2014 m. Spalio 5–19 dienomis Romoje vyks popiežiaus sušauktas ir šeimai skiriamas Vyskupų Sinodas tema „Pastoraciniai iššūkiai šeimai evangelizacijos kontekste“. Manoma, kad Sinodas imsis eilės karštų klausimų – nuo kontracepcijos ir tos pačios lyties asmenų santuokų iki galimybės išsiskyrusiems ir vėl susituokusiems asmenims pilnutinai dalyvauti Eucharistijoje, paprasčiau sakant – priimti Komuniją. Atidžiai stebintiems Katalikų Bažnyčios gyvenimą šis Sinodas įdomus popiežiaus Pranciškaus įdiegtomis naujovėmis, kurių tikslas – padaryti jį tikros ir gyvos diskusijos dėl Bažnyčios laikysenos jai svarbiais klausimais vieta.

1965 metais, pasibaigus Vatikano II Susirinkimui, popiežius Paulius VI, atsiliepdamas į Susirinkimo iškeltą kolegialumo Bažnyčioje klausimą, sumanė Vyskupų Sinodą kaip popiežiaus patariamąją instituciją įvairiomis svarbiomis Bažnyčios gyvenimo temomis. Popiežius reguliariai šaukia viso pasaulio katalikų vyskupų delegatus aptarti kurios nors aktualios temos. Sinodą galima palyginti su Bažnyčios rentgenograma, nes jame dalyvaujantys vyskupai pasisako daugybe jiems rūpimų klausimų, tik nepriima sprendimų. Susipažinęs su Sinodo darbo rezultatais ir siūlymais, popiežius priima sprendimus ir paskelbia baigiamąjį dokumentą, vadinamąjį Apaštališkąjį paraginimą.

Dauguma ligšiolinių Sinodų vyko ilgo šventojo Jono Pauliaus II pontifikato metu. Jis ir jo įpėdinis Benediktas XVI dalyvaudavo Sinodų darbe, klausydamiesi vyskupų iš viso pasaulio pasisakymų. Jonas Paulius II turėjo įprotį tuo pat metu skaityti brevijorių. Atsirado šmaikštuolių, teigusių, kad popiežius skaitydavo iš anksto parengtą baigiamąjį Sinodo dokumentą. Tame juoke būta tiesos, nes per sąlygiškai trumpą laiką, skirtą Sinodo darbui apibendrinti, būdavo sunku sutraukti gausius ir labai įvairius vyskupų pasisakymus, kuriems buvo skiriama po penkias minutes. Tad iš anksto Romos kurijoje būdavo parengiami savotiški baigiamosios sintezės apmatai, kuriuos vėliau papildydavo kai kuriais svarstymų elementais. Todėl ilgainiui iš Sinodų imta tikėtis vis mažiau ir daugeliui tapo akivaizdu, kad reikalingos permainos, norint iki galo įgyvendinti Pauliaus VI kolegialaus vyskupų ir popiežiaus bendradarbiavimo sumanymą. Tokių permainų beveik iš karto po savo išrinkimo ėmėsi popiežius Pranciškus. Žvelgiant į jo sprendimus susidaro įspūdis, kad dabartinis popiežius norėtų Sinodus priartinti prie ankstyvosios Bažnyčios vyskupų susirinkimų arba prie dabartinės Ortodoksų Bažnyčios vyskupų Sinodų, kuriuose ne tik diskutuojama, bet ir priimami sprendimai. Pranciškus taip pat nori sustiprinti tiesioginį Sinodo ryšį su popiežiumi ir susilpninti biurokratinių Vatikano institucijų vaidmenį Sinodo rezultatams.

Nauju Sinodo sekretoriumi Pranciškus paskyrė ilgametį diplomatą Lorenzo Baldisseri ir suformavo pastovų Sinodo sekretoriatą, kuris nuo šiol veikia ne tik kas pora metų vykstančių Sinodų metu, bet visą laiką. 2013-ųjų spalį Pranciškus susitiko su Sinodo taryba, kurią sudaro 15 narių iš viso pasaulio. Dvi dienas trukusį susitikimą ir popiežiaus įsitraukimą jo dalyviai komentavo labai entuziastingai. Galima neabejoti, kad popiežius atidžiai ir nuosekliai dalyvaus ir Sinodo darbe. Spalio mėnesio Sinodas yra parengiamasis kitais metais tuo pačiu metu trims savaitėms šaukiamam Sinodui, kuriame daug daugiau vyskupų svarstys tas pačias problemas, remdamiesi šiųmetinio darbo rezultatais.

Ką tik paskelbtame šių metų Sinodo dalyvių sąraše (jų bus 253), be nacionalinių vyskupų konferencijų pirmininkų ir Romos kurijos padalinių vadovų, randame keliolika popiežiaus paskirtų balso teisę turinčių dalyvių, tris vyrų vienuolijų atstovus, keliolika ekspertų, kitų krikščionių Bažnyčių atstovų ir apie 30 stebėtojų, iš kurių – 14 kviečiamų pasisakyti sutuoktinių porų. Popiežius akivaizdžiai nori apie šeimos klausimus išgirsti „iš apačios“.

Prieš metus popiežiaus valia Sinodo sekretoriatas visai Katalikų Bažnyčiai išplatino klausimyną šeimos, lytinio gyvenimo, požiūrio į seksualumą ir prokreaciją klausimais. Atsakymai atėjo iš 114 vyskupų konferencijų ir maždaug 800 katalikiškų organizacijų. Nors laiko buvo nedaug, vis dėlto šių metų Sinodas prasideda ne nuo abstrakčių pasvarstymų, o nuo daug artimesnės tikrovei informacijos apie problemas, su kuriomis susiduria šeimos įvairiose pasaulio dalyse.

Šis Sinodas truks dvi savaites. Pirmąją, užuot kelias dienas skaitę kalbas, kaip būdavo anksčiau, vyskupai prašomi per tris minutes pristatyti iš anksto raštiškai pateiktas savo nuomones. Jų prašoma sutelkti dėmesį į vieną temą ir, jei reikia, reaguoti į prieš juos išsakytas mintis. Antrą savaitę bus dirbama mažose kalbinėse grupėse. Užuot, kaip būdavo anksčiau, svarstę popiežiaus siūlymus, šį kartą Sinodo nariai dirbs su klausimyno ir pasisakymų pagrindu parengtu Sinodo darbo apibendrinimu, atsakant į kiekvieną temą. Šis dokumentas bus skirtas 2015 metų Sinodui. Sinodui vadovaus arkivyskupas kardinolas Péteris Erdő (lietuviams pažįstamas iš Žemaičių Krikšto jubiliejaus iškilmių). Lietuvai atstovaus LVK vicepirmininkas vyskupas Rimantas Norvila, o Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centro direktorius Algirdas Petronis pakviestas kaip ekspertas.

Spalio Sinodas labai domina žiniasklaidą, ypač Vakarų šalyse, kuriose įtampa dėl kai kurių Bažnyčios mokymo apie lytiškumą ir lytinę moralę nuostatų juntama nuo XX a. vidurio. Ta įtampa egzistuoja ne tik sekuliarioje visuomenėje, bet ir Bažnyčios viduje. Be to, klausimai, kuriuos svarstys Sinodas, aktualūs visiems, nes apima žmogaus gyvenimui esminį lytiškumo klausimą. Jau metus katalikiškoje žiniasklaidoje reguliariai pasirodo poleminiai teologų ir vyskupų pasisakymai dėl išsiskyrusių ir naujas poras sukūrusių katalikų galimybės dalyvauti sakramentuose. Atrodo, kad būtent tokiõs, tikros diskusijos popiežius ir siekia.

©  „Artuma“, 2014 m. spalis / 10.