Didžiąją savaitę pasitikime kartu su naujuoju „Artumos“ numeriu, prabylančiu mums apie drąsą tikėti ir gyventi savuoju tikėjimu po visų ateizmo paliktų žaizdų ir stovint šiandienos sekuliarizmo akivaizdoje. Nors redaktoriaus laiške skaitytojams galima pajusti šiokį tokį nusivylimą, jog „Artuma“ ne visai atspindi liūdnas nūdienos realijas, vis dėlto, manau, tų atspindžių taip apstu aplink, kad daug kas, imdamas į rankas „Artumą“, trokšta būti kilstelėtas virš kasdieninių skandalų, kriminalų ir vargų, o gal net nori tobulėti.

Tad šįsyk „Artuma“ bando įkvėpti mums drąsos nebūti konformistais, prisitaikėliais, kurių, anot psichologės Zitos Vasiliauskaitės, yra dauguma; sykiu ji teigia, jog net tyrimais įrodyta, kad jei bent keli žmonės stoja teisiojo pusėn, tuomet ir kitiems pripažinti tiesą kur kas drąsiau. Tad jauną tikintįjį gal kiek padrąsins kitų jaunuolių liudijimas apie tikėjimą „Jaunimo iššūkio“ skiltyje. Tačiau padrąsintas tebūna ne tik jaunas žmogus, nes, pasak Antano Gailiaus, kiekvienas mūsų kasdien iš naujo eina į gyvenimo pamoką, tik nebijokime, nepabėkime iš jos, o ir nepaslėpkime galvų po suolais. Gal kilstelėti galvas padės ir Tomo Vilucko bei Romano Kazakevičiaus straipsniai apie sekuliarumą ir pasaulietiškumą mūsų aplinkoje: juk geriausiai pasaulį pažinsime jame gyvendami, o ne jį atmesdami, jo bijodami ar izoliuodamiesi. Tad verčiau, padedami kunigo biblisto Danieliaus Dikevičiaus, vadovaukimės Šventuoju Raštu ir būkime krikščionys drąsūs. Tai reiškia – Dievu pasitikintys, viešai, atvirai ir aiškiai skelbiantys Jo mokymą. Jei klausite, iš kur ir kaip pasisemti mums drąsos šiame kelyje, skaitykite straipsnį „Laimė – imtynės su baime“. Atsakymą gal kiek pasufleruos ir tėvas Antanas Saulaitis SJ: gyventi, kuo tiki, prireikia ne tik drąsos, bet neretai – ir stiprybės bei tvirtos tradicijos.

Kaip sako lotyniška patarlė – žodžiai moko, pavyzdžiai patraukia. Tad pavyzdžių yra ir balandžio „Artumoje“. Visų pirma – tai dvasios milžinas pal. Jurgis Matulaitis, savimi bylojęs, kaip galima besąlygiškai pasitikėti Dievu. Taip pat – ir arkivyskupas S. Tamkevičius, kurį kalbina V. Ibianska; šį kartą visiems gerai žinomą, bet vargu ar taip gerai pažįstamą asmenį išvysite tiesiog kaip žmogų, kurio drąsos, pasitikėjimo Dievu ir artimu, Tėvynės meilės nepalaužė nei valdžios represijos, nei kiti gyvenimo sunkumai. O tiems, kurie per kuklūs lygiuotis į dvasios milžinus, vaikai, kaip visuomet nuotaikingai, sykiu labai suprantamai, paaiškina, kas yra drąsus žmogus, ir pateikia itin gyvenimiškų pavyzdžių.

Ir šeimos šiame „Artumos“ numeryje drąsinamos su pasitikėjimu žengti išbandymų keliu, kartais tikrai sekinančioje gyvenimo kelionėje. Šeimų akademijos dalyviai liudija, kaip svarbu poroje paremti vienam kitą ir džiaugtis kiekviena akimirka. Sunkumų juk kyla ne vien sutuoktinių tarpusavio santykiuose, bet ir bendraujant su vaikais – maži jie spaudžia kelius, o paauglystėje – tėvų širdis. Tad rubrika „Veidu į vaiką“ bando paaiškinti dažnai negailestingą, permainingą, sunkiai suvokiamą paauglių elgesį ir skatina tėvus juos dar labiau mylėti.

Neliks skaitytojai ir be savo mėgstamų laisvalaikio rubrikų: knygų apžvalgoje – kiek griežtokas žodis apie „pusiau literatūrą“, sveikatos skiltyje – kataraktos problemos, o ir Vanda Ibianska ne visai tradiciškai, bet labai asmeniškai kreipiasi į skaitytoją, aprašydama savąjį maldos gyvenimą.

Taigi šventų Velykų visiems mums, būkime dar drąsesni – tikėkime, pasitikėkime, gyvenkime ir liudykime. Aleliuja!

Julija Jokubauskienė