2. Krikščionybės tiesa pretenduoja turėti „paskutinį žodį“ apie mūsų gyvenimo realybę: žvelgia į pasaulio ir istorijos tikrovę „sub ratione Dei“. Tačiau racionalus diskursas apie tikėjimą nepadaro racionalaus pačio tikėjimo, greičiau patikslina, kad jis neprieštarauja protui, o pastarasis neneigia tikėjimo. Istorijos teologijos tvirtinimas, jog viso pasaulio kūrėjas yra Dievas esti perkeliamas visai realybei: Dievas yra visa ko, kas egzistuoja Palaikytojas ir visą tai kas egzistuoja nurodo į Dievą. Taigi, Dievas yra tas, be kurio nieko neegzistuoja.

3. Intelektas tikėjimo atžvilgiu neturi funkcijos „paremti“ teologinę doktriną, bet pasitarnauja kaip „filtras“. Intelektas padeda atskirti visą kas iškreipia patį tikėjimą, pavyzdžiui Bažnyčia neigia prietarus (horoskopus, burtus ir t.t.). Taigi protas negali vertinti ir teisti tikėjimo tiesų. Priešingai, negalima tikėti to kas prieštarauja protui, kuris išlaiko savo autonomiškumą. Tikėjimo terpėje protas tarnauja gilesniam Apreiškimo pažinimui.

4. Šiandien neabejojama, kad kosmologijos, fizikos, biologijos, genetikos atradimai iš vienos pusės suteikė papildomos informacijos apie laiko ir erdvės kategorijas, apie materijos sampratą, ir iš kitos pusės atvėrė problemas apie žmogaus asmens tapatybę. Mokslas nėra monolitinis, bet sudėtingas ir įvairialytis reiškinys. Dažnai pasigendama vientisos tiesos apie realybę, kuri, neteisingai ją manipuliuojant, skaudžiai atsiliepia pačiam žmogui ir visai kūrinijai. Jau pats faktas, kad universitetuose dėstoma teologija ir religijos mokslai, liudija, jog protas ir tikėjimas nebėra priešpastatomi, bet dialoguoja tarp savęs. Teologinių disciplinų dėstymas universitete neturėtų likti vien tik „susitaikymo“ ženklas su kitais mokslais. Teologijos uždavinys būtų neleisti tiesai pernelyg „užsibuvoti“ mokslų „ekspertų“ užburtuose ratuose, bet leisti jai su meile tarnauti žmogui, iš vienos pusės gyvenančiam technologijos ir mokslo pasaulyje, iš kitos - keliaujančiam į amžinuosius namus danguje.

5. Dialogas tarp teologijos ir kitų mokslų turi surasti savitą kontekstą, kur teologiniai ir moksliniai tvirtinimai galėtų būti palyginami tame pačiame lygyje, nenuklystant nuo savitų tiriamųjų objektų. Tokia terpė savaime neatsiranda, tad būtina skatinti teologijos partnership su kitais pažinimo mokslais universitetuose. Šiandien pasaulyje nebeįmanoma įveikti civilizacijos problemų orientuojantis vien tik į mokslinį – techninį progresą, bet yra reikalinga ir metafizinė kryptis. Pragmatiški mokslinio progreso pasiekimai, atskirti nuo metafizinės tiesos, veda visų pirma į etikos, ekologijos ir žmogaus egzistencijos sureliatyvinimą. Universitetinės disciplinos negali atsiriboti nuo religijos mokslų, nes vienos pačios neatsakys į daugelį mokslinių klausimų ir problemų, lygiai taip pat ir teologija negali atsiriboti nuo kitų mokslų, nes liktų toli nuo pasaulio realijų, izoliuota pažinime ir bejėgė komunikuoti.

6. Toks dialogas turėtų remtis trimis pagrindiniais principais:

 7. Šiandien teologijoje neabejojama objektyvia ir nekintama tiesa. Ieškoma galimybių kaip ją interpretuoti sąlytyje su kitais besivystančiais mokslais ir kaip to pasėkoje naujai suvokti Apreiškimo tiesą. Kaip pereiti, enciklikos Fides et Ratio žodžiais tariant, „nuo fenomeno prie fundamento“ (nuo fenomeno prie noumeno) ir surasti tiesos ontologinį pagrindą (Fides et Ratio,  83). Teologija, savo prigimtimi esanti atvira tiesai, gali būti atvira kiekvienam teisingam moksliniam tiesos ieškojimui. Dar daugiau - po reikšmingų mokslinių atradimų esti naujai peržvelgiamos ir įvertinamos teologinės tiesos, nesugriaunant pačių dogmų identiteto. Užtenka paminėti paradigminius mokslininkų pavyzdžius, pagilinusius tiesą apie Dievą, pasaulį ir žmogų: Kopernikas (Copernico), Kolumbas (Colombo), Niutonas (Newton), Einšteinas (Einstein), Plankas (Planck), Froidas (Freud), Bergsonas (Bergson), De Šardenas (De Chardin), Godelis (Godel), Šanonas (Shannon) ir kiti. Vatikano II Susirinkimo pastoracine konstitucija Gaudium et Spes pastebi, kad „šiuolaikiniai gamtos mokslų, taip pat istorijos bei filosofijos tyrinėjimai ir atradimai iškelia naujų klausimų, sukeliančių padarinių gyvenime ir net iš teologų reikalaujančių naujo gvildenimo. Be to, teologai skatinami, išlaikant teologijos mokslui būdingus metodus ir reikalavimus, nuolat ieškoti tinkamesnio būdo perduoti tikėjimo mokymą savo epochos žmonėms. Mat viena yra pavestasis tikėjimo lobis arba tiesos, o kita – jų perteikimas, išlaikant jų prasmę ir turinį“ (Gaudium et Spes,  62). Taip ir šiandien pavyzdžiui modernioji kosmologija ir astronomija gali pagilinti krikščioniškos protologijos (protologija - doktrina apie pasaulio kilmę. aut. pastaba) žinias apie pasaulio sukūrimą, jo pradžią ir pabaigą, fizikos reliatyvumo teorija gali suteikti naujų idėjų apie krikščionišką eschatologinę skaistyklos sampratą, apie erdvę ir laiką, archeologija ir istorijos filosofija apie Bibliją, psichologija ir sociologija apie kaltės jausmo kilmę ir atsivertimo dinamiką.

8. Mokslinių tyrinėjimų rezultatų panaudojimas teologijoje turi išlaikyti loginę darną. Tai yra, neturi supriešinti jau vieningai teologijos ir kitų mokslų pasiektos tiesos. Kartais atrodo, kad kai kurie moksliniai tyrinėjimai iš pirmo žvilgsnio prieštarauja krikščionybės doktrinai, tačiau, jeigu kalba eina apie autentišką siekį pažinti tiesą, tai ankščiau ar vėliau moksliniai pasiekimai nušvies ir kitus Apreiškimo turinio aspektus. Tiesos darna teologijos ir mokslų atžvilgiu yra pasiekiama stebint realybės visumą, o ne fragmentus.

Popiežius Jonas Paulius II 1988 metais laiške Vatikano Observatorijos direktoriui rašo, jog dialogas tarp teologijos ir mokslų turi plėtotis, kiekviena disciplina turi stengtis prasiturtinti iš abipusio tyrinėjimo rezultatų, turi provokuoti viena kitą naujais atradimais ir padėti atsakyti į klausimą, kas mes esame visatoje ir kur einame. Šventasis Tėvas dar pastebi, kad būtent, paskutiniuoju metu, pasigendama iš teologų vaisingo bendradarbiavimo su kitų sričių mokslininkais (Giovanni Paolo II, Lettera al Direttore della Specola Vaticana, 1. 6, L’Osservatore Romano, (26. 10. 1988), pp. 5-7).

Universiteto pašaukimas yra tarnauti tiesai ir būti pagrindine kultūros nešėja visuomenėje. Krikščionybė yra kultūra ir bus kultūra tiek, kiek tarnaus žmogui, visuomenei, vertybėms, Bažnyčiai ir Dievui. Būtina šiandien teologijai, kaip tikėjimo mokslui, suteikti universitetinį horizontą. Inteligentas yra žmogus, kuris intelektualines žinias pritaiko moraliniam gyvenimui, kada tiesa (veritas) tampa etika (ethos). Tiesos ieškojimas susietas su galutiniu žmogaus mįslės ir prasmės klausimo įminimu. Autentiška kultūra pasireiškia visuomenėje tada, kada žmogus yra traktuojamas kaip Dievo sūnus, ne pagal prigimtį, bet pagal Malonę. Šiandien universitetinė akademinė kultūra yra pašaukta, gal kaip niekados istorijoje, duoti atsakymus į pačius svarbiausius žmogaus egzistencijos ir prasmės klausimus. Tai daryti reiškia pastatyti žmogų prieš Kristų, istorijos ir laiko Viešpatį. Popiežius Jonas Paulius II 1993 metai lankydamasis Lietuvoje ir sakydamas kalbą akademinei bendruomenei Vilniaus Jonų bažnyčioje pabrėžė: „Nebijokite, bičiuliai, atverti durų Kristui! Jis pažįsta žmogaus širdį ir moka atsakyti į skaudžiausius jo nerimo klausimus“.

Šiandienos modernaus mokslo dominuojantis buvimas kultūroje dažnai grindžiamas klaidingu jo suvokimu, būtent, kada pažinimas suprantamas išskirtinai kaip galia ar jėga (kada žinoti reiškia galėti), tada mokslas tampa utilitaristiniu metodu pasiekti subjektyvią laimę ir subjektyvią tiesą. Šitokią mokslo paradigmą ir mokslo „emancipaciją“ plėtojo Dekartas (Descartes) ir Beikonas (Bacon). Tokioje visuomenėje nebus gerbiamos objektyvios nekintamos vertybės, asmuo bus traktuojamas kaip daiktas, o bet kokia kalba apie Dievą ir jo pasaulį taps nereikalinga, nes nenaudinga. Jeigu ir pats gyvenimas bus suvokiamas kaip res extensa, natura naturata, tada neišvengiamai grės pavojus žmogaus asmens garbei bei orumui, jo išlikimui žmogumi, sukurtam pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Asmuo sekuliarizuotame kontekste turėtų vertę tik tada, jei ką gamintų, produkuotų; neįgalintis yra nevertingas ir nereikalingas. Taip atsitinka tada, kada tiesos mastelis apie žmogų tampa pats žmogus ir jis, mokslo vardan, suvokia realybę išskirtinai subordinuotą į jį ir savo mokslinėje veikloje nebejaučia etinės atsakomybės. Šiandienos ryškiausias toks pavyzdys galėtų būti genų inžinerija ir bandymai klonuoti žmogų.

Didžioji dalis mokslo problemų nėra vien technologinio ar moralinio pobūdžio, bet būtent teologinio. Jeigu yra nutraukiamas ryšys tarp Dievo ir kūrinijos, tarp Malonės ir prigimties, tarp tikėjimo ir proto, tai technologinis pasaulis tampa be dvasios, be estetikos, be moterų ir vaikų šypsenos, kaip sakė H. U. von Baltazaras (Balthasar), be meilės ir kančios, be prasmės ir tikslo. Tokiame pasaulyje visą tai kas nenaudinga tampa nevertinga. Suvokti kūriniją Malonės ir meilės kategorijomis reiškia suvokti ją sukūrimo ir atpirkimo kategorijomis. Visa natūra, tiek žmogaus, tiek kosmoso savo būties archetipą turi Dievuje, todėl viskas yra sukurta per Malonę ir pašaukta dalyvauti Trejybės dieviškame santykyje tarp Tėvo ir Sūnaus.

Įdomią moderniosios visuomenės krizės diagnozę yra pateikęs F. Nyčė (Nietzsche). Jo manymu, būtent visų autentiškų vertybių trūkumas sudaro modernaus humanizmo krizę, arba, kitais žodžiais tariant, Nyčės „miręs Dievas“ reiškia, kad žmogus pats sau tapo dievu (Ubermench). Toks žmogaus atsiribojimas nuo transcendencijos nėra tiesioginė jo intencija užmušti Dievą, bet greičiau metodologinis pasirinkimas gyventi vardan humanistinio autonomiškumo: dominuoja ne teorinis, bet praktinis ateizmas.
Teologijos dėstymas bei buvimas universitete ir turėtų tikslą sujungti „dangų ir žemę“, suteikti pasaulio ir žmogaus pažinimui integralumo ir prasmės, dar daugiau – pašventinti žmogaus inteligenciją. Akademinėje bendruomenėje šventumas, pritaikant Tomo Akviniečio būties transcendentalijas, suvokiamas ne tik kaip bonus, bet ir kaip verus. Teologija turėtų priartinti žmogų ir pasaulį prie Dievo. Priartinti realybę prie Viešpaties reiškia priartinti prie tikrosios ontologinės prasmės. Pats Dievas prakalbo meilės kalba į žmogų Jėzuje Kristuje, amžinasis Logos (Tiesa) tapo asmeniu istorijoje. Tokia meilė žmogui paliečia ne tik valios, bet ir pažinimo plotmę. Tiek žmoguje, sukurtame pagal Dievo – Trejybės paveikslą ir panašumą, tiek kūrinijoje, galima aptikti Dievo „pėdsakų“, todėl, sąlytyje su kitais mokslais, teologija turėtų privilegijuoti ne metodų mokslinį neutralumą, bet tiesos holistinį turinį apie žmogų, pasaulį ir Dievą.

Bažnyčios vaidmuo akademinėje bendruomenėje yra nepakeičiamas: jos misija yra kviesti žmogų sustoti prieš būties paslaptį, mąstyti, kontempliuoti ir būti atviriems Tiesai. Mokslas dažnai matė ir tebemato Bažnyčią kaip kliūtį laisviems tyrinėjimas ir traktavo ją kaip neaktualią šiandienos „moderniems mokslo pasiekimams“. Bažnyčia, kviesdama žmogų gerbti Dievą ir kūriniją, nestabdo tyrinėjimų, bet kviečia įsiklausyti į Paslaptį. Ir šia prasme tai nėra atsilikimas, bet pranašiškas buvojimas. Bažnyčios, o kartu ir teologijos, pranašiška dimensija akademinėje kultūroje pasireiškia ne tame, kad aplenkdama laiką gali nuspėti kas bus, bet tame, jog turi paskutinį žodį apie tikrovės egzistenciją. Reiškia, kad teologija yra žodis, kito Žodžio, kuris šaukia (vox clamantis) „Aš esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis, Pradžia ir Pabaiga, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis, Visagalis“ (Apr 22,13.1,8).

Pabaiga