| Kovo 9 d. sakytame pirmajame ið keturiø gavënios pamokslø ciklo popieþiðkasis pamokslininkas kun Raniero Cantalamessa OFM Cap apmàstë Kalno pamokslo palaiminimà: „Palaiminti tyraðirdþiai: jie regës Dievà“ (Mt 5, 8). Apaðtaliðkøjø rûmø Redemptoris Mater koplyèioje pamokslo klausësi popieþius Benediktas XVI ir Romos kurijos darbuotojai. Kapucinas pamokslininkas atkreipë dëmesá, jog ðis palaiminimas kartais klaidingai siejamas su neskaistumo nuodëme. Pasak jo, ðiuo palaiminimu numanoma ne kokia nors konkreti dorybë, bet nuostata, turinti lydëti þmogø visà gyvenimà. Širdies tyrumo prieðybë yra veidmainystë – ði nuodëmë tampa ypaè paveiki, kai þmogus nustumia Dievà á ðalá. Pamokslininkas sakë, jog veidmainystë yra esminis tikëjimo ir meilës trûkumas. Jëzaus teismas veidmainiams yra be apeliacijos: tyrasis tikràja to þodþio prasme yra pats Jëzus, o palaiminimai yra jo autoportretas.
Pasak pamokslininko, galimos trys ðirdies tyrumo, taip pat veidmainystës interpretacijos: moralinë, mistinë ir asketinë. Þvelgiant pirmuoju poþiûriu, veidmainystë yra teisus elgesys þmoniø akivaizdoje vien dël akiø. Pagal mistinæ interpretacijà tyraðirdis kontempliavimas „tarsi veidrodyje“ leidþia pamatyti Dievo atvaizdà. Pagal asketinæ interpretacijà vidinis ðirdies tyrumas reiðkia uþsidarymà apgaulingiems þemiðkiems dalykams ir atsivërimà dangiðkiesiems. Tëvas R. Cantalamessa sakë, jog ðiandien veidmainystë yra „labai paplitusi, taèiau retai iðpaþástama nuodëmë“. Jos paplitimas sietinas su medijø kultûra, supainiojanèia tikrus ávykius ir jø pristatymà. „Naujas ir nerimà keliantis reiðkinys yra bandymas niveliuoti tà skirtumà ir patá gyvenimà paversti reginiu“.
Kovo 16 d. sakytame antrajame gavënios pamoksle popieþiaus namø pamokslininkas kun. Raniero Cantalamessa ragino atkreipti dëmesá á savo minèiø ðvarumà. Romos kurijos bendradarbiams sakytas pamokslas buvo grindþiamas Mato evangelijos þodþiais: „Palaiminti romieji: jie paveldës þemæ“ (Mt 5, 5). Tëvas Cantalamessa pabrëþë, jog Jëzus ne tik davë romumo bei kantrybës pavyzdá, bet taip pat padarë ðias savybes „tikros didybës þenklais“. Pasak popieþiaus pamokslininko, ðiame palaiminime, kaip ir kituose, kalbama apie þmogaus vidø, jo ðirdá. Todël Jëzus taip pat sakë: „Mokykitës ið manæs, nes að romus ir nuolankios ðirdies“. Pasak pamokslininko, ðirdis parodo, ar þmogus yra ið tikrøjø romus. Panaðiai kaip ið veikianèio vulkano kraterio teka lava, verþiasi pelenai bei ákaitusios uolienos, taip ir ið ðirdies pagal Evangelijos palyginimà iðeina þmogþudystës, pavydas, ðmeiþtai (plg. Mk 7, 21–22). Pasak apaðtalo Jokûbo, ið þmogaus viduje kovojanèiø aistrø (Jok 4, 1–2) kyla smurto proverþiai – karai ir konfliktai. Širdyje atsiranda skyrybos, taip pat gimsta þmogþudystë: „ Kuris nekenèia savo brolio, tas þmogþudys“ ( Jn 3, 15).
Smurtas reiðkiasi taip pat mintimis. Kapucinas pamokslininkas pateikë savo klausytojams dykumø tëvø patarimà: pasak jø, mûsø dvasia turi gebëjimà nuo pat uþuomazgos pasekti minties tëkmæ ir atpaþinti jos tikslà: ar mintimi siekiame atleisti broliui ar já pasmerkti; ar siekiame savo ar Dievo ðlovës. Šia prasme reikia stengtis laiku apsisaugoti nuo tø minèiø, kurios nesuderinamos su meile. Pasak pamokslininko, „paprasèiausias bûdas yra trumpa malda arba palaiminimo þodis tiems asmenims, kuriuos esame gundomi smerkti”.
Popieþiaus pamokslininkas taip pat nurodë, kad Kristus yra ne tik pavyzdys, bet taip pat ðaltinis, ið kurio galima semtis. Palaiminimais esame kvieèiami ne tik sekti, bet taip pat juos pasisavinti. Tikëjimu galime semtis ið Kristaus romumo, panaðiai kaip jo ðirdies tyrumo ar kitø dorybiø. Pasak jo, romumas yra tarsi Kristaus mums parûpintas drabuþis, kurá tikëjimu galime apsivilkti – ne todël, kad tai atleistø mus nuo pastangø ágyvendinti romumo nuostatà kasdienos gyvenime, bet kad paragintø á romumà.
„Baþnyèios þinios“ katalikai.lt
|