Kun. Joseph Roesch MIC, marijonų vienuolijos vicegenerolas 

KONFERENCIJA   

Mieli broliai ir seserys Kristuje, esu palaimintas, galėdamas šiandieną čia su jumis būti. Esu sužavėtas, kad gimė ir gyvena Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugija. Tikiu, kad Palaimintasis Jurgis vis dar gali labai daug ką pasakyti šių dienų pasauliui. Jis gyveno ne taip jau seniai. Abu mano tėvai buvo gimę jo gyvenimo laikotarpiu. Tikiu, kad jis supranta mūsų pasaulį ir tai, ką mes patiriame ir trokšta mums padėti.

Šiek tiek vėliau, Šventosiose Mišiose, drauge su jumis apmąstysiu Lietuvos Krikšto ir Palaimintojo Jurgio paskelbimo palaimintuoju 25 – ųjų metinių prasmę. Šioje konferencijoje truputį pradėsiu gvildenti šias temas ir pažvelgsiu į keletą pavyzdžių iš Palaimintojo Jurgio gyvenimo.

Šiandien čia susirinkome visi – kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai. Negaliu to tvirtinti, bet prileidžiu, kad vienas dalykas, kuris mums visiems ir kiekvienam yra bendras – tai Krikštas. Man rodos, kad Palaimintojo Jono Pauliaus apmąstymai, kuriuos jis pateikė Pal. Jurgio Matulaičio mišių homilijoje prieš 25 metus yra nuostabūs ir verti būti iš naujo perskaityti. Vatikano tinklapyje šį tekstą radau tik italų kalba, bet esu tikras, kad jūs galėsite jį gauti lietuvių kalba. Jei jums pasisektų jį surasti, labai rekomenduoju skirti laiko ir vėl perskaityti ir apmąstyti tą homiliją šiais metais.

Aš esu amerikietis, todėl nežinau jūsų šalies istorijos taip, kaip ją žinote jūs. Kokia buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės krikšto svarba 1387? Ką Dievas norėjo pasiekti tuo įvykiu? Kas ir kaip pasikeitė dėl šio vieno momento istorijoje? Palaimintasis Jonas Paulius II atsakymą surado šv. Pauliaus laiške Romiečiams, kur apaštalas rašo: “Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą. (Rom 6, 3-4).
Krikščionių Didžiojoje kunigaikštystėje buvo ir prieš 1387-uosius. Buvo net ir krikščionių valstybės vadovų. Tačiau žmonės, ypač valstiečiai, daugiausia buvo pagonys. Jėzus gyveno Galilėjoje, kuri buvo pagoniška teritorija. Šv. Matas cituoja pranašą Izaiją kalbėdamas apie Galilėją: “Pagonių Galilėja! Tamsybėje tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą, gyvenantiems ūksmingoje mirties šalyje užtekėjo šviesybė”.

Mano broliai ir seserys, Didžioji kunigaikštystė prie 625-eris metus mate užtekant didžią šviesą, nes Jėzui buvo oficialiai leista ateiti į šią žemę ir ją keisti. Kristaus kančia, mirtis ir prisikėlimas nuo to momento galėjo nešti prasmę į žmonių, gyvenančių šiose vietose, gyvenimus, nes nuo tada Krikščionių jau buvo daug daugiau. Lietuvos Krikštas reiškia, kad Kristaus prisikėlimo galia nuo to momento čia galėjo laisvai ir stipriai veikti. Apie tai kalba šv. Apaštalas Paulius laiške Filipiečiams: Jis visa laikė sąšlavomis, palyginus su didžiuoju Kristaus pažinimo gėriu. Jo vienintelis troškimas buvo laimėti Kristų ir būti Jame, Juo remtis. Jis stengėsi būti teisingame ir šventame santykyje su Dievu per tikėjimą Jėzumi Kristumi. Jis tetroško tik “pažinti jį, jo prisikėlimo galybę ir bendravimą jo kentėjimuose, noriu panašiai kaip jis numirti, kad pasiekčiau ir prisikėlimą iš numirusių” (Fil 3, 10)

Šv. Paulius suprato, kad mūsų gyvenimai turės prasmę tik tuomet, jei seksime pavyzdžiu, kurį Kristus mums paliko Velykiniame slėpinyje. Kančia yra neišvengiama gyvenimo dalis. Bet aukodami savo kančią ir net savo mirtį, galime atrasto jose išganančią vertę. Aukodami Dievui savo gyvenimus, kuriuos gavome iš Dievo kaip dovaną, mes duodame Dievui leidimą viską mums duoti. Nes tuomet Jis gali mus prikelti ir apdovanoti amžinojo gyvenimo su Juo dovana.

Taigi, mano broliai ir seserys, pirmasis dalykas, kurį galime daryti per šiuos Pal. Jurgio Matulaičio metus, yra apmąstyti savo Krikšto prasmę. Truputį pasigilinkite. Paskaitykite apie Krikštą Katalikų Bažnyčios Katekizme ar kur nors kitur. Įsižiūrėkite, ką iš tiesų reiškia jūsų Krikštas ir pamatykite, kaip jis mus kviečia gyventi. Per Krikštą esame pašvęsti Dievui. Kai kurie iš mūsų pagilino šį Krikšto pasišventimą per Vienuolinius įžadus, tačiau visi pakrikštytieji yra paskirti darbuotis Dievo tarnystėje. Per Krikštą esame išlaisvinti iš gimtosios nuodėmės, mums suteikta pašvenčiamoji malonė, tampame Dievo vaikais ir Bažnyčios nariais. Įžengiame į naują santykį su Dievu Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia.

Palaimintasis Jurgis turėjo didžiulę meilę Kristui ir Bažnyčiai. Tai šūkis, kurį jis paliko mūsų bendruomenei, Marijonams. Jis mylėjo Bažnyčią ir troško jai tarnauti visais įmanomais būdais. Galime sakyti, kad tam tikru būdu jis atidavė gyvybę už Bažnyčią. Nors jis buvo ligotas žmogus, jis praleido gyvenimą mokydamas seminaristus ir formuodamas kunigus, kurdamas organizacijas padėti darbininkams ir jų šeimoms, padėdamas kunigams ir vienuoliams augti dvasiniame gyvenime per rekolekcijas ir konferencijas, atnaujindamas ir kurdamas naujas vienuolijas, rašydamas konstitucijas daugybei vienuolinių bendruomenių, nesuskaičiuojamais būdais tarnaudamas kaip sielų ganytojas ir galiausiai sutvarkydamas konkordato klausimą tarp Šventojo Sosto ir Lietuvos be galo sudėtingomis aplinkybėmis. Jis dirbdavo nuo ryto iki vakaro, nenorėdamas švaistyti laiko, kartais neturėdamas laiko net pasivaikščioti. Kaletą kartų jam buvo grasinta areštais ir įkalinimu. Tokiais atvejais jis viską sutvarkydavo, sukalbėdavo rožančių ir atsiduodavo Dievo valiai. Paprastai keldavosi 5 val. ryto ir melsdavosi, tačiau jei turėdavo ypač daug darbo, jei reikėdavo parengti ypač svarbų dokumentą, jis keldavosi valanda ar dviem anksčiau, kad jo protas būtų guvus po keleto valandų miego. Kartą savo Užrašuose rašė:

Jei valia prašyti, tai duok, Viešpatie, kad aš būčiau Tavo Bažnyčioje nelyginant ta mazgotė, puodkelė, kuria viską valo, o suvartoję meta šalin kur į tamsiausią ir bjauriausią kampą, tegul ir aš taip tapčiau suvartotas ir sunaudotas, kad tik Tavo Bažnyčioje būtų nors koks kampelis geriau išvalytas, kad tik Tavo name būt šiek tiek švariau ir skaisčiau. Tegul paskui mane numeta kur, kaip tą mazgotę suterštą sunešiotą. (Sausio 13, 1911).

Tik tas, kuris yra pripildytas liepsnojančiu uolumu ir meile Bažnyčiai galėtų tokio dalyko prašyti. Jis buvo beprotiškai įsimylėjęs Kristaus Bažnyčią ir buvo pasirengęs paaukoti save patį, kad tik Bažnyčia taptų tuo, kuo Kristus troško, kad ji taptų. Palaimintasis Jurgis norėjo tapti tokiu, kaip Jonas Krikštytojas, jaunikio draugas, atsakingas už vestuvių ruošą. Jis troško, kad Kristus galėtų “padaryti sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą”. (Ef 5,27). Dievas leido Palaimintajam Jurgiui išlieti save dėl Bažnyčios, nesiliaujant sėkmingai tarnauti kol galiausiai jo sveikata nebeišlaikė. Kristui ir Bažnyčiai jis atidavė visa, ką turėjo.

Jo pavyzdys gali mus paskatinti apmąstyti savo gyvenimą. Kaip mes tarnaujame Bažnyčiai? Kaip leidžiame savo laiką? Naujos socialinės komunikacijos priemonės yra dovanos mums šiandieną. Tačiau tam tikra prasme tai taip pat yra ir mūsų laikų prakeiksmas. Visai neseniai vienuose mūsų vienuoliniuose namuose buvo brolis, kuris retai tepajėgdavo laiku atsikelti rytą, kad kartu su bendruomene melstųsi ryto maldas. Vyresnysis jo paklausė kelintą valandą jis paprastai gulasi ir jos atsakė, kad 9 val. vakaro. Taigi, buvo visiškai nesuprantama, kodėl jis negalėjo atsikelti maldoms rytą. Tuomet bendruomenė galiausiai sužinojo, kad jis 9 val vakaro nueidavo į savo kambarį, bet neatsiguldavo. Kompiuterio pagalba jis bendraudavo su labai toli gyvenančiais žmonėmis iki 2 ar 3 valandos ryto. Jis rytais nesimelsdavo su bendruomene ir jam buvo sunku bendrauti su namuose gyvenančiais žmonėmis dėl kalbos barjero. Taigi jis užsimiršdavo ir atsiskirdavo nuo bendruomenės, kad susisiektų su žmonėmis, gyvenančiais toli. Tai naujas iššūkis mums šiandien. Ne tik mums, vienuoliams, bet ir daugybei jaunų žmonių. Jie mieliau bendrauja per visokias elektronines priemones, nei kalbasi vienas su kitu veidas į veidą.
Kai Palaimintasis Jurgis gyveno bendruomenėje su Marijonais kaip naujokų mokytojas Fribure, Šveicarijoje, vienas Marijonų novacijus užrašė štai ką: “Tėvas Matulaitis davė mums daugiau nei teoriją: jis davė mums savo pavyzdingą gyvenimą… Tėvo Matulaičio gyvenimas buvo mums atviras, kaip ant delno. Jis visada buvo su mumis”. Kitoje vietoje jis rašė: “Jis pats buvo neapsakomai darbštus. Iš tiesų niekuomet nesu jo matęs neužsiėmusio; jis gebėjo panaudoti kiekvieną akimirką.”. Ir galiausiai: “Jo didysis rūpestis buvo suvienyti mus tikra broliška meile, tuo pat metu genint mūsų savimeilę. Jo sėkmė šiame darbe buvo iš tiesų stebėtina, o priemonės, kurias naudojo, be galo paprastos. Jis tiesiog spinduliavo šiluma, kuri mus visus traukė burtis į viena apie jo paties asmenį. Nei vieno nereikėjo tempte tempti į bendrą rekreaciją.” Meilė ir ramybė, kuri sklido iš Tėvo Jurgio, buvo kaip magnetas, kitiems žmonėms. Žmonės norėjo būti su juo. Kaip tik todėl jam taip puikiai sekėsi patraukti diecezinius kunigus stoti pas Marijonus vienuolijos atnaujinimo laiku. Jo asmuo traukė žmones.

Šventose Mišiose kalbėsiu apie tai, kaip Palaimintasis Jurgis stengėsi išlaikyti ramybę sudėtingose ir sunkiose situacijose. Jis puikiai pažino žmonių klaidas ir silpnybes, ir net jų norą jam pakenkti. Vienas pavyzdys iš jo gyvenimo yra tikrai pritrenkiantis. Kai jis buvo Vilniaus vyskupu tuojau po I Pasaulinio Karo, politinė situacija buvo visiškai nestabili. Jis nuolat stengėsi sulaikyti savo kunigus nuo įsivėlimo į politiką, nuo vienos ar kitos grupuotės palaikymo. Jis norėjo, kad jo kunigai tarnautų tik Kristui ir būtų atviri padėti visiems pagalbos reikalingiems žmonėms, o ne kuriai nors ypatingai grupei. Kartą, buvęs Vilniaus vyskupas, kuris kažkada buvo valdęs vyskupiją tik 2 metus, o 34 metus praleido tremtyje, galiausiai sugrįžo aplankyti miesto. Palaimintasis Jurgis pakvietė visus miesto kunigus pagerbti iškilų svečią. Aišku, kad nuo to laiko, kai šis vyskupas paskutinį kartą buvo lankęsis mieste, politinė situacija buvo neatpažįstamai pasikeitusi. Tada jis visų akivaizdoje apkaltino vyskupą Jurgį nacionalinių judėjimų kurstymu ir nesantaikos kėlimu – būtent tuo, ko vyskupas Jurgis stengėsi nedaryti ir sulaikyti nuo to savo kunigus. Vienas liudytojas pasakė, kad tie grubūs žodžiai tiesiog “sustingdė kraują” visų gyslose. Palaimintasis Jurgis išraudo, tačiau parodė tikrai didvyrišką susivaldymą ir neatsikirto arkivyskupui. Kitas liudininkas teigia, kad, arkivyskupui baigus kalbėti, “Vyskupas Matulaitis su tikra ir nuoširdžia pagarba pasakė: “ O dabar atsiklaupkim ir paprašykim Jo Ekscelencijos palaiminimo” ir atsiklaupė drauge su savo kunigais”.

Galėtume paklausti savęs, kaip jūs ar aš pasielgtume tokioje situacijoje? Be Dievo malonės būtų neįmanoma tokio dalyko ištverti. Kaip Palaimintasis Jurgis stengėsi augti dorybėse, kad išlaikytų ramybę tokiose situacijose, kaip ši? Kartą Jis rašė: “Reikia matyti ir nematyti, girdėti ir negirdėti. Reikia išmokti nesileisti paveikiamam pykčio ir blogio, ypač dėl jų nesusijaudinti”. Kitą kartą jis rašę: “Niekad near malonu girdėti kalbant prieš savo mylimus žmones ar savo tautą. Anksčiau tokias kalbas išgirdęs aš labai susirūpindavau, o dabar man tas jau nebeturi tokios įtakos. Jei išgirstu tai, tiesiog nekreipiu dėmesio. Pasiguodžiu tuo, kad tokios kalbos nepadarys mūsų nei blogesniais, nei geresniais, nei iš tiesų esame. Tegu jie šneka ką nori. O mes geriau rūpinkimės kaip siekti iš tiesų tapti geresniais. Neverta jaudintis dėl tokios rūšies kalbų.”

Jei leisime sau per daug jaudintis ar būti susirūpinę dėl tokių dalykų, tai gali pakenkti mūsų sveikatai. Kartą jis rašė: “Jei leisime neapykantos rūgščiai įsigalėti mūsų širdyse, ji daugiau žalos padarys mums patiems, nei tiems, kurie nori mums kenkti. Ji galiausiai sugrauš mūsų širdis”. Būtų galima dar tiek daug visko pasakyti. Bet geriau palikime tai kitam kartui. Gal būt tai, ką Palaimintasis Jurgis nori įspausti į mūsų širdis šiandien, yra būtinybė stengtis išlaikyti Kristaus ramybę mūsų širdyse šiais neramiais laikais, kuriuos gyvename. Kristus mūsų neapleido. Jei tik laikysime širdis atviras Jo ramybei, pasauliui kuris mus supa, turėsime įtaką, panašią į tą, kurią turėjo Palaimintasis Jurgis. Tada pasaulis bus geresnis ir vienas Bažnyčios kampelis bus švaresnis, skaistesnis. Dieve, laimink jus!

HOMILIJA

Jūsų Ekscelencija arkivyskupe Tamkevičiau, mūsų gerbiamas šeimininke vyskupe Norvila, visi kiti vyskupai ir gerbiami valdžios atstovai, broliai kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai, sveikinu jus visus Kristuje! Prieš 25-erius metus Palaimintasis Jonas Paulius II pakėlė Arkivyskupą Jurgį Matulaitį į altorių garbę, tuo pat metu švenčiant Lietuvos 600 metų Krikšto jubiliejų. Pasaulis, o taip pat ir jūsų šalis per praėjusius 25-eris metus labai pasikeitė įvairiais požiūriais. Beatifikacija įvyko likus keliems metams iki 1990-ųjų kovo 11-osios, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Nuo to laiko, per Pal. Jurgio užtarimą, Lietuva patyrė daug Dievo malonių, taip pat ir didesnę laisvę praktikuoti tikėjimą. Kita vertus, puikiai žinome, kaip daug sunkumų mūsų tikėjimo praktikavimui iškyla šiandien.

Šventajame Rašte skaitome, kad po Kristaus gimimo, “Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje”. Taigi kviečiu kartu pažvelgti į du didžiulius įvykiu, kurie buvo švenčiami prieš 25-eris metus ir kuriuos jūs tebelaikote savo širdyse – paskelbimą palaimintuoju ir Krikšto jubiliejų. Svarstykime juos, kad suprastume, ką Dievas nori mums pasakyti per juos šiandien.

Beatifikacijos šv. Mišių homilijoje, Palaimintasis Jonas Paulius II išsamiai kalbėjo apie Krikšto sakramento prasmę Lietuvos Krikšto jubiliejaus šviesoje. Lietuvos Krikštas įvyko po ilgo ir sudėtingo kristianizacijos proceso. Ko gero, galime jį palyginti su gimdymo procesu, kuris kartais esti ilgas ir skausmingas.

Į tai, kas nutiko prieš 625-eris metus Palaimintasis Jonas Paulius II žvelgė iš dvasinės perspektyvos. Jis teigė, kad Kristus į Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir jos žmonių gyvenimą anuomet įžengė per savo mirties ir prisikėlimo slėpinį. Jūs buvote panardinti atperkančioje Kristaus mirtyje, kad drauge su Juo galėtumėte įžengti į Jo Prisikėlimą. Per savo istoriją jūsų tauta išgyveno Velykų slėpinį. Kančia yra neatskiriama jūsų istorijos dalis. Kryžių kalnas yra vienas iš jūsų ištvermės kančioje liudijimų.

Visdėlto, kaip galime suvokti kančios prasmę savo gyvenimuose? Kančioje visuomet esame gundomi pasiduoti ir netekti vilties. Yet, how can we make sense of the sufferings in our lives? Prasmę galime atrasti tik Kristaus Velykiniame slėpinyje. Kančia ir kryžius nėra pabaiga. Jei veda į prisikėlima, įžengimą į dangų ir išaukštinimą. Kai jungiame savo kančią su Kristaus kančia, kaip darė Palaimintasis Jurgis, ji tampa išganinga. Šventasis Paulius kalba apie džiaugsmą kančioje, kurią jis patyrė dėl savo ganomųjų, ir apie tai, kad savo kūne papildo tai, ko dar trūksta Kristaus kentėjimas dėl Jo kūno, kuris yra Bažnyčia. Kristus tam tikru būdu leidžia mums dalyvauti savo kančioje, jungiant savo kančią su Jo kančia.

Prieš 25-erius metus Pal. Jonas Paulius II pakvietė mus apmąstyti Krikšto sakramento gelmą ir galią. Jis sakė, kad Krikštas yra pirmoji Šventosios Dvasios pergalė žmogaus sieloje. Tai Dievo Karalystės pradžia mumyse. Dievas nori visiškai perkeisti mūsų gyvenimus. Krikštas yra kelio, vedančio į amžinąjį išganymą Dievuje, pradžia. Kartais mus reikia pagalbos atrasti tikrąjį kelią, nes mes taip lengvai pasiklystame. Jonas Paulius II teigė, kad mes esame pašaukti džiaugsmingai ir su pasitikėjimu atverti širdis šventųjų pavyzdžiui, nes jie gali mums parodyti teisingą kelią, kuris prasideda panardinimu Kristuje per Krikštą.
Šiais, Palaimintojo Jurgio metais, mes galime kreiptis į savo vyresnįjį brolį tikėjime ir prašyti jo patarimo, jo pagalbos ir užtarimo. Ką jis norėtų mums pasakyti šiandien ir kaip jo pavyzdys galėtų mus įkvėpti šiandien?

Mes žinome, kad savo vyskupiškuoju šūkiu Palaimintasis Jurgis pasirinko frazę iš šv. Apaštalo Pauliaus laiško Romiečiams: “Nugalėk blogį gerumu” (Rom 12:21). Kas yra tasai gėris, kurio galėtume siekti šiandien, kad nebūtume įveikti blogio, kurio taip daug aplink mus? Kai kurie pavyzdžiai iš Pal. Jurgio gyvenimo gali mus pamokyti apie tą gėrį, kurio turėtume siekti.

Mes žinome, kad visas gėris kyla iš Dievo, kuris vienintelis yra geras. Pal. Jurgis tą puikiai žinojo. Jis išlaikė maldos gyvenimą ir gilų asmeninį ryšį su Dievu net ir labai intensyvioje veikloje. Būdamas Vilniaus vyskupu jis melsdavosi drauge su visais, kurie dirbo jo namuose ir vyskupijos kurijoje. Jie drauge atlikdavo mąstymo maldą ir stengėsi išlaikyti pastovią maldos dienotvarkę. Namuose buvo koplytėlė su Švč. Sakramentu tabernakulyje. Jis patardavo dažnai pakelti mintis į Dievą dienos metu, kad malda tęstųsi nuolat ir žmogus pasiliktų susvienijęs su Dievu. Būtent iš čia jis pats sėmėsi jėgų būti geru taip, kaip iš šulinio semiamas vanduo.

Visi žinojo, kad Jurgis Matulaitis yra ramus, švelnaus charakterio žmogus, prie kurio lengva prieiti. Kodėl taip buvo? Ar jis tiesiog buvo apdovanotas tokiomis asmeninėmis savybėmis? Iš tiesų jis dėjo sąmoningas pastangas, kad išsaugotų ramybę įvairiausiose sumaištyse ir sunkiose aplinkybėse. Jis beveik nuolat kentė fizinį skausmą dėl kaulų tuberkuliozės, kuria sirgo visą gyvenimą. Savo tarnystėje nuolat susidurdavo su pasipriešinimu, sąlygotu sunkaus laikmečio, kuriame gyveno. Jis nebuvo naivus. Jis stebėjo gyvenimą atviru ir išmintingu žvilgsniu ir gerai pažino gyvenimo realybę. Kartą vienam marijonui jis rašė: “Žemė ne rojus, žmonės ne angelai. Be kryžių gyventi negali. Rūpinkis, brolau, turėti širdyje ramybę. Jei gali, nešk ramybę į kitų širdis ir drąsink, kad ją išlaikytų. Ramybė tikrai turi būti labai brangi dovana, jei Kristus taip labai norėjo, kad apaštalai ją turėtų.”

Yra daugybė pavyzdžių Pal. Jurgio Matulaičio gyvenime, kai jis didvyriškai išlaikė ramybę prieš žmones, kurie jį atvirai įžeidinėjo, ir kurie bandė jam kenkti slapčiomis. Kažin, ar daugelis iš mūsų pajėgtume šitai padaryti.

Jis puikiai suprato žmonių silpnumą ir žinojo, kaip dažnai, net ir Bažnyčioje, mes imame rungtyniauti vienas su kitu. Kartą jis pasakė: “Kai geriau pažįstame gerą žmogų ir pradedame matyti jo silpnybes, mūsų meilė ima atvėsti. Tai juo labiau su tais žmonėmis, kurie mus skaudina ir žeidžia. Mes vis dar taip toli nuo tikros Kristaus dvasios.” Jis sakė: “Nesvarbu, kiek įžeidimų jie vertė ant Jo (Kristaus), jis niekada nenustojo jų mylėjęs ir tarnavęs jiems. Jis mirė už juos, nors ir žinojo, kokie nedėkingi ir neverti jie yra”. Palaimintasis Jurgis žinojo, kad negana tik pažinti žmones. Mes privalome juos mylėti. Kai geriau pažįstame žmones ir mums tampa sunkiau juos mylėti, turime didinti savo meilę jiems, sekdami Kristaus meile. Ramybė kyla tik iš vieno vieninelio šaltinio, tai yra iš meilės.

Pal. Jurgis buvo žmogus, apdovanotas įvairiais gabumais. Per savo gyvenimą jis padėjo daugybei žmonių kaip kunigas, profesorius, vyskupas, vienuolis, vienuolijų kūrėjas ir apaštališkasis vizitatorius. Jis turėjo dovaną mokyti, pamokslauti, bendrauti su žmonėmis. Viešpats jį pasiėmė pas save dar jauną – sulaukusį vos 56-erių, tiesiai iš be galo aktyvaus gyvenimo. Jis buvo Gerasis Ganytojas, kuris nuolat rūpinosi savo ganomaisiais ir visiškai atidavė save jiems. Kai jis suprato, kad Viešpats jį jau pasiima pas save, savo broliams marijonams jis sakė rikiuotis ir pasišvęsti. Tai geras patarimas mums visiems. Mes visi esame nepakartojami asmenys, su savo nuomonėmis ir požiūriais. Tačiau šiais, neramiais laikais kuriuos išgyvename, turime vienytis kaip kariuomenės dalinys ar sportininkų komanda ir dirbti kartu. Turime būti pasirengę paaukoti savo asmeninius planus tam, kad ateitų Dievo Karalystė.

Prašykime Palaimintąjį Jurgį, kad per visus šiuos metus, skirtus jo atminimui, mus apmąstant jo dvasinį palikimą, jis stiprintų mus ir padėtų mums augti asmeniškai ir kaip Bažnyčia. Kristus vėl trokšta giliau įžengti į mūsų asmeninę istoriją. Jis nori padėti mums pilniau išgyventi mūsų pasišventimą Jam per Krikštą ir mūsų Krikšto pažadus, kad taptume tokiais žmonėmis, kokiais Jis kviečia mus būti. Jis nori duoti mums savo ramybę, kad drąsiai žengtume pirmyn, visuomet nugalėdami blogį gerumu.