Šventieji vienija mus sù Dievu, kuris yra visokio šventumo Versmė. Šventieji pranoksta mūsų žemiškąjį laiką ir rodo į amžinybę. Šventieji išeina anapus mūsų pasaulio ir kviečia žvelgti į dangiškąją Jeruzalę, kur nereikia „nei saulės, nei mėnulio, nes jį apšviečia tviskanti Dievo šlovė ir jo žiburys yra Avinėlis“ (Apr 21, 23). Šventieji sudaro pačią Bažnyčios gyvenimo šerdį. Šventieji šiai Bažnyčiai suteikia universalų, visuotinį matmenį, dėl to ji nuolat pranoksta valstybių, tautų ir visuomenių sienas ir jungia jas į vieną Dievo tautą, Šventosios Dvasios galia paskui Kristų einančią pas Dievą, apstų gailestingumo. Šventųjų dėka, kad ir kur pasaulyje atsirastume, visuomet jaučiamės esą namie.

Garbingieji Ekscelencijos vyskupai,
Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininke, Vilniaus arkivyskupe metropolite Gintarai Grušai
Kaišiadorių vyskupe Jonai Ivanauskai, kurio vyskupijos teritorijoje yra pal. Mykolo gimtinė Giedraičiai,
Brangūs broliai Kristaus kunigystėje,
Gerbiami pašvęstojo gyvenimo nariai,
Gerbiami valdžios atstovai, ponia Lenkijos ambasadore Lietuvoje Uršulia Doroševska,
Brangūs broliai ir seserys

Šiandien būdamas Videniškiuose, Lietuvoje, jaučiuosi – ir esu tikras, kad galiu tai pasakyti, – jaučiamės esą pas save, savo namuose, nors asmeniškai čia esu pirmą kartą gyvenime. O taip yra todėl, kad didžiuojamės ir džiaugiamės priklausydami tai pačiai vienai, šventai, apaštalinei Katalikų Bažnyčiai. Tą pasididžiavimą ir džiaugsmą jaučiame dėl daugelio šventųjų, kurie nuo pat pradžių siejo mūsų tautas ir valstybes, Lenkiją ir Lietuvą. Sujungė jas per mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pergalingo kryžiaus slėpinį.

Ta istorija prasidėjo nuo stebuklingo kryžiaus Vavelyje, Lenkijos karalių pilyje Krokuvoje. Kai 1384 metais į Lenkiją atvyko karalienė Jadvyga Ažujietė, beje, turėjusi karaliaus statusą, ji iš Vengrijos atsivežė ypatingą juodą krucifiksą, pagamintą iš liepos medžio veikiausiai Vengrijoje arba Prahoje, Čekijoje. Priešais šį kryžių Jadvyga labai dažnai melsdavosi. Didžiausių dvasinių svyravimų akimirkomis, kai dar nuolat svajodavo apie santuoką su Vilhelmu Habsburgu, pasak tradicijos, ji išgirdo Kristaus balsą, kuris nuo kryžiaus aukštybės ragino ją priimti kaip sutuoktinį Lietuvos didįjį kunigaikštį Vladislovą Jogailą. Dėl santuokos su juo Lietuva galėjo priimti šventąjį Krikštą. Šitaip prasidėjo tos valstybės christianizacija, o Kristaus kryžius visiems laikams įsiliejo į jos kraštovaizdį. Kaip sakė popiežius Jonas Paulius II, 1987 m. birželio 7 d. klūpodamas prie palaimintosios Jadvygos relikvijų ir po jos kryžiumi, Jadvyga tapo „mūsų didžioji karalienė ir tautų motina“. Taip Kristaus kryžius tapo raktu, leidžiančiu suprasti Lenkijos ir Lietuvos istorijoje įrašytų daugelio šventųjų ir palaimintųjų gyvenimą ir darbus. Šiandien juos jau minėjo Vilniaus arkivyskupas: tai šventasis karalaitis Kazimieras, šv. Andriejus Bobola, šv. Rapolas Kalinauskas, pal. Jurgis Matulaitis, šv. Faustina, pal. Mykolas Sopočko, pal. Teofilius Matulionis.

Mūsų laikais Kristaus kryžius ypač įtaigiai ir jaudinamai įsiliejo į Lietuvos kraštovaizdį Kryžių kalno pavidalu. 1993 m. rugsėjo 7 d. šiame kalne lankėsi didysis šv. Jonas Paulius II. Kalbėdamas apie komunistų valdymo laikus, jis tuomet, be kita ko, sakė: „Jūsų Tėvynėje anuomet siautėjo nežmoniška visuotinės prievartos sistema. Ji trypė ir žemino žmogų. Tų prievartos ir mirties baisybių išvengusieji suprato, kad čia pat, jų akyse, jų krašto žmonėms ir šeimoms pasikartojo ir išsipildė tai, kas jau buvo atsitikę Golgotoje, kur Dievo Sūnus, „priėmęs tarno išvaizdą“, kaip žmogus „nusižemino tapdamas klusnus iki mirties“ (Fil 2, 7–8). Taigi Kryžiaus lemtis kliuvo daugeliui jūsų tautiečių. Jiems nukryžiuotas Kristus buvo neišsenkamas dvasios jėgų šaltinis išvežimų ir mirties nuosprendžių akimirkomis. <…> Betgi Kryžius kartu yra ir „išaukštinimas“. Pranašaudamas ant Golgotos savo mirtį, Kryžiaus mirtį, Kristus pasakė: „Žmogaus Sūnus turi būti iškeltas“ (Jn 3, 14). <…>Tai, kas žmonių supratimu yra visiškas sunaikinimas, Kristaus aukos akivaizdoje atsiskleidžia kaip dieviška galia: Atpirkimo galia ir Kristaus išgananti jėga. <…> Meilė nugali kerštingą neapykantą <…>. Šia meile Dievas pamilo pasaulį nukryžiuotame ir prisikėlusiame Kristuje. Kryžius yra šios Meilės ženklas. Kryžius yra amžinojo Gyvenimo Dieve ženklas.“

Ypač pastarieji žodžiai, kuriuos citavau iš Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II homilijos, tinka dar vienam šventajam, kuris mus šiandien čia subūrė, kuris yra dar vienas dvasinis tiltas, jungiantis Lenkiją ir Lietuvą, ir kuris mums visiems šiandien leidžia išgyventi vienos Dievo tautos, gyvenančios Katalikų Bažnyčioje, bendrystę – tai palaimintasis Mykolas Giedraitis. Jis Lietuvos žemės sūnus, čia gyvenęs keturiasdešimt metų, ir sykiu Krokuvos šventasis, kur pragyveno kitus dvidešimt penkerius metus, kur mirė ir buvo palaidotas. Kaip nuolankus zakristijonas tarnaudamas Krokuvos Šv. Morkaus bažnyčioje, labai daug laiko skyrė asmeninei maldai. Jis ypač kontempliuodavo Kristaus kančią klūpodamas priešais didįjį krucifiksą, kuris anuomet buvo bažnyčios presbiterijos arkoje, o nuo XVIII a. yra pagrindiniame altoriuje. Kartą savo nuodėmklausiui Jonui Žmigrodiškiui prisipažino, jog nuo to kryžiaus aukštybės į jį kreipėsi pats Kristus sakydamas : „Būk kantrus iki mirties, ir duosiu tau gyvenimo vainiką.“

Brangūs broliai ir seserys, šiandien dėkodami Viešpačiui Dievui už pal. Mykolo Giedraičio ekvipolentinės (lygiavertės) beatifikacijos dovaną, ir savo pačių atžvilgiu priimkime būtent tuos Kristaus žodžius. Kovodami dėl krikščioniškųjų vertybių šiandienos pasaulyje, kuris – savo pražūčiai – nori gyventi taip, „tarsi Viešpaties Dievo nebūtų“, kantriai išlikime prie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiaus, kuris yra vienintelė mūsų viltis. Ave Crux, spes nostra unica! Šiandienos įvykiui atminti prašau priimti miniatiūrą, vaizduojančią Vavelio stebuklingąjį kryžių, prie kurio meldėsi šv. karalienė Jadvyga ir kurio istorija davė pradžią Kristaus kryžiaus istorijai Lietuvoje.

Vertimą parengė LVKS