Pagarbinti Kūrėją XIII-ojoje religinio meno parodoje Gloria Deo sukvietė Jus 44 dailininkai iš Lietuvos ir viena dailininkė iš Italijos. Pristatoma pastaraisiais metais dailininkų sukurti 68 darbai. Du trečdalius sudaro vaizduojamoji dailė, vieną dalį taikomoji. Dešimt dailininkų parodoje jau muziejaus bičiuliai (V. Kašinskas, L. Ivaškevičius, A. Žiupsnytė, D. Sabaliauskienė, M. Osuchovska, S. Lampickas, A. Teresius, T. Stambrauskas, D. Valentaitė, B. Narbutas ) ir didesnė dalis menininkų parodoje pristato savo religinę kūrybą pirmąjį kartą.

Ekspozicija išdėstyta trijose salėse. Pirmajame aukšte VIII salėje eksponuojama sakralusis menas: ikonos, keramika ir didesnė dalis mažosios liaudies meno skulptūrų. Antrajame aukšte parodų salėse pristatoma tapyba, grafika, tekstilė, skulptūra.

Ikonų ekspozicijoje dominuoja Viešpaties Veido ir Dievo Motinos su Kūdikiu ikonos. Tai patys svarbiausi dievogarbos paveikslai, kuriami nuo krikščioniškojo meno pradžios iki šių dienų, liudija apie lietuvių dailininkų neįkainojamos tradicijos tęsimą. Paveiksluose itin ryškiai atskleidžiama Dievo Motinos kilnumas ir malonių gausa, kuri joje esanti dėl jos dieviškosios motinystės. Prisimintina, jog Marijos gerbimas nuo pirmųjų krikščionybės amžių buvo tampriai susijęs su Kristaus garbinimu. IV a. Bažnyčios tėvai: Grigalius Nazianzietis, Efremas iš Sirijos kūrė traktatus jos garbei, o 431 m. patvirtinus Marijos kaip Dievo Motinos titulą Efezo susirinkime šis garbinimas įgavo dar didesnį pagreitį. Paveiksluose žavi perteiktas Marijos nuolankumas ir tikėjimas (Linaburgytės R., Laurinavičiūtė R., Sereikaitė J., V. Kašinskas).

Išsiskirianti ikonų ekspozicijoje yra Dievo tarno T. Matulionio ikona, sukurta M. Osuchovskos Marcelletti. Pirmą kartą Dievo tarnas Teofilius vaizduojamas ikonoje, kur iškeliama arkivyskupo kankinystės mintis. I. Kazlausko keramikos darbų siužetai yra Kristaus ir Marijos ikonos. Išskirtinimas šių darbų slypi tekstūroje. Autorius perduoda Dievo ir Jo Motinos garbinimo istoriškumą, pasitelkęs sendinto rėmo, įspaudų plokštės paviršiuje pagalba. Darbai primena tikėjimo istorijos kelią, kuris nebuvo lygus ir paprastas... Ikonų ekspozicijoje naujiena tapyti votai. Tai padėkos ženklai, kuriuos įprasta dovanoti savo parapijos bažnyčioms, patyrus išgijimo ar kitą malonę. M. Osuchovskos tapytuose votuose išreiškiamas susirūpinimas senais žmonėmis.

Prasminga Išganytojo kančios tema parodoje perteikiama tapybos darbais. Kryžiaus nešimas nuteikia rimčiai, apmąstymams. Po Atpirkėjo pasiaukojančios mirties (O. Karavajevas, L. Steponavičiūtė, L.Kozlovienė) išaušta Prisikėlimo rytas (Janulienė R.). Rūpintojėlio tema parodoje stipriai išreikšta S. Lampicko, A. Janicko darbuose.

Liaudies meno skulptūrose įvairiomis spalvomis švyti šventųjų: Kazimiero, Apolonijos, Petro, Pauliaus, Agotos dvasinis grožis, kurį skulptoriai išreiškia veidų, pozų išraiškomis (A. Teresius, A. Janickas, D. Baliukevičienė). A. Teresius išradingai panaudoja raktą kaip šv. Petro atributą nimbo sprendime. Skulptoriui būdingas naujų išraiškos formų ieškojimas, drąsus jų taikymas liaudies mene.

T. Stambrauskas parodai pateikė Jėzaus gimimo scenos pagrindinius asmenis: Dievo Motiną, Juozapą ir Kūdikį. Skulptoriaus T. Stambrausko prakartėlė perteikia Kristaus gimimo rimties, kilnios akimirkos nuotaiką. Medžio skulptūros darbas „Dvyniai“ (L. Ivaškevičiaus) kalba apie krikščionišką brolybę ir vienybę, kuri tikinčius Kristų perkeičia į brolius ir seseris.
Tapytojų darbuose atspindimi ir sakralūs statiniai, iškeliant jų kaip Dievo namų svarbą (O. Jablonskis). Bažnyčios spindi miesto panoramoje ne tik dienos metu, bet ypatingai ryškiai nakties metu (J. Ivaškevičius). Liturginių apeigų temą gvildena G. Ajauskienė, atskleisdama šv. mišių aukojimo akimirką Joanitų vienuolyne. Spalvų gama perteikia jaukumą, paprastumą ir išreiškia Kristaus kančios sudabartinimo didybę. Reikia pasakyti, kad šia Išganytojo kančios tema primena, jog Jėzų Dievas išaukštino ir suteikė jam šlovę ir iškėlė Jį savo dešinėje vien todėl, kad Jėzus kentėjo iki galo, iki mirties. Garbė ir šlovė – tai atlygis ir apdovanojimas už Jo paklusnumą kentėjimuose (Ž. Avižienytė, L.Steponavičiūtė, R. Janulaitienė).

Parodoje angelai yra dažna tema, nes jie Išganytojo gimimo scenos atributas. Giesmės „Gloria Deo“ žodžius gieda angelai Šv. Rašto aprašytoje Jėzaus gimimo scenoje. Angelų vaizdavime būdinga iškelti jų judėjimą, žinios nešimą, gausų dalyvavimą sakraliuose įvykiuose. Džiugūs, šviesūs ir susibūrę į chorą D. Valentaitės tekstilės darbe arba žaidžia Viešpaties sode (A. Žiupsnytė). Yra angelas, kuris šlovina Viešpatį, tarsi sustingęs maldoje (R. Butkuvė).

Šv. Rašte skaitome, kad Jėzus prašė Tėvą atsiųsti daugiau nei 12-a legionų angelų (plg. Mt. 26, 53). Angelų buvimas yra minimas ir Kristaus palydoje antrojo atėjimo metu (plg. Mt 16, 27). Būtent angelas bus ir mūsų gidu, kai keliausime kaip teisieji ar nusidėjėliai link Paskutinio Teismo salės (Plg. Mt 13, 41; 24, 31, Mk 13, 27).

Dvasinės būtybės išreikštos talentingai medžio (V. Liubinienės, R. Butkuvės), tiek keramikos skultūroje (B. Narbutas), tiek tapybos (V. Ajauskas, L. Liaudanskienė, V. Lagunavičius, A. Žiupsnytė, E. Talaitienė, D. Čechavičienė), tekstilės (D. Valentaitė, B. Sarapinienė ) darbuose. Skulptorius J. Grunda medyje išreiškė džiaugsmo temą. Jo darbas pakviečia mąstyti, ko Viešpats laukia iš žmogaus. 150-oje psalmėje rašoma: „Šlovinkite Viešpatį ragų gaudesiu,(...) cimbolais, (...) būgneliais...Visa, kas gyva, tešlovina Viešpatį!“ Artėjant šv. Kadėdų šventei, kviečiame jus džiūgauti ir teikti Dievui garbę visi turimais savo talentais ir gabumais, visais turimais instrumentais.

Dr. Roma Zajančkauskienė
sakralinis.lt