Popieþius PRANCIŠKUS

Þinia 29-osios Pasaulio jaunimo dienos proga (2014 m.)

„Palaiminti turintys vargdienio dvasià: jø yra Dangaus Karalystë“ (Mt 5, 3)

2014 m. sausio 21 d.

Brangûs jaunuoliai!

Vis gyvai prisimenu mûsø nepaprastà susitikimà per 28-àjà Pasaulio jaunimo dienà Rio de Þaneire – didþiulæ tikëjimo ir brolybës ðventæ! Puikûs Brazilijos þmonës priëmë mus plaèiai iðskëstomis rankomis, kaip Kristaus Atpirkëjo statula, ið Kopakabanos paplûdimio nuostabaus kraðtovaizdþio regima ant Korkovado kalno. Èia, pajûryje, Jëzus ið naujo paðaukë kiekvienà tapti jo misio­nieriaujanèiu mokiniu, atrasti já kaip brangiausià savo gyvenimo lobá bei dalytis tuo turtu su kitais, artimais ir tolimais, iki pat toliausiø mûsø laiko geografiniø bei egzistenciniø pakraðèiø.

Kitas jaunimo tarptautinës piligriminës kelionës etapas bus Krokuva 2016 metais. Siekdamas mûsø kelionei suteikti tam tikrà ritmà, artimiausius trejus metus drauge su jumis norëèiau apmàstyti ðventojo Mato evangelijos (5, 1–12) Palaiminimus. Šiais metais pradëkime nuo pirmojo: „Palaiminti turintys vargdienio dvasià: jø yra Dangaus Karalystë“ (Mt 5, 3); 2015-iesiems siûlau: „Palaiminti tyraðirdþiai: jie regës Dievà“ (Mt 5, 8); galiausiai 2016-øjø tema bus: „Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5, 7).

1. Revoliucinë Palaiminimø jëga

Visada gera skaityti ir apmàstyti Palaiminimus! Jëzus paskelbë juos ant Galilëjos eþero kranto sakydamas savo pirmà svarbø pamokslà. Susirinkus minioms þmoniø, Jëzus uþkopë á kalnà mokyti savo mokiniø, todël tas pamokslas vadinamas „Kalno pamokslu“. Biblijoje kalnas laikomas vieta, kur apsireiðkia Dievas, taigi Jëzus, sakantis pamokslà ant kalno, atsiskleidþia kaip dieviðkasis mokytojas, kaip naujasis Mozë. Ir kà gi jis sako? Jëzus kalba apie gyvenimo kelià, apie kelià, kuriuo pats þengia ir kuris yra jis pats, bei siûlo tà kelià kaip kelià á tikràjà laimæ. Jëzus ákûnijo Palaiminimus visu savo gyvenimu, nuo gimimo Betliejaus grotoje iki mirties ant kryþiaus ir prisikëlimo. Jame iðsipildë visi Dievo Karalystës paþadai.

Skelbdamas Palaiminimus, Jëzus kvieèia sekti ákandin jo, kartu su juo þengti meilës keliu, vieninteliu vedanèiu á amþinàjá gyvenimà. Tas kelias nelengvas, taèiau Vieðpats þada savo malonæ ir niekada nepalieka mûsø vienø. Mûsø gyvenime yra skurdo, negandø, paþeminimø, kovos uþ teisingumà, nuovargio stengiantis kasdien atsiversti, sunkiø pastangø ágyvendinti paðaukimà á ðventumà, persekiojimø ir gausybë kitokiø iððûkiø. Taèiau atverdami vartus Jëzui, ásileisdami já á savo istorijà, dalydamiesi su juo dþiaugsmais ir skausmais, patiriame ramybæ ir dþiaugsmà, kuriuos dovanoti tegali Dievas, kuris yra begalinë meilë.

Jëzaus Palaiminimai yra revoliucinë naujybë, laimës modelis, prieðingas tam, kurá paprastai siûlo þiniasklaida, vyraujanti màstysena. Tai, kad Dievas atëjo tapti vienu ið mûsø, kad jis mirë ant kryþiaus, pasaulietinei màstysenai yra papiktinimas! Vadovaujantis ðio pasaulio logika, tie, kuriuos Jëzus skelbia palaimintais, laikomi „nevykëliais“, silpnaisiais. Vietoj to aukðtinama sëkmës siekimas bet kokia kaina, gerovë, arogantiðka galia, savæs átvirtinimas kitø sàskaita.

Jëzus, brangûs jaunuoliai, uþkalbina mus norëdamas, kad atsilieptume á jo siûlymà gyventi, kad suvoktume, kokiu keliu sukti, kad pasiektume tikràjá dþiaugsmà. Tai – didþiulis tikëjimo iððûkis. Jëzus nebijojo paklausti mokiniø, ko jie norëtø – sekti paskui ar eiti kitais keliais (plg. Jn 6, 67). Ir Simonas, pavadintas Petru, iðdráso atsakyti: „Vieðpatie, pas kà mes eisime?! Tu turi amþinojo gyvenimo þodþius“ (Jn 6, 68). Jei ir jûs mokësite iðtarti Jëzui „taip“, jûsø gyvenimas taps prasmingas ir vaisingas.

2. Dràsa bûti laimingam

Bet kà reiðkia þodis „palaiminti“ (graikiðkai: makarioi)? Palaiminti reiðkia laimingi. Pasakykite man: ar ið tiesø trokðtate laimës? Kai vilioja tokia gausybë tariamos laimës atmainø, rizikuojama pasitenkinti maþu, turëti „kuklø“ poþiûrá á gyvenimà. Prieðingai, siekite didþiø dalykø! Iðplëskite savo ðirdis! Pasak palaimintojo Petro Jurgio Frasaèio, „gyventi be tikëjimo, be sergëtino paveldo, be nuolatinës kovos uþ tiesos palaikymà reiðkia ne gyventi, bet galuotis. Turëtume ne galuotis, o gyventi“ (Laiðkas I. Bonini, 1925 m. vasario 25 d.). Petro Jurgio Frasaèio paskelbimo palaimintuoju dienà, 1990 m. geguþës 20-àjà, Jonas Paulius II pavadino já „Palaiminimø þmogumi“ (Homilija per ðv. Miðias: AAS 82 [1990], 1518).

Jei tikrai atsiversite giliausiems savo ðirdies lûkesèiams, suvoksite, kad jumyse glûdi nenumaldomas laimës troðkimas, ir tai jums leis demaskuoti bei atmesti daugybæ jus supanèiø „pigiø pasiûlymø“. Ieðkodami sëkmës, pramogø, savanaudiðko turëjimo bei visa tai paversdami stabais, galime patirti apsvaigimo akimirkø, bûti pagauti pasitenkinimo apgaulingos pajautos, taèiau galop tampame vergais, visada liekame nepatenkinti, jauèiame poreiká ieðkoti vis daugiau. Labai liûdna regëti „soèius“, bet silpnus jaunuolius.

Šventasis Jonas jaunuoliams raðë: „Jûs tvirti ir laikosi jumyse Dievo þodis, ir jûs nugalëjote piktàjá“ (1 Jn 2, 14). Kristø pasirinkæ jaunuoliai yra tvirti, maitinasi jo þodþiu ir „neprisikemða“ kitø dalykø! Iðdráskite plaukti prieð srovæ! Iðdráskite siekti tikrosios laimës! Iðtarkite „ne“ laikinumo, pavirðutiniðkumo ir atmetimo kultûrai, laikanèiai jus negebanèiais imtis atsakomybës ir didþiøjø gyvenimo iððûkiø!

3. Palaiminti turintys vargdienio dvasià...

Pirmuoju Palaiminimu, kuris yra artimiausios Pasaulio jaunimo dienos tema, laimingais skelbiami turintys vargdienio dvasià, nes jø yra Dangaus Karalystë. Kai tiek daug þmoniø kenèia dël ekonominës krizës, jungti neturtà su laime gali atrodyti netinkamas metas. Kokia prasme neturtà galime suvokti kaip palaiminimà?

Pirmiausia pamëginkime suprasti, kà reiðkia „turintys vargdienio dvasià“. Tapdamas þmogumi, Dievo Sûnus pasirinko neturto, savæs apiplëðimo kelià. Laiðke filipieèiams ðventasis Paulius raðo: „Bûkite tokio nusistatymo kaip Jëzus Kristus. Jis, turëdamas Dievo prigimtá, godþiai nesilaikë savo lygybës su Dievu, bet apiplëðë pats save, priimdamas tarno iðvaizdà ir tapdamas panaðus á þmones“ (2, 5–7). Jëzus yra Dievas, nuplëðiantis nuo savæs savo ðlovæ. Èia regime, kad Dievas renkasi neturtà: bûdamas turtingas, tapo neturtingas, kad per savo neturtà praturtintø mus (plg. 2 Kor 8, 9). Tà slëpiná kontempliuojame regëdami Dievo Sûnø prakartëlëje, paskui ant kryþiaus, kuris yra savæs apiplëðimo virðûnë.

Graikø k. bûdvardis ptochós (neturtingas) apima ne tik materialiná aspektà, bet ir reiðkia „elgetaujantis“. Jis susijæs su hebrajiðku þodþiu anawim, „Dievo neturtëlio“ sàvoka, perðanèia mintá apie nusiþeminimà, savo ribotumo suvokimà, egzistencinio neturto bûvá. Anawim patiki save Dievui, þino, kad nuo jo priklauso.

Jëzus, kaip aiðkiai regëjo ðventoji Kûdikëlio Jëzaus Teresë, ásikûnydamas ateina pas mus kaip elgeta, kaip meilës ieðkantis stokojantysis. Katalikø Baþnyèios katekizme þmogus apibûdinamas kaip „elgeta“ prieð Dievà (2559) ir sakoma, kad malda yra Dievo troðkulio susitikimas su mûsø troðkuliu (2560).

Šventasis Pranciðkus Asyþietis labai gerai suprato Palaiminimo turintiems vargdienio dvasià paslaptá. Jëzui kreipiantis á já per raupsuotàjá ir Nukryþiuotàjá, jis paþino Dievo didybæ ir savojo bûvio menkumà. Asyþiaus Neturtëlis valandas praleisdavo maldoje klausinëdamas: „Kas esi tu? Kas esu að?“ Jis atsisakë patogaus ir nerûpestingo gyvenimo, kad susiþadëtø su „ponia Vargdienyste“, sektø Kristumi ir paraidþiui laikytøsi Evangelijos. Pranciðkus gyveno sekimu neturtinguoju Kristumi ir meile vargðams tø dviejø dalykø neperskirdamas, tarsi jie bûtø dvi to paties medalio pusës.

Jûs galite manæs paklausti: kà konkreèiai daryti, kad ðis vargdienio dvasios turëjimas virstø gyvenimo bûdu, konkreèiai paveiktø mûsø gyvenimà? Atsakysiu trimis punktais.

Pirmiausia stenkitës bûti laisvi daiktø atþvilgiu. Vieðpats kvieèia mus evangelinei, saikingumo paþenklintai gyvensenai, ragina nepasiduoti vartojimo kultûrai. Tai reiðkia ieðkoti esminiø dalykø, mokytis atsisakyti daugybës to, kas nereikalinga bei nenaudinga, kas dusina. Atsiribokime nuo troðkimo turëti, nuo pinigø garbinimo ir jø ðvaistymo. Pirmutinæ vietà skirkime Jëzui. Bûtent jis gali iðlaisvinti ið stabmeldystës, padaranèios mus vergais. Brangûs jaunuoliai, pasitikëkite Dievu! Jis mus paþásta, myli ir niekada mûsø neuþmirðta. Jis rûpinasi laukø lelijomis (plg. Mt 6, 28), todël juo labiau pasirûpins, kad mums nieko netrûktø. Be to, norint áveikti ekonominæ krizæ, irgi bûtina keisti gyvensenà ir vengti iðlaidavimo. Kaip reikia dràsos bûti laimingam, lygiai taip reikia dràsos ir bûti saikingam.

Antra, norëdami ðiuo Palaiminimu gyventi, visi privalome atsiversti vargðø atþvilgiu. Turime jais rûpintis, jautriai atsiliepti á jø dvasinius ir materialius poreikius. Jums, jaunuoliai, ypaè patikiu uþduotá sugràþinti á kultûros centrà solidarumà. Senø ir naujø skurdo formø – nedarbo, emigracijos, ávairiø priklausomybiø – akivaizdoje turime bû­ti budrûs ir sàmoningi, gebantys áveikti abejingumo pagundà. Neuþmirðkime ir tø, kurie jauèiasi nemylimi, nepuoselëja ateities vilties, atsisako ásipareigoti, nes yra praradæ dràsà, nusivylæ, ásibaiminæ. Turime iðmokti bûti vargðø pusëje. Nesitenkinkime graþiais þodþiais apie vargðus! Susitikime su jais, pamatykime juos savo akimis, iðklausykime. Vargðai yra mums konkreti proga susitikti su paèiu Kristumi, palytëti jo kenèiantá kûnà.

Taèiau – tai treèia – vargðai ne tik yra tie þmonës, kuriems mes galime kà nors duoti. Jie irgi gali mums daug duoti, daug ko mus iðmokyti. Kiek daug galëtume pasimokyti ið vargðø iðminties! Prisiminkite, kad vienas XVIII a. ðventasis, Benediktas Juozapas Labras, miegodavæs Romos gatvëse ir gyvenæs ið þmoniø iðmaldos, tapo gausybës þmoniø, tarp jø kilmingøjø ir aukðtø dvasininkø, dvasiniu patarëju. Tam tikra prasme vargðai yra mûsø mokytojai. Jie mus moko, kad asmens vertë matuojama ne nuosavybe, ne pinigø suma banko sàskaitoje. Vargðas, þmogus, neturintis materialiniø gërybiø, visada iðlaiko savo kilnumà. Ið vargðø galime pasimokyti nuolankumo ir pasitikëjimo Dievu. Palyginime apie fariziejø ir muitininkà (Lk 18, 9–14) Jëzus pastaràjá pateikia kaip pavyzdá, nes jis nuolankus ir prisipaþásta nusidëjæs. Naðlë, ámetusi du smulkius pinigëlius á ðventyklos aukø skrynià, irgi yra pavyzdys dosnumo tø, kurie turëdami nedaug ar apskritai nieko neturëdami atiduoda viskà (Lk 21, 1–4).

4. ...jø yra Dangaus Karalystë

Pagrindinë Jëzaus Evangelijos tema yra Dievo Karalystë. Jëzus yra áasmeninta Dievo Karalystë ir Emanuelis, Dievas su mumis. O Karalystë, Dievo vieðpatija, stiprëja ir auga þmogaus ðirdyje. Karalystë vienu metu yra ir dovana, ir paþadas. Jëzumi ji jau yra mums duota, taèiau dar nëra pilnatviðkai atbaigta. Todël kasdien meldþiame Tëvo: „Teateinie tavo Karalystë.“

Neturtà ir evangelizacijà, praëjusiø metø Pasaulio jaunimo dienos temà „Eikite ir padarykite mano mokiniais visø tautø þmones“ (Mt 28, 19) ir ðiø metø temà „Palaiminti turintys vargdienio dvasià: jø yra Dangaus Karalystë“ (Mt 5, 3) sieja gilus ryðys. Vieðpats trokðta neturtingos Baþnyèios, kuri evangelizuoja vargðus. Iðsiøsdamas Dvylika, Jëzus jiems pasakë: „Neásigykite nei aukso, nei sidabro, nei variokø savo kapðams prikimðti; nei kelionmaiðio, nei dviejø marðkiniø, nei kurpiø, nei lazdos, nes darbininkas vertas savo valgio“ (Mt 10, 9–10). Evangelinis neturtas yra pagrindinë Dievo Karalystës plitimo sàlyga. Graþiausias ir spontaniðkiausias dþiaugsmas, kurá maèiau per savo gyvenimà, buvo neturtingø þmoniø, maþai turinèiø á kà ásikibti. Evangelizacija mûsø laikais bus ámanoma tik per uþkrëtimà dþiaugsmu.

Matëme, kad Palaiminimas turintiems vargdienio dvasià teikia kryptá mûsø santykiui su Dievu, materia­linëmis gërybëmis ir vargðais. Turëdami prieðais akis Jëzaus pavyzdá ir þodþius, suvokiame, kaip labai turime atsiversti ir rûpintis, kad daugiau turto logikà áveiktø daugiau bûties logika! Suvokti giliàjà Palaiminimø prasmæ geriausiai gali padëti ðventieji. Jono Pauliaus II kanonizacija antràjá Velykø sekmadiená ðia prasme pripildo mûsø ðirdá dþiaugsmo. Jis bus didysis Pasaulio jaunimo dienø globëjas, davæs ðioms dienoms pradþià ir buvæs jø varomoji jëga. O ðventøjø bendrystëje ir toliau visiems jums bus tëvas ir draugas.

Artimiausià balandá taip pat sukanka trisdeðimt metø nuo Atpirkimo jubiliejaus kryþiaus perdavimo jaunimui. Bûtent nuo ðio Jono Pauliaus II simbolinio akto prasidëjo didþioji jaunimo piligrimystë, kuri nuo tada apëmë penkis þemynus. Daugelis atmena þodþius, kuriais popieþius 1984 m. Velykø sekmadiená palydëjo ðá savo veiksmà: „Brangûs jaunuoliai, baigiantis Šventiesiems metams patikiu jums ðiø Jubiliejaus metø þenklà – Kristaus kryþiø! Neðkite já á pasaulá kaip Vieðpaties Jëzaus meilës þmonijai þenklà ir skelbkite visiems, kad tik numiræs ir prisikëlæs Kristus teikia iðganymà bei atpirkimà.“

Brangûs jaunuoliai, Magnificat, Marijos, vargdienës dvasia, giesmë, sykiu yra ir Palaiminimais gyvenanèiøjø giesmë. Evangelijos dþiaugsmas trykðta ið neturtingos ðirdies, kuri dþiaugiasi ir stebisi Dievo darbais, kaip ir Mergelës, visø kartø vadinamos „palaiminta“, ðirdis (plg. Lk 1, 48). Ji, neturtëliø motina ir naujosios evangelizacijos þvaigþdë, tepadeda mums gyventi Evangelija, savo gyvenime ákûnyti Palaiminimus ir iðdrásti bûti laimingiems.

Vatikanas, 2014 m. sausio 21-oji,
Šventosios Agnietës, mergelës ir kankinës, atminimo diena

PRANCIŠKUS