Katalikų Bažnyčia Lietuvoje po totalitarizmo
Katalikiško gyvenimo pakopos
Pirmuosius visuomenės laisvėjimo metus Lietuvos tikintieji išgyveno kaip nesibaigiančias šv. Velykas. Sąžinės laisvės triumfą katalikai pažymėjo pakelėse, sodybose, atmintinose vietose per porą metų išaugusiais keliolika tūkstančių kryžių. Dvasininkai dalyvavo, kalbėjo, meldėsi šimtatūkstantiniuose mitinguose Nepriklausomybei paremti, visas svarbesnes tautines šventes imta pažymėti iškilmingomis pamaldomis. Prie gražintos Vilniaus arkikatedros durų ankstyvą 1988 10 23 daugiau kaip šimto kunigų koncelebruotas šv. Mišias pirmą sykį transliavo TV. Ypač simboliška buvo, kai maldos vieta 1990 m. vėl tapo Šv. Kazimiero, Lietuvos globėjo bažnyčia, kurioje sovietmečiu veikė Ateizmo muziejus. 1990 06 14 kardinolas Vincentas Sladkevičius ir valstybės vadovas Vytautas Landsbergis pasirašė Lietuvos paaukojimo Švč. Jėzaus Širdžiai aktą, o 1991 09 08 Lietuvos paaukojimo Nekalčiausiosios Mergelės Marijos Širdžiai aktą, kurie vėlesniais metais buvo atnaujinti.
Praėjus atgimimo euforijai, teko mokytis nuolatinio krikščioniško
veikimo, kantraus evangelizacinio bei socialinio darbo. 1993 m.
rugsėjį Jono
Pauliaus II apaštališkoji kelionė į Baltijos kraštus Lietuvos
katalikams tapo posūkiu į ištvermingą laisvės kasdienybės išgyvenimą.
Žengimą per ryškius laisvėjimo slenksčius pakeitė ramaus augimo
pojūtis. Imtos rengti atsinaujinimo, vyskupijų, jaunimo dienos,
mažų grupelių piligrimystės, dvasinio susikaupimo vakarai ir stovyklos,
pasirodė pirmieji naujųjų katalikiškų religinių judėjimų veiklos
pėdsakai, bendruomenėse populiarėjo Susitaikinimo pamaldos. Naujos
brandos pakopos artėjimas tapo akivaizdus ėmus rengtis Didžiajam
krikščionybės jubiliejui. Į šeimų lankymo akciją 1999 m. įsijungė
per 7 tūkstančius savanorių. Dar daugiau aktyviai prisidėjusių sutraukė
2000 vasarą vykę Lietuvos
II Eucharistinis kongresas bei jubiliejinės Lietuvos jaunimo
dienos. Šie didžiuliai renginiai buvo suvokti ir sutikti kaip nacionalinės
reikšmės įvykiai.
|
|
|