(KAP, KAI) Birželio 19 d. Vatikane buvo pristatytas Popiežiškosios migrantų ir keleivių sielovados tarybos parengtas dokumentas „Kelio sielovados gairės“. Dokumentą pristatė šios Tarybos pirmininkas kardinolas Renato Martino ir jos sekretorius arkivyskupas Agostino Marchetto. Dokumente nagrinėjamos keturios temos, jas sieja „kelias, kuris yra ne tik eismo, bet taip pat gyvenimo vieta“: vairavimas, prostitucija, gatvės vaikai ir benamiai. Įžangoje rašoma, jog dokumentu siekiama padėti plėtoti sielovadą atsižvelgiant į „visas žmogaus mobilumo apraiškas“.

Pristatydamas pirmąją dokumento dalį kardinolas Renato Martino pabrėžė, kad keliai „turi tarnauti žmogui kaip gyvenimo ir integralios visuomenės plėtros priemonė“. Kardinolas pabrėžė, jog vairuotojui neparastai svarbu elgtis atsakingai ir gebėti susitvardyti. Kalbėdamas apie moralinį vairavimo aspektą Popiežiškosios tarybos pirmininkas sakė, kad vairuotojas turi pasižymėti „savitvarda, apdairumu, mandagumu, tarnavimo dvasia“. Jis taip pat priminė, jog dėl nusižengimų ir disciplinos stokos kasmet pasaulio keliuose žūva 1,2 mln., o sužeidžiama 50 mln. žmonių. Pasak kardinolo R. Martino, „ši liūdna tikrovė drauge yra didžiulis iššūkis ir visuomenei, ir Bažnyčiai“. Jis ragino tiek Bažnyčią, tiek valstybę savaip puoselėti saugumą keliuose ir „tinkamai ugdyti vairuotojus, keleivius ir pėsčiuosius“.

Vatikano dokumente taip pat aptariami transportą ir kelių eismą lydintys reiškiniai: triukšmas, atmosferos užterštumas, degalų vartojimas. Dokumente raginama vengti naudotis automobiliu be reikalo, drauge pripažįstant transporto privalumus: jis patarnauja žmogaus laisvei, leidžia nešti pagalbą jos reikalingiems, jungia žmones, palengvina atskleisti Dievo meilę rodantį kūrinijos grožį. Dokumento autoriai primena, jog Jėzus yra Kelias ir dėsto krikščioniui vairuotojui būdingas nuostatas: „Kas pažįsta Kristų, tas kelyje laikosi atsargumo.“ Krikščionis vairuotojas negalvoja vien apie save ir apie tai, kaip greičiau pasiekti tikslą. Jis mato bendrakeleivius, įžvelgia juose brolius ir seseris – Dievo vaikus.

Dokumente palyginti daug vietos skiriama „vairuotojo psichologijai“, taip pat patologiniams reiškiniams: kai automobilis „sudievinamas“, kai instinktyviai kyla noras valdyti ne tik automobilį, bet taip pat visą kelio eismo situaciją ir kitus jos dalyvius. Tokios nuostatos nulemia neatsakingą elgseną: nemandagumą, įžeidžiamus gestus, prakeiksmus, atsakomybės jausmo praradimą, lengvabūdiškai laužant kelių eismo taisykles. Dokumente atkreipiamas dėmesys, jog vairuojant automobilį pasireiškia pasąmonės polinkiai, kuriuos kitais atvejais pavyksta kontroliuoti. Jame teigiama, jog automobilio vairavimas turi būti grindžiamas savikontrole ir turi taip pat moralinį matmenį. Vairavimo problematiką aptariantis skyrius užbaigiamas „Vairuotojo dekalogu“: I. Nežudyk; II. Tegu kelias tau būna žmones jungiančia priemone, o ne mirtina grėsme; III. Mandagumas, teisingumas ir apdairumas tepadeda tau išvengti nenumatytų situacijų; IV. Rodyk gailestingumą ir padėk reikalingam pagalbos artimui, ypač tapusiam avarijos auka; V. Tegu automobilis nebūna valdžios, dominavimo apraiška ar proga nusidėti; VI. Su meile įtikink jaunuolius ir ne vien jaunus žmones nesėsti už vairo netinkamos būklės; VII. Paremk eismo avarijų aukų šeimas; VIII. Padėk susitikti kaltiems vairuotojams ir jų aukoms tinkamu laiku, kad jie galėtų išgyventi išlaisvinantį atleidimą; IX. Kelyje saugok tą, kuris labiau pažeidžiamas; X. Jausk atsakomybę už kitus.

Dokumente sakoma, jog Bažnyčios misija taip pat yra įspėti apie pavojus, susijusius su kelių eismu, ir šioje srityje ugdyti sąžinę. Primenama, kad nemenka atsakomybė už avarijas tenka ir pėstiesiems. Pabrėžiama automobilių lenktynių, ypač nelegalių, keliama rizika. Nurodoma, jog daug avarijų padaroma tiek dėl vairuotojų, tiek dėl pėsčiųjų lengvabūdiškumo, net kvailumo ar arogancijos. Dokumente taip pat rašoma apie sunkvežimių, autobusų, geležinkelio mašinistų, kelių eismo priežiūros darbuotojų, kuro kolonėlių bei pakelės maitinimo įstaigų darbuotojų sielovadą.

Antrojoje dokumento dalyje apžvelgiama sielovada siekiant išlaisvinti gatvės moteris. Organizuota sekso industrija yra šiuolaikinė „vergovės forma“. Prostitucijos klientas yra tam tikra prasme taip pat vergas. Popiežiškosios tarybos dokumente reiškiamas įsitikinimas, jog sekso prekybą užbaigti gali padėti klientų baudimas, nepakanka vien visuomenės nepritarimo. Negana kovoti su prekyba moterimis, reikia taip pat aiškinti prostitučių klientams apie jų veiksmų pasekmes. Taip pat smerktinas piktnaudžiavimas moterų atvaizdais reklamoje.

Popiežiškosios migrantų ir keleivių sielovados tarybos sekretorius arkivyskupas Agostino Marchetto pristatydamas dokumentą atkreipė dėmesį į Švedijos įstatymus, kuriais ne tik apsaugomos seksualinių paslaugų teikėjos, bet ir numatomos sankcijos jų klientams. Švedijoje nuo 1999 m. galioja įstatymas, draudžiantis komercinį seksualinių paslaugų teikimą.

Trečiojoje dokumento dalyje kalbama apie gatvės vaikus, kurių priskaičiuojama iki šimto milijonų. Tarp šio reiškinio priežasčių minimas šeimos irimas, prievarta vaikų atžvilgiu, emigracija, skurdas, narkomanija ir alkoholizmas, prostitucija, karas ir visuomenės neramumai, taip pat, ypač Europoje, „transgresijos kultūra“. Tarp konkrečių rekomenduojamų priemonių, be kita ko, minima meninė veikla. Taip pat siūloma atkreipti dėmesį į tinkamą kunigų parengimą šios srities darbui.

Ketvirtoje dokumento dalyje aptariama benamių sielovada. Benamiai yra vis labiau plintančio skurdo aukos. Pasak dokumento, Bažnyčia šioje srityje jau turi didelę patirtį. Primenama benamių laidotuvių reikšmė. Siūloma kartą per metus drauge su gyvenančiaisiais gatvėje prisiminti iškeliavusius į geresnį pasaulį, „kiekvieną prisimenant vardu, jau įrašytu į gyvenimo knygą“.

„Bažnyčios žinios“
katalikai.lt