Kalbant apie krikščionybės vaidmenį akademinėje kultūroje, būtina kalbėti ir apie teologijos vaidmenį bei padėtį minėtoje aplinkoje. Universitetas yra ta specifinė laisva ir atvira vieta, kur išmokstama gyventi ir būti žmogumi. Dar daugiau - universitetas yra tiesos ieškojimo ir suradimo vieta, tiesos patikrinimo ir perteikimo kitiems vieta. Visapusiška ir pilnavertė asmenybė autentiškai bręsta ir vystosi, esant atvirai tiek vertikaliai - į Dievą, tiek horizontaliai – kitam žmogui. Atvirumas, pagarba ir meilė Dievui pasireiškia atvirumu, pagarba ir meile žmogui. Popiežius Jonas Paulius II enciklikoje Fides et Ratio rašo, kad nėra šiandien visuomenėje svarbesnio dalyko kaip atskleisti žmogui jo galimybes pažinti tiesą ir siekti galutinio egzistencijos tikslo (Fides et Ratio, 102). Jau 1945 metais mokslininkas A. N. Vaithedas savo knygoje Mokslas ir modernus pasaulis rašė, kad jei įsigilintume į tai, ką reiškia religija žmonijai ir į tai, ką reiškia mokslas, nebūtų perdėta tvirtinti, kad ateities istorija priklausys nuo mūsų kartos nuostatos šių dviejų plotmių atžvilgiu (Whitehead, A. N. Process and reality. An Essay in Cosmology, Milano, 1965, p. 208). Ir visiškai kitokiame kontekste rusų mastytojas P. Florenskis 1937 metais sušaudytas Solovkų salose, tvirtino, kad abi šios sritys žmogui yra vertingos, būtinos ir šventos. Reikia tad ieškoti naujo bendrumo tarp minėtų sričių, nes teisingas santykis tarp jų yra bet kokios žmogaus veiklos postulatas, norint žemėje realizuoti Gėrį. (Florenskij, P., Ob ponimanije mira, Vesy 1904, nr. 9, p. 34). Teologija, savo pagrindą turinti Apreiškime - Dievo Žodyje, nes pats Dievas prakalbo žmogaus kalba Jėzuje Kristuje, yra siejama su žmogaus galutinės tiesos ir prasmės ieškojimu.

Jeigu šiandien universitetuose kalbant apie tiesą, ypač humanitariniuose ir pedagogikos moksluose, nebus kalbama apie Dievą ir apie žmogų; apie malonę ir nuodėmę; apie mirtį ir amžiną gyvenimą, daugelis svarstymų ir tyrinėjimų apie žmogų ir pasaulį liks neaiškūs ir netarnaus autentiškai tiesai, nes meilė ir akademinis tarnavimas žmogui negali nesiremti meile tiesai apie žmogų. Tiesos pažinimas ir meilė tiesai yra tampriai tarpusavyje susiję. Protas atsiskyręs nuo tikėjimo tampa nekompetentingas nuspręsti apie egzistencinius žmogaus gėrio ir blogio klausimus: absoliutus atsiribojimas nuo transcendencijos nuvertina ir nuskurdina būtį.

Švietėjiškoje epochoje buvo bandyta išstumti teologiją kaip mokslą iš universitetų, nors ši disciplina ilgus šimtmečius buvo Europos universitetų pagrindinė, vadinama regina scientiarum. Šiandien pasaulyje, žlugus totalitaristiniams režimams, teologija ir religijos mokslai vėl dėstomi valstybiniuose universitetuose. Akademinėje kultūroje jau nebėra priešpastatomi tikėjimas ir protas, teologija ir tikslieji (eksperimentiniai) mokslai. Toks tvirtinimas nebūtų pilnas nepastebėjus fakto, kad ir pati teologija tapo sudėtingu mokslu, išgyvenančiu vidinius prieštaravimus tarp laisvo bei subjektyvaus tyrinėjimo ir doktrinalinio Bažnyčios mokymo, tarp sistematinių – teorinių apmąstymų ir pastoracinio pritaikymo.

Šventasis Tėvas Jonas Paulius II rašo, kad „universitetas, kaip tyrinėjimo ir ugdymo vieta, savo prigimtimi yra pašauktas visapusiškai gilintis į žmogaus paslaptį“ (plg. Caro, J., Universita ex corde Ecclesiae, Nuntium, 1997, p. 183). Šiandien mokslo pasaulyje neabejojama, kad paslapties dimensija sudaro žmogaus ir pasaulio realybės dalį. Specifinis teologijos uždavinys yra vis labiau pažinti Dievo, pasaulio ir žmogaus paslaptį Apreiškimo šviesoje (sub ratione Dei) ir ją perteikti šiuolaikiška kalba mūsų laikmečiui. Būtent dėl tyrinėjimo objekto specifiškumo ir pašaukimo tarnauti amžinajai tiesai gimsta savitas teologijos identitetas universitetinėje kultūroje. Žmogaus protas yra pajėgus suvokti realybę savo vientisume, sujungiant atskiras tiesas su tikrove (Wirklichkeit). Pilna tiesa pasiekiama tada, kada atskiros pažinimo sritys, su savais epistemologiniais ieškojimo metodais, sujungiamos į bendrą struktūrą. Tai nereiškia kitų mokslų savito identiteto sumenkinimo, bet priešingai - padeda atskleisti interdisciplinarinę tiesą, kas ypač aktualu tuose moksluose, kurie vis labiau tampa siaurai specializuotais.

Realybė ir tiesa nėra vien tik empirinė, bet ir metafizinė. Teologija, sąlytyje su kitais mokslais, turi išskirtinę vietą, nes turi savitą ryšį su visos realybės ontologiniu pagrindu, kurį įvardija Dievu, galutinai ir visiems laikams apsireiškusiu Jėzuje Kristuje. Jeigu šiandien akademinėse bendruomenėse galima kalbėti apie tiesą daugiskaitoje, būdingą atskiroms disciplinoms, taip pat galima kalbėti ir apie tiesą vienaskaitoje. Enciklika Fides et Ratio pastebi, jog žmogus turi teisę pažinti ne fragmentus bet visumą. (Fides et Ratio,  85). Tą visumą ir stengiasi perteikti teologija, suteikdama realybei prasmę, bei kartu su kitais mokslais suteikia pasaulio ir žmogaus pažinimui integralumo, atskleidžia ne tik realybės fenomeną (graikiškai phainomenon), bet ir noumeną (graikiškai nooumenon). Rusų mąstytojai V. Solovjovas, P. Florenskis ir S. Bulgakovas manė, kad tiesa savo prigimtimi yra antinomiška. Tiesa nepasiekiama vien tik racionalaus ir loginio mąstymo dėka, nes du gnoseologiniai keliai (intuicija ir įrodymas) vieni patys nepasiekia aiškumo (certitudo). Todėl, pasak autorių, būtina keisti tyrinėjimo perspektyvą: pereiti nuo racionalaus dogmatizmo prie tiesos ontologinio pagrindo Dievuje. „Trans-loginis“ ir „trans-racionalus“ mąstymo modelis įgalina mąstyti tikrovę sub specie aeternitatis, o tokios tikrovės pagrindas būtent ir yra Dievas (plg. Florenskij, P., La colonna e il fondamento della verita, Rusconi, 1998, p. 195).

Dar daugiau, teologija turi atspindėti ir Bažnyčios mokymą - Magisteriumą bei dalyvauti pačios Bažnyčios misijoje skelbiant Evangeliją. Bažnyčios skelbiamas tikėjimas yra fides quaerens intellectum, jis turi prasiskverbti į žmogaus protą ir širdį, būti apmąstytas, kad būtų įgyvendinamas. Todėl bažnytinis buvimas negali apsiriboti vien kultūrinėmis bei mokslinėmis iniciatyvomis. Jis turi teikti veiksmingą susitikimo su Kristumi galimybę.

Neretai akademinėje bendruomenėje vyrauja įsitikinimas, kad teologija kaip scientia fidei, o kartu ir filosofija, negali būti tokio pat lygio mokslas, kaip pavyzdžiui tikslieji-eksperimentiniai mokslai. Juose tiesa surandama ir suvokiama tik tada, kada įmanoma eksperimentiškai ją patikrinti ir nustatyti ryšį tarp priežasties ir efekto. Taigi, mokslai, kurie „nepaklūsta“ tokiai metodikai (teologija, metafizika, etika ir kt.), nepriklausytų racionalios tiesos ieškotojų kategorijai ir to pasėkoje būtų neprasmingi. Tačiau toks griežtas mokslo suvokimas nėra pajėgus paaiškinti visos pasaulio realybės. Kaip jau minėjome ankščiau, tikrovė ir tiesa nėra vien materiali, bet ir dvasinė, nėra vien empirinė, bet ir metafizinė ir dar daugiau, realybė visados turi ir paslapties dimensiją. Kalbant apie teologijos kaip mokslo sąlyti su kitais mokslais būtina pabrėžti, kad abi sritys turi turėti bendrą epistemologinį statusą. Mokslinis pažinimas turi prasidėti nuo visapusiškos kasdieninės tikrovės patirties. Pradedant nuo patyrimo, kiekvienas mokslas nusistato sau objektą, tyrinėjimų ribas ir metodą tiesos pažinimui pasiekti. Po to suformuluojama problema, jos sprendimo hipotezė ir kontroliuojamas hipotezės galiojimas stebint pakankamą kiekį bandymų atvejų. Į tokius mokslo rėmus telpa ir teologija, nes domisi ir siekia pažinti visą realybę, turinčią ryšį su Dievu. Siaurąja prasme teologijos santykis su tiksliaisiais mokslais būtų asimetriškas, nes pirmoji domisi ir tiksliųjų mokslų pasiekimais, ko negalima pasakyti priešingai. Tačiau plačiąja prasme šiandien abipusis santykis tarp teologijos ir kitų mokslų intensyvėja. Kaip pavyzdį užtektų paminėti ekologijos keliamas žmonijos ir pasaulio išgyvenimo problemas ir teologijos tvirtinimus apie pasaulio pabaigą. Bendrų teisingų išvadų bus pasiekiama tik sugretinus abiejų sričių rezultatus ir įsiklausius į atskirus jų tvirtinimus. Taigi pilna tiesa pasiekiama bendradarbiaujant atskiriems mokslams.

Prieš apibudindami teologijos epistemologinį statusą verta prisiminti, kad mokslinę teologinės tiesos sampratą įtakojo dvi srovės, vadinamos metafizinėmis; platonizmas, plėtotas šv. Augustino, ir aristotelizmas, plėtotas šv. Tomo Akviniečio. Pirmasis tiesą tapatino su pačiu Dievu. Tikra yra visa tai, kas atitinka Dievą, ontologinį kūrinijos pagrindą. „Nieko labiau už tiesą netrokšta žmogaus siela“ - tvirtina mastytojas (Šv. Augustinas, Tractatus in Joann, Roma, 1972, XXVI, 5). „Sukūrei mus Viešpatie dėl savęs ir nenurims mūsų siela, kolei nenurims Tavyje“ (Šv. Augustinas, Confessioni, Roma, 1984, V, 1). Augustinas sieja tiesos ieškojimą ir su laime - „laimė yra džiaugtis tiesa“. Šv. Tomas Akvinietis tiesą apibudina kaip adequatio rei ad intellectus, tai yra, tiesą analizuoja loginiu pagrindu: teiginiai yra teisingi arba klaidingi tiek, kiek atitinka faktus. Tiesą suvokia kaip ontologinę būtį, kuri savo pirminį pagrindą turi taip pat Dievuje (Tommaso D’Aquino, Summa Theologica, I-IV, New York, 1947, I. qu. XVI. aa.1-8).
Šv. Tomo Akviniečio klasikinis teologijos apibudinimas kaip mokslo tebėra galiojantis ir šiandien (Tommaso D’Aquino, 1947, I. qu. I aa.1-10). Terminas „theologia“ jau randamas Aristotelio filosofijoje ir reiškia būties metafizinį nagrinėjimą, žvelgiant į ją iš Aukščiausios Būties, suvokiamos kaip „causa prima“, perspektyvos. Tokią teologijos sampratą perima ir Šv. Tomas. Teologija plačiąją prasme yra Dievo pažinimas per tikėjimą, o siaurąją - racionalus Apreiškimo aiškinimas, suprantant Dievą, kaip visos realybės pirmąją priežastį. To pasėkoje todėl ir pasaulis suvokiamas „sub ratione Dei“.

Taigi, Tomas Akvinietis, analizuodamas teologinės tiesos pažinimo galimybes klausia ar žmogui yra būtinas toks žinojimas, kuris peržengtų grynojo proto ribas. Žmogus turi transcendentinį tikslą – amžinąjį gyvenimą, peržengiantį jo egzistenciją, pažinimą bei galimybes, todėl žmogui reikia „dieviškos šviesos“, kuri parodytų teisingą kelią į tą tiesą. Be Apreiškimo vienas žmogus negalėtų pilnai pažinti Dievo, pasaulio ir pačio savęs paslapties. Todėl Tomas Akvinietis prieina prie svarbios išvados: mokslas niekados nėra tikslas pats savyje, bet priemonė pasiekti aukštesnį tikslą, būtent Dievo pažinimą, amžinąjį gyvenimą ir žmogaus, kaip Dievo įsūnio Jėzuje Kristuje, realizavimasi šioje žemėje. Mokslas yra visados susijęs su žmogaus prasmės bei jo likimo įminimu. Tad tas, kas norėtų matyti žmogų kaip būtybę, uždaryta vien grynojo proto ribose ir gyvenantį trumpą periodą pasaulyje, niekados nepripažins aukštesnio pažinimo, peržengiančio proto ribas. Pavyzdžiui Kantas metafizikai neigė bet kokia galimybę būti argumentuotai, todėl buvo įsitikinęs, kad kalba apie Dievą ir nemirtingumą yra tik grynojo proto postulatas bei moralinis imperatyvas.

Bet ar gali būti racionalus pažinimas to, kas išsprūsta už intelekto rėmų? Ir vėl gi Tomas Akvinietis atsako, kad kiekvienas mokslas turi savo aksiomas, arba pirminius principus. Jų neįrodo, bet suponuoja. Teologijos aksiomos yra tikėjimo tiesos (pav. Dievas – Trejybė, Įsikūnijimas, Sukūrimas, Malonė ir t.t.). Jos nėra protu galutinai suvokiamos, bet jam ir neprieštarauja. Aksiomos tampa aiškesnėmis per Scientia Dei - Dievo žinojimą. Yra mokslų, pavyzdžiui astronomija, kuri savo pirmines tiesas skolinasi iš matematikos ir fizikos. Kiti mokslai, kaip antai istorija, vėl gi savo tiesas semiasi iš gyvenimo faktų. Teologija yra palenkta Dievo žinojimui ir jo Apreiškimo faktams išganymo istorijoje. K. Raneris irgi pastebi, kad teologija nėra vien žmonių sukurtas mokslas, bet yra veikiau įsiklausymas į paties Dievo kalbą (Rahner K., Uditori della parola, Borla, Roma, 1977, p. 34-35). Krikščionių teologas negali kalbėti (wort) apie Dievo paslaptį kitaip nei atsiliepdamas (ant-wort) į paties Dievo Apsireiškimą. Teologas nėra panašus į Senojo Testamento pranašus, kurie kalbėjo Dievo vardu, dar nepažindami įsikūnijusio Dievo veido Jėzuje Kristuje. Krikščionis kalba apie Dievą, kaip apie žmogumi tapusį amžinąjį Logos, todėl, be visiems mokslams būdingo mokslinio orumo, turi dar ontologiškai liudyti šią paslaptį: kada kalba apie Kristų, turi jį paliudyti savo gyvenime.

Teologijos kaip mokslo uždavinys yra protu pažinti (intellectus fidei) Dievo žinojimą, priimtą per tikėjimą, jį tyrinėjant ir susisteminant į atskirą doktriną, arba, kitais žodžiais tariant, akademinė teologija yra pašaukta išdėstyti moksliškai atskiros konfesijos (katalikų, protestantų, ortodoksų ir kt.) oficialią tikėjimo doktriną.
Teologija kaip mokslas turi šias charakteristikas: