Žinia Antrajam pasauliniam bažnytinių sąjūdžių ir bendruomenių kongresui (Roma, 2006 gegužės 31 – birželio 2)

Brangūs broliai ir seserys!

Laukdamas šeštadienį, birželio 3-iąją, Šv. Petro aikštėje numatyto susitikimo su daugiau negu šimto bažnytinių sąjūdžių ir naujųjų bendruomenių sekėjais, labai džiaugiuosi galėdamas jus, šios bažnytinės tikrovės atstovus, Rocca di Papa susirinkusius į pasaulinį kongresą, nuoširdžiai pasveikinti apaštalo žodžiais: „Vilties Dievas jus, gyvenančius tikėjimu, tepripildo visokių džiaugsmų ir ramybės, kad Šventosios Dvasios galybe būtumėte pertekę vilties“ (Rom 15, 13). Mano atmintyje ir širdyje tebėra gyvas ankstesnis, 1998 m. gegužės 26–29 d. Romoje vykęs pasaulinis bažnytinių sąjūdžių kongresas, kuriame kaip tuometinis Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas buvau pakviestas perskaityti pranešimą apie teologinę sąjūdžių vietą. Tuometinį kongresą vainikavo įsimintinas susitikimas su mylimu popiežiumi Jonu Pauliumi II 1998 m. gegužės 30 d. Šv. Petro aikštėje, kur mano pirmtakas patvirtino branginąs bažnytinius sąjūdžius ir naująsias bendruomenes, pavadindamas juos Bažnyčios ir žmonių gerovės „vilties ženklu“.

Turėdamas prieš akis kelią, nuo tada nueitą Jono Pauliaus II pastoracinio rūpesčio, palankumo ir mokymo nužymėta kryptimi, šiandien norėčiau pasveikinti Popiežiškąją pasauliečių tarybą, atstovaujamą jos prezidento arkivyskupo Stanislawo Rylko, sekretoriaus arkivyskupo Josepho Clemenso bei jų bendradarbių, už svarbią ir vertingą šio pasaulinio kongreso, kurio tema – „Buvimo krikščionimi grožis ir jo perteikimo džiaugsmas“ – kyla iš mano ištarų per pamokslą pradedant Petro tarnybą, iniciatyvą. Ši tema kviečia apmąstyti tai, kas esmingai ženklina krikščioniškąjį įvykį: juk jame mums priešais ateina tas, kuris, istorijoje tapęs regimas kūnu ir krauju, į žemę atnešė Dievo šlovės spindesį. Jam taikytini 45 psalmės žodžiai: „Tu viršiji visus žmones savo grožiu“. Ir su juo, paradoksaliai, susiję ir pranašo žodžiai: „Jis buvo nei patrauklus, nei gražus: matėme jį, bet nepamėgome“ (Iz 53, 2). Kristuje susitinka tiesos grožis ir meilės grožis; tačiau meilė, kaip žinia, apima ir pasirengimą kentėti – iki pat savo gyvybės atidavimo už tą, kuris mylimas (plg. Jn 15, 13). Kristus, pasak šv. Bonaventūro (Sermones dominicales, 1, 7), „viso grožio grožis“, veikia žmogaus širdyje bei traukia jį prie jo pašaukimo, kuris yra meilė. Tokia nepaprasta traukimo jėga išjudina protą iš stingulio bei atveria jį slėpiniui. Taip atsiskleidžia didžiausias Dievo gailestingosios meilės grožis ir kartu pagal Dievo panašumą sukurto, malonės atnaujinto ir amžinajai šlovei paskirto žmogaus grožis.

Amžių tėkmėje krikščionybė būdavo perdavinėjama kitiems ir taip plito dėl asmenų ir bendruomenių, gebėjusių skvarbiai liudyti meilę, vienybę ir džiaugsmą, gyvenimo naujumo. Būtent tokia jėga „išjudindavo“ tiek daug žmonių karta po kartos. Sekti šventųjų pėdomis daugybę vyrų ir moterų, galimas daiktas, paskatindavo jų veiduose spindėjęs iš tikėjimo kilęs grožis. Iš esmės tai galioja ir jums: žvelgdami į savo sąjūdžių ir bendruomenių steigėjus bei pradininkus, jūs nepakartojamai aiškiai išvydote Kristaus veidą ir leidotės į kelią. Ir šiandien Kristus daugelio širdyje leidžia suskambėti lemtingiems žodžiams: „Eik paskui mane“. Paprastai tai nutinka liudijant tam, kuris Kristaus buvimą patyręs asmeniškai. Šių „naujų kūrinių“ veide ir žodyje tampa regima jo šviesa ir girdimas jo kvietimas.

Todėl jums, mieli sąjūdžių bičiuliai, sakau: tebūna jie jums bendrystės mokyklos, kelio palydovai rengiantis didelėje jo mokinių šeimoje gyventi tiesa ir meile, Kristaus apreikštomis bei perteiktomis apaštalų liudijimu. Jūsų širdyse tegu visada aidi Kristaus raginimas: „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5, 16). Neškite Kristaus šviesą į kiekvieną socialinę ir kultūrinę aplinką, kurioje gyvenate. Misionieriškasis polėkis žymi nuolatos atnaujinamą ir iš kiekvieno pavargusio bei savanaudiško traukimosi į save išlaisvinančią radikalią ištikimybę savo charizmai. Išsklaidykite tamsą pasaulyje, besiblaškančiame tarp prieštaringų ideologinių žinių! Nėra grožio, kuris būtų ko nors vertas, jei nėra tiesos, kurią būtų įmanoma pažinti ir kuria būtų galima sekti, jei meilė sunyksta iki praeinančio jausmo, jei laimė virsta iliuzija, jei laisvė pažeminama ligi instinkto. Kiek daug blogio žmogaus ir tautų gyvenime gali pagimdyti valdžios, turto, malonumo manija! Liudykite šiam sutrikusiam pasauliui laisvę, kuria mus išlaisvino Kristus (plg. Gal 5, 1). Nuostabus Dievo ir artimo meilės lydinys daro gyvenimą gražų ir leidžia sužydėti dykumai, kurioje neretai gyvename. Kur meilė reiškiasi kaip aistra gyventi bei rūpintis kitais, skleisdama savo spindulius į jausmų bei darbo pasaulį ir tapdama teisingesnės socialinės tvarkos kūrimo jėga, ten statydinama civilizacija, gebanti užkirsti kelią barbarybės žygiavimui į priekį. Tapkite geresnio pasaulio, ordo amoris pasaulio, kuriame reikštųsi žmogiškojo gyvenimo grožis, architektais.

Bažnytiniai sąjūdžiai ir naujosios bendruomenės šiandien yra šviesus Kristaus ir Bažnyčios, jo Sužadėtinės, grožio ženklas. Jūs priklausote gyvai Bažnyčios struktūrai. Ji dėkoja jums už misionieriškąsias pastangas, už ugdomąją veiklą, vis daugiau plėtojamą krikščioniškosios šeimos naudai, už pašaukimų į kunigiškąją tarnybą ir pašvęstąjį gyvenimą skatinimą – pašaukimų, bręstančių jūsų viduje. Ji taip pat dėkoja jums už jūsų pasirengimą klausyti ne tik Petro įpėdinio, bet ir įvairių vietinių Bažnyčių vyskupų, kurie kartu su popiežiumi vieningai sergsti tiesą ir meilę, nurodymų. Aš pasitikiu jūsų geranorišku klusnumu. Pirmenybė visada nediskutuotinai – anapus savo teisių akcentavimo – teiktina Kristaus Kūno tarp žmonių statydinimui. Kiekvienos problemos sąjūdžiai turi imtis gilios bendrystės, artimo ryšio su teisėtais ganytojais dvasia. Tegu jus palaiko dalyvavimas Bažnyčios, kurios liturgija iškiliausiai išreiškia Dievo šlovės grožį ir tam tikru būdu yra Dangaus apsireiškimas žemėje, maldoje.

Patikiu jus užtarimui tos, kurios šaukiamės Tota pulchra – „visa graži“ vardu; ji yra grožio idealas, kurį menininkai vis mėgino atkurti jų kūriniuose, „moteris, apsisiautusi saule“ (Apr 12, 1), kurioje žmogaus grožis susitinka su Dievo grožiu. Kupinas tokių jausmų, kaip savo nuolatinės meilės laidą teikiu ypatingą apaštališkąjį palaiminimą.

Vatikanas, 2006 m. gegužės 22 d.