„Esame pakrikštyti Kristuje“ (Rom 6, 3).

Kai šiandien, vienydamiesi su Bažnyčia Lietuvoje, dėkojame Švenčiausiajai Trejybei už prieš šešis šimtus metų toje tautoje įvykusį Krikštą, specialiai į mus prabyla šv. Paulius: „Argi nežinote, jog mes visi, pakrikdytieji Jėzuje Kristuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 3-4).

Jei šiandien kas nors klausia, kas įvyko prieš šešis šimtus metų Vilniuje ir Lietuvoje, gali rasti pilną atsakymą ką tik cituotuose apaštalo žodžiuose. Kristus savo velykine paslaptimi įėjo į asmeninę (Lietuvos) didžiojo kunigaikščio ir jo tautiečių istoriją. Jie buvo panardinti atperkamojoje Kristaus mirtyje, kad per jo prisikėlimą galėtų drauge pereiti į naują gyvenimą.

Šiandien susirinkę ir dvasia vienydamiesi su mūsų broliais ir seserimis Lietuvoje, apmąstome sakramentinę Kristaus realybę, visą jos gylį ir galią.

Kai Prisikėlusysis siuntė apaštalus į visas žemės tautas skelbti Evangelijos ir krikštyti Švenčiausiosios Trejybės vardu, išsipildė pranašo Ezechielio žodžiai, kartojami šios dienos liturgijoje: „Paimsiu jus iš pagonių, surinksiu iš visos žemės... Duosiu jums naują širdį, įdiegsiu jums naują dvasią (Ez 36, 24.26).

Krikštas, anot Kristaus žodžių Nikodemui, yra sakramentas, atgimdantis iš vandens ir Šventosios Dvasios. Krikšto sakramentas – versmė naujo gyvenimo, kuriame nugalimos gimtosios nuodėmės pasekmės ir įskiepijamas išganymo laidas, būtent malonė ir meilė; to yra meldęs psalmininkas : „Sutverk širdį man tyrą, o Dieve, many nepalaužiamą dvasią atnaujink“ (Ps 50/51, 12).

Krikštas – pirmoji Šventosios Dvasios pergalė žmogaus sieloje, amžinojo išganymo pradžia Dieve, mumyse esanti Dievo karalystė.

Šios iškilmės liturgija kreipia mūsų mintį į vidinį žmogų, kuris naujai sukuriamas šiuo sakramentu: „Įkvėpsiu į jus savo dvasios ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatymus, laikytumėtės mano nuostatų ir vykdytumėte juos“ (Ez 36,27).
Ši iškilmė kartu kreipia mintį ir į tautą : „Jūs gyvensite toje šalyje, kurią aš jūsų tėvams esu atidavęs. Jūs būsite mano tauta, o aš būsiu jūsų Dievas.“ (Ez 36, 28).

Kai klausomės šių pranašo žodžių, mūsų mintys ir širdys skrieja į tą šalį, kurioje nuo seno gyvena lietuvių tauta: lietuviai – mūsų broliai viename katalikiškame pavelde. Esame susivieniję dvasia su ta mūsų seserimi Bažnyčia, kuri šiais istoriniais 1987 metais dėkoja Švenčiausiajai Trejybei už Krikšto dovaną. Tą dvasinę bendrystę gražiai išreiškia vienu metu vykstančios mūsų iškilmės čia, prie apaštalo Petro karsto, ir tautinis jubiliejaus minėjimas Vilniuje. Šiuo pačiu metu vyskupai, kunigai, vienuoliai ir vienuolės drauge su tikinčiaisiais yra susirinkę prie Lietuvos Globėjo šv. Kazimiero karsto. Jų ir mūsų balsai drauge kyla prie Viešpaties, visų Tėvo ir visokeriopų gėrybių Davėjo.

Mūsų bendrystę itin gyvą, juste juntamą daro dalyvavimas šioje Bazilikoje iš Lietuvos atvykusios delegacijos, susidedančios iš kiekvienos diecezijos atstovų kunigų ir vadovaujamos garbingo mūsų brolio vyskupo Antano Vaičiaus. Brangieji Broliai kai esate tarp mūsų čia, katalikybės ir mūsų širdyje, atrodo, lyg būtų su mumis visa jūsų garbingoji tauta, apsti tikėjimo ir artimo meilės, su nelygstamu dvasinių dovanų lobiu, kurį per šešis šimtus metų teikė ir dabar ji teikia Visuotinei Bažnyčiai.
Su džiaugsmu pasitinkame išeivijos lietuvius, iš kelių kontinentų gausiai atvykusius pareikšti ištikimybės tėvų priimtojo Krikšto dovanai, parodyti broliškos vienybės su katalikų bendrija Tėvynėje.

Brangūs mano broliai ir seserys lietuviai Romos Vyskupas, šventojo Petro įpėdinis, visos Bažnyčios vienybės reiškėjas ir tarnas, šiandien nuoširdžiai jus sveikina ir šioje Eucharistijoje jums teikia brolišką ramybės pabučiavimą.

Visais savo širdies troškimais esu su jumis. Tokį troškimą nuo seno savyje nešioju, kiekvieną dieną melsdamasis lankau jūsų Tėvynę. Jus prisimenančia malda su manimi jungiasi visa Bažnyčia. Ypač Europos Bažnyčia jaučia glaudų ryšį su jumis, brangieji broliai ir seserys, nes jūs tiek geografine padėtimi, tiek visa istorine eiga priklausote šio kontinento krikščioniškųjų tautų šeimai. Todėl reikšmingas yra šiandien bemaž visų Europos Episkopatų (atstovų) dalyvavimas; jis juk sako, kaip giliai visi mes jaučiame bendrumą ir vienybę su jumis.

Mes gėrimės jūsų tikėjimu ir krikščioniška ištverme. Drauge su jumis išpažįstame, „kad, prisikėlęs iš numirusių Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jam nebeturi galios... Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje“ (Rom 6, 9.11).

Drauge su jumis meldžiame visagalį Dievą, kad „padarytų jus vertus savojo pašaukimo ir savo galybe tobulintų gerus jūsų užmojus bei veiklų tikėjimą; kad jumyse būtų pašlovintas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardas ir jūs – jame“ (2 Tes 1, 11-12).

Šiandien norime padėkoti Dievui už visus, kurie tarp jūsų senolių, nuo šimtmečių iki dabar, yra buvę Kristaus tarnai ir Dievo paslapčių teikėjai.

Dėkojame ir už tai, kad Lietuvos Krikštas toliau duoda išganingų vaisių ir mūsų amžiuje. Tai ryškiai patvirtina jūsų tautiečio Palaimintojo asmenybė. Kaip tik šiandien turiu džiaugsmą jį iškelti į altorių garbę.

Arkivyskupas Jurgis Matulaitis-Matulevičius, kurio gyvenimas ir darbai ką tik buvo nusakyti, yra ypatinga Dievo dovana Bažnyčiai ir lietuvių tautai, švenčiančioms šį jubiliejų. Jis buvo tikras „Jėzaus Kristaus tarnas ir apaštalas“, uolus bei nenuilstantis sielovados darbininkas ne tik Tėvynėje, bet ir Lenkijoje, Romoje bei kitose vietose – drąsus ir iniciatyvos kupinas, sumanus ir pasiaukojęs, pajėgus atsilaikyti ir veikti sunkiomis Bažnyčiai gyvenimo sąlygomis, už visa labiau ir visiškai atsidavęs jam patikėtų sielų išganymo reikalui.

Kad jis sugebėjo nugalėti visokeriopus išmėginimus ir būti visų labai kilniai įvertintas, tai priklauso nuo jo ypatingu būdu praktikuotų dorybių. Tai patvirtina gausūs liudijimai iš įvairių sričių, kuriose reiškėsi gausių vaisių davusi jo kaip ganytojo veikla: nuo uolaus kunigiško apaštalavimo iki svarbių Šventojo Sosto jam patikėtų pareigų; nuo akademinio dėstymo iki praktinio kultūros bei socialinio teisingumo reikalavimų puoselėjimo, taip pat nuolatinių asmeninių įsipareigojimų vargdienių ir beturčių naudai. Ypač noriu priminti jo rūpinimąsi vienuoliniu gyvenimu. Jis tai parodė, atnaujindamas Kunigų Marijonų kongregaciją, įsteigdamas Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų ir Eucharistinio Jėzaus Tarnaičių vienuolijas. Čia gausiai dalyvaujantys jo dvasios sūnūs ir dukterys iš jo yra gavę brangų šventumo bei atsidėjimo Bažnyčios ir brolių tarnystei paveldą. Visi šie padariniai kilo iš gilaus vidinio gyvenimo, kuris palaikė nuolatinę jo vienybę su Dievu.
Palaimintasis Jurgis Matulaitis labiausiai yra šviesus pavyzdys vyskupo, tapusio „visiems viskuo“, giliai įsisąmoninusio savąjį ganytojo pašaukimą, visiškai atsidavusio Evangelijos skelbimui ir pastangoms vesti sielas į šventumą.

Šiai dienai skirtoje Evangelijoje girdime Viešpaties žodžius: „Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją“ (Mt 10,38-39). Jie labai tiksliai nusako arkivyskupo Jurgio pašaukimą ir gyvenimą. Per penkiasdešimt šešerius metus jis stengėsi būti vertas Kristaus. Ėmė tad savo kryžių. O kryžiai, kuriuos jis turėjo imti ir nešti, buvo daugeriopi. Ėmė jis tuos kryžius ir sekė paskui Kristų. Įvairiais atvejais buvo pasirengęs „paaukoti gyvybę dėl Kristaus“. Tai rodo jo žodžiai, jo darbai, visa jo pastoracinė veikla. Neieškojo savęs. Nesiekė „susirasti sau gyvenimą“. Priešingai, buvo pasirengęs ne vienu atveju prarasti savo gyvenimą. Kaip tik dėl to pasiekė tą gyvenimo pilnatvę, kurią žmogus gali patirti Kristuje. Sekdamas Kristumi ir kitus vedė Evangelijos keliu – tuo keliu, kuris yra Krikšto Kristuje vaisius ir pasekmė.

Brangūs broliai ir sesės lietuviai Šiandien Bažnyčia kreipiasi į jus Kristaus žodžiais iš Evangelijos: „Priimkite pranašą kaip pranašą, priimkite teisųjį kaip teisųjį“ (Mt 10,41). Toks yra šios beatifikacijos šūkis Krikšto jubiliejui. Šventuosius reikia priimti širdimi ir tikėjimu, kad jie rodytų kelią – kelią, prasidedantį pasinėrimu Kristuje per Krikštą.

Taigi drauge su naujuoju Palaimintuoju, stojančiu jūsų akyse šalia Lietuvos Globėjo šventojo Kazimiero, meldžiame, kad jūs be paliovos būtumėte verti Kristaus. Jis gi sako: „Kas ima savo kryžių ir seka paskui mane, tas vertas manęs“.

Istorijos eigoje jūs daug kartų parodėte ir įrodėte savo norą būti verti Kristaus; būti jo verti neretai net herojišku mastu. Ko daugiau galėtume šiandien, šiais jubiliejiniais metais, linkėti jums ateičiai?

Linkime būti vertiems Kristaus!

Būti Dievo tautai toje šalyje, kurią Dievas yra davęs jūsų senoliams...

Ir kad Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, visada būtų jūsų Dievas (plg. Ez 36, 28).

Amen.
___________________________________________

Šis lietuviškas tekstas buvo paskelbtas KKŽ1988.