Ištrauka iš popiežiaus Benedikto XVI kalbos per bendrąją audienciją kovo 1-ąją, Pelenų dieną

40 dienų trukmė gavėnios laikui suteikia nedviprasmiškai aiškią prasmę. Juo norima priminti kelis įvykius, ženklinusius senojo Izraelio gyvenimą ir istoriją, bei iš naujo parodyti mums jų paradigminę reikšmę: prisiminkime, pavyzdžiui, keturiasdešimt visuotinio tvano, pasibaigusio Dievo sandora su Nojumi ir per jį – su žmonija, dienų, keturiasdešimt Mozės ant Sinajaus kalno praleistų dienų, po kurių buvo dovanotos Įstatymo plokštes. Gavėnios laiku pirmiausia norima pakviesti kartu su Kristumi iš naujo išgyventi tas keturiasdešimt dienų, kurias jis prieš savo viešąją veiklą melsdamasis bei pasninkaudamas praleido dykumoje. Su visais pasaulio krikščionimis šiandien pradedame apmąstymų ir maldos kelią ir, įsimąstydami į pagrindinius tikėjimo slėpinius, dvasiškai leidžiamės Kalvarijos kalno link. Taip mes rengiamės po kryžiaus slėpinio patirti Velykų prisikėlimo džiaugsmą.

Visose parapijose šiandien atliekamas rimtas ir simbolinis veiksmas – barstomi pelenai. Šį ritualą lydi dvi labai reikšmingos formulės, kuriomis primygtinai raginama suvokti save kaip nusidėjėlį ir atsigręžti į Dievą. Pirmoji formulė tokia: „Atmink, žmogau, jog dulkė esi ir dulkėmis virsi“ (plg. Pr 3, 19). Šiais žodžiais, paimtais iš Pradžios knygos, primenama žmogaus sąranga, pavaldi praeinamumui ir ribotumui, ir norima paskatinti pasitikėti vien Dievu.

Antroji formulė kyla iš žodžių, kuriuos Jėzus ištarė pradėdamas savo viešąsias keliones: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ (Mk 1, 15). Tai raginimas nepajudinamai bei pasitikint laikytis Evangelijos ir ja grįsti asmeninį ir bendruomeninį atsinaujinimą. Krikščionio gyvenimas yra tikėjimo gyvenimas, besiremiantis Dievo žodžiu ir to žodžio maitinamas. Gyvenimo išbandymuose ir pagundose raktas į pergalę yra išgirsti tiesos žodį ir ryžtingai atmesti blogio melą. Štai autentiška ir pagrindinė gavėnios laiko programa – klausytis tiesos žodžio, gyventi tiesoje, sakyti tiesą, veikti laikantis tiesos ir atstumti nuo savęs melą, nuodijantį žmogiškumą ir atveriantį vartus į kiekvieną negerovę. Taip pat neatidėliotinai būtina per šias keturiasdešimt dienų girdėti Evangeliją, Viešpaties žodį, tiesos žodį, idant kiekvienas krikščionis, kiekvienas mūsų geriau suvoktume tiesą, duotą mums, kad galėtume gyventi tiesoje bei ją liudyti. Gavėnios laikas akina mus leisti Dievo žodžiui persmelkti mūsų gyvenimą ir taip pažinti pamatinę tiesą: tai, kas esame, iš kur ateiname, kur turime eiti, koks yra pasirinktinas gyvenimo kelias. Tad gavėnios laikas siūlo mums asketinį ir liturginį kelią, padedantį pamatyti mūsų pačių silpnybes bei atverti širdį gailestingajai Kristaus meilei.

Priartindama mus prie Dievo, tokia gavėnios kelionė dovanoja mums galimybę naujomis akimis pažvelgti į mūsų brolius ir seseris bei į jų vargus. Kas ima matyti Dievą, žvelgti į Kristaus veidą, tas mato savo brolį kitomis akimis; jis pažįsta brolį ir tai, kas jam naudinga ir kas žalinga, jo vargus. Todėl gavėnios laikas, kaip įsiklausymo į tiesą metas, yra palanki proga atsiversti į meilę, nes gilioji tiesa – Dievo tiesa kartu yra meilė – meilė, gebanti persiimti Viešpačiui būdinga užuojautos bei gailestingumo laikysena, kaip tik ją norėjau priminti savo Žinioje gavėnios proga, kurios tema yra Evangelijos žodžiai: „Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių“ (Mt 9, 36).

Bažnyčia, suvokdama savo misiją pasaulyje, nepaliaujamai skelbia Kristaus, savo užuojautos kupiną žvilgsnį kreipiančio į visų laikų žmones bei tautas, gailestingąją meilę. Daugybės žmonių baisaus skurdo akivaizdoje abejingumas bei užsisklendimas savo egoizme nepakenčiamai prieštarauja Kristaus „žvilgsniui“. Pasninkas ir išmalda, kuriuos Bažnyčia kartu su malda ypač siūlo gavėnios laiku, teikia puikią progą su Kristaus „žvilgsniu“ susivienyti ir išvysti save pačius, žmoniją bei kitus jo akimis. Pilni tokios dvasios įžengiame į rimtą ir maldos kupiną gavėnios laiko aplinką, kuri kaip tiktai yra meilės broliui aplinka.

Tegu tai būna apmąstymų ir intensyvios maldos dienos, kuriomis mums vadovautų Dievo žodis, gausiai pateikiamas liturgijos. Gavėnios laikas taip pat tebūna pasninkavimo, atgailos ir budrumo savo paties atžvilgiu metas, suvokiant, jog kova su nuodėme niekada nesibaigia, nes pagunda yra kasdienė tikrovė, o trapumas ir miražai – kiekvienam pažįstamos patirtys. Galiausiai gavėnios laikas tebūna metas – nesitenkinant išmalda – padaryti ką nors gera kitam. Tegu jis būna autentiška proga gautomis dovanomis pasidalyti su broliais ir seserimis, atsigręžti į neturtingiausiųjų ir labiausiai apleistųjų vargus.

Marija, Atpirkėjo motina, mokanti mus ištikimai klausytis Dievo ir laikytis jo, telydi mus šiame atgailos kelyje. Tepadeda mums Mergelė Marija išskaistintu bei atnaujintu protu ir dvasia švęsti didįjį Kristaus Velykų slėpinį. Kupinas tokių jausmų visiems linkiu gražaus ir vaisingo gavėnios laiko.

„Bažnyčios žinios“

katalikai.lt