Balandžio 23 d., Atvelykio sekmadienį, Kaune, Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje salėje, Katalikų bendruomenė „Gyvieji akmenys“ surengė Atsinaujinimo dieną „Laukite Tėvo pažado“ (plg. Apd 1, 4), akinančią nepavargti tikėtis ir viltis per Sekmines išlietos atnaujinančios Dvasios jėgos. Iš visos Lietuvos suvažiavę renginio dalyviai drauge meldėsi, giedojo, klausėsi tėvo karmelito Marcelino Iragui Redino iš Ispanijos vedamų konferencijų.

Pirmojoje konferencijoje „Nukryžiuotojo ir Prisikėlusiojo Viešpaties Dvasia mano gyvenime“ svečias karmelitas kvietė atsiverti Šventajai Dvasiai, šnabždančiai mumyse: „Dievas tave myli“. Jis liudijo, kad kai žinia „Dievas tave myli“ pasiekė ne tik jo protą, bet ir širdį, jis pajuto gaivinantį Dvasios veikimą savo gyvenime. Jis, kunigas ir teologijos dėstytojas, iki tol kalbėjęs tik studentams ir kontempliatyvioms vienuolėms, gavo paprastumo dovaną ir vaiko širdį. Remdamasis Šventuoju Raštu ir liudijimais, jis ragino nepasiduoti didžiajai kai kurių krikščionių klaidai – užsispyrėliškam įsitikinimui, kad turime užsitarnauti Dievo meilę. „Dievas myli ir priima tave tokį, koks esi. Dievas tave myli, nes jis temoka mylėti“, – sakė tėvas Marcelino. Jis akino kiekvieną savęs paklausti, ar Jėzus yra jo gyvenimo „prezidentas“, ar tik „rezidentas“, t. y. laikinas gyventojas. Tėvas Marcelino atkreipė susirinkusiųjų dėmesį į Jėzaus kvietimą gerti iš jo ir kad iš geriančiojo „plūs gyvojo vandens srovės“ (Jn 6, 38). Tai pažadas, kad įtikėjusieji gaus Nukryžiuotojo ir Prisikėlusiojo Viešpaties Dvasią, putojančią gyvojo vandens srovėmis ir atgaivinančią jų gyvenimus.

Pirmąją ir antrąją konferencijas perskyrė meditacija „Dvasia, Viešpatie, ateik…“ Dvasios himno posmus, lydimus vaikų ir paauglių šokio, keitė Senojo ir Naujojo Testamento ištraukos, bylojančios apie Dievo pažadą ir Šventosios Dvasios visa perkeičiantį veikimą pasaulio istorijoje.

Antrojoje konferencijoje „Karmelitiškojo dvasingumo charizmiškumas“ tėvas Marcelino trumpai peržvelgė Karmelio ordino istoriją ir pagrindinius dvasingumo bruožus. Jis ypač pabrėžė karmelitams būdingą nuolatinį Dievo žodžio apmąstymą, pastangas visą gyvenimą persmelkti Dievo žodžiu, atrasti mūsų viduje gyvenantį Dievą. Kalbėtojas akcentavo taip pat karmelitams būdingą užtariamosios maldos už visą pasaulį ir Bažnyčią svarbą, ypatingą pagarbą Švč. Mergelei Marijai. Stabtelėjęs prie didžiųjų karmelitų mistikų ir Bažnyčios mokytojų – šv. Teresės Avilietės ir šv. Kryžiaus Jono – asmenybių, apžvelgė karmelitiškąją maldos mokyklą, kurioje mokoma kontempliacijos, tačiau vis dėlto ji telieka priemonė kelyje į susivienijimą su Dievu.

Po pietų susirinkusieji, tėvo Marcelino paraginti, visi drauge balsiai šlovino Dievą giesme. Remdamasis pavyzdžiais, tėvas Marcelino aptarė šlovinimo ir užtarimo svarbą krikščionio gyvenime. Šlovinimas yra mūsų, tikinčiųjų, pareiga, nes Dievas yra šlovintinas, taip pat šlovinimas yra ir mūsų dėkingumo atliepas. Kita vertus, šlovinimas naudingas ir mūsų patiems – jis mus išlaisvina iš niūrių minčių, prislėgtumo būsenos, netgi gydo mūsų kūną. Šlovinimas drauge yra ir itin veiksmingas priešinimasis piktojo galybei.

Atsinaujinimo dieną vainikavo Eucharistijos šventimas, kuriam vadovavo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ. Ganytojas homilijoje ragino, nepaisant visokiausių sunkumų ir negandų, džiaugtis. Anot arkivyskupo, būtent džiaugsmas yra tikrosios krikščionio brandos ženklas. Po Komunijos visi šv. Mišių dalyviai, tėvo Marcelino vadovaujami, meldėsi užtarimo malda už save ir vieni kitus.

„Bažnyčios žinios“
katalikai.lt