Romualdas Dulskis. Meilės daina naktyje (Artuma)
 
 

Romualdas Dulskis. Meilės daina naktyje

Dievo melodija

„‘Dieve, tegarbina tave tautos, - visos tautos tave tešlovina!' (Ps 67, 4). Eikite keliu drauge su visomis tautomis, jūs, taikos sūnūs, jūs, vienos visuotinės Bažnyčios sūnūs; eikite ir dainuokite. Juk keliautojai dainuoja, kad atsigaivintų nuo kelionės vargų. Dainuokite šioje kelionėje, giedokite naują giesmę, niekas tenedainuoja bet kokios dainos, dainuokite savo tėvynės meilės dainas... Kaip kad dainuoja keliauninkai, o jie dažniausiai dainuoja naktyje"1, - rašo šv. Augustinas, akindamas krikščionis suvokti savąjį pašaukimą šio gyvenimo „naktyje".

Tikinčiajam svarbu įsisąmoninti gyvąją savo atsakomybę Bažnyčioje bei visuomenėje ir atpažinti iš prigimties skirtą pašaukimą - „Dievo melodiją", anot šv. Ignoto Antiochiečio2. Kiekvieno krikščionio pašaukimo istorija yra Dievo ir žmogaus neišreiškiamo dialogo istorija, pašaukiančio Dievo meilės ir su meile laisvai atsiliepiančio žmogaus dialogo istorija.

Pašaukimo sąvoką gali išryškinti pašaukimų medžio įvaizdis. Jo šaknys - tai pašaukimas dialogui ir Sandorai su Dievu. Kamienas žymi pašaukimą gyventi Evangelijos vertybėmis, sekti Kristumi. Medžio šakos simbolizuoja specialiųjų pašaukimų įvairovę: pasauliečio, kunigo, įvairių pašvęstojo gyvenimo formų. Lapai ir vaisiai atspindi pašaukimą pašaukime, t. y. savitą žmogaus kelią ir jo asmenybės išsiskleidimą vienoje ar kitoje gyvenimo srityje.

Pašaukimas yra numatanti Kūrėjo mintis apie kiekvieną asmenį. Tai idealus Kūrėjo planas, tartum svajonė, esanti žmogų mylinčio Dievo širdyje. Kūrėjas nori, kad šis planas visoms žmogiškoms gyvybėms būtų skirtingas ir savitas. Kiekviena būtybė išreiškia ir yra kviečiama išreikšti ypatingą Dievo minties aspektą. Būtent jame ji atranda savo vardą bei tapatybę, patvirtina ir garantuoja savo laisvę ir originalumą:

 Esu pašauktas
kažką nuveikti ir kažkuo būti,
kam nėra pašauktas niekas kitas.

Dievo plane
Dievo žemėje turiu metą,
kurios neturi niekas kitas.

John Henry Newman
3

 
Ką daryti, kad būtum laisvas?


Pašaukimui esmiškai būtina laisvė. Jei žmoguje įsivyrauja ydos, jis praranda dvasios laisvę ir nesugeba atsiliepti, o dažnai net nebepajėgia išgirsti ir suprasti Dievo pašaukimą. Todėl žmogus turi pasirengti jį priimti. Turtingas jaunuolis neatsiliepė į Išganytojo kvietimą: „Ateik ir sek paskui mane!" Jo veidas apsiniaukė ir nusiminęs jis nuėjo sau, nes jo širdis buvo nelaisva. Jaunuolis labai brangino žemiškus turtus bei malonumus, ir tai jam sutrukdė įsiklausyti į Kristaus kvietimą ir atrasti savąjį gyvenimo kelią (plg. Mk 10, 21-22).

Šv. Maksimas Išpažinėjas (580-662) garsiajame savo veikale Liber asceticus („Asketikos knyga") taip apibūdina vidinės asmens laisvės sąlygas: 

Brolis paklausė: „Tėve, ką reikia daryti, kad nuolat būtum laisvas Dievui?"
Mokytojas atsakė: „Žmogaus dvasia negali būti visiškai laisva Dievui, jei ji neturi šių trijų dorybių: meilės, santūrumo ir maldos.
*Nes meilė nugali rūstavimą,
*santūrumas gesina aistras,
*o malda apvalo sielą nuo visokios savimeilės ir atveda ją į tiesioginę akistatą su Dievu.
Šios trys dorybės apima visas dorybes; be jų žmogaus dvasia negali būti laisva Dievui"
4.

Brandos perspektyva

Dar dažnai pašaukimą suvokiame kaip pernelyg sustingusį, nejudamą. Tuo tarpu daugelio šventųjų gyvenime labai ryškiai atsispindi veržli pašaukimo plėtotė. Mat žmogus ne visuomet iš karto įsiklauso į Dievo balsą visa širdimi, o kita vertus, Dievas turi savo planų, kuriuos tik palaipsniui atskleidžia žmogui, vesdamas jį vis į didesnę dvasinę brandą. Pavyzdžiu gali būti Europos globėja šv. Brigita Švedė, šv. Teresė Avilietė, šv. Mikalojus Fliujietis, šv. Rapolas Kalinauskas, o iš pastarojo laikmečio asmenybių - motina Teresė iš Kalkutos.

Pašaukimo ugdymas negali apsiriboti kuria nors viena gyvenimo atkarpa. Kadangi krikščioniškos būties pagrindas yra sekimas įsikūnijusiu Dievo Sūnumi, akivaizdu, jog saviugda turi trukti visą žmogaus amžių. Esame pašaukti save perkeisti ir nuolat panašėti į Kristų. To neįmanu pasiekti nei per vienerius, nei per kelerius metus. Dievas atveria mums vaisingą perspektyvą: ugdytis ir mokytis visą mums skirtą žemiškąjį laiką, kiekviename jo tarpsnyje ir bet kokioje aplinkoje, semtis išminties iš visų sutiktų asmenų, iš kiekvieno tiesos, gėrio bei grožio trupinėlio, kurį mums leista patirti gyvenimo kelyje.

***

1 Augustinus. Das Antlitz der Kirche. Freiburg. 1991. P. 346.

2 Ignotas Antiochietis. Laiškas efeziečiams 4, 2 II Katalikų kalendorius žinynas 1987. Kaunas-Vilnius. 1987. P. 250.

3 John Henry Newman (1801-1890) - anglikonų dvasininkas, Oksfordo sąjūdžio įkūrėjas, 1845 m. perėjęs katalikybėn, 1879 m. tapęs kardinolu; vienas žymiausių XIX amžiaus teologų.

4 Maximus der Bekenner. Drei geistliche Schriften. Freiburg. 1996. P. 70-71.

„Artuma“. 2007 m. vasaris. Nr. 2

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006-2020 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt