Gegužės „Artumos“ tema – žiniasklaida ir jos misija, o numerio viršelyje – Švenčiausiosios Trejybės atvaizdas. Ką bendro turi Trejybė ir žiniasklaida? Nepatikėsite: Bažnyčia, kalbėdama apie žiniasklaidą, pirmiausia rodo į Švč. Trejybę. „Krikščioniškojo tikėjimo požiūriu žmonių vienybės ir bendrystės – bet kurio komunikavimo pagrindinio tikslo – pirmapradė versmė ir tartum pirmavaizdis yra amžinosios bendrystės Dieve tarp Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios aukščiausiasis slėpinys“, – skelbiama žiniasklaidai aptarti skirtoje instrukcijoje Communio et progressio.

Šiame kontekste ypatingos svarbos – dr. Irenos Vaišvilaitės tekstas, pristatantis Vatikano II Susirinkimo dekretą dėl visuomenės komunikavimo priemonių Inter mirifica, kuriame Bažnyčia pirmąkart – per visą savo istoriją – taip aiškiai išreiškė savo poziciją socialinės komunikacijos klausimu: „Teisė į efektyvią ir pilną informaciją yra ne teisė žinoti bet ką, o teisė būti iki galo informuotam dėl bendrojo gėrio.“ „Ypatinga moralinė pareiga teisingai panaudoti visuomenės komunikavimo priemones tenka žurnalistams, rašytojams, aktoriams, scenaristams, režisieriams, programų kūrėjams, platintojams, prodiuseriams, pardavėjams, kritikams“, – skelbiama dekrete; o kritika tenka amoralaus turinio palaikytojams, kuriantiems įspūdį, jog „amoralumas gali būti meniškai ar intelektualiai vertingas“.

Apie bendravimo su žurnalistais ypatumus rašo psichologė Zita Vasiliauskaitė; ji išsamiai aptaria stambaus kapitalo palaikomą žiniasklaidos mechanizmą, kuriame jaunas žurnalistas tampa neva atitinkančių esamą auditorijos paklausą, „karštų“, iš konteksto ištrauktų teiginių pagrindu kuriamų žinių „generatoriumi“. Todėl ypač svarbu, kad krikščionys į menkavertės, vienos dienos aktualumo naujienų vartojimą bei tokios „informacijos“ kūrimą žiūrėtų brandžiai ir atsakingai. „Krikščioniškoji žiniasklaida iš prigimties turi būti ugdomoji“, – įsitikinęs Petras Kimbrys, katalikiško kultūros žurnalo „Naujasis Židinys“ steigėjas ir ilgametis redaktorius. „Mes – Kristaus mokiniai, taigi katalikas yra amžinas mokinys“ – ir todėl paties Kristaus rodytu pavyzdžiu turime eiti ir skelbti Gerąją Naujieną, – Naujieną, kuri yra ne tiek apie nukryžiavimą, kiek apie Prisikėlimą.

Krikščionims pavesta nešti „žinią apie dieviškai išaukštintą asmens vertę, žmogiškojo pašaukimo šventumą, o šios žinios šaltinis – tai Švenčiausiosios Trejybės apreikštos tikrovės grožis, išminties ir meilės bendrystė“, – apibendrina Kęstutis K. Brilius MIC.

Antanas Gailius subtiliai rašo apie antrąjį Dievo įsakymą ir neatsakingas, o kartais net ir sąmoningai klastingas intencijas Dievo vardą vartoti pagal poreikį, bet kur ir bet kada, taip Dievą paverčiant sau naudingu įrankiu. „Tam, apie ką galiu kalbėti, aš turiu valdžią. Draudimas tarti Dievo vardą saugo Dievo laisvę. Dievui aš valdžios neturiu“, – prof. Hermanną Kurzke cituoja Gailius. Atsisakyti minties, kad „temą apie Trejybę galima išsemti taip, kad nebeliktų jokios paslapties“, siūlo ir Vytautė Maciukaitė: atsakyti į klausimą, kaip konkrečiai veikia ir atrodo Švenčiausioji Trejybė, – tai pretenzingas noras, prilygstantis „mėginimui šaukštu išsemti vandenyną“. Viską suprasti ir turėti savo valioje skirta tik Dievui, primena Danielius Dikevičius.

Antanas Saulaitis SJ pasakoja apie žmogaus komunikaciją su Dievu, kuriai sunku prisiruošti („Lengviau palikti visagalį Dievą ant ar už debesų, ilgai atidėlioti tą popietinį ar tamsios nakties pokalbį“), ir negaili patarimų, kaip susikaupti maldai.
Jolanta Ramonienė informuoja apie vis naujus veikimo pavidalus įgyjantį siekį įteisinti „socialinę lytį“. Ko imsimės ir kaip atsilaikysime prieš šį spaudimą? Naujų iššūkių pateikia skaitytojų tikėjimo abejonėms ir diskusijoms skirta skiltis.

Motinos dienos proga Dalė Gudžinskienė pasakoja ypatingą vienos šeimos – dviejų vaikų našlaičių ir jų trijų Motinų – istoriją... Inesa Vaitkūnaitė liudija savo vaikų gimimo istoriją; ji, gimdžiusi brandžiame amžiuje ir pasirinkusi maldą bei krikščionišką viltį, šiandien pati skaitytojams dovanoja viltį: visi jos kūdikiai gimė sveiki. Apie rengimąsi šeimai, patirtus skaisčios draugystės iššūkius ir aplinkos spaudimą pasakoja Kauno arkivyskupijos Šeimos centro savanoriai Sandra ir Ignas Žilinskai, drauge tarnaujantys jaunuoliams skirtoje programoje „Pažink save“.

Gegužės mėnuo ir ypač pirmas jo sekmadienis – Dievo Gimdytojos Mergelės Marijos ir mūsų žemiškų motinų laikas, kai sveikiname, prisimename, meldžiamės už gyvybės davėjas ir puoselėtojas Mamas, gyvas ir mirusias.

Rūta Lazauskaitė