl ši enciklika tebėra aktuali mūsų dienomis.

17. Pašaukimas reikalauja laisvo ir atsakingo atsako. Visapusišku žmogaus vystymusi suponuojama atsakinga asmens ir tautų laisvė: šio vystymosi negarantuos jokia struktūra, jei nuošalyje bus palikta arba jos nustelbta žmogaus atsakomybė. „Daug žadantys, tačiau iš tikrųjų tik iliuzijas kurstantys mesianizmai“[38] savo pasiūlymus visada grindžia vystymosi transcendentinio matmens neigimu, būdami tikri, jog vystymąsi gali visiškai kontroliuoti. Toks klaidingas tikrumas virsta silpnybe, nes pavergia žmogų ir nužemina jį ligi vystymosi priemonės, tuo tarpu pašaukimą priimančiojo nuolankumas virsta tikrąja autonomija, nes žmogų išlaisvina. Popiežius Paulius VI neabejoja, jog kliūtys bei sąlygotybės stabdo vystymąsi, tačiau jis taip pat yra tikras, kad „kiekvienas, kad ir kokių įtakų veikiamas, yra savo laimės kalvis arba savo nesėkmės priežastis“[39]. Ši laisvė susijusi su vystymusi, kokį dabar turime prieš akis, tačiau ji susijusi ir su nepakankama plėtra, kuri yra ne atsitiktinumo ar istorinės būtinybės rezultatas, bet nulemta žmogaus atsakomybės. Būtent dėl šios priežasties „bado kamuojamos tautos… primygtinai prašo pasiturinčių tautų pagalbos“[40]. Pašaukimas yra ir laisvų žmonių laisviems žmonėms adresuojamas kvietimas bendrai imtis atsakomybės. Popiežius Paulius VI gyvai jautė ekonominių struktūrų bei institucijų svarbą, tačiau ne mažiau aiškiai suvokė ir tikrąją jų esmę būti žmogaus laisvės įrankiais. Tiktai laisvas vystymasis gali būti tikrai žmogiškas, tik atsakingos laisvės sąlygomis jis gali tinkamai augti.

18. Visapusiškas žmogaus vystymasis kaip pašaukimas reikalauja laisvės, sykiu ir pagarbos jo tiesai. Pašaukimas į pažangą akina žmones „daugiau veikti, pažinti ir turėti, idant jie daugiau būtų“[41]. Tačiau čia iškyla problema: ką reiškia „daugiau būti“? Į šį klausimą popiežius Paulius VI atsako nurodydamas esminius „tikrojo vystymosi“ požymius: jis turįs būti „visapusiškas, neišleisti iš akių viso žmogaus ir visos žmonijos“[42]. Šiandienėje visuomenėje dar labiau negu popiežiaus Pauliaus VI laikais konkuruojant įvairiems požiūriams į žmogų, krikščioniškoji samprata ypatinga tuo, jog patvirtina ir pagrindžia neatimamas žmogaus teises ir augimo prasmę. Krikščioniškasis pašaukimas vystytis padeda siekti visų žmonių ir viso žmogaus pažangos. Popiežius Paulius VI rašė: „Mums svarbus žmogus, kiekvienas žmogus, kiekviena žmonių grupė ligi pat visos žmonijos“[43]. Krikščioniškasis tikėjimas rūpinasi vystymusi nesikliaudamas privilegijomis ar galios pozicijomis ir net krikščionių nuopelnais, net jei tokių būta ir šalimais prigimtinių ribų būna dar ir šiandien[44]. Tikėjimas, priešingai, visas viltis deda vien į Kristų, iš kurio kildintinas bet kuris autentiškas pašaukimas visapusiškai žmogui vystytis. Evangelija yra pamatinis vystymosi elementas, nes Kristus ten, „apreikšdamas Tėvo ir jo meilės slėpinį“, „pačiam žmogui pilnatviškai parodo, kas yra žmogus“[45]. Pamokyta savo Viešpaties, Bažnyčia tiria laiko ženklus, juos aiškina ir siūlo pasauliui tai, „ką turi savo – visapusišką požiūrį į žmogų ir žmoniją“[46]. Būtent dėl to, kad Dievas žmogui taria didžiausią „taip“[47], žmogus negali neatsiverti dieviškajam pašaukimui vystytis. Vystymosi tiesą sudaro jo visybiškumas: jei vystymasis neaprėpia viso žmogaus ir kiekvieno, jis nėra tikrasis vystymasis. Tai svarbiausia Populorum progressio žinia, galiojanti šiandien ir visais laikais. Visapusiškas žmogaus vystymasis prigimtinėje plotmėje kaip atsakas į dieviškojo Kūrėjo pašaukimą[48] turi būti įgyvendinamas vadovaujantis „transcendentiniu humanizmu, <…> suteikiančiu [žmogui] didžiausią pilnatvę: toks yra galutinis asmens vystymosi tikslas“[49]. Tad krikščioniškasis pašaukimas į tokį vystymąsi susijęs tiek su prigimtine, tiek su antgamtine plotme; todėl, „nustūmus Dievą į šešėlį, pamažu nunyksta ir mūsų gebėjimas pažinti prigimtinę tvarką, jos tikslą ir tai, kas gera“[50].

19. Galiausiai vystymosi kaip pašaukimo samprata reikalauja, kad jo šerdis būtų meilė. Enciklikoje Populorum progressio popiežius Paulius VI konstatavo, jog pagrindinės nepakankamos plėtros priežastys nėra materialinio pobūdžio. Jis ragino mus ieškoti jų tarp kitų žmogaus matmenų. Iš jų pirmiausia paminėtina valia, dažnai nepaisanti solidarumo pareigų, po to mąstymas, ne visada mokantis pakreipti valią derama kryptimi. Todėl vystymąsi turėtų lydėti „išmintingi, giliai mąstyti gebantys žmonės, ieškantys naujojo humanizmo, kuris šiandien žmogui leistų surasti patį save“[51]. Tačiau tai dar ne viskas. Nepakankamą plėtrą lemia priežastis, dar svarbesnė už nepakankamą mąstymą: tai „broliškos dvasios tarp žmonių ir tarp tautų stygius“[52]. Ar žmonės gali pasiekti tokį broliškumą vien savo jėgomis? Vis labiau globalizuota visuomenė padaro mus kaimynais, tačiau ne broliais. Protas savo išgalėmis įstengia suvokti žmonių lygybę ir įsteigti pilietinę santvarką, tačiau negeba sukurti brolybės. Ši brolybė kyla iš transcendentinio pašaukimo, kuris priklauso Dievui – Tėvui, pirma mus pamilusiam ir per Sūnų mokančiam, kas yra broliška meilė. Vardydamas įvairias žmogaus vystymosi proceso plotmes, popiežius Paulius VI, paminėjęs tikėjimą, į pirmą vietą iškėlė „vienybę meilėje Kristaus, kuris visus pašaukė kaip vaikus dalyvauti gyvojo Dievo, visų žmonių Tėvo, gyvenime“[53].

20. Šios Populorum progressio atvertos perspektyvos išlieka pamatinės trokštant suteikti mūsų pastangoms dėl tautų vystymosi polėkį bei kryptį. Enciklikoje, be to, nuolatos pabrėžiamas reformų neatidėliotinumas[54] ir raginama tautų vystymąsi ženklinančių didelių neteisingumo problemų akivaizdoje veikti drąsiai ir nedelsiant. Taip veikti taip pat verčia meilė tiesoje. Mus akina Kristaus meilė: caritas Christi urget nos (2 Kor 5, 14). Neatidėliotinai veikti spiria ne tik kokie nors dalykai, vienas kitą vejantys įvykiai ir problemos, bet ir užduotis įgyvendinti autentišką brolybę. Šis tikslas toks svarbus, kad reikalauja mūsų atsivėrimo, idant giliai suvoktume ir konkrečiai iš „širdies“ visi drauge stengtumės, kad dabartiniai ekonominiai ir socialiniai procesai duotų tikrai žmogiškų rezultatų.

Antras skyrius
ŽMOGAUS VYSTYMASIS MŪSŲ LAIKAIS

21. Popiežius Paulius VI į vystymąsi žvelgė organiškai. Sąvoka „vystymasis“ jis norėjo nurodyti tikslą padėti tautoms įveikti pirmiausia badą, skurdą, endemines ligas ir neraštingumą. Ekonominiu lygmeniu tai reiškė jų aktyvų dalyvavimą tarptautiniame ūkio procese lygiomis sąlygomis, socialiniu lygmeniu – jų evoliuciją apsišvietusios ir solidarios visuomenės link, politiniu – demokratinių režimų, gebančių laiduoti laisvę ir taiką, tvirtinimą. Po daugelio metų nerimastingai žvelgdami į mūsų laikais viena po kitos kylančių krizių raidą bei perspektyvas, paklauskime, ar pastaraisiais dešimtmečiais taikytas vystymosi modelis patenkino popiežiaus Pauliaus VI lūkesčius. Tada pamatysime, kad Bažnyčios nuogąstavimai dėl vien technologiškos visuomenės gebėjimo išsikelti realius tikslus ir tinkamai naudotis turimomis priemonėmis buvo pagrįsti. Pelnas naudingas tada, kai jis kaip priemonė palenkiamas tikslui, suteikiančiam prasmę ir jo siekimo būdui, ir panaudojimui. Išskirtinis orientavimasis į pelną, kurio siekiama netinkamu būdu ir kurio galutinis tikslas nėra visuotinė gerovė, kelia grėsmę sunaikinti turtą ir įstumti į vargą. Popiežiaus Pauliaus VI trokštas ekonominis vystymasis turėjo būti toks, kad duotų pradžią realiam, visus aprėpiančiam ir konkrečiai darniam augimui. Tiesa, vystymasis buvo ir yra teigiamas veiksnys, milijardus žmonių išlaisvinęs iš skurdo ir pastaruoju metu daugybei šalių suteikęs galimybę tapti tarptautinėje politikoje veiksmingais veikėjais. Tačiau taip pat pripažintina, jog šį ekonominį vystymąsi slėgė ir tebeslegia iškraipymai ir dramatiškos problemos, dar labiau išryškinamos dabartinės krizinės situacijos. Ši situacija verčia mus imtis neatidėliotinų sprendimų, vis labiau susijusių su pačia žmogaus, negalinčio nusigręžti nuo savo prigimties, paskirtimi. Veikiančios techninės jėgos, pasauliniai abipusiai ryšiai, netinkamos ir, be to, spekuliacinės finansinės veiklos žalingas poveikis realiajam ūkiui, dažnai vien išprovokuoti ir tada reikiamai nesuvaldyti milžiniški migrantų srautai, nekontroliuojamas žemės išteklių naudojimas – visa tai akina mus šiandien galvoti apie būtinas priemones, kaip spręsti problemas, kurios, palyginti su tomis, su kuriomis susidūrė popiežius Paulius VI, yra ne tik naujos, bet ir daro esminę įtaką dabartinei ir būsimajai žmonijos gerovei. Krizės bei jos sprendimų, lygiai kaip ir naujo būsimojo vystymosi, aspektai yra vis labiau vienas su kitu susiję, vienas kitą lemia, reikalauja naujų pastangų suprasti visumą ir naujos humanistinės sintezės. Sudėtinga ir gili dabartinė krizė pagrįstai kelia nerimą, tačiau, kupini realizmo, pasitikėjimo ir vilties, privalome imtis naujos atsakomybės. Jai mus kviečia scenarijus pasaulio, kuriam būtina iš pagrindų kultūriškai atsinaujinti ir vėl atrasti pagrindines vertybes, ant kurių statydintina geresnė ateitis. Krizė įpareigoja mus naujaip planuoti savo kelią, nusistatyti naujas taisykles, surasti naujų įsipareigojimo formų, gręžtis į teigiamas patirtis ir šalintis neigiamų. Tada krizė taps dingstimi įžvelgti, kas yra kas, ir parengti naują planą. Dabartinės akimirkos sunkumų būtina imtis vadovaujantis šia veikiau pasitikėjimo negu nevilties ženklinama laikysena.

22. Vystymosi kontekstas šiandien policentrinis. Ir nepakankamos plėtros, ir vystymosi veikėjų bei priežasčių daug, sunku atskirti kaltę nuo nuopelnų. Tokia padėtis turėtų mus spirti išsilaisvinti iš ideologijų, dažnai dirbtinai supaprastinančių tikrovę, ir akinti objektyviai peržiūrėti žmogiškai sudėtingas problemas. Neturtingas šalis nuo turtingų skirianti demarkacinė linija nebėra tokia ryški kaip enciklikos Populorum progressio laikais; į tai dėmesį jau atkreipė popiežius Jonas Paulius II[55]. Imant absoliučiai, pasaulis turtėja, tačiau kartu didėja nelygybė. Turtingose šalyse nuskursta naujos visuomenės klasės ir randasi naujų skurdo formų. Neturtingesniuose regionuose kai kurios grupės švaistūniškai ir vartotojiškai mėgaujasi perteklinio vystymosi padėtimi, nepriimtinai kontrastuojančia su nesibaigiančiomis nužmoginančio vargo situacijomis. „Baisus neteisingumas“[56] tebepiktina. Deja, ir senų bei naujų turtingųjų šalių, ir neturtingųjų šalių ekonomikos ir politikos atstovai dažnai elgiasi korumpuotai ir neteisėtai. Kartais dirbančiųjų žmogaus teisių negerbia ir didelės tarptautinės įmonės, ir vietinės gamybinės grupės. Tarptautinė pagalba dėl atsakomybės stygiaus dažnai nebeatitinka savo tikslų, turint omenyje tiek rėmėjus, tiek ir pagalbos gavėjus. Panašų atsakomybės trūkumą galime aptikti ir nematerialių ar kultūrinių nepakankamos plėtros priežasčių srityje. Turtingosios šalys perdėtai saugo žinias, perdėm griežtai taikydamos teisę į intelektinę nuosavybę, ypač tai pasakytina apie mediciną. Kai kuriose neturtingose šalyse sykiu tebeegzistuoja vystymosi procesą stabdantys kultūriniai modeliai ir visuomeninio elgesio normos.

23. Daugelis žemės regionų, nors problemiškai ir nevienalytiškai, toliau vystėsi ir įžengė į būrį didelių galybių, kurioms ateityje teks svarbus vaidmuo. Tačiau pabrėžtina, kad pažangos vien ekonominiu ir technologiniu požiūriu neužtenka. Vystymasis turi būti visų pirma autentiškas ir visapusiškas. Ekonominio atsilikimo įveika, tiesa, yra teigiamas faktas, tačiau žmogaus pažangos sudėtingos problematikos neišsprendžia – nei šios pažangos apimtose šalyse, nei ekonomiškai jau stipriose, nei tose, kurios vis dar varganos, kamuojamos ne tik senų išnaudojimo formų, bet ir iškrypų bei pusiausvyros stygiaus paženklinto augimo neigiamų padarinių.

Žlugus ekonominėms bei politinėms Rytų Europos komunistinių šalių sistemoms ir pasibaigus vadinamųjų „priešiškų blokų“ tarpusavio grumtynėms, vystymąsi reikėjo iš naujo visapusiškai apmąstyti. To reikalavo popiežius Jonas Paulius II, šių „blokų“ egzistenciją 1987 m. įvardijęs kaip vieną iš svarbiausių nepakankamos plėtros priežasčių[57] ta prasme, kad politika atima iš ekonomikos bei kultūros piniginius išteklius bei stoja skersai kelio laisvės ideologijai. 1991 m., po 1989 m. įvykių, jis taip pat reikalavo, kad „blokų“ pabaigą lydėtų globali vystymosi peržiūra ne tik tose šalyse, bet ir Vakaruose bei tebesivystančiose pasaulio dalyse[58]. Tai buvo padaryta tik iš dalies ir tebėra rimta pareiga, kurią galima atlikti priimant dabartinėms ekonominėms problemoms įveikti būtinus sprendimus.

24. Nors dėl pažengusio socializacijos proceso jau popiežiaus Pauliaus VI laikais buvo galima kalbėti apie pasauliniu tapusį socialinį klausimą, pasaulis anuo metu buvo dar daug mažiau susilydęs nei šiandienis. Ekonominė ir politinė veikla daugiausia vykdyta toje pačioje erdvėje ir galėdavo viena kita kliautis. Gamyba dažniausiai neperžengdavo nacionalinių sienų, o finansinės investicijos užsienyje cirkuliuodavo ribotai. Todėl daugelio valstybių politika vis dar galėdavo nubrėžti ūkiui prioritetus ir turimomis lėšomis tam tikra prasme reguliuoti ekonominį vyksmą. Dėl šios priežasties enciklikoje Populorum progressio „viešajai valdžiai“[59] priskiriama pagrindinė, nors ir ne išskirtinė, užduotis.

Mūsų laikais valstybei tenka susidurti su apribojimais, jos suverenitetui keliamais naujo tarptautinio ekonominio, komercinio ir finansinio konteksto, kuris taip pat išsiskiria vis didesniu finansiniu ir materialių bei nematerialių gamybos priemonių mobilumu. Šis naujas kontekstas pakeitė politinę valstybių galią.

Šiandien, turint prieš akis pamoką, kurią mums pateikė dabartinė ekonomikos krizė, kai valstybių viešajai valdžiai tenka tiesiogiai taisyti klaidas ir sutrikimus, regis, yra realistiškiau iš naujo įvertinti valstybių vaidmenį ir galią; ir vieną, ir kitą būtina iš naujo išmintingai apgalvoti ir pasverti, idant valstybės vėl pajėgtų – galbūt naujomis veiksenomis – imtis šiandienio pasaulio iššūkių. Tinkamai pakoregavus viešosios valdžios vaidmenį, galima tikėtis sutvirtinti naujas dalyvavimo nacionalinėje ir tarptautinėje politikoje formas, įgyvendinamas pilietinėje visuomenėje besidarbuojančių organizacijų veikla. Veikiant šia kryptimi, tikėtina, jog piliečių dėmeys bei dalyvavimas res publica augs ir gilės.

25. Socialiniu lygmeniu apsaugos ir rūpybos įstaigoms, kurios daugelyje šalių jau gyvavo popiežiaus Pauliaus VI laikais, iš esmės pakitusiame galių žaisme sunku – o ateityje gali būti dar sunkiau – siekti savų tikrojo socialinio teisingumo tikslų. Globali tapusi rinka pirmiausia turtingosiose šalyse paskatino ieškoti nedidelių gamybos kaštų zonų, į kurias būtų galima perkelti gamybą siekiant sumažinti daugelio prekių kainas, padidinti perkamąją galią ir savo vidinės rinkos vis didesniu vartojimu paremtą augimą. Tad rinka davė pradžią naujoms konkurencijos tarp valstybių formoms, kai įvairiomis formomis – tarp jų ir palankiais mokesčiais bei darbo pasaulio dereguliacija – siekiama pritraukti užsienio kompanijų gamybos centrus. Dėl tokių procesų siekiant didesnių konkurencinių privalumų pasaulinėje rinkoje teko mažinti socialinės apsaugos tinklus, o tai sukėlė didelę grėsmę darbuotojų teisėms, pagrindinėms žmogaus teisėms ir tradicinėmis socialinės valstybės formomis įgyvendinamam solidarumui. Socialinės apsaugos sistemos gali prarasti gebėjimą atlikti savo užduotį net tik neturtingose, bet ir ant kojų dabar besistojančiose, ir seniai toli pažengusiose šalyse. Subalansuoto biudžeto politika su socia­linių išmokų karpymais, dažnai siūlomais tarptautinių finansinių institucijų, gali palikti piliečius bejėgius naujų ir senų pavojų akivaizdoje; tokį bejėgiškumą dar padidina veiksmingos apsaugos, kurią laiduoti gali darbėmių susivienijimai, stygius. Visuomeninių ir ekonominių pokyčių visuma lemia, kad profsąjungos, atstovaudamos darbėmių interesams, susiduria su vis didesniais sunkumais dar ir todėl, jog pačios vyriausybės ekonominės naudos sumetimais dažnai susiaurina profsąjungų laisvę ar jų galimybes derėtis. Tad tradiciniams solidarumo tinklams kyla užduotis įveikti vis didesnes kliūtis. Todėl į Bažnyčios socialinio mokymo – pradedant enciklika Rerum novarum[60] – siūlymą kurti darbėmių susivienijimus savo teisėms ginti šiandien įsiklausytina daug labiau negu anksčiau, pirmiausia taip tuoj pat ir toliaregiškai atsiliepiant į primygtinį poreikį kurti naujas bendro veikimo formas ne tik vietiniu, bet ir tarptautiniu lygmeniu.

Darbo mobilumas, nulemtas paplitusios dereguliacijos, yra svarbus reiškinys, turintis ir teigiamų aspektų, nes skatina kurti naują turtą ir gyvina įvairių kultūrų mainus. Tačiau paplitus mobilumo ir dereguliacijos procesų nulemtam netikrumui dėl darbo sąlygų, randasi psichologinio nestabilumo formų, sunkumų nuosekliai planuoti savo gyvenimą, įskaitant santuoką. Dėl to ne tik švaistomos socialinės jėgos, bet ir pasitaiko žmogiškosios degradacijos atvejų. Palyginus tai su tuo, kas pramoninėje visuomenėje vyko praeityje, galima konstatuoti, kad nedarbas šiandien pagimdo naujų ekonominės atskirties aspektų, o dabartinė krizė padėtį gali dar labiau pabloginti. Ilgalaikis nedarbas ar ilgėlesnė priklausomybė nuo viešosios ar privačiosios pagalbos griauna asmens laisvę bei kūrybiškumą, taip pat jo šeimyninius bei visuomeninius santykius ir dėl to sukelia didelių psichologinių ir dvasinių kančių. Visiems, pirmiausia valdantiesiems, besistengiantiems pasaulio ekonominėms bei visuomeninėms santvarkoms suteikti naują veidą, norėčiau priminti, jog pirmutinis saugotinas ir brangintinas kapitalas yra žmogus, visas asmuo: „Juk žmogus yra viso ekonominio ir visuomeninio gyvenimo kūrėjas, centras ir tikslas“[61].

26. Kultūriniu lygmeniu skirtumas palyginti su popiežiaus Pauliaus VI laikais dar ryškesnis. Anuo metu kultūros buvo gana gerai apibrėžtos ir turėjo didesnių galimybių apsisaugoti nuo mėginimų kultūriškai suvienodinti. Šiandien kultūrų sąveikavimo galimybės kur kas didesnės ir atveria naujas dialogo tarp kultūrų perspektyvas – dialogo, kuris, idant būtų veiksmingas, iš skirtingų pokalbio partnerių kaip išeities taško reikalauja gilaus savo savitos tapatybės suvokimo. Tačiau nevalia išleisti iš akių, kad didėjanti kultūrinių mainų komercializacija prisideda prie dvejopo pavojaus. Pirmiausia galima pastebėti nekritiškai priimamą kultūrinį eklektizmą: kultūros tiesiog sustatomos greta ir laikomos iš esmės lygiavertėmis ir viena kita pamainomomis. Tai skatina smukti į reliatyvizmą, menkai naudingą autentiškam dialogui tarp kultūrų. Visuomeninėje plotmėje kultūrinis reliatyvizmas lemia kultūrinių grupių atskirą gyvenimą viena šalia kitos be autentiško dialogo ir dėl to be tikros integracijos. Antra, egzistuoja ir priešingas pavojus, kurį sudaro elgsenų ir gyvensenų kultūrinis suplokštėjimas ir suvienodėjimas. Taip prarandama gili įvairių tautų kultūros ir tradicijų, kuriomis žmogus galynėjasi su pagrindiniais egzistencijos klausimais, reikšmė[62]. Eklektizmas ir kultūrinis suvienodėjimas kelia grėsmę atsieti kultūrą nuo žmogaus prigimties. Kai kultūros nebeįstengia rasti mato jas pranokstančioje prigimtyje[63], galiausiai žmogus susiaurinamas ligi vien kultūrinio reiškinio. Jei taip nutiks, žmonijai iškils naujų priklausomybės ir manipuliacijos ja pavojų.

27. Daugelyje neturtingų šalių dėl maisto produktų stygiaus tebevyrauja ir, galimas daiktas, dar labiau sustiprės visiškas netikrumas dėl gyvybės: badas pasiglemžia nesuskaičiuojamą daugybę žmonių, kuriems, kaip „Lozoriui“, neleidžiama sėdėti už to paties stalo su turtingaisiais, kaip to pageidavo popiežius Paulius VI[64]. Pamaitinti alkstantį (plg. Mt 25, 33.37.42) yra etinis imperatyvas visuotinei Bažnyčiai, trokštančiai atsiliepti į savo steigėjo Jėzaus Kristaus mokymus apie solidarumą ir dalijimąsi. Panaikinti pasaulyje badą ir globalizacijos epochoje tapo neišvengiamai siektinu tikslu, norint išsaugoti žemėje taiką ir stabilumą. Badą lemia ne tiek materialinis stygius, kiek stoka visuomeninių išteklių, tarp kurių svarbiausi yra institucinio pobūdžio. Tai yra stokojama ekonominių institucijų, gebančių ir laiduoti tinkamą mitybą, kad būtų reguliari prieitis prie vandens bei maisto produktų, ir įveikti sunkumus, susijusius su pirminiais poreikiais ir tikromis mitybos krizėmis, sukeltomis gamtinių priežasčių ar politinio neatsakingumo vietiniu ir tarptautiniu matmeniu. Nesaugumo mitybos srityje problemos būtina imtis turint prieš akis ilgalaikę perspektyvą – šalinant ją sukeliančias struktūrines priežastis ir skatinant neturtingiausių šalių žemės ūkio plėtrą. Tai galima daryti investuojant į kaimo infrastruktūrą, irigacijos sistemas, transportą, rinkų organizavimą, švietimą ir tinkamų žemės ūkio technikų skleidimą – taigi investicijomis, leidžiančiomis kuo geriausiai išnaudoti konkrečioje vietoje prieinamiausius žmogiškuosius, gamtinius ir socialinius-ekonominius išteklius, taip laiduojant šių investicijų ilgalaikiškumą. Visa tai įgyvendintina į dirbamos žemės atranką ir sprendimus dėl jos naudojimo įtraukiant vietines bendruomenes. Čia gali pasirodyti esant naudinga nukreipti žvilgsnį į naujus horizontus, atsiveriančius tinkamai taikant tradicines ir inovacines žemės ūkio produktų gamybos technikas, jei tik jos, deramai išbandytos, pasirodo esančios tikslingos, negriaunančios aplinkos ir reikiamos neturtingiausioms gyventojų grupėms. Sykiu neišleistinas iš akių agrarinės reformos besivystančiose šalyse klausimas. Teisei į mitybą ir į vandenį tenka svarbus vaidmuo įgyvendinant kitas teises, įskaitant teisę į gyvybę. Todėl privalu brandinti solidarią sąmonę, kuri mitybą bei prieitį prie vandens laikytų visuotine visų be išimties ir diskriminacijos žmonių teise[65]. Be to, svarbu išryškinti, kaip solidarizavimosi su neturtingomis šalimis kelias gali būti projektas dabartinei pasaulinei krizei išspręsti – politikai ir tarptautinių organizacijų vadovai tai pastaruoju metu suvokė. Palaikant ekonomiškai neturtingas šalis solidarumo įkvėptais finansavimo projektais, idant jos pačios pasirūpintų patenkinti jų piliečių jaučiamą vartojimo gėrybių bei vystymosi poreikį, galima ne tik pasiekti tikrąjį ekonomikos augimą, bet ir prisidėti prie gamybos pajėgumų išlaikymo turtingose šalyse, kurioms gresia pavojus nuo krizės nukentėti.

28. Vienas akivaizdžiausių šiandienio vystymosi aspektų yra pagarbos gyvybei svarba; šios temos niekaip nevalia atskirti nuo klausimų, susijusių su tautų vystymusi. Pastaruoju metu šis aspektas darosi vis reikšmingesnis bei įpareigoja mus išplėsti skurdo[66] ir nepakankamo išsivystymo sąvokas, kad jos apimtų ir klausimus, susijusius su gyvybės priėmimu, pirmiausia ten, kur tam įvairiopai trukdoma.

Didelį vaikų mirtingumą daug kur lemia ne tik skurdas; įvairiose pasaulio dalyse vyriausybės ir toliau kontroliuoja gyventojų skaičių, dažnai skleisdamos kontracepciją ir net primetančios abortą. Ekonomiškai pažengusiose šalyse labai paplitę gyvybei priešiški įstatymai, kurie jau padarė esminę įtaką papročiams bei praktikai. Jie prisideda prie gimstamumui priešiškos mąstysenos, kurią neretai tarsi kultūrinę pažangą stengiamasi primesti kitoms valstybėms.

Kai kurios nevyriausybinės organizacijos aktyviai skleidžia abortus ir neturtingose šalyse kartais skatina sterilizacijos praktiką, kurios aukomis tampa ir moterys, nesuvokiančios to reikšmės. Be to, turime pagrindo manyti, jog pati vystymuisi skirta pagalba susiejama su tam tikromis sveikatos politikos formomis, de facto apimančiomis ir įpareigojimą griežtai kontroliuoti gimstamumą. Nerimą kelia eutanaziją numatantys įstatymai, ne mažiau ir nacionalinių bei tarptautinių grupių spaudimas pripažinti eutanaziją teisiškai.

Atvirumas gyvybei yra tikrojo vystymosi šerdis. Visuomenė, pasukusi gyvybės atmetimo ar engimo keliu, galiausiai nebesuras būtinų motyvų ir jėgų tikrajai žmogaus gerovei siekti. Praradus asmeninį ir visuomeninį jautrumą naujai gyvybei, nuvysta ir kitos visuomeniniam gyvenimui naudingos priėmimo formos[67]. Gyvybės priėmimu stiprinamos moralinės jėgos ir įgalinama tarpusavio pagalba. Puoselėdamos atvirumą gyvybei, turtingosios tautos gali geriau suprasti neturtingųjų tautų poreikius, išvengti milžiniškų ekonominių bei intelektinių išteklių švaistymo savo piliečių egoistiniams troškimams tenkinti ir paskatinti morališkai sveiką ir solidarią gamybą, gerbiančią kiekvienos tautos ir kiekvieno žmogaus pagrindinę teisę į gyvybę.

29. Šiandieniam gyvenimui būdingas dar vienas aspektas, artimai susijęs su vystymusi, – teisės į religijos laisvę neigimas. Galvoje turiu ne tik kovas ir konfliktus, pasaulyje vis dar kylančius religiniais sumetimais, net ir pripažįstant, jog religija kartais tėra dangstomi tokie motyvai kaip valdžios ir turto troškimas. Šiandien iš tikrųjų dažnai žudoma šventuoju Dievo vardu – tai nekart mano pirmtakas Jonas Paulius II ir aš viešai esame pabrėžę ir pasmerkę[68]. Bet koks smurtas stabdo autentišką vystymąsi ir trukdo tautoms pasiekti didesnę socialinę-ekonominę ir dvasinę gerovę. Tai ypač taikytina fundamentalistinio pobūdžio terorizmui[69], nešančiam kančias, griūtį ir mirtį, užkertančiam kelią dialogui tarp tautų ir nuo taikių bei civilinių užduočių atitraukiančiam didžiules lėšas. Tačiau sykiu pridurtina, kad, be religinio fanatizmo, kai kuriose srityse trukdančio įgyvendinti teisę į religijos laisvę, tautų vystymosi poreikiams daugelyje šalių taip pat prieštarauja planingas religinio abejingumo ar praktinio ateizmo skatinimas, atimantis iš tautų jų dvasinius ir žmogiškus turtus. Žmogaus tikrojo vystymosi laidas yra Dievas, nes, sukurdamas žmogų pagal savo paveikslą, jis padėjo pagrindą jo transcendentiniam kilnumui bei maitina jo pamatinį troškimą „būti daugiau“. Žmogus yra ne koks nors pasiklydęs atomas atsitiktinėje visatoje[70], bet Dievo kūrinys, gavęs iš jo nemirtingą sielą ir jo nuo amžių mylimas. Jei žmogus tebūtų atsitiktinumo ar būtinumo vaisius arba jei savo siekius apribotų siaurų situacijų, kuriose gyvena, horizontu, jei visa tebūtų istorija ir kultūra, o žmogui nebūtų būdinga prigimtis, kuriai skirta pereiti į antgamtinį gyvenimą, tuomet būtų galima kalbėti apie augimą ar evoliuciją, bet ne apie vystymąsi. Mokydama praktinio ateizmo, jį skatindama ar įgyvendindama, valstybė iš savo piliečių atima moralinę ir dvasinę jėgą, būtiną visapusiškam žmogaus vystymuisi, ir trukdo jiems žengti pirmyn nauju dinamišku įsipareigojimu dosniau atsiliepiant į dieviškąją meilę[71]. Pasitaiko, kad ekonomiškai pažengusios arba kylančios šalys per kultūrinius, komercinius ir politinius santykius tokį žeminantį požiūrį į žmogų bei jo paskirtį eksportuoja į neturtingąsias šalis. Būtent tokią žalą tikrajam vystymuisi daro „perteklinis išsivystymas“[72], jei yra lydimas „nepakankamo moralinio išsivystymo“[73].

30. Šioje perspektyvoje žmogaus visapusiško vystymosi tema turi dar platesnę reikšmę: iš jo daugialypių elementų tarpusavio santykių kyla poreikis stengtis, jog įvairios žmogaus žinojimo plotmės sąveikautų taip, kad skatintų tikrąjį tautų vystymąsi. Dažnai reiškiama nuomonė, neva vystymuisi bei atitinkamoms socialinėms-ekonominėms priemonėms pasiekti užtenka vien bendrosios veiklos. Tačiau ši bendroji veikla turi turėti kryptį, nes „bet kuri veikla suponuoja mokymą“[74]. Turint prieš akis problemų sudėtingumą, akivaizdu, kad įvairios disciplinos privalo kryptingai bendradarbiauti. Meilė žinojimo neatmeta, priešingai, ji jo reikalauja, jį skatina ir iš vidaus gaivina. Žinojimas niekada nėra vien intelekto darbo vaisius. Žinojimą, tiesa, galima susiaurinti ligi skaičiavimo ar eksperimento, tačiau jei jis trokšta būti išmintis, gebanti suteikti žmogui kryptį atskleidžiant pagrindinius principus ir jų galutinius tikslus, tuomet jį būtina „pasūdyti“ meilės „druska“. Veikla be žinojimo akla, o žinojimas be meilės nevaisingas. Juk „tas, kuris tikrai myli, moka išradingai atskleisti vargo priežastį, surasti priemonių jam įveikti ir pašalinti“[75]. Prieš mūsų akis atsiveriančių reiškinių akivaizdoje meilė tiesoje pirmučiausia reikalauja pažinti bei suprasti suvokiant ir gerbiant savitą kiekvienos žinojimo srities kompetenciją. Meilė nėra tai, kas priduriama vėliau, savotiškas priedėlis prie įvairių disciplinų jau atlikto darbo, bet nuo pat pradžių veda su jomis dialogą. Meilės pretenzijos neprieštarauja protui. Žmogaus žinojimo nepakanka, ir vien mokslo išvados nerodo kelio žmogaus visapusiško vystymosi link. Visada būtina peržengti tas ribas – šito reikalauja meilė tiesoje[76]. Tačiau peržengti ribas nereiškia nekreipti dėmesio į proto išvadas ar prieštarauti jo rezultatams. Intelektas ir meilė nėra vienas su kitu nesusiję: tikra meilė – turtinga protingumo, o protingumas – kupinas meilės.

31. Tai reiškia, kad moraliniai vertinimai ir mokslinis tyrinėjimas privalo augti išvien ir meilė turi gaivinti jų darnią tarpdisciplininę visumą, kurią sudaro vienybė ir skirtybė. Taip žvelgiant, Bažnyčios socialinis mokymas, kuriam būdingas „svarbus tarpdisciplininis matmuo“[77], gali atlikti itin svarbią funkciją. Tikėjimui, teologijai, metafizikai ir mokslams jis leidžia surasti savo vietą bendradarbiavimo tarnaujant žmogui plotmėje. Būtent šitaip Bažnyčios socialinis mokymas įgyvendina savą išmintimi besiremiantį matmenį. Popiežius Paulius VI aiškiai suvokė, jog nepakankamą vystymąsi, be kita ko, lemia išminties, apmąstymo stygius, stoka mąstymo, gebančio parengti kryptį teikiančią sintezę, kuriai reikia „aiškaus ekonominių, socialinių, kultūrinių ir dvasinių aspektų supratimo“[79]. Perdėtas žinojimo skirstymas į dalykines sritis[80], humanitarinių mokslų užsisklendimas nuo metafizikos[81], sunkus mokslų dialogas su teologija kenkia ne tik žinojimo, bet ir tautų vystymuisi, nes tada nebematoma visos žmogaus gerovės ir įvairių jai būdingų matmenų. Norint tinkamai pasverti visus vystymosi ir socialinių-ekonominių problemų sprendimo elementus, būtina išplėsti „mūsų proto sąvoką ir vartoseną“[82].

32. Didelės naujybės, kuriomis šiandien išsiskiria visuminis tautų vystymosi vaizdas, daugeliu atvejų reikalauja naujų sprendimų. Jų ieškotina paisant kiekvienai tikrovės sričiai būdingų dėsnių ir vadovaujantis visapusišku požiūriu į žmogų – požiūriu, atspindinčiu įvairius žmogaus aspektus, atsiveriančius meilės nuskaidrintam žvilgsniui. Tada bus įmanoma atrasti nepakartojamas sutaptis ir konkrečias sprendimo galimybes, neatsisakant jokio svarbiausio žmogiškojo gyvenimo matmens.

Asmens kilnumas ir teisingumas reikalauja, kad ekonominiai sprendimai – ypač šiandien – perdėtai ir morališkai nepriimtinai nepadidintų skirtumų turto lygmeniu[83] ir kad prioritetiniu toliau būtų tikslas visiems atverti prieitį prie darbo ir stengtis išlaikyti galimybę dirbti. Turint tai galvoje, tam irgi reikia „ekonominio proto“. Sistemos nulemtas nelygybės didėjimas tarp šalies visuomeninių grupių ir įvairių šalių gyventojų bei didžiulis santykinio skurdo augimas ne tik ardo visuomeninį audinį ir taip kelia pavojų demokratijai. Tai neigiamai atsiliepia ir ekonomikos plotmei, mat tada vis labiau menksta „visuomeninis kapitalas“ ir pakertami visi pasitikėjimu, patikimumu ir taisyklių laikymusi besiremiantys santykiai, būtini bet kokiam piliečių bendram gyvenimui.

Be to, ekonomikos mokslas teigia, kad struktūrinė nesaugumo situacija duoda pradžią elgsenoms, stabdančioms gamybą ir švaistančioms žmogiškuosius išteklius, nes tada darbėmys, užuot plėtojęs kūrybiškumą, linksta pasyviai paklusti automatiniams mechanizmams. Čia ekonomikos mokslas ir moralinis vertinimas irgi sutaria. Žmogiškoji kaina visada yra ir ekonominė kaina, o ekonominiai sutrikimai visuomet pareikalauja ir žmogiškosios kainos.

Taip pat primintina, kad kultūrų apribojimas technologiniu matmeniu, net jei trumpalaikėje perspektyvoje ir duotų naudos, galiausiai imtų trukdyti vienai kitą praturtinti ir dinamiškai bendradarbiauti. Priimant ekonominius ar sociologinius sprendimus svarbu skirti trumpalaikę ir ilgalaikę perspektyvą. Darbuotojų teisinės apsaugos ar pelno perskirstymo mechanizmų sumažinimas, kad šalis galėtų sėkmingiau konkuruoti tarptautinėje rinkoje, ilgalaikiam vystymuisi užkerta kelią. Todėl trumpalaikės, kartais per daug į artimą ateitį orientuotos ekonomikos tendencijų padarinius žmonėms būtina rūpestingai pasverti. Šitai reikalauja „iš naujo ir giliau apmąstyti ekonomikos ir jos tikslų prasmę“[84] ir iš pagrindų bei toliaregiškai peržiūrėti vystymosi modelį, siekiant pašalinti jo sutrikimus bei nukrypimus. Tiesą sakant, tai daryti verčia ekologinė mūsų planetos sveikata ir būtinybė, kylanti iš kultūrinės ir moralinės žmogaus krizės, kurios simptomai jau seniai regimi visame pasaulyje.

33. Prabėgus daugiau negu keturiasdešimt metų nuo enciklikos Populorum progressio paskelbimo, jos pagrindinė tema, būtent pažanga, kaip ir anksčiau tebėra atvira problema, paaštrinta dabartinės ekonominės bei finansinės krizės ir dėl to tapusi dar primygtinesne. Net jei kai kurie žemės regionai, anksčiau kamuoti skurdo, įspūdingai ekonomiškai paaugo ir jų dalis pasaulinėje gamyboje padidėjo, kitas sritis tebeženklina vargas, palyginti su būdingu popiežiaus Pauliaus VI laikams, o kai kada net ir dar didesnis. Iškalbinga, jog kai kurios tokios padėties priežastys jau nurodytos Populorum progressio, kaip antai ekonomiškai pažengusių šalių nustatyti dideli muitai, vis dar trukdantys neturtingųjų šalių gaminiams pasiekti turtingųjų šalių rinką. Kitos enciklikoje minimos priežastys išryškėjo dar labiau. Tai pasakytina apie tuo metu spėriai besirutuliojusio dekolonizacijos proceso vertinimą. Popiežius Paulius VI troško, kad tai vyktų autonomiškai, laisvai ir taikiai. Po 40 metų tenka pripažinti, kad dekolonizacijos eiga buvo labai sunki – tiek dėl naujų kolonializmo ir priklausomybės nuo senųjų bei naujųjų hegemoninių šalių formų, tiek ir smarkiai stokojant atsakomybės pačiose nepriklausomomis tapusiosiose šalyse.

Pagrindinė naujybė buvo pasaulinis tarpusavio priklausomybės proveržis, šiandien visuotinai pavadintas „globalizacija“. Popiežius Paulius VI globalizaciją iš dalies numatė, tačiau jos mastai bei veržlumas stebėtini. Prasidėjęs ekonomiškai pažengusiose šalyse, šis procesas – tai atitiko jo prigimtį – įtraukė visas ekonomikas. Tai pagrindinė priežastis, leidusi ištisiems regionams įveikti atsilikimą ir duodanti didžiulių galimybių. Tačiau, nevadovaujamas meilės tiesoje, šis pasaulinis postūmis gali pridaryti negirdėtos žalos ir iš naujo suskaldyti žmoniją. Todėl meilė ir tiesa kelia mums visiškai naują ir kūrybišką, tikrai labai plačią ir sudėtingą užduotį – išplėsti protą ir padaryti jį gebantį pažinti bei valdyti šiuos įspūdingus dinaminius procesus, gaivinant juos „meilės kultūra“, kurios sėklų Dievas pasėjo kiekvienoje tautoje ir kultūroje.

Trečias skyrius
BROLIŠKUMAS, EKONOMINIS VYSTYMASIS IR PILIETINĖ VISUOMENĖ

34. Meilė tiesoje įgalina žmogų stebėtinu būdu patirti dovaną. Neatlyginamumas jo gyvenime reiškiasi daugeriopomis formomis, tačiau dėl produktyvistinio bei utilitaristinio požiūrio į egzistenciją jos dažnai neatpažįstamos. Žmogus sukurtas dovanai, tai išreiškia bei įgyvendina jo transcendentinį matmenį. Šiuolaikinis žmogus kartais klaidingai mano esąs vienintelis savo paties, savo gyvenimo ir visuomenės autorius. Toks išpuikimas yra egoistinio užsisklendimo padarinys ir kyla – kalbant tikėjimo sąvokomis – iš pirmosios nuodėmės. Bažnyčios išmintis visada siūlė aiškinant socialinius reiškinius bei statydinant visuomenę neišleisti iš akių gimtosios nuodėmės. „Ignoruojant tai, kad žmogaus prigimtis yra pažeista ir linkusi į blogį, padaroma rimtų klaidų auklėjimo, politikos, socialinės veiklos ir moralės srityse“[85]. Tarp sričių, kuriose reiškiasi žalingas nuodėmės poveikis, jau kurį laiką minima ir ekonomika. Tai taip pat akivaizdžiai liudija mūsų metas. Įsitikinimas, jog galima pasitenkinti vien savimi ir vien savo jėgomis įveikti istorijoje glūdintį blogį, paakino žmogų laimės ir išganymo ieškoti imanentinėse materialinės gerovės bei socialinio veikimo formose. Negana to, įsitikinimas, kad ekonomika reikalauja autonomijos ir apsaugotina nuo moralinio pobūdžio „įtakos“, pastūmėjo žmones destruktyviai piktnaudžiauti ekonomikos įrankiu. Ilgainiui tokie įsitikinimai atvedė prie ekonominių, visuomeninių ir politinių sistemų, engusių asmenų bei visuomenės grupių laisvę ir nepajėgusių laiduoti teisingumo, kurį žadėjo. Jau savo enciklikoje Spe salvi rašiau, jog šitaip iš istorijos pašalinama krikščioniškoji viltis[86], galinti galingai prisidėti prie visapusiško žmogaus vystymosi laisvės ir teisingumo aplinkoje. Viltis drąsina protą ir teikia jam jėgos valdyti valią[87]. Ji glūdi jau tikėjime, kurio yra pažadinama. Meilė tiesoje ja maitinasi ir kartu padaro ją regimą. Kadangi viltis yra visiškai neužtarnaujama Dievo dovana, ji į mūsų gyvenimą įžengia kaip kažkas, kas neprivaloma, kas pranoksta visus teisingumo įstatymus. Dovana savo esme pranoksta nuopelną, jos dėsnis yra perviršis. Mūsų sieloje ji pirma pasirodo kaip Dievo buvimo mumyse ir jo lūkesčio mūsų atžvilgiu ženklas. Tiesa, kuri kaip ir meilė yra dovana, pasak šventojo Augustino, didesnė negu mes[88]. Tiesa apie mus pačius, apie mūsų pačių pažinimą mums visiems irgi tik „dovanojama“. Juk kiekviename pažintiniame procese tiesa nėra mūsų pagaminama, bet visada atrandama arba, tiksliau, gaunama. Tiesa, kaip ir meilė, kyla ne iš mąstymo ir valios, bet žmogų tarsi užklumpa[89].

Kadangi meilė tiesoje yra dovana, kurią visi gauna, ji yra jėga, steigianti bendruomenę, suvienijanti žmones taip, kad tarp jų nelieka jokių kliūčių bei sienų. Žmonių bendruomenę galime įsteigti patys, tačiau ji savo išgalėmis niekada netaps tikrai broliška ir neįveiks visų pertvarų, t. y. nevirs realiai visuotine bendruomene. Vieninga žmonių giminė, broliška bendruomenė anapus bet kurio pasidalijimo randasi iš Dievo, kuris yra Meilė, suburiančio žodžio. Aptarinėdami šį esminį klausimą, turime, viena vertus, patikslinti, kad dovanos logika nei teisingumą šalina, nei vėliau prie jo priduriama iš išorės, ir, kita vertus, ekonominis, visuomeninis ir politinis vystymasis, kad būtų tikrai žmogiškas, privalo paisyti neatlyginamumo principo kaip brolystės apraiškos.

35. Rinka, kai joje vyraus vienų kitais pasitikėjimas, yra ekonominė institucija, leidžianti susitikti žmonėms, kurie kaip ūkio subjektai savo santykius reguliuoja sutartimis ir keičiasi gėrybėmis bei paslaugomis, kad patenkintų savo poreikius bei troškimus. Rinka pavaldi vadinamojo mainų teisingumo, reguliuojančio davimo ir priėmimo santykius tarp lygiaverčių subjektų, principams. Tačiau Bažnyčios socialinis mokymas visada pabrėždavo paskirstomojo teisingumo ir socialinio teisingumo svarbą rinkos ekonomikai – ne tik dėl to, kad šie įtraukti į didesnės socialinės ir politinės aplinkos tinklą, bet ir dėl santykių audinio, kuriame rutuliojasi. Juk jeigu rinka būtų reguliuojama vien mainomųjų gėrybių lygiavertiškumo principo, ji neįstengtų laiduoti socialinio sąryšio, kuris būtinas, kad ji gerai funkcionuotų. Be solidarių ir abipusio pasitikėjimo paženklintų elgsenų rinka negali iki galo atlikti savo ekonominės paskirties. Šiandien toks pasitikėjimas išnykęs, o tai yra didelė netektis.

Popiežius Paulius VI enciklikoje Populorum progressio taikliai pabrėžė, kad visuotinai paplitusios teisingos elgsenos naudingos pačiai ekonomikos sistemai, nes turtingosios šalys pirmos gautų naudos iš neturtingųjų šalių pakilimo[90]. Galvoje turima ne tik būtinybė sutrikusį funkcionavimą pataisyti parama. Vargšai laikytini ne „našta“[91], bet ištekliais net ir griežtai ekonominiu požiūriu. Tačiau kaip nepagrįsta atmestina klaidinga nuomonė, kad rinkos ekonomikai, idant ji geriau funkcionuotų, struktūriškai reikia tam tikro skurdo ir nepakankamo išsivystymo. Skatinti emancipaciją rinkai naudinga, tačiau ji neturėtų kliautis vien savimi, nes neįstengs padaryti to, kas pranoksta jos jėgas. Tam pasitelktinos moralinės jėgos subjektų, gebančių tai pasiekti.

36. Ekonominis gyvenimas negali įveikti visų problemų tiesiog skleisdamas verslo logiką. Veikiau jis turėtų orientuotis į visuotinę gerovę, kuria taip pat ir pirmiausia privalu rūpintis ir politinei bendruomenei. Todėl nevalia užmiršti, kad ekonominės veiklos, kurios užduotis kurti turtą, atidalijimas nuo politikos, turinčios rūpintis teisingumu perskirstant gėrybes, sukelia rimtų sutrikimų.

Bažnyčia nuo seno laikosi nuomonės, kad ekonominė veikla nelaikytina antisocialine. Rinka, kaip tokia, nėra vieta, kur vargšus engia turtingieji, ir tokia neturi tapti. Visuomenė neturi gintis nuo rinkos, tarsi jos plėtra ipso facto griautų tikrai žmogiškus santykius. Žinoma, rinka gali pakrypti neigiama linkme, tačiau tai nutinka ne todėl, kad tai atitiktų jos esmę, bet dėl to, jog tokia kryptimi ją pastūmėja tam tikra ideologija. Nevalia užmiršti, kad rinkos grynu pavidalu nebūna. Ją visada formuoja kultūrinės ypatybės, suteikiančios jai konkretų veidą ir kryptį. Atsakingiesiems vadovaujantis egoistiniais interesais, ekonomika ir finansais, kaip įrankiais, gali būti naudojamasi iš tikro netikusiai. Kaip tokios, geros priemonės gali virsti žalingomis. Tačiau tokius padarinius sukelia apakęs žmogaus protas, ne pačios priemonės. Todėl kaltinti reikėtų ne priemones, bet žmogų, jo moralinę sąžinę ir asmeninę bei socialinę atsakomybę.

Bažnyčios socialinis mokymas laikosi nuomonės, kad tikrai žmogiškus draugystės ir bendrystės, solidarumo ir abipusiškumo santykius galima įgyvendinti ir ekonominėje veikloje, ne tik už ar „po“ jos. Ekonomikos sritis nėra nei morališkai neutrali, nei iš prigimties nežmoniška ir antisocialinė. Ji neatsiejama nuo žmogaus veiklos ir būtent todėl, kad yra žmogiška, turi būti struktūruojama bei institucionalizuojama laikantis etinio požiūrio.

Mūsų laukia didžiulis iššūkis, kurį iškėlė vystymosi problemos šiame globalizacijos amžiuje ir dar labiau padidino ekonomikos ir finansų krizė. Savo mąstymu bei elgesiu turime parodyti, kad ne tik nevalia apleisti ar silpninti tokių tradicinių socialinės etikos principų kaip skaidrumas, sąžiningumas ir atsakomybė, bet kad ir verslo santykių srityje normalų ekonominį gyvenimą gali ir turi ženklinti neatlyginamumo principas ir dovanos logika. To dabartiniais laikais reikalauja tiek žmogus, tiek pats ekonominis mąstymas. To sykiu reikalauja ir meilė bei tiesa.

37. Bažnyčios socialinis mokymas visada teigė, kad teisingumas susijęs su visais ekonominės veiklos etapais, nes jie niekada neatskiriami nuo žmogaus ir jo poreikių. Išteklių gavyba, finansavimas, gamyba, vartojimas ir visi kiti etapai neišvengiamai turi moralinių padarinių. Tad kiekvienas ekonominis sprendimas turi moralinių padarinių. Visa tai patvirtina socialiniai mokslai ir šiandienio mokslo tendencijos. Galbūt anksčiau ir buvo įmanoma įsivaizduoti, jog galima patikėti ekonomikai kurti turtą, o politikai vėliau duoti užduotį jį paskirstyti. Šiandien taip elgtis sunkiau, nes ekonominė veikla nesilaiko teritorinių sienų, o vyriausybių valdžia ir toliau daugiausia išlieka vietinio lygmens. Todėl teisingumo taisyklių būtina paisyti nuo pat pradžių, dar besirutuliojant ekonominiam procesui, o ne taikyti jas po to ar lygiagrečiai. Be to, sukurtina erdvė ekonominei veiklai, kurios subjektai laisvu apsisprendimu vadovaujasi principais, kitokiais negu grynas pelno siekis, tačiau sykiu visgi galinčiais duoti ekonominės vertės. Daugelis ekonomikos raiškos formų, kilusių iš konfesinių ir nekonfesinių iniciatyvų, rodo, jog tai konkrečiai įmanoma.

Globalizacijos amžiuje ekonomiką vargina konkuruojantys modeliai, priklausomi nuo labai skirtingų kultūrų. Iš to kylančios ekonominės-verslinės elgsenos iš esmės siejasi su pagarba mainų teisingumui. Ekonominiam gyvenimui neabejotinai būtinos sutartys, reguliuojančios lygiaverčių vertybių mainus. Tačiau ne mažiau reikalingi ir teisingi įstatymai, politikos valdomi perskirstymo mechanizmai ir, be to, dovanojimo dvasios paženklinti darbai. Globalizuota ekonomika, regis, pirmenybę teikia sutartimis paremtiems gėrybių mainams, tačiau sykiu tiesiogiai ir netiesiogiai rodo ir kitų abiejų formų – politikos logikos ir neatlyginamos dovanos logikos – poreikį.

38. Mano pirmtakas Jonas Paulius II į šią problematiką atkreipė dėmesį enciklikoje Centesimus annus, atskleisdamas, jog būtina sistema, turinti tris subjektus – rinką, valstybę ir pilietinę visuomenę[92]. Neatlyginamumo ekonomikos ir brolystės tinkamiausia sritimi jis laikė pilietinę visuomenę, tačiau nenorėjo atmesti nė abiejų kitų sričių. Šiandien galime pasakyti, kad ekonominis gyvenimas laikytinas daugiamate tikrove: visur turi būti skirtingos apimties ir savitų formų broliško abipusiškumo aspektas. Globalizacijos laikotarpiu ekonominė veikla negali atsisakyti neatlyginamumo, tarp įvairių jos subjektų bei veikėjų skleidžiančio solidarumą ir atsakomybę už teisingumą ir visuotinę gerovę. Galiausiai tai konkreti ir sena ekonominės demokratijos forma. Solidarumas pirmiausia reiškia tai, kad visi jaučiasi esą atsakingi už visus[93], ir todėl jo negalima palikti vien valstybei. Anksčiau manyta, jog pirma reikia pasirūpinti teisingumu, o vėliau kaip priedą galima pridurti neatlyginamumą, tačiau šiandien tenka konstatuoti, kad be neatlyginamumo neįmanoma pasiekti nė teisingumo. Todėl būtina rinka, kurioje įmonės, siekdamos savo kaip institucijų skirtingų tikslų, galėtų veikti laisvai ir lygiomis sąlygomis. Greta į pelną orientuotų privačių įmonių ir įvairaus pobūdžio valstybinių įmonių vietos bei galimybę veikti turėtų abipusiškų bei socialinių tikslų siekiantys gamybiniai junginiai. Tikėtina, kad iš jų susitikimo rinkoje galima laukti verslo elgsenų tam tikrų hibridinių darinių ir ateityje didesnės pagarbos ekonomikos sucivilizavimui. Meilė tiesoje šiuo atveju reiškia būtinybę suteikti pavidalą bei struktūrą toms ekonominėms iniciatyvoms, kurios pelno neatmeta, tačiau sykiu trokšta pranokti lygiavertiškų mainų bei savitikslio pelno logiką.

39. Popiežius Paulius VI enciklikoje Populorum progressio ragino sukurti rinkos ekonomikos modelį, gebantį bent ateityje aprėpti visas tautas, ne tik turinčias atitinkamų galimybių ir pajėgumų. Jis reikalavo siekti visiems žmoniškesnio pasaulio, „kur visi galėtų duoti ir gauti, vienų pažangai nekliudant kitų vystymuisi“[94]. Enciklikos Rerum novarum reikalavimus bei tikslus jis taip išplėtė iki visuotinio lygmens. Anai enciklikai pasirodžius kaip atsakui į pramonės revoliuciją, pirmą kartą įsitvirtino tuomet neabejotinai pažangi mintis, jog tam, kad visuomeninė santvarka išliktų, reikia valstybės perskirstomojo įsikišimo. Šiandien, jau neminint to, kad rinkų bei visuomeninių grupių atsivėrimo procesą ištiko krizė, toks požiūris yra ribotas ir negali patenkinti visiškai žmogiškos ekonomikos reikalavimų. Ko laikėsi Bažnyčios socialinis mokymas, remdamasis savo žmogaus bei visuomenės samprata, šiandien patvirtina globalizacijai būdinga dinamika.

Jei rinkos logika ir valstybės logika sutartinai toliau kiekviena laikosi įsikibusi savo įtakos zonos monopolio, piliečių santykius ženklinantis solidarumas, užuojauta ir pagalba, neatlyginama veikla galiausiai išnyksta. Pastarieji dalykai skiriasi ir nuo „davimo, kad turėtum“, sudarančio mainų logikos esmę, ir nuo „privalomo davimo“, būdingo valstybinių įstatymų įpareigojamos viešosios elgsenos logikai. Norint įveikti nepakankamą išsivystymą, būtina įsikišti siekiant ne tik pagerinti gėrybių mainais besiremiančias transakcijas ar viešųjų pagalbos struktūrų funkcionavimą, bet pirmiausia pasauliniu lygmeniu vis labiau didinti atvirumą ekonominei veiklai, išsiskiriančiai neatlyginamumo ir bendrystės dalimi. Išskirtinis rinkos-valstybės binomas visuomeniškumą ardo, tuo tarpu solidarumą gimdo solidarios ekonominio gyvenimo formos, kurios derlingiausią dirvą atranda pilietinėje visuomenėje, jos neapribodamos. Neatlyginamumo rinkos nėra, ir neatlyginamumo paženklintų nuostatų negalima prisakyti įstatymais. Tačiau ir rinkai, ir politikai reikia žmonių, pasirengusių vienas kitam save dovanoti.

40. Dabartinė tarptautinės ekonomikos dinamika, kuriai būdingi dideli iškraipymai ir sutrikimai, reikalauja iš pagrindų pakeisti verslo sampratą. Senosios verslo veiklos formos nyksta, tačiau horizonte išnyra nauji daug žadantys pavidalai. Vieną didžiausių pavojų neabejotinai kelia tai, kad verslas kone išskirtinai atsakingas investuotojams ir per tai galiausiai praranda savo reikšmę visuomenei. Dėl didėjančios apimties ir kapitalo augančio poreikio vis mažiau verslo įmonių priklauso nuo to paties verslininko, kuris būtų ilgesnį laiką – o ne vien laikinai – atsakingas už savo įmonės veiklą bei rezultatus, negana to, verslo įmonės vis rečiau priklauso tik nuo vieno regiono. Be to, vadinamasis gamybinės veiklos perkėlimas gali susilpninti verslininko atsakomybės jausmą tokių suinteresuotųjų kaip darbėmiai, tiekėjai, vartotojai, ekologija ir didėlesnė visuomeninė aplinka atžvilgiu ir pirmenybę labiau teikti akcininkams, nesusijusiems su konkrečia vieta ir todėl išskirtinai judriems. Tarptautinė kapitalo rinka šiandien tikrai suteikia didžiulę veikimo laisvę. Tačiau kartu vis labiau suvokiama būtinybė, kad verslo įmonei turėtų tekti plati „socialinė atsakomybė“. Net jei Bažnyčios socialiniam mokymui nėra priimtini visi etiniai požiūriai, šiandien lemiantys debatus apie socialinę verslo įmonės atsakomybę, vis dėlto plinta pamatinis įsitikinimas, kad verslo įmonės vadovybė turi paisyti ne vien savininkų interesų, bet privalo atsižvelgti ir į visas kitas asmenų, prisidedančių prie verslo įmonės gyvenimo, kategorijas – darbėmius, klientus, įvairių gamybos elementų tiekėjus, atitinkamas bendruomenes. Pastaraisiais metais radosi kosmopolitinė klasė vadybininkų, kurie dažnai vadovaujasi vien pagrindinių akcininkų nurodymais, tai paprastai būdavo anonimiški fondai, de facto lemiantys vadybininko atlyginimą. Tačiau šiandien yra ir daug jaunų vadybininkų, remdamiesi toliaregiškais tyrimais jie vis geriau perpranta tvirtus ryšius, jų verslo įmonę siejančius su regionu ar regio­nais, kuriuose ji veikia. Popiežius Paulius VI kvietė rimtai pagalvoti, kokią žalą savo šaliai galima padaryti asmeniniais sumetimais perkeliant savo kapitalą į užsienį[95]. Popiežius Jonas Paulius II pastebėjo, kad investicijai, greta ekonominės, visada būdinga ir moralinė reikšmė[96]. Pabrėžtina, jog visa tai galioja ir šiandien, kai kapitalo rinka smarkiai liberalizuota ir šiuolaikinė technologinė mąstysena gali paskatinti investiciją laikyti vien techniniu procesu, neįžvelgiant joje kokio nors žmogiško ir etinio veiksmo. Nėra pagrindo neigti, kad tam tikras kapitalas, investuojamas užsienyje, o ne tėvynėje, gali padaryti gera. Tačiau taip pat privalu iš akių neišleisti teisingumu besiremiančių pretenzijų bei to, kokia šio kapitalo kilmė ir kokia žala žmonėms padaroma, kai jis investuojamas kitoje vietoje, negu buvo sukurtas[97]. Būtina vengti finansinius išteklius naudoti spekuliacijoms ir nepasiduoti pagundai vaikytis tik trumpalaikio pelno, nekreipiant dėmesio į ilgalaikį verslo įmonės tvarumą, investicijos naudą realiajai ekonomikai ir rūpinimąsi, kad ekonominės iniciatyvos būtų tinkamai ir laiku įgyvendinamos užtektinai neišsivysčiusiose šalyse. Lygiai taip pat nėra pagrindo neigti, kad kapitalo perkėlimas į užsienį, jei tai susiję su investicijomis ir švietimu, atitinkamos šalies gyventojams gali išeiti į gera. Darbo ir techninių žinių reikia visur. Tačiau neleistina, kad kapitalas būtų perkeliamas vien siekiant gauti naudos iš tam tikrų palankių sąlygų ar net kitus išnaudoti, autentiškai neprisidedant vietinės visuomenės labui prie tvarios gamybinės bei socialinės sistemos, kuri yra būtina stabilaus vystymosi sąlyga, atsiradimo.

41. Šiame kontekste naudinga atkreipti dėmesį, jog verslo veikla yra ir visada turi būti daugiareikšmė. Jau kurį laiką vyraujantis rinkos-valstybės binomas įpratino mus prieš akis turėti tik kapitalistinio pobūdžio privačius verslininkus ir valstybinių įmonių vadovus. Iš tikrųjų verslo veikla suvoktina ne taip schemiškai. To reikalauja keli metaekonominiai motyvai. Verslo veiklos žmogiškoji reikšmė yra pirmesnė nei profesinė[98]. Ji yra bet kurio darbo, traktuojamo kaip actus personae[99], dalis; todėl yra geras dalykas kiekvienam dirbančiajam suteikti galimybę prisidėti asmeniškai, idant jis pats jaustųsi dirbąs „sau“[100]. Neatsitiktinai popiežius Paulius VI mokė, kad „kiekvienas, kuris dirba, kuria“[101]. Įvairaus pobūdžio verslo įmonių, niekaip neišsitenkančių to, kas „privatu“ ir „valstybiška“, perskyroje, yra kaip tik dėl to, kad būtų paisoma dirbančio žmogaus reikalavimų bei orumo ir visuomenės poreikių. Kiekvienas turi ir įgyvendina savitą verslinį gebėjimą. Trokštant ekonomikos, netrukus galėsiančios tarnauti nacionalinei ir pasaulinei visuotinei gerovei, į šią plačią verslo veiklos reikšmę pravartu atsižvelgti. Toks erdvesnis požiūris skatina mainus bei ugdo abipusiškumą taikant įvairią verslo veiklos tipologiją, laiduodamas kompetencijos tėkmę iš į pelną orientuotos srities į pelno nesiekiančią sritį ir, priešingai, iš viešosios srities į pilietinės visuomenės sritį, iš ekonomiškai pažengusių regionų į besivystančių šalių regionus.

Daugiareikšmė yra ir politinė valdžia, to irgi negalima išleisti iš akių stengiantis sukurti naują, socialiai atsakingą ir į žmogų orientuotą ekonominę gamybinę santvarką. Norint visame pasaulyje plėtoti daugialypę verslo veiklą, būtina skatinti ir padalytą bei įvairiais lygmenimis veikiančią politinę valdžią. Mūsų laikų integruotoji ekonomika nepanaikina valstybių vaidmens, veikiau ji įpareigoja vyriausybes artimiau tarpusavyje bendradarbiauti. Išminties ir proto argumentai neleidžia per anksti skelbti valstybės saulėlydžio. Gilinantis į dabartinę krizę, jos vaidmuo kaip tik didėja, ji atgauna daug savo kompetencijų. Taip pat yra šalių, kur valstybės kūrimas ar atkūrimas ir toliau lieka pagrindinė jų vystymosi sąlyga. Solidariai sprendžiant dabartines ekonomines problemas tarptautinė pagalba ir yra būtent tai, kas turėtų stiprinti konstitucines, teisines ir administracines sistemas šalyse, dar neišgalinčiose iki galo džiaugtis tomis gėrybėmis. Greta ekonominės pagalbos, būtina ir parama teisinei valstybei būdingoms garantijoms – veiksmingai viešosios tvarkos bei kalinimo sistemai, paisant žmogaus teisių, ir tikrai demokratinėms institucijoms – stiprinti. Valstybės nebūtinai visur turi turėti tuos pačius bruožus: stiprinti silpną konstitucinę sistemą greta valstybės puikiai gali iškylantys vis kitokie politiniai veikėjai – kultūrinio, socialinio, regioninio ar religinio pobūdžio. Politinės valdžios paskirstymas vietiniu, nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu irgi yra vienas iš pagrindinių būdų ekonominei globalizacijai valdyti. Tokiu būdu taip pat galima užkirsti kelią faktiškam demokratijos pamatų griovimui.

42. Globalizacijos atžvilgiu kartais pasitaiko fatalistinių nuostatų, tarsi vyraujanti dinamika būtų pagimdyta beasmenių anoniminių jėgų ir nuo žmogaus valios nepriklausomų struktūrų[102]. Čia pravartu priminti, kad globalizacija tikrai yra socialinis ekonominis procesas, tačiau tai nėra jos vienintelis matmuo. Už vis labiau regimo proceso slypi žmonija – asmenys ir tautos, – kuriai šis procesas turėtų duoti naudos ir paskatinti vystymąsi[103], kadangi atitinkamos atsakomybės imamasi ir individualiai, ir kolektyviai. Sienų įveika yra ne tik materialinis dalykas, bet ir kultūrinis klausimas tiek motyvų, tiek padarinių atžvilgiu. Aiškinant globalizaciją deterministiškai, prarandami jos vertinimo bei krypties kriterijai. Globalizacija yra žmogiška tikrovė, galinti rutuliotis įvairiomis kultūrinėmis kryptimis, kurias būtina rūpestingai pasverti. Globalizacijos proceso tiesa ir jos pagrindinis etinis kriterijus yra žmonijos vienybė ir jos žengimas gėrio link. Todėl privalu nenuilstamai stengtis, kad kultūrinis globalinės integracijos procesas būtų paremtas asmeniu, nukreiptas į bendruomenę ir atviras transcendencijai.

Nepaisant kai kurių struktūriškai nulemtų neneigtinų, bet ir neabsoliutintinų matmenų, „globalizacija a priori nėra nei gera, nei bloga. Ji bus tokia, kokią ją padarys žmonės“[104]. Turime būti ne aukos, bet statydintojai, besiremiantys protu ir besivadovaujantys meile bei tiesa. Aklas priešinimasis yra klaidinga laikysena, prietarai, neleidžiantys procese įžvelgti daug teigiamų aspektų ir todėl keliantys pavojų paleisti vėjais progą pasinaudoti jo daugialypėmis vystymuisi teikiamomis galimybėmis. Tinkamai planuojami bei įgyvendinami globalizacijos procesai leidžia iki šiol negirdėtu mastu perskirstyti turtą pasauliniu lygmeniu; tačiau valdomi netikusiai jie, priešingai, gali padidinti skurdą bei nelygybę ir krize užkrėsti visą pasaulį. Būtina pašalinti didžiulius šių procesų trūkumus, dėl kurių atsiranda naujų susiskaldymų tautose ir tarp tautų, ir rūpintis, kad turtas nebūtų perskirstomas tiesiog perskirstant skurdą ar jį net dar padidinant, šito baimintis verčia netikęs dabartinės situacijos valdymas. Ilgai manyta, kad neturtingosios tautos neperžengs iš anksto nustatytos išsivystymo stadijos ir turės tenkintis išsivysčiusių tautų filantropija. Tokiai mąstysenai enciklikoje Populorum progressio pasipriešino popiežius Paulius VI. Materialinės galimybės padėti šioms tautoms iškopti iš skurdo šiandien potencialiai didesnės negu anksčiau, tačiau jomis daugiausia pasinaudojo pačios išsivysčiusios tautos, mokėjusios daugiau naudos išgauti iš kapitalo ir darbo judėjimo liberalizacijos. Todėl gerovės sklidimo pasaulyje nevalia stabdyti savanaudiškais, protekcionistiniais ir pavienių interesų dominuojamais projektais. Naujų ar jau esančių plėtros kelyje šalių įtraukimas padėtų geriau įveikti krizę. Nuo globalizacijos proceso neatsiejami pokyčiai kelia didelių sunkumų ir pavojų, kurie įveikiami tik tada, kai iš akių neišleidžiama antropologinė ir etinė dvasia, globalizacijos gelmėse pati kreipianti solidarios humanizacijos linkme. Deja, tokia dvasia neretai būna užgožta individualistinio bei utilitaristinio pobūdžio etinių-kultūrinių požiūrių. Globalizacija – daugiasluoksnis ir daugiareikšmis reiškinys, kuris suvoktinas įžiūrint visus jos skirtingus matmenis, įskaitant teologinį, ir jų visų vienybę. Tai leistų globalizaciją patirti bei kreipti santykio, bendrystės ir dalijimosi linkme.

Ketvirtas skyrius
TAUTŲ VYSTYMASIS, TEISĖS IR PAREIGOS, APLINKA

43. „Visuotinis solidarumas, kuris yra faktas ir teikia mums daug naudos, yra ir pareiga“[105]. Daugelis žmonių šiandien linksta manyti, jog niekam nieko nėra skolingi, išskyrus save pačius. Jie įsitikinę turį tik teises, ir jiems neretai labai sunku ugdyti atsakomybę už savo ir kitų visapusišką vystymąsi. Todėl svarbu paskatinti iš naujo apmąstyti tai, kad teisės suponuoja pareigas, be kurių jos virsta savivale[106]. Šiandien išgyvename slegiantį prieštaravimą. Viena vertus, reiškiamos pretenzijos į tariamas savavališko bei perteklinio pobūdžio teises dingstimi, kad jos pripažįstamos bei skatinamos valstybinių struktūrų, tuo tarpu didelei žmonijos daliai elementarios ir pagrindinės teisės nepripažįstamos arba jos pažeidinėjamos[107]. Dažnai konstatuotinas ryšys tarp teisės į perteklių ar tiesiog teisės ją laužyti bei linkti į blogį reikalavimo gerovės visuomenėse ir maisto, geriamojo vandens, mokyklinio išsilavinimo ar pagrindinės medicinos priežiūros stokos kai kuriuose nepakankamai išsivysčiusiuose pasaulio regionuose bei didmiesčių pakraščiuose. Tokio ryšio esmė ta, kad individualiosios teisės, atsietos nuo jas įprasminančios pareigų aplinkos, iškrinka ir sukelia praktiškai beribę bei jokių kriterijų neturinčią pretenzijų spiralę. Perdėtas teisių akcentavimas lemia nepakankamą dėmesį pareigoms. Pareigos teises riboja, nes tada pastarosios išlieka antropologinės ir etinės tiesos kontekste ir savivale nevirsta. Tad pareigos teises sustiprina, jų gynimą ir skatinimą pateikdamos kaip užduotį tarnaujant gėriui. Tačiau jei žmogaus teisės grindžiamos vien piliečių susirinkimo sprendimais, jas bet kada galima pakeisti, todėl pareiga jų paisyti bei laikytis visuotinėje sąmonėje susilpnėja. Vyriausybės ir tarptautinės organizacijos teisių objektyvumą ir „nedisponuojamumą“ tada gali išleisti iš akių. Kai tai įvyksta, iškyla pavojus autentiškam tautų vystymuisi[108]. Tokios nuostatos tarptautines organizacijas kompromituoja pirmiausia vystymosi stokojančių šalių akyse. Mat pastarosios reikalauja iš tarptautinės bendruomenės įsipareigoti pagelbėti joms tapti „savo likimo architektėmis“[109], t. y. savo ruoštu prisiimti pareigas. Dalijimasis abipusėmis pareigomis mobilizuoja daug labiau negu vien teisių reikalavimas.

44. Teisių ir pareigų samprata vystymosi srityje turi atsižvelgti ir į problemas, susijusias su gyventojų daugėjimu. Tai labai svarbus autentiško vystymosi aspektas, nes neatskiriamas nuo neatsisakytinų gyvybės ir šeimos vertybių[110]. Gyventojų gausėjimą laikyti pagrindine nepakankamo vystymosi priežastimi neteisinga – net ir ekonominiu požiūriu. Tereikia prisiminti, viena vertus, žymų vaikų mirtingumo sumažėjimą bei vidutinės gyvenimo trukmės pailgėjimą neseniai ekonominės pažangos pasiekusiose šalyse ir, kita vertus, aiškius krizės ženklus visuomenėse, išsiskiriančiose nerimą keliančiu gimstamumo sumažėjimu. Bažnyčia, kuriai rūpi žmogaus tikrasis vystamasis, siūlo be išlygų gerbti žmogiškąsias vertybes, neišskiriant nė lytiškumo: jo nevalia susiaurinti ligi vien hedonistinio bei žaismingo veiksmo, lygiai kaip ir lytinio ugdymo negalima apriboti tiktai technine instrukcija, kurios vienintelis rūpestis būtų apsaugoti nuo galimo užsikrėtimo ligomis ar nėštumo „rizikos“. Tai nuskurdintų ir iškreiptų giliąją lytiškumo reikšmę, kurią turėtų pripažinti bei atsakingai priimti ir pavieniai asmenys, ir bendruomenė. Atsakomybė taip pat neleidžia lytiškumo laikyti vien malonumo šaltiniu bei priskirti prie politinių priverstinio gimstamumo reguliavimo priemonių. Abiem atvejais susiduriama su materialistiniu požiūriu bei jo politiniu įgyvendinimu, kai žmogui galiausiai taikomos įvairios prievartos formos. Visam tam šioje srityje būtina priešpriešinti šeimos kompetenciją[111], kuri valstybės bei jos varžomųjų politinių priemonių atžvilgiu yra pirmapradiškesnė, bei atitinkamą tėvų auklėjimą.

Morališkai atsakingas atvirumas gyvybei yra socialinis ir ekonominis turtas. Gausios nacijos iš skurdo iškopė dėl gyventojų gausos bei gebėjimų. Ir priešingai, anksčiau klestėjusios nacijos gimstamumui sumažėjus dabar perėjo į netikrumo ir kai kur savo nuosmukio pakopą – tokia esminė problema kaip tik iškilo gerovės visuomenėms. Gimstamumui mažėjant ir kartais net peržengiant kritinę demografinę ribą, krizė ištinka socialinės pagalbos sistemas, didėja išlaidos, ribojamas santaupų atidėjimas ir dėl to investicijoms būtini finansiniai ištekliai, silpsta disponuojamumas kvalifikuota darbo jėga ir senka atsargos „protų“, reikalingų nacijos poreikiams tenkinti. Be to, dėl mažų, kartais itin mažų šeimų, gresia pavojus, jog nuskurs socialiniai santykiai ir nebus laiduotos veiksmingos solidarumo formos. Visa tai liudija menką pasitikėjimą ateitimi ir moralinį nuovargį. Todėl kyla socialinė ir ekonominė būtinybė jaunosioms kartoms vėl atskleisti šeimos ir santuokos grožį bei tai, kad šios institucijos atitinka giliausius žmogaus širdies bei kilnumo poreikius. Šiuo atžvilgiu valstybių užduotis yra priimti politines priemones, puoselėjančias pamatinį vaidmenį ir integralumą šeimos, kuri grindžiama vyro ir moters santuoka bei yra pirma ir gyvybinė visuomenės ląstelė[112], taip pat rūpintis ekonominiais bei finansiniais šeimos poreikiais, gerbiant jos santykiu besiremiančią prigimtį.

45. Atsakas į žmogaus giliausius moralinius reikalavimus taip pat turi svarbių ir teigiamų padarinių ekonominėje plotmėje. Ekonomikai, kad tinkamai funkcionuotų, reikia etikos – ne kokios nors etikos, bet žmogui draugiškos etikos. Šiandien daug kalbama apie etiką ekonomikos, finansų ir įmonių srityje. Randasi business ethics studijų centrų bei ugdymo kursų; toli pažengusiose šalyse dėl socialinę įmonių atsakomybę pabrėžiančio sąjūdžio plinta etinių sertifikatų sistema. Bankai siūlo vadinamąsias „etines“ sąskaitas bei investicinius fondus. Plėtojasi „etinė finansavimo sistema“, pirmiausia smulkių kreditų bei visuotinio mikrofinansavimo pavidalu. Tokios naujovės vertos pripažinimo ir plačios paramos. Jų teigiami padariniai juntami ir mažiau pažengusiose pasaulio zonose. Tačiau pravartu išrutulioti ir galiojantį skyrimo kriterijų, nes matomas tam tikras būdvardžio „etinis“ nuvalkiojimas, vartojant jį labai skirtingam turiniui nusakyti. Gali nutikti ir taip, kad šio žodžio pridengti prasprūs teisingumui ir žmogaus gerovei prieštaraujantys sprendimai ir nutarimai.

Daug kas priklauso nuo moralės sistemos, kuria remiamasi. Šioje srityje Bažnyčios socialinis mokymas gali prisidėti ypatinga žinia, kad žmogus sukurtas kaip „Dievo paveikslas“ (Pr 1, 27); iš to išplaukia ir žmogaus asmens kilnumo nepažeistinumas, ir transcendentinė prigimtinių moralinių normų vertė. Ekonomikos etikai, nepaisančiai šių abiejų kertinių akmenų, neišvengiamai iškiltų pavojus prarasti savo moralinę kokybę ir tapti įrankiu; kitaip tariant, ji rizikuotų virsti esamos ekonominės bei finansinės sistemos funkcija ir nebebūti jos sutrikimus taisantis veiksnys. Be kita ko, ja galiausiai būtų imta teisinti ir etiškai nepriimtinus projektus. Be to, žodį „etinis“ nevalia vartoti ideologiškai diskriminaciniu būdu, duodant suprasti, jog iniciatyvos, formaliai tokiu apibūdinimu nepapuoštos, nėra etiškos. Todėl privalu stengtis, kad ne tik – ši pastaba esminė! – atsirastų „etiški“ ekonomikos ar finansinės sistemos sektoriai ir sritys, bet ir visa ekonomika bei visa finansinė sistema būtų etiškos – ne tik išoriškai, tačiau ir iš pagarbos jų pačių prigimties esminiams reikalavimams. Šiuo atžvilgiu naujausias Bažnyčios socialinis mokymas nedviprasmiškai primena, jog ekonomika su savo visomis atšakomis yra daugialypės žmogiškosios veiklos dalis[113].

46. Apžvelgus temas, kuriose nagrinėjamas ryšys tarp verslo ir etikos, ir gamybos sistemų daromą pažangą, atrodo, jog iki šiol visuotinai paplitusi perskyra tarp į pelną orientuoto (profit) pelno ir pelno nesiekiančių (non profit) organizacijų tinkamai nebeatspindi tikrosios situacijos arba nebeįstengia daryti veiksmingos įtakos būsimam vystymuisi. Pastaraisiais dešimtmečiais tarp abiejų verslo tipų atsirado tarpinė sritis, kurią sudaro tradiciniai verslo dariniai, pasirašę pagalbos atsilikusioms šalims sutartis; įmonių grupės, siekiančios socia­liai naudingų tikslų, margas vadinamosios pilietinės ir bendrystės ekonomikos atstovų pasaulis. Tai ne tik „trečiasis sektorius“, bet taip pat nauja, plati ir sudėtinga tikrovė, apimanti ir privatųjį, ir viešąjį elementą, neatmetanti pelno, bet laikanti jį priemone humaniškiems bei socialiniams tikslams įgyvendinti. Dalija šie dariniai pelną ar nedalija, turi vienokią ar kitokią teisės normų numatytą struktūrą, tai pasitraukia į antrą planą, palyginti su jų pasirengimu suvokti pelną kaip priemonę rinkai bei visuomenei humanizuoti. Linkėtina, kad tokių naujų verslo formų atžvilgiu visose šalyse būtų taikoma atitinkama teisinė bei mokestinė politika. Nė kiek nemenkindamos tradicinių verslo formų reikšmės bei naudos, naujosios formos skatina sistemą aiškiau ir tobuliau atsižvelgti į ekonomikos subjektų pareigas. Ir ne vien tai. Kaip tik institucinių verslo formų įvairovė turėtų pagimdyti žmogiškesnę ir sykiu konkurencingesnę rinką.

47. Įvairių verslo tipų – ypač gebančių suvokti pelną kaip priemonę rinkai ir visuomenei humanizuoti – gausėjimo turėtų būti siekiama ir šalyse, kenčiančiose dėl pašalinimo ar išstūmimo iš globalinės ekonomikos apykaitos, kur labai svarbūs deramai suprantamo ir įgyvendinamo subsidiarumo projektai, kuriais siekiama įtvirtinti teises, sykiu visada numatant atitinkamos atsakomybės prisiėmimą. Teikiant paramą vystymuisi siekti būtina laiduoti pagrindinę vietą žmogaus asmeniui – subjektui, kuris pats pirmas turi prisiimti pareigą vystytis. Pagrindinis dėmesys skirtinas konkretaus žmogaus tam tikrame regione gyvenimo sąlygų pagerinimui, idant jis galėtų atlikti pareigas, kurių įvykdyti dabar neleidžia kritinė padėtis.

Rūpinimasis niekada negali būti abstraktus. Kad atitiktų konkrečias situacijas, vystymosi programos turėtų būti lanksčios, o paramos gavėjai privalėtų tiesiogiai įsitraukti į projektų rengimą ir būti pagrindiniai jų įgyvendintojai. Lygiai taip būtina taikyti pažangos ir priežiūros kriterijus, įskaitant rezultatų kontrolę, nes visuotinai galiojančių receptų nėra. Daug kas priklauso nuo konkretaus įsikišimo būdo. „Kadangi tautos yra savo pačių pažangos architektės, joms pirmučiausia ir tenka našta bei atsakomybė už tai. Tačiau jos to nepakels, jei liks viena nuo kitos izoliuotos“[114]. Turint prieš akis stiprėjantį pasaulio tolesnės integracijos procesą, šis popiežiaus Pauliaus VI įspėjimas šiandien dar aktualesnis. Įtraukimo dinamika jokiu būdu nėra mechaniškas dalykas. Priimant sprendimus, būtina rūpestingai įvertinti situaciją ir kuo tiksliausiai atsižvelgti į tautų ir konkrečių asmenų gyvenimą. Greta didelių projektų reikia ir nedidelių, o pirmiausia veikliai mobilizuoti visus pilietinės visuomenės narius, tiek juridinius, tiek fizinius asmenis.

Tarptautiniam bendradarbiavimui reikia žmonių, kurie savo ekonominio bei žmogiškojo vystymosi procesu dalytųsi rodydami solidarumą savo dalyvavimu, supervizija, lavinimu bei pagarba. Vadovaudamosi šiais aspektais, tarptautinės organizacijos turėtų klausti, ar iš tikrųjų veiksmingi jų dažnai brangūs biurokratiniai administracijos aparatai. Kartais pasitaiko, kad paramos gavėjas paramos davėjui tampa tik priemone, tuomet vargšai reikalingi išpūstoms biurokratinėms organizacijoms išlaikyti: savo pačių išlaikymui jos sunaudoja perdėm daug lėšų, kurios iš tikrųjų turėtų tekti vystymuisi. Šiuo atžvilgiu pageidautina, kad visos tarptautinės institucijos ir nevyriausybinės organizacijos įsipareigotų būti skaidresnės ir pačios informuotų rėmėjus bei viešąją nuomonę, kokia procentinė dalis gautų lėšų skirta bendradarbiavimo programoms, koks tikrasis tų programų turinys ir kokia įstaigos išlaidų sudėtis.

48. Vystymosi tema šiandien stipriai susijusi su pareigomis, išplaukiančiomis iš žmogaus santykio su gamtine aplinka. Toks santykis dovanotas Dievo. Elgesys su gamta neatskiriamas nuo atsakomybės vargšų, būsimųjų kartų ir visos žmonijos atžvilgiu. Gamtą ir pirmiausia žmogų laikant atsitiktinumo ar evoliucinio determinizmo vaisiumi, atsakomybės pajauta sąžinėje susilpnėja. Tuo tarpu tikintysis gamtoje įžvelgia įstabų Dievo kūrybiško įsikišimo rezultatą, kuriuo žmogus gali atsakingai naudotis, pagarbos vidinei kūrinijos pusiausvyrai dvasia tenkindamas savo paties materialinius bei dvasinius poreikius. Tokiam supratimui išnykus, žmogus gamtą arba traktuos kaip neliečiamą tabu, arba išnaudos. Abi laikysenos neatitinka krikščioniškojo požiūrio į gamtą kaip į Dievo kuriamosios veiklos vaisių.

Gamta yra meilės ir tiesos plano išraiška. Ji už mus pirmesnė ir Dievo mums dovanota kaip gyvenamoji erdvė. Ji kalba mums apie Kūrėją (plg. Rom 1, 20) ir apie jo meilę žmonėms. Laikų pabaigoje gamtai skirta būti suvienytai Kristuje (plg. Ef 1, 9–10; Kol 1, 19–20). Tad ji irgi yra „pašaukimas“[115]. Gamta mums duota ne kaip „atsitiktinai išbarstytų atliekų krūva“[116], bet kaip dovana Kūrėjo, sumaniusio jai būdingas sąrangas, idant žmogus iš to išrutuliotų reikiamas gaires, kaip ją sergėti bei ja rūpintis (plg. Pr 5, 15). Tačiau sykiu būtina pabrėžti, jog gamtą laikyti svarbesne už žmogaus asmenį – tai prieštarauti tikrajam vystymuisi. Tokia laikysena kreipia prie naujapagoniškųjų nuostatų ar naujojo panteizmo: žmogaus išganymo negalima kildinti vien iš grynai natūralistiškai suvokiamos gamtos. Tačiau lygia greta atmestina ir priešinga pozicija, kai trokštama gamtą visiškai technizuoti, mat gamtos aplinka nėra vien materija, kuria galėtume disponuoti kaip įsigeidžiame, tai įstabus Kūrėjo kūrinys, kuriam būdinga sava „gramatika“, pateikianti tikslus ir kriterijus, įgalinančius kūrinius tuo naudotis ne funkcionaliai ir savavališkai, bet išmintingai. Daug vystymuisi daromos žalos šiandien kyla būtent iš tokių iškreiptų požiūrių. Gamtos susiaurinimas ligi vien paprastų duomenų visumos galiausiai pavirsta aplinkos prievartavimo šaltiniu ir skatina imtis veiksmų, negerbiančių pačios žmogaus prigimties. Kadangi šią prigimtį sudaro ne tik materija, bet ir dvasia, ir, kaip tokia, ji yra kupina įvairių reikšmių bei siektinų transcendentinių tikslų, kultūros atžvilgiu ji irgi yra normatyvinio pobūdžio. Žmogus aiškina ir formuoja gamtinę aplinką per kultūrą, kuriai kryptį savo ruožtu teikia atsakinga, dorovės įstatymo priesakų paisanti laisvė. Todėl visapusiškam žmogaus vystymuisi skirti projektai negali ignoruoti būsimųjų kartų, bet įvairiose srityse – ekologinėje, teisinėje, ekonominėje, politinėje ir kultūrinėje – turi atsižvelgti į skirtingas kartas vienijantį solidarumą ir teisingumą[117].

49. Sprendžiant klausimus, susijusius su aplinkos apsauga bei rūpinimusi ja, atitinkamas dėmesys skirtinas energijos problematikai. Neatsinaujinančių energijos šaltinių perėjimas į kelių valstybių, įtakingų grupių bei įmonių rankas neturtingų šalių vystymuisi yra didelė kliūtis. Mat šios neturi nei ekonominių priemonių prieičiai prie esamų neatsinaujinančių energijos šaltinių įgyti, nei gali finansuoti naujų ir alternatyvių šaltinių paiešką. Gamtinių išteklių, dažnai esančių kaip tik neturtingose šalyse, supirkimas veda prie išnaudojimo bei dažnų konfliktų tarp šalių ir tarp grupių pačioje šalyje. Tokie konfliktai neretai sprendžiami kaip tik tų neturtingų šalių teritorijoje, o jų galutinis balansas būna slegiantis – mirtis, sugriovimai, tolesnis nuosmukis. Tarptautinei bendrijai tenka neatidėliotina užduotis surasti institucinių būdų neatsinaujinančių išteklių išnaudojimui sustabdyti ir tai padaryti įtraukiant neturtingąsias šalis, su kuriomis bendrai planuotina ateitis.

Ir šiame fronte moralė primygtinai spaudžia atnaujinti solidarumą, pirmiausia santykių tarp besivystančių ir aukštą pramonės lygį pasiekusių šalių[118]. Technologiškai pažengusios visuomenės gali ir privalo mažiau vartoti energijos – ne tik todėl, kad perdirbamosios pramonės gamybos procesas vis pažangesnis, bet ir dėl to, kad jų piliečiai vis jautresni aplinkai. Be to, pridurtina, jog šiandien įmanoma padidinti energijos našumą ir ieškoti alternatyvios energijos. Tačiau sykiu būtina pasauliniu mastu iš naujo perskirstyti energijos rezervus, kad prie jų galėtų prieiti ir šalys, neturinčios savo energijos šaltinių. Jų likimo nevalia atiduoti į pirmo pasitaikiusio rankas ar palikti stipresniojo logikos diktatui. Šių svarbių problemų privalu imtis visiems atsakingai suvokiant padarinius, kurie prislėgs naująsias kartas, pirmiausia nepaprastą daugybę skurdžių tautų jaunuolių, „reikalaujančių savo dalies statydinant geresnį pasaulį“[119].

50. Ta atsakomybė globali, ji susijusi ne tik su energija, bet ir su visa kūrinija, kurios naujosioms kartoms negalime palikti visiškai išeikvotos. Žmogui leista atsakingai valdyti gamtą siekiant ją saugoti, ja naudotis ir ją kultivuoti taikant naujas formas bei pažangias technologijas, idant jos gyventojai galėtų oriai gyventi bei maitintis. Mūsų žemėje vietos yra visiems: joje reikiamų išteklių turėtų surasti visa žmonija, kad galėtų oriai gyventi, padedama pačios gamtos, Dievo dovanos savo vaikams, ir remdamasi savo darbu bei išradingumu. Tačiau iš akių privalu neišleisti labai svarbios pareigos perduoti žemę naujosioms kartoms tokią, kad ir jie galėtų joje oriai gyventi ir ją toliau dirbti. Tai reiškia „prisiimti pareigą, atsakingai pasvėrus, bendrai nuspręsti, kokiu keliu pasukti siekiant stiprinti žmogaus ir aplinkos sandorą, kuri turėtų būti Dievo, iš kurio kylame ir pas kurį einame, kuriamosios meilės atspindys“[120]. Galima tik palinkėti, kad tarptautinė bendrija ir pavienės vyriausybės įstengtų veiksmingai sukliudyti naudotis aplinka darant jai žalą. Ne mažiau būtinos didžiulės kompetentingos valdžios institucijų pastangos, kad visiems būtų skaidriai pareikšti ekonominiai ir socialiniai naudojimosi visuotiniais aplinkos ištekliais kaštai ir kad juos iki galo padengtų vartotojai, o ne kitos tautos ar būsimos kartos: aplinkos, išteklių ir klimato apsauga reikalauja, kad tarptautiniu lygmeniu visi atsakingieji imtųsi bendros veiklos ir būtų pasirengę darbuotis kupini pasitikėjimo, laikydamiesi įstatymo bei solidarumo su silpniausiais mūsų planetos regionais[121]. Viena didžiausių ekonomikos užduočių kaip tik ir yra išteklius ne švaistyti, bet našiai vartoti suvokiant, kad našumo sąvoka nėra vertybiškai neutrali.

51. Žmogaus elgesio su aplinka būdai daro poveikį jo elgesio su savimi pačiu būdams ir priešingai. Šiandienę visuomenę tai verčia rimtai peržiūrėti savo gyvenseną, daug kur pasaulyje linkstančią į hedonizmą bei vartojimą ir abejingą to daromai žalai[122]. Būtina iš tikro pakeisti mąstyseną ir rinktis naujas gyvensenas, kad „sprendimus vartoti, taupyti ir investuoti lemtų tiesos, grožio, gėrio paieška ir bendrystė su kitais žmonėmis siekiant bendrojo augimo“[123]. Kiekvienas pilietinio solidarumo ir draugystės pažeidimas daro žalą aplinkai, lygiai kaip žala aplinkai savo ruožtu sukelia nepasitenkinimą socia­linių santykių plotmėje. Ypač mūsų laikais gamta taip integruota į socialinę ir kultūrinę dinamiką, kad ji bemaž nebėra nepriklausomas kintamasis. Dykumų plėtimasis ir kai kurių derlingų agrarinių sričių nuskurdimas yra ir tenykščių gyventojų nusigyvenimo bei atsilikimo rezultatas. Skatinant tokių gyventojų ekonominį bei kultūrinį vystymąsi saugoma ir gamta. Kiek daug gamtinių išteklių sunaikina karas! Tautų taika ir taika tarp tautų leistų dar geriau saugoti gamtą. Išteklių, pirmiausia vandens, supirkinėjimas gali sukelti konfliktų tarp gyventojų. Taikus susitarimas dėl išteklių naudojimo apsaugo gamtą ir kartu atitinkamų visuomenių gerovę.

Bažnyčia atsakinga už kūriniją ir tą savo atsakomybę turi reikšti viešai. Tai darydama ji privalo ne tik ginti žemę, vandenį ir orą kaip visiems priklausančias Dievo dovanas. Ji pirmiausia turi apsaugoti žmones nuo savigriovos. Turėtų egzistuoti kažkas panašaus į deramai suprantamą žmogaus ekologiją. Juk gamtai daroma žala artimai susijusi su kultūra, formuojančia žmonių sugyvenimą. Jei visuomenėje „žmogiškoji ekologija“[124] gerbiama, iš to nauda ir aplinkos ekologijai. Kaip žmogaus dorybės viena su kita susijusios taip, kad vienos susilpnėjimas kelia pavojų kitoms, lygiai taip ekologinė sistema remiasi pagarba planui, apimančiam ir sveiką sugyvenimą visuomenėje, ir gerą santykį su gamta.

Norint apsaugoti gamtą, skatinamųjų bei draudžiamųjų priemonių neužtenka, lygiai kaip maža ir atitinkamo ugdymo. Tai svarbios pagalbinės priemonės, tačiau esminė problema yra moralinis visuomenės elgesys. Jei teisė į gyvybę ir natūralią mirtį negerbiama, jei žmogus pradedamas, išnešiojamas ir gimdomas dirbtiniu būdu, jei embrionai aukojami tyrimams, tai žmogiškosios ekologijos sąvoka iš visuotinės sąmonės galiausiai išnyksta, o su ja – ir aplinkos ekologijos sąvoka. Nenuoseklu iš naujųjų kartų reikalauti pagarbos gamtinei aplinkai, kai įstatymai bei auklėjimas joms nepadeda gerbti pačioms save. Gamtos knyga yra viena ir nedalijama tiek aplinkos, tiek gyvybės ir lytiškumo, santuokos, šeimos, socialinių santykių, vienu žodžiu, visapusiško žmogaus vystymosi atžvilgiu. Mūsų pareigos aplinkai susijusios su pareigomis žmogui, kaip tokiam, ir kitiems. Negalima vienų pareigų reikalauti, o kitas trypti. Toks šiandienei mąstysenai ir praktikai būdingas gilus prieštaravimas žemina žmogų, ardo aplinką ir kenkia visuomenei.

52. Tiesos ir meilės, kurią tiesa parodo, neįmanoma pasigaminti, jas galima tik priimti. Jų galutinė versmė yra ne žmogus, kuris ir negali ja būti, bet Dievas, tai yra Tas, kuris yra Tiesa ir Meilė. Toks principas visuomenei bei vystymuisi labai svarbus, nes nei viena, nei kita negali būti vien žmogaus vaisius; lygiai taip pat žmogaus ir tautų pašaukimas vystytis remiasi ne vien žmogaus sprendimu, bet yra įrašytas į už mus pirmesnį planą, keliantį mums pareigą, kurią savanoriškai turime prisiimti. Tai, kas egzistuoja už mus pirmiau ir kas mus steigia, būtent tiesa ir meilė, mums parodo, kas yra gėris ir kas yra mūsų laimė. Tai taip pat parodo kelią tikrojo vystymosi link.

Penktas skyrius
ŽMONIJOS BENDRADARBIAVIMAS

53. Viena didžiausių žmogaus patiriamo skurdo rūšių yra vienišumas. Atidžiau pažvelgus, iš atskirties, buvimo nemylimam ar sunkumo mylėti kyla ir kitos skurdo rūšys, įskaitant ir materialinį. Skurdą dažnai pagimdo Dievo meilės atstūmimas, pirmapradis tragiškas užsisklendimas savyje, tikintis pasitenkinti vien savimi ar manant, jog žmogus atsitiktinai atsiradusioje visatoje yra tik nereikšmingas ir laikinas reiškinys, „svetimšalis“. Žmogus yra susvetimėjęs, kai būna vienas ar atsiriboja nuo tikrovės, kai atsisako mąstyti ir tikėti Pagrindą[125]. Visa žmonija yra susvetimėjusi, kai patiki save vien žmogiškiems planams, ideologijoms ir klaidingoms utopijoms[126]. Šiandien žmonija atrodo labiau sąveikaujanti nei vakar: šis didesnis artumas turi virsti tikra bendryste. Tautų vystymąsi pirmiausia lemia, ar jos suvokia save kaip vieną šeimą, kuri bendradarbiauja tikros bendrystės dvasia ir kurią sudaro subjektai, ne vien tiesiog gyvenantys vienas šalia kito[127].

Paulius VI pabrėžė, jog „pasaulis kenčia dėl minties stygiaus“[128]. Šie žodžiai yra konstatavimas, bet jais išreiškiamas ir troškimas: norint geriau suprasti, ką reiškia būti šeima, būtinas naujas mąstymo polėkis; tokio polėkio reikalauja mūsų žemės tautų sąveika, idant integracija rutuliotųsi skatinama solidarumo[129], o ne išstūmimo į paribius. Toks mąstymas taip pat reikalauja santykio kategorijos platesnio kritinio vertinimo. Šiai užduočiai įgyvendinti neužtenka vien socialinių mokslų, nes, norint aiškiai suvokti transcendentinį žmogaus kilnumą, prireiks tokių pažinimo sričių kaip metafizika ir teologija.

Žmogus, kaip dvasinė būtybė, įgyvendina save tarpasmeninių santykių plotmėje. Juo jie autentiškesni, juo labiau bręsta ir jo asmeninė tapatybė. Žmogus įsireikšmina ne atsiskirdamas nuo Dievo, bet puoselėdamas santykį su kitais ir Dievu. Tokių santykių reikšmė esminė. Tai taikytina ir tautoms. Todėl metafizinė tarpasmeninių santykių traktuotė vystymuisi labai naudinga. Šiuo atžvilgiu įkvėpimo bei gairių protui teikia krikščioniškasis Apreiškimas. Anot jo, žmonių bendruomenė asmens nesugeria, nesunaikina jo autonomijos, kaip nutinka įvairiose totalitarizmo atmainose, bet, priešingai, dar labiau pabrėžia jo vertę, nes santykis tarp asmens ir bendruomenės atitinka vienos visumos santykį su kita visuma[130]. Kaip šeimos bendruomenė nepanaikina ją sudarančių asmenų ir kaip pati Bažnyčia pilnatviškai įreikšmina „naują kūrinį“ (plg. Gal 6, 15; 2 Kor 5, 17), Krikštu įskiepytą į jos Kūną, lygiai taip ir žmonijos šeimos vienybė nepanaikina asmenų, tautų ir kultūrų, bet padaro juos vienas kito atžvilgiu skaidresnius ir dar labiau suvienija teisėtoje įvairovėje.

54. Tautų vystymosi tema neatsiejama nuo visų asmenų bei tautų įtraukimo į žmonijos bendruomenę, solidariai statydinamą remiantis pamatinėmis teisingumo ir taikos vertybėmis, temos. Tokia perspektyva esmingai atsiskleidžia turint prieš akis santykį tarp Trejybės Asmenų vienatinėje dieviškojoje Substancijoje. Trejybė yra visiška vienybė, nes trys dieviškieji Asmenys yra grynasis santykis. Dieviškųjų Asmenų abipusis atvirumas yra visiškas, ir ryšys vieno su kitu totalus, mat jie yra absoliuti vienatinė vienybė. Į tokią bendrystės tikrovę Dievas nori priimti ir mus: „kad jie būtų viena, kaip mes esame viena“ (Jn 17, 22). Bažnyčia yra šios vienybės ženklas ir įrankis[131]. Toks dieviškasis modelis gali būti naudingas ir žmonių santykiams istorijoje. Ypač apreikšto Trejybės slėpinio šviesoje mes suvokiame, kad autentiškas atsivėrimas reiškia ne išcentrinį išsibarstymą, bet gilią tarpuskvarbą. Tai kyla iš bendro žmogiškojo meilės ir tiesos patyrimo. Kaip sakramentinė meilė sutuoktinius dvasiškai sujungia į „vieną kūną“ (plg. Pr 2, 24; Mt 19, 5; Ef 5, 31) ir du paverčia autentiška santykiška vienybe, panašiai taip ir tiesa sujungia protingas būtybes ir, patraukdama bei savyje suvienydama, leidžia joms vieningai mąstyti.

55. Krikščioniškasis apreiškimas apie žmonių giminės vienybę suponuoja metafizinį „humanum“ aiškinimą, esminiu elementu laikantį santykį. Kitos kultūros ir religijos irgi moko brolybės bei taikos ir todėl yra labai naudingos visapusiškam žmogaus vystymuisi. Tačiau netrūksta ir religinių bei kultūrinių nuostatų, meilės ir tiesos principo nepriimančių ligi galo, ir dėl to autentiškas žmogaus vystymasis galiausiai pristabdomas ar net sustabdomas. Šiandienį pasaulį yra perskverbusios kelios religinį foną turinčios kultūros, kurios žmogaus neįpareigoja bendrystei, bet izoliuoja jį individualios gerovės paieška, apsiribodamos psichologinių lūkesčių patenkinimu. Tam tikras religinių „kelių“, patraukusių nedideles grupes ar net pavienius asmenis, paplitimas drauge su religiniu sinkretizmu irgi gali būti išsisklaidymo bei įsipareigojimo stokos veiksniai. Galimas neigiamas globalizacijos proceso padarinys yra tendencija tokį sinkretizmą skatinti[132], palaikant „religijų“ formas, kurios, užuot leidusios žmonėms susitikti, nutolina juos vieną nuo kito ir nuo tikrovės. Sykiu šiandien kartais tebeegzistuoja kultūrinis ir religinis palikimas, spraudžiantis visuomenę į nelanksčias socialines kastas, žmogaus kilnumo nepaisančias maginio tikėjimo formas bei klusnumo okultinėms galioms laikysenas. Šioje plotmėje meilei ir tiesai sunku įsitvirtinti, o dėl to nukenčia autentiškas vystymasis.

Jei tiesa, kad vystymuisi reikia įvairių tautų religijų bei kultūrų, tai dėl tos pačios priežasties ne mažiau tiesa ir tai, jog būtinas ir deramas įžvalgumas. Religijos laisvė nereiškia religinio abejingumo ir kad visos religijos yra lygios[133]. Skirti, koks kultūrų ir religijų indėlis statydinant socialinę bendruomenę bendrosios gerovės linkme, pirmiausia reikia politinės valdžios atstovams. Ir tai daryti derėtų remiantis meilės ir tiesos kriterijumi. Kadangi rizikuojama žmonių ir tautų vystymusi, privalu atsižvelgti į emancipacijos ir įtraukimo galimybę visuotinės žmonių bendruomenės perspektyvoje. Kultūrų ir religijų vertinimo kriterijus yra „visas žmogus ir visi žmonės“. Krikščionybė – „Dievo, turinčio žmogišką veidą“[134], religija – tokį kriterijų turi pati savyje.

56. Krikščionių religija ir kitos religijos prie vystymosi gali prisidėti tik tada, kai Dievas atranda vietos ir viešojoje plotmėje bei būna savitai susijęs su jos kultūriniais, socia­liniais, ekonominiais ir pirmiausia politiniais matmenimis. Bažnyčios socialinis mokymas atsirado, kad apgintų šį krikščioniškosios religijos „pilietybės statusą“[135]. Teisės viešai išpažinti savo religiją bei darbuotis, kad apie tikėjimo tiesas sužinotų ir viešasis gyvenimas, paneigimas tikrajam vystymuisi daro žalą. Religijos pašalinimas iš viešosios srities ir, kita vertus, religinis fundamentalizmas trukdo žmonėms susitikti ir bendradarbiauti žmonijos pažangos labui. Viešasis gyvenimas netenka motyvų, o politika įgyja nepakenčiamą, agresyvų veidą. Žmogaus teisėms iškyla pavojus todėl, kad iš jų atimamas transcendentinis pagrindas ir kad nepripažįstama asmeninė laisvė. Laicizmas ir fundamentalizmas panaikina proto ir religinio tikėjimo vaisingo dialogo ir naudingo bendradarbiavimo galimybę. Protą tikėjimas turi nuolatos apvalyti, pirmiausia politinį protą, kuris negali savęs laikyti visagaliu. Protas savo ruožtu turi apvalyti religiją, kad parodytų jos žmogišką veidą. Tokio dialogo nutrūkimas žmonijos vystymuisi brangiai kainuoja.

57. Vaisingas tikėjimo ir proto dialogas socialinius artimo meilės darbus tik daro veiksmingesnius ir kuria tinkamesnę aplinką broliškam tikinčiųjų ir netikinčiųjų bendradarbiavimui skatinti drauge siekiant teisingumo ir taikos. Pastoracinėje konstitucijoje Gaudium et spes Susirinkimo tėvai pareiškė: „Tikintieji ir netikintieji beveik vieningai sutaria, jog viskas žemėje turi būti palenkta žmogui, kaip centrui ir viršūnei“[136]. Tikintiesiems pasaulis yra ne atsitiktinumo ar būtinumo, bet Dievo plano vaisius. Iš čia kyla tikinčiųjų pareiga savo pastangas vienyti su visais geros valios žmonėmis – kitų religijų sekėjais ar netikinčiaisiais, – kad mūsų pasaulis tikrai atitiktų dieviškąjį planą – kaip viena šeima gyventų Kūrėjo akivaizdoje. Ypatinga meilės apraiška ir broliško tikinčiųjų ir netikinčiųjų bendradarbiavimo kriterijus neabejotinai yra subsidiarumo principas[137], neatimamos žmogaus laisvės išraiška. Subsidiarumas pirmiausia yra pagalba asmeniui per tarpinių korporacijų autonomiją. Tokia pagalba teikiama asmeniui ir socialiniams subjektams neįstengiant ko nors padaryti savomis jėgomis ir visada apima emancipacinius tikslus, nes skatina laisvę bei dalyvavimą, suprantamą kaip atsakomybės ėmimąsi. Subsidiarumas gerbia asmens kilnumą, laikydamas asmenį subjektu, visada gebančiu ką nors kitiems duoti. Pripažindamas, kad abipusiškumas yra giliausia žmogaus sąranga, subsidiarumas tampa priemone, veiksmingiausiai apsaugančia nuo bet kurio paternalistinės pagalbos sistemos pavidalo. Juo galima paaiškinti plotmių daugialypiškumą ir subjektų įvairovę, taip pat jų koordinavimą. Vadinasi, tai ypač tinkamas principas globalizacijai valdyti bei kreipti ją tikrojo žmogiškojo vystymosi link. Trokštant išvengti pavojingos visuotinės monokratinio pobūdžio galios, globalizacija vairuotina subsidiariai, suskirstytina į kelias pakopas ir įvairias tarpusavyje bendradarbiaujančias plotmes. Globalizacijai iš tikrųjų reikia valdžios, nes tai susiję su visuotinio gėrio pasiekimo problema; tačiau tokia valdžia, kad nepažeistų laisvės ir pasirodytų kaip konkrečiai veiksminga, turi būti organizuota subsidiariai ir poliarchiškai[138].

58. Subsidiarumo principo būtina laikytis artimai siejant jį su solidarumo principu ir atvirkščiai, nes subsidiarumas be solidarumo virsta socialiniu partikuliarizmu, tuo tarpu solidarumas be subsidiarumo – stokojantįjį žeminančia socialine sistema. Šios bendrojo pobūdžio taisyklės labai paisytina sprendžiant tarptautinės pagalbos vystymosi reikmėms klausimus. Tokia pagalba, priešingai donoro ketinimams, kartais gali neleisti tautai iškopti iš priklausomybės ar net paskatinti pagalbą gaunančiose šalyse vietinio įsiviešpatavimo bei išnaudojimo situacijų radimąsi. Kad ekonominė pagalba tikrai atitiktų savo tikslą, ji teiktina be jokių šalutinių siekių, įtraukiant ne tik tų šalių vyriausybes, bet ir vietinius ūkio veikėjus bei pilietinės visuomenės subjektus, įskaitant vietines Bažnyčias. Pagalbos programos turėtų vis labiau apimti pastangas bei indėlį iš apačios. Juk tiesa, kad pagalbą vystymosi reikmėms gaunančiose šalyse labiausiai brangintinas turtas yra žmonės: tai – tikrasis kapitalas, kuris privalo augti, kad neturtingiausioms šalims laiduotų tikrai autonomišką ateitį. Taip pat primintina, jog ekonomikos srityje pagrindinė pagalba, kurios reikia pažangos siekiančioms šalims, yra laipsniškas jų produktų įtraukimas į pasaulines rinkas, taip įgalinant jas visavertiškai dalyvauti tarptautiniame ekonominiame gyvenime. Pernelyg dažnai pagalba praeityje apsiribojo periferinių rinkų sukūrimu šių šalių gaminiams. Šitai dažnai sąlygoja tokių gaminių tikros paklausos stygius: todėl būtina šioms šalims padėti pagerinti savo gaminius labiau atsižvelgiant į paklausą. Be to, dažnai baimintasi gaminių iš ekonomiškai skurdesnių šalių – paprastai žemės ūkio – konkurencijos. Tačiau pravartu priminti, kad galimybė parduoti savo gaminius tokioms šalims labai dažnai laiduoja trumpesnį ar ilgesnį jų išgyvenimą. Derama ir subalansuota pasaulinė prekyba žemės ūkio srityje gali visiems duoti naudos – tiek pasiūlos, tiek paklausos pusėje. Dėl šios priežasties būtina ne tik komerciškai orientuoti tokią gamybą, bet ir nustatyti ją palaikančias pasaulinės prekybos taisykles bei padidinti vystymuisi skirtą finansavimą, kad tokios ekonomikos taptų našesnės.

59. Bendradarbiavimas vystymosi srityje turėtų neapsiriboti vien ekonominiu matmeniu, bet tapti gera proga susitikti kultūroms ir žmonėms. Neatsižvelgdami į savo ir svetimomis kultūrinėmis bei žmogiškomis vertybėmis pagrįstą tapatybę, kaip kartais nutinka, bendradarbiavimo subjektai iš ekonomiškai pažengusių šalių negali užmegzti gilaus dialogo su neturtingųjų šalių piliečiais. O pastarieji, savo ruožtu abejingai ir be skirtumo atsiverdami kiekvienai kultūrinei pasiūlai, negeba prisiimti atsakomybės už tikrąjį vystymąsi[139]. Technologiškai pažengusios visuomenės savo technologinės pažangos turėtų nepainioti su tariamu kultūriniu pranašumu, bet iš naujo atrasti savo pačių užmirštas dorybes, padėjusias joms sužydėti istorijoje. Kylančios visuomenės privalėtų likti ištikimos tam, kas jų tradicijose tikrai žmogiška, vengdamos savaime tapatintis su globalizuotos technologinės civilizacijos mechanizmais. Visose kultūrose esama ypatingų bei daugialypių etinių atitikčių, išreiškiančių tą pačią žmogišką, Kūrėjo panorėtą prigimtį; žmonijos etinė išmintis tai vadina prigimtiniu įstatymu[140]. Toks visuotinis moralinis įstatymas yra kiekvieno kultūrinio, religinio bei politinio dialogo tvirtas pagrindas, daugialypiam įvairių kultūrų pliuralizmui leidžiantis neatitrūkti nuo bendros to, kas teisinga ir gera, nuo bendros Dievo paieškos. Todėl pritarimas šiam širdyje įrašytam įstatymui yra kiekvieno konstruktyvaus socialinio bendradarbiavimo sąlyga. Visose kultūrose pasitaiko apgailėtinų dalykų, iš kurių reikia išsilaisvinti, ir šešėlių, iš kurių būtina pasitraukti. Krikščioniškasis tikėjimas, įgyjantis pavidalą kultūrose ir kartu jas transcenduojantis, gali padėti joms augti visuotinės bendrystės ir solidarumo dvasia bendro pasaulinio vystymosi naudai.

60. Ieškant sprendimų, kaip įveikti dabartinę ekonomikos krizę, vystymosi reikmėms skirta pagalba neturtingosioms šalims laikytina autentiška visų praturtinimo priemone. Koks kitas pagalbos projektas žada taip reikšmingai padidinti vertę – taip pat pasaulinės ekonomikos, kaip parama tautoms, ką tik pasukusioms ekonominio vystymosi keliu ar nedaug pažengusioms? Tokioje perspektyvoje ekonomiškai toliau pažengusios šalys turi duoti vystymosi reikmėms skirtai pagalbai kiek įmanoma didesnes savo bendrojo gamybos produkto kvotas, neužmiršdamos, savaime suprantama, laikytis tarptautinės bendrijos lygmeniu prisiimtų įsipareigojimų. To siekdamos jos, be kita ko, gali peržiūrėti savo vidinę pagalbos bei socialinio solidarumo politiką, taikydamos subsidiarumo principą ir, veikliai dalyvaujant privatiems asmenims bei pilietinei visuomenei, kurdamos geriau integruotas socialinio aprūpinimo sistemas. Taip netgi įmanoma pagerinti socialines bei pagalbos paslaugas ir – sykiu atsisakant švaistymo bei pasisavinimo – sutaupyti lėšų, skirtinų tarptautiniam solidarumui. Didesniu dalyvavimu pagrįsta, nuoseklesnė, mažiau biurokratiška, tačiau ne menkiau koordinuota socialinio solidarumo sistema leistų šiandien snaudžiančias jėgas išlaisvinti solidarumo tarp tautų labui.

Vystymosi reikmėms skirtos pagalbos galimybė galėtų remtis veiksmingu vadinamojo mokestinio subsidiarumo taikymu, kai piliečiams leidžiama patiems nuspręsti, kam skirti tam tikras valstybei sumokamų mokesčių dalis. Siekiant išvengti partikuliaristinių iškraipymų, skatintinos socialinio solidarumo formos iš apačios, duodančios akivaizdžios naudos ir solidarumui vystymosi matmeniu.

61. Platesnis tarptautiniu lygmeniu solidarumas pirmiausia reiškiasi didesnės prieities prie lavinimo skatinimu, taip pat ekonominės krizės sąlygomis, išsilavinimui, kita vertus, pačiam esant esmine veiksmingo tarptautinio bendradarbiavimo sąlyga. „Lavinimo“ sąvoka susijusi ne tik su mokymu ir profesiniu rengimu, kurie vystymosi atžvilgiu abu yra svarbūs, bet ir su visapusišku asmens ugdymu. Čia išryškėja problemiškas aspektas: lavinant būtina žinoti, kas yra žmogaus asmuo, ir pažinti jo prigimtį. Reliatyvistinis požiūris į šią prigimtį kelia lavinimui, pirmiausia moraliniam auklėjimui, rimtų problemų, nes visuotiniu lygmeniu susiaurina to reikšmę. Pasidavę tokiam reliatyvizmui, visi tampame skurdesni, o tai mažiau veiksmingą daro pagalbą vargstančioms tautoms, kurioms reikia ne tik ekonominių ir techninių priemonių, bet ir pedagoginių galimybių bei būdų, padedančių asmenims iki galo įgyvendinti save kaip žmones.

Tokios problemos reikšmę, pavyzdžiui, rodo tarptautinis turizmas[141], galintis ne tik būti svarbus ekonominio vystymosi ir kultūrinio augimo veiksnys, bet ir virsti išnaudojimo bei moralinio nuosmukio dingstimi. Dabartinė situacija siūlo nepaprastų galimybių, nes ekonominiai vystymosi aspektai, t. y. piniginiai srautai ir reikšmingo vietinio verslinio patyrimo radimasis, gali jungtis su kultūriniais aspektais, pirmiausia lavinimu. Daugeliu atveju taip ir yra, tačiau neretai tarptautinis turizmas būna ugdomuoju matmeniu neigiamas įvykis ir turistams, ir vietiniams gyventojams. Pastarieji dažnai susiduria su amoraliu ar netgi iškrypėlišku elgesiu, kaip antai, vadinamasis sekso turizmas, kurio aukomis tampa daug žmonių, net ir labai jaunų. Skaudu konstatuoti, jog šitai dažnai vyksta pritariant vietinei valdžiai, tylint turistų kilmės šalių vyriausybėms ir bendrininkaujant daugybei veikėjų šioje srityje. Net jei to ir nenutinka, tarptautinis turizmas neretai išgyvenamas vartotojiškai bei hedonistiškai, kaip nusišalinimas, ir organizuojamas turistų kilmės šalims būdingais būdais, neleidžiančiais autentiškai susitikti su žmonėmis ir kultūra. Todėl pravartu pagalvoti apie kitokį turizmą, gebantį skatinti autentišką tarpusavio pažinimą ir kartu neužveriantį erdvės poilsiui bei sveikai pramogai: tokį turizmą taip pat būtina skatinti artimesne sąsaja su tarptautinio bendradarbiavimo patirtimi ir kaip naudingą vystymuisi.

62. Kitas dėmesio vertas aspektas kalbant apie visapusišką žmogaus vystymąsi yra migracija. Šis reiškinys sukrečia dėl įtrauktų asmenų gausos, dėl keliamų socialinių, ekonominių, politinių, kultūrinių ir religinių problemų, dėl dramatiškų iššūkių nacijoms ir tarptautinei bendruomenei. Galima sakyti, jog migracija yra epochinio masto socialinė problema, reikalaujanti, idant jos būtų įmanoma prideramai imtis, tvirtos ir toliaregiškos tarptautinio bendradarbiavimo politikos. Tokia politika plėtotina remiantis glaudžiu migrantų kilmės ir atvykimo šalių bendradarbiavimu, turi būti lydima atitinkamų tarptautinių normų, gebančių suderinti įvairias įstatymines tvarkas siekiant apsaugoti ir emigruojančių pavienių žmonių bei šeimų, ir visuomenių, į kurias emigruojama, poreikius ir teises. Nė viena šalis neturi manyti galinti viena įveikti mūsų laikų migracijos problemas. Visi matome, kokios kančios, netektys ir viltys lydi migracijos srautus. Žinia, reiškinį valdyti sudėtinga, tačiau akivaizdu, kad svetimšaliai darbuotojai, nepaisant integracijos sunkumų, savo darbu reikšmingai prisideda prie juos priėmusios šalies ekonominio vystymosi ir, be to, piniginėmis siuntomis skatina savo kilmės šalių vystymąsi. Tokių darbuotojų aiškiai nevalia laikyti preke ar gryna darbo jėga. Vadinasi, jų negalima traktuoti kaip kokio nors kito gamybos veiksnio. Kiekvienas migrantas yra žmogus, turintis neatimamas pagrindines teises, kurias visiems privalu gerbti visomis aplinkybėmis[142].

63. Aptariant vystymosi problemas, negalima neiškelti aikštėn tiesioginio ryšio tarp skurdo ir nedarbo. Vargšai dažnai yra žmogaus darbo kilnumo pažeidimo vaisius – tiek dėl jų galimybių apribojimo (nedarbas, nepakankamas užimtumas), tiek dėl to, kad nuvertinamos „iš to išplaukiančios teisės, pirmiausia teisė į deramą atlyginimą ir darbuotojo bei jo šeimos saugumą“[143]. Todėl garbingo atminimo mano pirmtakas Jonas Paulius II jau 2000 metų gegužės 1-ąją Darbininkų jubiliejaus proga kvietė sudaryti „pasaulinę koaliciją padoriam darbui skatinti“[144], ragindamas parengti Tarptautinės darbo organizacijos strategiją. Taip jis labai morališkai parėmė šį tikslą kaip šeimų visose pasaulio šalyse siekį. Ką reiškia žodis „padorus“, taikomas darbui? Tai darbas, kiekvienoje visuomenėje išreiškiantis prigimtinį kiekvieno vyro ir kiekvienos moters kilnumą; tai laisvai pasirenkamas darbas, kuriuo darbuotojai, vyrai ir moterys, veikliai prisideda prie savo bendruomenės vystymosi; tai darbas, leidžiantis darbuotojams būti gerbiamiems ir niekaip nediskriminuojamiems, patenkinti šeimos poreikius ir leisti vaikus į mokyklą, neverčiant jų dirbti; tai darbas, leidžiantis laisvai burtis ir priversti išgirsti savo balsą, paliekantis užtenkamai laiko atrasti savo asmenines, šeimynines ir dvasines šaknis ir laiduojantis orias gyvenimo sąlygas išėjus į pensiją.

64. Apmąstant darbo temą, pravartu atkreipti dėmesį į primygtinį poreikį, kad darbuotojų profsąjungos, visada Bažnyčios skatinamos ir remiamos, atsivertų naujoms darbo srityje išnyrančioms perspektyvoms. Profsąjungos, įveikdamos savo kategorijos ribas, pašauktos rūpintis naujomis mūsų visuomenės problemomis: turiu, pavyzdžiui, galvoje klausimus, socialinių mokslų tyrinėtojų nurodomus iškilus konfliktui tarp darbuotojo ir vartotojo. Nors ir nebūtina pritarti nuomonei, jog visą dėmesį nuo darbuotojo reikėtų perkelti į vartotoją, vis dėlto atrodo, jog ir tai yra inovacinių profsąjunginių patirčių sritis. Globalinis darbo kontekstas taip pat reikalauja, kad nacionalinės profsąjungos, daugiausia apsiribojančios savo narių interesų gynimu, iš akių neišleistų ir ne narių, pirmiausia darbuotojų pažangos siekiančiose šalyse, kur socialinės teisės dažnai pažeidinėjamos. Darbuotojų gynimas, skatinamas ir tinkamomis iniciatyvomis jų kilmės šalių atžvilgiu, leidžia profsąjungoms išryškinti autentiškus etinius ir kultūrinius motyvus, dėl kurių jos įvairiuose socialiniuose bei darbiniuose kontekstuose tapo lemiamu vystymosi veiksniu. Visada aktualus išlieka tradicinis Bažnyčios mokymas, siūlantis skirti profsąjungos ir politikos vaidmenis bei funkcijas. Tokia perskyra leidžia profsąjungoms pilietinėje visuomenėje atrasti sritis, labiausiai atitinkančias jų veiklą ginti ir skatinti darbo pasaulį, labiausiai rūpinantis išnaudojamais ir neatstovaujamais darbuotojais, kurių sunki būklė dažnai išsprūsta iš išsiblaškiusios visuomenės akiračio.

65. Finansų sektoriui, kaip tokiam, būtinai privalu atnaujinti struktūras ir veikimo būdus, kurių netikęs taikymas pakenkė realiajai ekonomikai. Tada jis vėl taps geresniu turto kūrimo ir vystymosi įrankiu. Visą ekonomiką ir finansų sektorių – ne tik vien kai kurias jų sritis – būtina palenkti etiniams kriterijams, siekiant sukurti tinkamas sąlygas žmogaus ir tautų vystymuisi. Neabejotinai naudinga ir kai kada būtina duoti pradžią finansinėms iniciatyvoms, kuriose vyrautų humanitarinis matmuo. Tačiau dėl to nevalia užmiršti, kad į autentiško vystymosi rėmimą turėtų būti orientuota visa finansinė sistema. Apskritai ketinimo daryti gera negalima supriešinti su veiksmingu pajėgumu gaminti gėrybes. Finansų makleriams, idant nepiktnaudžiautų itin pažangiais įrankiais, galinčiais tarnauti indėlininkų apgavystei, privalu iš naujo atrasti savo veiklos tikruosius etinius pagrindus. Dori ketinimai, skaidrumas ir gerų rezultatų paieška suderinami ir niekada neatskirtini vienas nuo kito. Kai meilė išmintinga, ji gali surasti ir apdairių bei teisingų priemonių, kaip liudija didelė patirtis kredito draugijų srityje.

Tiek sektoriaus reguliavimas, siekiant apsaugoti silp­nesnius subjektus ir užkirsti kelią skandalingoms spekuliacijoms, tiek ieškojimas naujų finansinės veiklos formų, skirtų vystymosi projektams skatinti, yra teigiami dalykai, kuriuos būtina stiprinti ir skatinti apeliuojant į indėlininko atsakomybę. Stiprintinas bei plėtotinas ir mikrofinansavimas, besišaknijantis pilietinių humanistų apmąstymuose bei darbuose – galvoje pirmiausia turiu paskolų namus (monti di pieta), – ypač tada, kai finansinės problemos gali tapti dramatiškos platiems sluoksniams pažeidžiamesnių gyventojų, kuriuos privalu apsaugoti nuo lupikautojų ir nevilties. Silpnesniuosius subjektus būtina mokyti gintis nuo lupikautojų. Lygiai taip pat neturtingas tautas reikėtų supažindinti, kaip iš mikrokredito gauti realios naudos. Taip šiose abiejose srityse būtų apribotos išnaudojimo galimybės. Kadangi ir turtingose šalyse yra naujų skurdo formų, mikrofinansavimas gali pažadinti naujų iniciatyvų bei sričių silpnųjų visuomenės sluoksnių labui net ir tuo metu, kai bendras ekonomikos lygis smunka.

66. Pasaulinis susisaistymas leido išnirti naujai, vartotojų ir jų sąjungų, galiai. Tai giliau studijuotinas reiškinys, turintis teigiamų skatintinų elementų ir vengtinų perlenkimų. Gerai, kad žmonės suvokia, jog pirkimas ne tik ekonominis, bet ir visada moralinis veiksmas. Todėl vartotojams tenka aiški socialinė atsakomybė, lydinti verslo įmonės socialinę atsakomybę. Vartotojus būtina nuolatos mokyti vaidmens[145], kasdien atliktino paisant moralinių principų, be kurių sumenks pirkimo akto ekonominis racionalumas. Būtent dabartiniais laikais, kai perkamajai galiai sumažėjus vartotojai turėjo prablaivėti, įsigijimo srityje irgi privalu žengti kitais keliais, pavyzdžiui, plėtoti įsigijimo kooperatyvus bei vartojimo bendrijas, katalikų dėka veikiančias nuo XIX a. Be to, naudinga skatinti naujas gaminių iš atsilikusių žemės sričių įtraukimo į rinką formas, siekiant laiduoti gamintojams priimtiną atlygį su sąlyga, kad rinka tikrai liks skaidri ir gamintojai gaus ne tik didesnį pelną, bet ir geresnį išsilavinimą, profesinius įgūdžius ir technologiją ir, galiausiai, kad su tokiomis ūkininkavimo patirtimis nesipins partinės ideologinės pažiūros. Kaip ekonominės demokratijos veiksnys yra pageidautinas veiksmingesnis vartotojų vaidmuo, jei jie patys nėra manipuliuojami sąjungų, kurios jiems neatstovauja.

67. Nesulaikomai plečiantis pasaulinei tarpusavio pri­klausomybei, dabartinės pasaulinės recesijos sąlygomis taip pat jaučiama neatidėliotina būtinybė reformuoti Jungtinių Tautų organizaciją ir tarptautinę ekonomikos bei finansų struktūrą, siekiant suteikti nacijų šeimos sampratai realesnę bei konkretesnę formą. Lygiai taip jaučiamas didelis poreikis atrasti naujoviškų formų atsakomybės už apsaugą[146] principui taikyti ir suteikti vargingesnėms nacijoms svaresnį balsą priimant bendrus sprendimus. To, regis, tiesiog reikalauja politinė, teisinė ir ekonominė sąranga, skatinanti bei kreipianti tarptautinį bendradarbiavimą solidaraus visų tautų vystymosi link. Norint vairuoti pasaulinę ekonomiką, gydyti krizės ištiktas ekonomikas, užbėgti už akių krizės gilėjimui bei iš to išplaukiančiam disbalansui, įgyvendinti visišką nusiginklavimą, skatinti saugumą ir taiką, laiduoti aplinkos apsaugą ir reguliuoti migrantų srautus, neatidėliotinai būtina tikra politinė pasaulinė valdžia, apie kokią jau užsiminė mano pirmtakas palaimintasis popiežius Jonas XXIII. Tokia valdžia privalėtų vadovautis teise, nuosekliai laikytis subsidiarumo ir solidarumo principų, siekti visuotinės gerovės[147], įgyvendinti žmogaus autentišką visapusišką vystymąsi, grįstą meilės tiesoje vertybėmis. Be to, ši valdžia turėtų būti visų pripažįstama, disponuoti veiksminga galia, kad kiekvienam laiduotų saugumą, teisingumą ir pagarbą teisėms[148]. Akivaizdu, jog ji turėtų gebėti priversti kitus gerbti savo sprendimus ir įvairiuose tarptautiniuose forumuose priimtas suderintas priemones. Be to tarptautinei teisei, nepaisant įvairiose srityse pasiektos pažangos, grės pavojus priklausyti nuo jėgos pusiausvyros tarp stipresniųjų. Visapusiškas tautų vystymasis ir tarptautinis bendradarbiavimas reikalauja įsteigti globalizacijai valdyti subsidiaraus pobūdžio tarptautinę tvarką[149] ir galiausiai įgyvendinti moralinę tvarką atitinkančią socialinę santvarką ir jau Jungtinių Tautų chartijoje numatytą sąsają tarp moralinės ir socialinės plotmės, tarp politikos ir ekonominės bei pilietinės srities.

Šeštas skyrius
TAUTŲ VYSTYMASIS IR TECHNIKA

68. Tautų vystymosi tema artimai susijusi su kiekvieno pavienio žmogaus vystymosi tema. Žmogus iš prigimties dinamiškai orientuotas į savo vystymąsi. Galvoje turimas ne prigimtinių mechanizmų laiduojamas vystymasis: kiekvienas iš mūsų žino, jog geba sprendimus priimti laisvai ir atsakingai. Tai nėra nė mūsų savivalei paliktas vystymasis, nes visiems aišku, kad esame dovanoti, o ne pasigaminę patys save. Niekas savivališkai neformuoja savo sąmonės, bet savo „aš“ statydina ant mums duoto „savasties“ pamato. Negalime disponuoti nei kitais žmonėmis, nei savimi pačiais. Žmogaus vystymasis iškrypsta, kai jis kėsinasi būti vieninteliu savo paties gamintoju. Panašiai iš vėžių iškrypsta tautų vystymasis, kai žmonija, naudodamasi technikos „stebuklais“, tariasi galinti save atkurti. Lygiai toks pat apgaulingas bei žalingas pasirodo ekonominis vystymasis, kuris, siekdamas nenatūralios ir vartotojiško pobūdžio plėtros, patiki save finansinio pasaulio „stebuklams“. Tokių prometėjiškų pretenzijų akivaizdoje turime stiprinti meilę laisvei, kuri nėra savivališka, bet yra tapusi žmogiškesnė pripažindama už ją ankstesnį gėrį. To trokšdamas žmogus turi vėl įeiti į save, kad pažintų Dievo į jo širdį įrašytas pagrindines moralinio įstatymo normas.

69. Vystymosi problema šiandien artimai susijusi su technologine pažanga ir jos įstabiu taikymu biologijos srityje. Technika – šitai būtina čia pabrėžti – yra iš pagrindų žmogiškas reiškinys, neatsiejamas nuo žmogaus autonomijos ir laisvės. Technika reiškiasi ir patvirtinama dvasios valdžia materijai. Dvasia, „išlaisvinta iš daiktų vergijos, gali lengviau pakilti ligi Kūrėjo garbinimo bei kontempliavimo“[150]. Technika leidžia valdyti materiją, sumažinti pavojus, taupyti jėgas, gerinti gyvenimo sąlygas. Jos pašaukimas toks pat, kaip žmogaus darbo: per techniką, laikomą dvasios darbu, žmogus pažįsta pats save ir įgyvendina savo žmogiškąją būtį. Technika yra objektyvus žmogaus darbo aspektas[151], kurio ištaka ir buvimo motyvas yra subjektyvus elementas – dirbantis žmogus. Todėl technika niekada nėra vien technika. Ji rodo žmogų ir jo troškimą vystytis, išreiškia žmogaus dvasios polinkį laipsniškai įveikti tam tikras materialias sąlygotybes. Todėl technika išsitenka Dievo žmogui iškeltoje užduotyje žemę dirbti ir ja rūpintis (plg. Pr 2, 15) ir turi stiprinti tą žmogaus ir aplinkos sandorą, kuriai skirta atspindėti kuriamąją Dievo meilę.

70. Technologinis vystymasis gali pakišti mintį, jog technikai pakanka savęs pačios, žmogui tekeliant klausimą „kaip“ ir nekreipiant dėmesio į daugybę veiklai jį skatinančių „kodėl“. Dėl šios priežasties technika įgyja dviprasmišką veidą. Kadangi, kaip asmens laisvės įrankis, technika yra kilusi iš žmogaus kūrybiškumo, ją galima suvokti kaip absoliučios laisvės elementą, laisvės, norinčios nepaisyti ribų, glūdinčių pačiuose daiktuose. Globalizacijos procese ideologijos gali būti pakeistos technika[152], kuri tapusi ideologine galia grasina žmoniją užsklęsti a priori, iš kur nebeįmanu ištrūkti susitikti su būtimi ir tiesa. Tada visas savo gyvenimo aplinkybes pažintume, vertintume ir apibrėžtume technokratinės kultūros horizonte, kuriam struktūriškai priklausytume, niekada neįstengdami atrasti kokios nors prasmės, kurios patys nebūtume pagaminę. Tokia vizija šiandien taip įtvirtina technicistinę mąstyseną, kad tiesa pradedama tapatinti su padaromybe. Tačiau vieninteliu tiesos kriterijumi laikant veiksmingumą ir naudą, vystymasis savaime paneigiamas. Mat autentišką vystymąsi pirmiausia sudaro ne darymas. Vystymosi esmė yra intelektas, gebantis apmąstyti techniką ir žmogaus veikimo tikrąją žmogiškąją prasmę, į patį žmogų žvelgiant iš būties visumos perspektyvos. Net jei žmogus veikia per palydovą ar nuotolinio valdymo elektroninį impulsą, jo veikla visada lieka žmogiška, išreiškianti atsakingą laisvę. Technika žmogų labai vilioja, nes leidžia jam ištrūkti iš fizinių apribojimų ir išplečia horizontą. Tačiau žmogiškoji laisvė tikrai tokia išlieka tik tada, kai į technikos žavesį atsakoma sprendimais, išplaukiančiais iš moralinės atsakomybės. Iš to kyla būtinybė mokyti moralinės atsakomybės naudojantis technika. Pasinaudojant technikos patrauklumu žmogui, būtina susigrąžinti tikrąją laisvės prasmę, kurios esmė ne apsvaigimas nuo totalinio savarankiškumo, bet atsakas į būties šauksmą, pradedant savo pačių būtimi.

71. Tokį galimą techninės mąstysenos nukrypimą nuo savo pradinės humanistinės vagos šiandien akivaizdžiai liudija tiek vystymosi, tiek taikos technizacija. Tautų vystymasis dažnai traktuojamas kaip finansavimo technikos, rinkų atvėrimo, muitų sumažinimo, investicijų į gamybą, institucinių reformų – galiausiai kaip grynai techninis klausimas. Visos sritys labai svarbios, tačiau būtina klausti, kodėl techninio pobūdžio sprendimai iki dabar pasiteisino tik iš dalies. Priežasties reikia ieškoti giliau. Vystymosi niekada iki galo nelaiduos tam tikru mastu savaiminės ir beasmenės jėgos – rinkos ar tarptautinės politikos. Be teisingų žmonių, be ekonomikos specialistų ir politikų, kurių aiškus sąžinės balsas ragina siekti visuotinės gerovės, vystymasis neįmanomas. Reikia ir profesinio pasirengimo, ir moralinio nuoseklumo. Kai viršų paima technikos absoliutinimas, tikslai ir priemonės supainiojami, verslininkas vieninteliu savo veiklos kriterijumi laiko kuo didesnį pelną iš gamybos, politikas – valdžios įtvirtinimą, mokslininkas – savo atradimų rezultatą. Dažnai greta ekonominių, finansinių bei politinių santykių pynės išlieka nesupratingumas, nepatogumas, neteisingumas, techninių žinių srautai gausėja jų savininkų naudai, tuo tarpu faktinė anapus tų srautų bei kone visada jų šešėlyje gyvenančių tautų padėtis lieka nepakitusi ir be realių emancipacijos galimybių.

72. Kartais ir taikai iškyla pavojus būti laikomai techniniu produktu – vien susitarimų tarp vyriausybių ar inicia­tyvų laiduoti veiksmingą ekonominę pagalbą rezultatu. Taikai statydinti tikrai reikia nuolatinio diplomatinių ryšių palaikymo, ekonominių bei technologinių mainų, kultūrinių susitikimų, susitarimų dėl bendrų sumanymų, lygiai kaip ir bendrų įsipareigojimų prisiėmimo, siekiant sumažinti karo grėsmes ir iš pašaknių pakirsti reguliariai pasikartojančias teroristines pagundas. Kad tokios pastangos duotų ilgalaikių vaisių, jos turi remtis vertybėmis, besišaknijančiomis gyvybės tiesoje. Tai yra norint išsiaiškinti atitinkamų gyventojų lūkesčius, būtina girdėti jų balsą bei regėti jų padėtį. Tam reikia, taip sakant, nuolatos prieš akis turėti pastangas daugybės žmonių, giliai įsipareigojusių skatinti susitikimą tarp tautų ir prisidėti prie meile bei abipusiu supratimu grindžiamo vystymosi. Tarp tokių asmenų yra ir tikinčių krikščionių, įsitraukusių į didžiulę užduotį suteikti vystymuisi bei taikai visapusiškai žmogišką prasmę.

73. Su technologiniu vystymusi susijusi padidėjusi visuomenės komunikavimo priemonių skvarba. Be jų beveik nebeįmanoma įsivaizduoti žmonijos šeimos. Naudojamos geram ir blogam, jos tapusios tokia neatsiejama pasaulio gyvenimo dalimi, kad tikrai kvaila atrodo pozicija tų, kurie palaiko jų neutralumą, nuosekliai gindami jų autonomiją žmogui taikomos moralės atžvilgiu. Tokie požiūriai, pabrėžiantys griežtai techninę komunikavimo priemonių prigimtį, iš tikrųjų dažnai prisideda prie jų palenkimo ekonominiams išskaičiavimams, siekiant užvaldyti rinkas ir lygia greta trokštant primesti kultūrinius parametrus, tarnaujančius ideologinės ir politinės galios projektams. Dėl šių priemonių pamatinės reikšmės keičiant tikrovės ir žmogaus asmens suvokimo bei pažinimo būdus būtina rūpestingai apmąstyti jų įtaką pirmiausia turint prieš akis etinį kultūrinį globalizacijos bei solidaraus tautų vystymosi matmenį. Komunikavimo priemonių prasmės bei tikslo ieškotina remiantis antropologiniu pagrindu ir atsižvelgiant į tai, ko reikalauja derama globalizacija bei vystymasis. Tai reiškia, kad jos humanizacijos proga tampa ne tik tada, kai techninės pažangos dėka teikia vis didesnių komunikavimo bei informavimo galimybių, bet pirmiausia tuomet, kai organizuojamos bei vairuojamos vadovaujantis asmens ir visuotinės gerovės, atspindinčios jo visuotinę vertę, paveikslu. Visuomenės komunikavimo priemonės tiesiog tik tuo, kad didina bendravimo ir idėjų cirkuliacijos galimybes, nei prisideda prie laisvės, nei globalizuoja vystymąsi bei demokratiją visiems. To siekdamos, komunikavimo priemonės turėtų skatinti žmonių ir tautų kilnumą, būti aiškiai gaivinamos meilės ir tarnauti tiesai, gėriui ir prigimtinei bei antgamtinei brolystei. Žmonijoje laisvė esmingai susieta šiomis aukštesniosiomis vertybėmis. Tapdamos priemonėmis, skatinančiomis visus įsitraukti į paiešką to, kas teisinga, komunikavimo priemonės gali vertingai prisidėti prie žmonijos šeimos bendrystės ir visuomenių etoso augimo.

74. Svarbiausias ir lemiamas kultūrinės kovos tarp technikos pretenzijos į absoliutumą ir žmogaus moralinės atsakomybės laukas šiandien yra bioetika, kur visapusiško žmogaus vystymosi galimybei iškilusi radikali grėsmė. Tai ne tik itin kebli ir lemiama plotmė, kur dramatiškai išnyra pamatinis klausimas, ar žmogus sukūrė pats save, ar jis vis dėlto priklauso nuo Dievo. Moksliniai atradimai šioje srityje ir techninio įsikišimo galimybės šiandien, regis, pažengusios tiek, kad verčia rinktis vieną iš dviejų racionalumo rūšių – transcendencijai atvirą protą arba imanencijoje užsisklendusį protą. Tada stovima lemtingo arba – arba akivaizdoje. Tačiau į save susitelkusio techninio veikimo racionalumas pasirodo kaip neracionalus, nes verčia ryžtingai atmesti prasmę ir vertybę. Neatsitiktinai užsisklendus transcendencijai tampa sunku mąstyti, kaip iš nieko radosi būtis, o iš atsitiktinumo – intelektas. Tokių dramatiškų problemų akivaizdoje protas ir tikėjimas vienas kitam padeda. Tik bendromis išgalėmis jiedu gali išgelbėti žmogų. Gryno techninio veikimo supančiotas protas be tikėjimo pasmerktas pražūti savo visagalybės iliuzijoje. Tikėjimui be proto gresia nutolti nuo žmogaus konkretaus gyvenimo[154].

75. Jau popiežius Paulius VI įžvelgė pasaulinį socialinio klausimo horizontą ir atkreipė į jį dėmesį[155]. Žengiant tuo pačiu keliu, tenka konstatuoti, kad socia­linis klausimas radikaliai virto antropologiniu klausimu, nes apima galimybę ne tik suprasti gyvybę, biotechnologijų vis labiau atiduodamą į žmogaus rankas, bet ir ja manipuliuoti. Mūsų šiandienėje kultūroje, kurioje nebeliko nuostabos, kuri manosi atskleidusi visus slėpinius, atsiranda ir skatinama in vitro apvaisinimas, embrionų tyrimai, žmogaus klonavimo bei hibridizavimo galimybės. Čia technikos pretenzija į absoliutumą reiškiasi aukščiausiu mastu. Tokioje kultūroje sąžinė pakviečiama tik atkreipti dėmesį į grynai technines galimybes. Tačiau nerimą keliančių žmogaus ateities scenarijų ir „mirties kultūros“ į rankas įduodamų naujų galingų įrankių nevalia nureikšminti. Paplitusią tragišką abortų rykštę ateityje gali papildyti sistemiškas eugeninis gimimų planavimas, slapta jau dabar egzistuojantis in nuce. Kita vertus, kelias tiesiamas mens euthanasica, ne mažiau pyktį keliančiai niekinamo požiūrio į gyvybę, kuri tam tikromis sąlygomis laikoma nebeverta egzistuoti, apraiškai. Tokiuose scenarijuose glūdi kultūrinės sampratos, neigiančios žmogaus kilnumą. Šios praktikos savo ruožtu skirtos skatinti materialistinį bei mechanistinį požiūrį į žmogaus gyvybę. Kas išmatuos neigiamus tokios mąstysenos padarinius vystymuisi? Argi reikia stebėtis abejingumu žmogaus nuosmukiui, kai abejingumas ženklina net laikyseną to, kas žmogiška ir kas ne, atžvilgiu? Kas šiandien siūloma kaip gerbtina, atrenkama pribloškiamai savavališkai. Daug kas pasirengę piktintis dėl menkniekių, tačiau pakenčia negirdėtas neteisybes. Pasaulio vargšai vis dar beldžiasi į apstumo duris, tuo tarpu turtingajam pasauliui iškilęs pavojus dėl sąžinės negebėjimo pažinti, kas žmogiška, nebegirdėti to beldimo. Dievas apreiškia žmogui žmogų; protas ir tikėjimas darbuojasi išvien, kad parodytų jam tai, kas gera, jei tik jis norėtų matyti; prigimtinis įstatymas, kuriame suspindi kūrybingasis protas, atskleidžia žmogaus didybę, bet kartu ir jo vargą, kai žmogus užsiveria moralinės tiesos kvietimui.

76. Vienas šiuolaikinės technizuotos dvasios aspektų yra polinkis su vidiniu gyvenimu susijusius klausimus bei motyvus traktuoti vien psichologiniu požiūriu, nuslystant ligi pat neurologinio redukcionizmo. Taip žmogaus vidus ištuštinamas, o žmogaus sielos ir jos gelmių, kurias taip mokėjo matuoti šventieji, ontologinis pagrindas pamažu vis mažiau suvokiamas. Vystymosi klausimas artimai susijęs ir su mūsų požiūriu į žmogaus sielą, kadangi mūsų „aš“ dažnai susiaurinamas iki psichikos ir sielos sveikata painiojama su gera emocine savijauta. Taip elgiamasi dėl dvasinio gyvenimo visiško nesupratimo. Tada nebenorima pripažinti, kad žmogaus ir tautų vystymasis priklauso ir nuo dvasinio pobūdžio problemų sprendimo. Vystymasis, be materialaus, turi aprėpti ir dvasinį augimą, nes žmogus yra „sielos ir kūno vienybė“[156], pagimdyta kūrybingosios Dievo meilės ir pašaukta amžinybei. Žmogus vystosi tada, kai auga dvasiškai, kai jo siela pažįsta save pačią ir tiesą, kurią Dievas joje pradmeniškai pasėjo, kai jis kalbasi su savimi ir savo Kūrėju. Nutolęs nuo Dievo žmogus yra neramus ir ligotas. Socialinis bei psichologinis susvetimėjimas ir daugybė neurozių, būdingų turtingosioms visuomenėms, dažnai kyla iš dvasinio pobūdžio priežasčių. Materialiai toli pažengusi, tačiau sielą slegianti gerovės visuomenė, kaip tokia, nėra orientuota autentiško vystymosi linkme. Naujos vergavimo narkotikams formos ir neviltis, apimanti daugybę žmonių, aiškintinos ne tik sociologiškai ir psichologiškai, bet pirmiausia dvasiškai. Tuštuma, sielos jaučiama nepaisant gausių kūno ir psichikos terapijų, sukelia kančių. Be asmens, kuris laikomas sielos ir kūno visetu, dvasinės ir moralinės gerovės nėra nei pilnatviško vystymosi, nei visuotinio bendrojo gėrio.

77. Technikos absoliutinimas linkęs pagimdyti negebėjimą suvokti tai, ko neįmanoma paaiškinti vien materija. Tuo tarpu visi žmonės patiria daugybę nematerialių ir dvasinių savo gyvenimo aspektų. Pažinimas yra ne tik materialus aktas, nes tame, kas pažinta, visada slypi kas nors, kas pranoksta empirinę duotybę. Kiekvienas pažinimas, net paprasčiausias, visada yra mažas stebuklas, nes jo niekada negalima iki galo paaiškinti taikomomis materialiomis priemonėmis. Kiekvienoje tiesoje glūdi daugiau, negu tikėjomės, meilėje, kurią gauname, visada būna kas nors stebinančio. Niekada neturime liautis tais stebuklais stebėjęsi. Kiekviename pažinimo ir meilės akte žmogaus siela išgyvena „daugiau“, ir tai labai panašu į gautąją dovaną, į aukštybę, ligi kurios jaučiamės esą pakelti. Panašioje aukštumoje atsiduria ir žmogaus bei tautų vystymasis, kai iš akių neišleidžiame dvasinio matmens, neišvengiamai turinčio tą vystymąsi ženklinti, idant jis būtų autentiškas. Jis reikalauja naujų akių ir naujos širdies, gebančios nugalėti materialistinį požiūrį į žmogiškuosius įvykius ir vystymesi įžvelgti tą „daugiau“, kurio negali suteikti technika. Tiktai žengiant šiuo keliu bus įmanoma tęsti visapusišką žmogaus vystymąsi, kurio kreipiantysis kriterijus yra meilės tiesoje varomoji jėga.

Pabaiga

78. Be Dievo žmogus nežino, kurlink turės eiti, ir net negeba suvokti, kas jis yra. Turint prieš akis tautų vystymosi problemas, tokias milžiniškas, kad kone nusvyra rankos, pagalbon ateina Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžiai, kuriais jis mums praneša: „Nuo manęs atsiskyrę, jūs nieko negalite nuveikti“ (Jn 15, 5) ir padrąsina: „Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Atliktino darbo gausos akivaizdoje mus palaiko tikėjimas, jog Dievas yra tarp tų, kurie jo vardu susiburia ir darbuojasi teisingumo labui. Popiežius Paulius VI enciklikoje Populorum progressio priminė, kad žmogus nepajėgus vienas siekti savo pažangos, nes savimi negali pagrįsti tikrojo humanizmo. Tik atmindami, kad mes pavieniui ir kaip bendruomenė esame pašaukti kaip vaikai priklausyti Dievo šeimai, įstengsime duoti pradžią naujam mąstymui ir išskleisti naujas jėgas autentiško visapusiško humanizmo naudai. Todėl didžioji jėga, tarnaujanti vystymuisi, yra krikščioniškasis humanizmas[157], gaivinamas meilės ir besivadovaujantis tiesa, ir viena, ir kita gaunantis kaip nuolatinę Dievo dovaną. Buvimas disponuojamam Dievo leidžia būti disponuojamam brolių bei sesių ir gyvenimo, suvokiamo kaip solidari ir džiugi užduotis. Ir priešingai, ideologinis užsisklendimas Dievo atžvilgiu ir abejingumo ateizmas, užmirštantys Dievą ir dėl to galintys užmiršti ir žmogiškąsias vertybes, šiandien yra didžiausios vystymosi kliūtys. Dievą atmetantis humanizmas yra nežmogiškas humanizmas. Tik Absoliutui atviras humanizmas gali mums padėti skatinti ir įgyvendinti socialines ir pilietines gyvenimo formas – struktūrų, institucijų, kultūros, etoso plotmėse, – apsaugodamas nuo pavojaus tapti akimirksnio mados belaisviais. Mus, sunkiai ir pakiliai besidarbuojančius teisingumo ir tautų vystymosi labui, išgyvenančius sėkmes ir nesėkmes nepaliaujamai ieškant teisingos žmogiškųjų dalykų tvarkos, palaiko žinojimas, kad Dievo meilė nesugriaunama. Dievo meilė kviečia išžengti iš visko, kas ribota ir laikina, įkvepia drąsos toliau ieškoti visuotinės gerovės, nors to neįmanoma tuojau pat įgyvendinti ir netgi tai, ką mums drauge su politine valdžia bei ekonomikos specialistais pavyksta įgyvendinti, visada yra mažiau, negu tai, ko siekėme[158]. Dievas suteikia mums jėgos kovoti ir iš meilės kentėti dėl bendrosios gerovės, nes jis yra mūsų Viskas, mūsų didžioji viltis.

79. Vystymuisi reikia krikščionių, maldoje keliančių rankas į Dievą, suvokiančių, kad tiesos kupina meilė, caritas in veritate, iš kurios kyla autentiškas vystymasis, yra ne mūsų pastangų vaisius, bet dovanota. Todėl net sunkiausiais ir sudėtingiausiais momentais turėtume ne tik supratingai reaguoti į tai, kas vyksta, bet visų pirma remtis Dievo meile. Vystymasis apima dėmesį dvasiniam gyvenimui, rimtą atožvalgą į pasitikėjimo Dievu, dvasinės brolystės Kristuje, savęs patikėjimo Dievo apvaizdai ir gailestingumui, meilės ir atleidimo, savęs atsižadėjimo, artimo priėmimo, teisingumo ir taikos patirtį. Visa tai būtina norint „akmeninę širdį“ paversti „jautria širdimi“ (Ez 36, 26), gyvenimą žemėje padaryti „dievišką“ ir labiau vertą žmogaus. Visa tai yra žmogaus, nes žmogus yra savo egzistencijos subjektas, ir kartu Dievo, nes Dievas yra pradžioje ir pabaigoje visko, kas vertinga ir išganinga: „Ar gyvenimas, ar mirtis, ar dabartis, ar ateitis, – viskas jūsų, bet jūs patys – Kristaus, o Kristus – Dievo“ (1 Kor 3, 22–23). Krikščionis karštai trokšta, kad visa žmonių šeima šauktųsi Dievo, „mūsų Tėvo“. Kartu su viengimiu Sūnumi visi žmonės gali išmokti melstis Tėvui ir Jėzaus išmokytais žodžiais prašyti, kad duotų jėgų šlovinti jį gyvenimu pagal jo valią, kad pakaktų kasdienės duonos, kad būtų supratingi bei atlaidūs savo kaltininkams, kad nebūtų pernelyg gundomi ir būtų išgelbėti nuo pikto (plg. Mt 6, 9–13).

Baigiantis Pauliaus metams, tokį troškimą norėčiau išreikšti apaštalo žodžiais iš Laiško romiečiams: „Meilė tebūna be veidmainystės. Bodėkitės pikto, laikykitės gero. Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile, lenktyniaukite tarpusavio pagarba“ (Rom 12, 9–10). Mergelė Marija, popiežiaus Pauliaus VI paskelbta Mater Ecclesiae ir krikščionių tautos gerbiama kaip Speculum iustitiae bei Regina pacis, tesaugo mus ir, danguje užtardama, teišprašo jėgų, vilties ir džiaugsmo, kurių mums reikia, kad ir toliau dosniai atsiduotume pareigai įgyvendinti „viso žmogaus ir visų žmonių vystymąsi“[159].

Roma, prie šventojo Petro, 2009-ųjų, penktųjų mano pontifikato metų, birželio 29-oji, Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmė

BENEDICTUS PP. XVI

Nuorodos

(1) Plg. Paulius VI. Enciklika Populorum progressio (1967 03 26), 22: AAS 59 (1967), 268; Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 69.
(2) Kreipimasis Vystymosi dienos proga (1968 08 23): AAS 60 (1968), 626–627.
(3) Plg. Jonas Paulius II. Žinia 2002 metų Pasaulinės taikos dienos proga: AAS 94 (2002), 132–140.
(4) Plg. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 26.
(5) Plg. Jonas XXIII. Enciklika Pacem in terris (1963 04 11): AAS 55 (1963), 268–270.
(6) Plg. ten pat, 16: op. cit., 265.
(7) Plg. ten pat, 82: op. cit., 297.
(8) Ten pat, 42: op. cit., 278.
(9) Ten pat, 20: op. cit., 267.
(10) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 36; Paulius VI. Apaštališkasis laiškas Octogesima adveniens (1971 05 14), 4: AAS 63 (1971), 403–404; Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus (1991 05 01), 43: AAS 83 (1991), 847.
(11) Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 13: op. cit., 263–264.
(12) Plg. Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba. Bažnyčios socialinio mokymo santrauka, 76.
(13) Plg. Benediktas XVI. Kreipimasis pradedant Lotynų Amerikos ir Karibų jūros regiono vyskupų konferencijų 5-ąją generalinę konferenciją (2007 05 13): Insegnamenti III, 1 (2007), 854–870.
(14) Plg. 3–5: op. cit., 258–260.
(15) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis (1987 12 30), 6–7: AAS 80 (1988), 517–519.
(16) Plg. Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 14: op. cit., 264.
(17) Benediktas XVI. Enciklika Deus caritas est (2005 12 25), 18: AAS 98 (2006), 232.
(18) Ten pat, 6: op. cit., 222.
(19) Plg. Benediktas XVI. Kreipimasis į Romos kuriją per Kalėdų priėmimą (2005 12 22): Insegnamenti I (2005), 1023–1032.
(20) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis, 3: op. cit., 515.
(21) Plg. ten pat, 1: op. cit., 513–514.
(22) Plg. ten pat, 3: op. cit., 515.
(23) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Laborem exercens (1981 09 14), 3: AAS 73 (1981), 583–584.
(24) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 3: op. cit., 794–796.
(25) Plg. Enciklika Populorum progressio, 3: op. cit., 258.
(26) Plg. ten pat, 34: op. cit., 274.
(27) Plg. 8–9: AAS 60 (1968), 485–487; Benediktas XVI. Kreipimasis į Popiežiškojo Laterano universiteto tarptautinio kongreso enciklikos Humane vitae keturiasdešimtmečio proga dalyvius (2008 05 10): Insegnamenti IV, 1 (2008), 753–756.
(28) Plg. Enciklika Evangelium vitae (1995 03 25), 93: AAS 87 (1995), 507–508.
(29) Ten pat, 101: op. cit., 516–518.
(30) 29: AAS 68 (1976), 25.
(31) Ten pat, 31: op. cit., 26.
(32) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 5, 54: op. cit., 799, 859–860.
(33) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis, 41: op. cit., 570–572.
(34) 15: op. cit., 491.
(35) Plg. ten pat, 2: op. cit., 258; Leonas XIII. Enciklika Rerum novarum (1981 05 15): Leonis XIII P. M. Acta, XI, Romae 1892, 97–144; Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis, 8: op. cit., 519–520; Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 5: op. cit., 799.
(36) Plg. Enciklika Populorum progressio, 2, 13: op. cit., 258, 263–264.
(37) Ten pat, 42: op. cit., 278.
(38) Ten pat, 11: op. cit., 262; Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 25: op. cit., 822–824.
(39) Enciklika Populorum progressio, 15: op. cit., 265.
(40) Ten pat, 3: op. cit., 258.
(41) Ten pat, 6: op. cit., 260.
(42) Ten pat, 14: op. cit., 264.
(43) Ten pat; plg. Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 53–62: op. cit., 859–867; Jonas Paulius II. Enciklika Redemptor hominis (1979 03 04), 13–14: AAS 71 (1979), 282–286.
(44) Plg. Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 12: op. cit., 262–263.
(45) Vatikano II Surinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 22.
(46) Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 13: op. cit., 263–264.
(47) Plg. Benediktas XVI. Kreipimasis į Bažnyčios Italijoje 4-ojo nacionalinio kongreso dalyvius (2006 10 19): Insegnamenti II, 2 (2006), 465–477.
(48) Plg. Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 16: op. cit., 265.
(49) Ten pat.
(50) Benediktas XVI. Kreipimasis į jaunuolius Barangaroo mole (Sidnėjus, 2008 07 17): L’Osservatore Romano, 2008 m. liepos 18 d., p. 8.
(51) Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 20: op. cit., 267.
(52) Ten pat, 66: op. cit., 289–290.
(53) Ten pat, 21: op. cit., 267–268.
(54) 3, 29, 32: op. cit., 258, 272, 273.
(55) Plg. Enciklika Sollicitudo rei socialis, 28: op. cit., 548–550.
(56) Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 9: op. cit., 261–262.
(57) Plg. Enciklika Sollicitudo rei socialis, 20: op. cit., 536–537.
(58) Plg. Centesimus annus, 22–29: op. cit., 819–830.
(59) Plg. 23, 33: op. cit., 268–269, 273–274.
(60) Plg. op. cit., 135.
(61) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 63.
(62) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 24: op. cit., 821–822.
(63) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Veritatis splendor (1993 08 06), 33, 46, 51: AAS 85 (1993), 1160, 1169–1171, 1174–1175; Jonas Paulius II. Kreipimasis į Jungtinių Tautų generalinę asamblėją JTO įsteigimo 50-ųjų metinių proga (1995 10 05), 3: Insegnamenti XVIII, 2 (1995), 732–733.
(64) Plg. Enciklika Populorum progressio, 47: op. cit., 280–281; Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis, 42: op. cit., 572–574.
(65) Plg. Benediktas XVI. Žinia 2007 m. Pasaulinės mitybos dienos proga: AAS 99 (2007), 933–935.
(66) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Evangelium vitae, 18, 59, 63, 64: op. cit., 419–421, 467–468, 472–475.
(67) Plg. Benediktas XVI. Žinia 2007 m. Pasaulinės taikos dienos proga, 5: Insegnamenti II, 2 (2006), 778.
(68) Plg. Jonas Paulius II. Žinia 2002 m. Pasaulinės taikos dienos proga, 4–7, 12–15: AAS 94 (2002), 134–136, 138–140; Jonas Paulius II. Žinia 2004 m. Pasaulinės taikos dienos proga, 8: AAS 96 (2004), 119; Jonas Paulius II. Žinia 2005 m. Pasaulinės taikos dienos proga, 4: AAS 97 (2005), 177–178; Benediktas XVI. Žinia 2006 m. Pasaulinės taikos dienos proga, 9–10: AAS 98 (2006), 60–61; Benediktas XVI. Žinia 2007 m. Pasaulinės taikos dienos proga, 5, 14: op. cit., 778, 782–783.
(69) Plg. Jonas Paulius II. Žinia 2002 m. Pasaulinės taikos dienos proga, 6: op. cit., 135; Benediktas XVI. Žinia 2006 m. Pasaulinės taikos dienos proga, 9–10: op. cit., 60–61.
(70) Plg. Benediktas XVI. Homilija per šv. Mišias Regensburgo Islinger Feld (2006 09 12): Insegnamenti II, 2 (2006), 252–256.
(71) Plg. Benediktas XVI. Enciklika Deus caritas est, 1: op. cit., 217–218.
(72) Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis, 19: op. cit., 266–267.
(73) Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 19: op. cit., 266–267.
(74) Ten pat, 39: op. cit., 276–277.
(75) Ten pat, 75: op. cit., 293–294.
(76) Plg. Benediktas XVI. Enciklika Deus caritas est, 28: op. cit., 238–240.
(77) Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 59: op. cit., 864.
(78) Plg. Enciklika Populorum progressio, 40, 85: op. cit., 277, 298–299.
(79) Ten pat, 13: op. cit., 263–264.
(80) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Fides et ratio (1998 09 14), 85: AAS 91 (1999), 72–73.
(81) Plg. ten pat, 83: op. cit., 70–71.
(82) Benediktas XVI. Paskaita Regensburgo universitete (2006 09 12): Insegnamenti II, 2 (2006), 265.
(83) Plg. Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 33: op. cit., 273–274.
(84) Jonas Paulius II. Žinia 2000 m. Pasaulinės taikos dienos proga, 15: AAS 92 (2000), 366.
(85) Katalikų Bažnyčios katekizmas, 407; plg. Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 25: op. cit., 822–824.
(86) Plg. 17: AAS 99 (2007), 1000.
(87) Plg. ten pat, 23: op. cit., 1004–1005.
(88) Šv. Augustinas šį mokymą išsamiai aptaria dialoge apie laisvą valią (De libero arbitrio, II, 3, 8 ir t.). Jis kalba apie „vidinį jausmą“, glūdintį žmogaus sieloje. Šį jausmą sudaro aktas, atliekamas anapus normalių proto funkcijų, nereflektuotas ir tartum instinktyvus aktas, kuriuo protas, suvokdamas savo praeinamumą ir klystamumą, priima egzistuojant kažką, kas yra amžina, visiškai teisinga ir tikra. Šv. Augustinas šią vidinę tiesą kartais vadina Dievu (Išpažinimai, X, 24, 35; XII, 25, 35; De libero arbitrio, II, 3, 8), dažniau Kristumi (De magistro, 11, 38; Išpažinimai, VII, 18, 24; XI, 2, 4).
(89) Benediktas XVI. Enciklika Deus caritas est, 3: op.cit., 219.
(90) Plg. 49: op. cit., 281.
(91) Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 28: op. cit., 827–828.
(92) Plg. 35: op. cit., 836–838.
(93) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis, 38: op. cit., 565–566.
(94) 44: op. cit., 279.
(95) Plg. ten pat, 24: op. cit., 269.
(96) Plg. Enciklika Centesimus annus, 36: op. cit., 838–840.
(97) Plg. Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 24: op. cit., 269.
(98) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 32: op. cit., 832–833; Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 25: op. cit., 269–270.
(99) Jonas Paulius II. Enciklika Laborem exercens, 24: op. cit., 637–638.
(100) Ten pat, 15: op. cit., 616–618.
(101) Enciklika Populorum progressio, 27: op. cit., 271.
(102) Plg. Tikėjimo mokymo kongregacija. Instrukcija dėl krikščioniškosios laisvės ir išlaisvinimo Libertatis conscientia (1986 03 22), 74: AAS 79 (1987), 587.
(103) Plg. Jonas Paulius II. Interviu katalikų dienraščiui La Croix (1997 08 20).
(104) Jonas Paulius II. Kreipimasis į Popiežiškąją socialinių mokslų akademiją (2001 04 27): Insegnamenti, XXIV, 1 (2001), 800.
(105) Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 17: op. cit., 265–266.
(106) Plg. Jonas Paulius II. Žinia 2003 m. Pasaulinės taikos dienos proga, 5: AAS 95 (2003), 343.
(107) Plg. ten pat.
(108) Plg. Benediktas XVI. Žinia 2007 m. Pasaulinės taikos dienos proga, 13: op. cit., 781–782.
(109) Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 65: op. cit., 289.
(110) Ten pat, 36–37: op. cit., 275–276.
(111) Plg. ten pat, 37: op. cit., 275–276.
(112) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl pasauliečių apaštalavimo Apostolicam actuositatem, 11.
(113) Plg. Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 14: op. cit., 264; Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 32: op. cit., 832–833.
(114) Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 77: op. cit., 295.
(115) Jonas Paulius II. Žinia 1990 m. Pasaulinės taikos dienos proga, 6: AAS 82 (1990), 150.
(116) Heraklitas Efezietis (apie 535–475 pr. Kr.). Fragmentas 22B124, in: H. Diehls – W. Kranz. Die Fragmente der Vorsokratiker. Weidmann, Berlin 19526.
(117) Plg Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba. Bažnyčios socialinio mokymo santrauka, 451–487.
(118) Plg. Jonas Paulius II. Žinia 1990 m. Pasaulinės taikos dienos proga, 10: op. cit., 152–153.
(119) Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 65: op. cit., 289.
(120) Benediktas XVI. Žinia 2008 m. Pasaulinės taikos dienos proga, 7: AAS 100 (2008), 41.
(121) Plg. Benediktas XVI. Kreipimasis į JT generalinės asamblėjos narius (2008 05 18): Insegnamenti, IV, 1 (2008), 618–626.
(122) Plg. Jonas Paulius II. Žinia 1990 m. Pasaulinės taikos dienos proga, 13: op. cit., 154–155.
(123) Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 36: op. cit., 838–840.
(124) Ten pat, 38: op. cit., 840–841; Benediktas XVI. Žinia 2007 m. Pasaulinės taikos dienos proga, 8: op. cit., 779.
(125) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 41: op. cit., 843–845.
(126) Plg. ten pat.
(127) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Evangelium vitae, 20: op. cit., 422–424.
(128) Enciklika Populorum progressio, 85: op. cit., 298–299.
(129) Plg. Jonas Paulius II. Žinia 1998 m. Pasaulinės taikos dienos proga, 3: AAS 90 (1998), 150; Kreipimasis į Centesimus annus fondo narius (1998 05 09), 2: Insegnamenti XXI, 1 (1998), 873–874; Kreipimasis per susitikimą su valdžios atstovais ir diplomatiniu korpusu Wiener Hofburg (1998 06 20), 8: Insegnamenti XXI, 1 (1998), 1435–1436; Žinia katalikiškojo Sacro Cuore universiteto rektoriui kasmetinės universitetinės dienos proga (2000 05 05), 6: Insegnamenti XXIII, 1 (2000), 759–760.
(130) Pasak Tomo Akviniečio: ratio partis contrariatur rationi personae, in: III Sent. d. 5, 3, 2; taip pat: Homo non ordinatur ad communitatem politicam secundum se totum er secundum omnia sua, in: Summa theologiae, I–II, q. 21, a. 4, ad 3.
(131) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 1.
(132) Plg. Jonas Paulius II. Kreipimasis į Popiežiškosios teologijos akademijos ir Popiežiškosios šventojo Tomo Akviniečio akademijos viešojo posėdžio dalyvius (2001 11 08), 3: Insegnamenti XXIV, 2 (2001), 676–677.
(133) Plg. Tikėjimo mokymo kongregacija. Deklaracija dėl Jėzaus Kristaus ir Bažnyčios vienatinumo ir jų išganomojo veikimo visuotinumo Dominus Jesus (2000 08 06), 22: AAS 92 (2000), 763–764; Doktrininė nota dėl katalikų veiklos ir elgesio politiniame gyvenime (2002 11 24), 8: AAS 96 (2004), 369–370.
(134) Plg. Benediktas XVI. Enciklika Spe salvi, 31: op. cit., 1010; Kreipimasis į Bažnyčios Italijoje IV nacionalinio kongreso dalyvius (2006 10 19): op. cit., 471.
(135) Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 5: op. cit., 798–800; plg. Benediktas XVI. Kreipimasis į Bažnyčios Italijoje IV nacionalinio kongreso dalyvius (2006 10 19): op. cit., 471.
(136) 12.
(137) Plg. Pijus XI. Enciklika Quadragesimo anno (1931 05 15): AAS 23 (1931), 203; Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 48: op. cit., 852–854; Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1883.
(138) Plg. Jonas XXIII. Enciklika Pacem in terris: op. cit., 274.
(139) Plg. Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 10, 41: op. cit., 262, 277–278.
(140) Plg. Benediktas XVI. Kreipimasis į Tarptautinę teologijos komisiją (2007 10 05): Insegnamenti III, 2 (2007), 418–421; Kreipimasis į Popiežiškojo Laterano universiteto surengto tarptautinio kongreso apie „prigimtinį moralės įstatymą“ dalyvius (2007 02 12): Insegnamenti III, 1 (2007), 209–212.
(141) Plg. Benediktas XVI. Kreipimasis į Tailando vyskupų konferencijos vyskupus per vizitą ad limina (2008 05 16): Insegnamenti IV, 1 (2008), 798–801.
(142) Plg. Popiežiškoji migrantų ir keleivių sielovados taryba. Instrukcija Erga migrantes caritas Christi (2004 05 03): AAS 96 (2004), 762–822.
(143) Jonas Paulius II. Enciklika Laborem exercens, 8: op. cit., 594–598.
(144) Kreipimasis Eucharistijos šventimo pabaigoje Darbininkų jubiliejaus proga (2000 05 01): Insegnamenti XXIII, 1 (2000), 720.
(145) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 36: op. cit., 838–840.
(146) Plg. Benediktas XVI. Kreipimasis į JT generalinės asamblėjos narius (2008 04 18): op. cit., 618–626.
(147) Plg. Jonas XXIII. Enciklika Pacem in terris: op. cit., 293; Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba. Bažnyčios socialinio mokymo santrauka, 441.
(148) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 82.
(149) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis, 43: op. cit., 574–575.
(150) Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 41: op. cit., 277–278; plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 57.
(151) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Laborem exercens, 5: op. cit., 586–589.
(152) Plg. Paulius VI. Apaštališkasis laiškas Octogesima adveniens, 29: op. cit., 420.
(153) Plg. Benediktas XVI. Kreipimasis į Bažnyčios Italijoje IV nacionalinio kongreso dalyvius (2006 10 19): op. cit., 465–477; Homilija per šv. Mišias Regensburgo Islinger Feld (2006 09 12): op. cit., 252–256.
(154) Plg. Tikėjimo mokymo kongregacija. Instrukcija dėl kai kurių bioetikos klausimų Dignitas personae (2008 09 08): AAS 100 (2008), 858–887.
(155) Plg. Enciklika Populorum progressio, 3: op. cit., 258.
(156) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 14.
(157) Plg. 42: op. cit., 278.
(158) Plg. Benediktas XVI. Enciklika Spe salvi, 35: op. cit., 1013–1014.
(159) Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 42: op. cit., 278.