Kovo 30 d. Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultete meksikietis Arturo Soto dalijosi skeptiškomis mintimis apie sensacingąjį šiuolaikinio JAV rašytojo Dano Browno romaną „Da Vinčio kodas“. A. Soto Lietuvoje gyvena devynerius metus, gerai kalba lietuviškai, Vilniaus universitete baigė tarptautinės vadybos magistratūros studijas. Į Lietuvą atvykęs „Opus Dei“ prelato prašymu čia įsteigti dvasinį jaunimo kultūros centrą, šiuo metu dirba Vilniuje įsikūrusio centro „Liepkiemis“ administracijoje.

A. Soto savo pranešimą pavadino „Faktai prieš prasimanymus“. „Negaliu sutikti, kaip „Da Vinčio kodo“ autorius traktuoja Jėzų Kristų bei visą Katalikų Bažnyčią“, – kalbėjo A. Soto. Jo pastebėjimu, rašytojas žaidžia dvigubą žaidimą: vienąkart ramina, jog „tai tik romanas, į kurį nereikia rimtai žiūrėti, kitąkart teigia kūrinyje norįs atskleisti žmonijai tikrąją istoriją“. Meksikietis kritiškai vertino D. Browno šaltinius, kuriais jis rėmėsi: gnostikų evangelijas bei parapsichologų, psichologų, kitų asmenų knygas. A. Soto piktinosi, kad skandalingojo romano kūrėjas D. Brownas iškraipė gnostikų evangeliją pagal Pilypą. 

A. Soto priminė, jog D. Browno vertinamos gnostikų knygos (jų neva buvę 80) yra apokrifinės – neįkvėptos Dievo. „Iš jų sužinome apie Jėzaus vaikystę, kad prakartėlėje buvo jautis, asilas ir pan., tačiau jos neįtrauktos į Naująjį Testamentą! O ar ne pastaruoju turėtume tikėti?“ – klausė A. Soto. Pasak jo, rašyti istoriją remiantis faktais, užfiksuotais praėjus 150 metų po įvykio, tas pats, kaip carinės Rusijos laikais rašyti dabartinės Lietuvos istoriją. Mat gnostikų tekstai parašyti po Jėzaus Kristaus mirties praėjus beveik 120 metų, o Naujojo Testamento keturios evangelijos rašytos apie 65–100 m. A. Soto kvietė tikėti Naujojo Testamento evangelijomis dar ir todėl, kad jos – „geriausiai išlikusi ir geriausiai dokumentuota senovės tekstų rinktinė – daugiau nei 5400 rankraščių, saugomų įvairiose pasaulio bibliotekose“. Esą tai, kad Naujajame Testamente mažai kalbama apie Kristų nuo vaikystės iki didžiosios misijos pradžios, – tepaminima, jog jis dirbo staliumi, – liudija apie darbo svarbą vidinei brandai. Ir organizacijos „Opus Dei“ nariai šventumo siekia bei apaštalauja kasdienybėje aukodami darbą, taip pat melsdamiesi, atgailaudami, marindami kūną, kentėdami kaip Kristus.

A. Soto teigimu, D. Brownas neteisus savo romane organizaciją „Opus Dei“ vaizduodamas kaip valdžios ištroškusią mazochistinę vienuolių sektą. Iš tiesų 70 proc. organizacijos narių yra susituokusieji, nevilki jokių ašutinių ir nepraktikuoja saviplakos. Vatikanas yra pradėjęs keturių organizacijos narių šventumo bylą; kun. Jose Maria Escriva šventuoju jau paskelbtas.

Pranešėjas, pasitelkęs faktus, triuškino ir D. Browno tendenciją „piešti“ krikščionybę kaip nugalėtųjų sukurtą, Romos imperatoriaus Konstantino sugalvotą, naudos iš tikėjimo pešančią, moterį diskriminuojančią religiją. „Gal D. Brownas pamiršo pamaldumą Švč. Mergelei Marijai? O kiek Bažnyčioje šventų moterų?!“– retoriškai klausė A. Soto. Rašytojas meluojąs, kad 313 m. prieš Kr. imperatoriaus Konstantino sušauktame Nikėjos Susirinkime 51 proc. dalyvių balsavo už pirmapradžio tikėjimo pripažinimą. Patikimi rašytiniai šaltiniai byloja, jog šiai nuostatai, Romos imperijoje įteisinusiai krikščionybę, pritarė 298 asmenys iš 300. D. Browno teiginį, kad iki minėtųjų metų niekas netikėjo Jėzaus dieviškumu, paneigia dokumentai –Tacito ir kitų pagonių raštai. D. Browno klastotę, kad iki 313 m. prieš Kr. krikščionybės nebūta, paneigia krikščionių kankinimų aktai.

A. Soto nuomone, romano „Da Vinčio kodas“ populiarumas liudija, koks įdomus šiuolaikinei žmonijai yra Jėzus Kristus, tačiau tiesos ieškotina patikimuose šaltiniuose. D. Brownas naudingas, kad jų link patraukia ieškančius žmones. Taip dar kartą pasitvirtinanti Evangelijos išmintis, kad nėra to blogo, kuris neišeitų į gera.  

„Bažnyčios žinios“
katalikai.lt