Esame istorinių įvykių liudininkai: Šventasis Tėvas Benediktas XVI, minint Pasaulinę ligonių dieną, paskelbė apie pasitraukimą iš Petro įpėdinio aktyvios tarnystės vasario 28-ąją. Tai nepaprastas nuotykis, todėl ir „Artuma“ su savo autoriais bei skaitytojais nori apmąstyti, kokius pėdsakus Benediktas XVI palieka Bažnyčios istorijoje ir kaip mums, tikintiesiems, reikėtų priimti šią žinią – „ne žiniasklaidos, bet paties popiežiaus žinią“. Pateikiamos Apaštalų Sosto nuncijaus arkivyskupo Luigi Bonazzi mintys, kviečiančios įsiklausyti į paskutinius ganytojiškus Benedikto XVI žodžius ir išgirsti juos savo širdimi: „Tai padariau visiškai laisvai dėl Bažnyčios gėrio, ilgai meldęsis ir ištyręs savo sąžinę prieš Dievą, gerai suprasdamas tokio veiksmo pasekmes, bet taip pat suvokdamas, jog nebesu pajėgus vykdyti Petro tarnystės su tokia jėga, kokios jai reikia <...>. Nebėgu nuo kryžiaus, bet nauju būdu pasilieku su Nukryžiuotu Viešpačiu. Atsisakau vadovavimo Bažnyčiai tarnystės galių, bet pasilieku tarnauti malda.“

Vatikano radijo lietuvių programos vadovas Jonas Malinauskas įsitikinęs: tokiu poelgiu popiežius „teigia, jog ši tarnystė tokia kilni ir svarbi, didi ir atsakinga, kad ji ne seno ir pavargusio žmogaus jėgoms“. Įvykiui paminėti spausdinamas Lietuvos vyskupų laiškas popiežiui; taip pat – Benedikto XVI žinia šių metų gavėniai: „Tikėjimas be darbų yra lyg medis be vaisių: abi dorybės reikalauja viena kitos. Gavėnia tradiciniais krikščioniškojo gyvenimo nurodymais kviečia mus maitinti tikėjimą dėmesingiau ir ilgiau klausantis Dievo žodžio bei priimant sakramentus.“ Kun. Danielius Dikevičius taip pat rašo apie Dievo žodžio skaitymo prasmę ir atkreipia dėmesį, jog Biblijos skaitymas paraidžiui – tai aklavietė.

Kovo „Artuma“, tęsdama kelionę per Tikėjimo metus ir vasarį klaususi: „kam reikia Bažnyčios?“, dabar kviečia suklusti: „kam reikalingos tos Mišios?“ Psichologė Zita Vasiliauskaitė sako: ne tik šventės, bet ir kasdienybė turi savus ritualus, nusistovėjusius elgesio įpročius. Tad galėtume teigti, kad Mišių liturgija – vienas iš jų; juk bet koks kartojamas veiksmas, net religinis, nepastebimai gali virsti rutininiu, formaliu gestu. Todėl „Artumos“ autoriai svarsto, kodėl verta kiekvieną sekmadienį eiti į bažnyčią, kokia šv. Mišių liturgijos prasmė gyvenančiųjų ir tikinčiųjų šiandien akimis. Dr. Irena Vaišvilaitė pristato Vatikano II Susirinkimo konstituciją Sacrosanctum Concilium – be liturgijos atnaujinimo, joje pabrėžiamas dalyvavimas sekmadienio Mišiose: „Visoje liturgijoje, o ne kurioje nors vienoje jos dalyje veikia pats Kristus – kalba, meldžiasi ir gieda ir pats save aukoja.“ Kun. Artūras Kazlauskas reziumuoja: „Jėzus parodė, jog Dievas į žmogų žiūri taip, kaip žiūri mazgojantysis kojas“ („Jei tavęs nenumazgosiu, neturėsi dalies su manimi“, plg. Jn 13, 1–20).

Kun. Kazlauskas taip pat atsako į „Artumos“ klausimus ne tik apie Mišių „kainą“, bet ir jų reikšmę: „Chronos – tai mūsiškis laikas, o kairos – tai Dievo laikas – amžinybė. Mišios yra kairos laikas. Tai, kas įvyko prieš 2000 metų, vyksta dabar. Jei dalyvauju Mišiose, Kristaus įvykis vyksta dėl manęs.“ Psichologė Zita priduria: sekmadienio apsilankymas Mišiose „kuria nuotaiką, skatinančią į savo gyvenimą pažvelgti kitu, amžinojo gyvenimo aspektu“.

Atokvėpio skaitiniuose Vanda Ibianska pasakoja apie vyskupą Antaną Baranauską, o Gabrielė Gailiūtė, pristatydama Justino Žilinsko knygą „KGB vaikai“, pateikia įdomių svarstymų, kodėl ir kaip literatūra gali teikti pramogą.

Prieš metus „Artuma“ dalijosi džiaugsmu apie Gimimas.lt iniciatyvą. Ne paslaptis, vėlesnė jos eiga ir ypač paskutinių savaičių teisėsaugos elgesys gimdymą namuose galutinai paniekino, prilygino jį kriminalinei veiklai. Deja, „visuomenei nebuvo paaiškinti tyrimo tikslai ir taikomų griežčiausių priemonių būtinybė“, – Vyskupų konferencijos Šeimos reikalų tarybos vardu primena kardinolas Audrys Juozas Bačkis. „Ankstyvo ryto kratos šeimose, <…> šimtų šeimų tardymas trypia žmogišką orumą, žemina šeimos instituciją, menkina pačią demokratiją, skaldo visuomenę ir skatina nepasitikėjimą savo Valstybe.“ Todėl, švęsdami Nepriklausomybės atkūrimo dieną, neužmirškime savo maldose ir valstybės tarnautojų, nusigręžusių nuo elementarių moralės normų, užmiršusių esminį savo darbo faktą: jog pirmiausia tarnauja ne valstybei-įstatymui, bet valstybei-žmogui.

Žurnalo redakcija dėkoja savo skaitytojams, aktyviai atsiliepusiems į naujos skilties „Tikiu. Padėk mano netikėjimui“ diskusiją, bei tikisi Jūsų įsitraukimo ir toliau! Atsiliepkime ir į Benedikto XVI kvietimą: „Ir toliau melskitės už mane, už Bažnyčią ir už būsimąjį popiežių. Dievas mus ves“; su permąstytu ir pagilintu tikėjimu – būtent šio popiežiaus dėka (!) – stokime prie Bažnyčios pokyčių slenksčio.

Rūta Lazauskaitė