Kas naujo ir ðviesaus birþelio – ðiemet dar ir Sekminiø ðviesos kupinu laiku – „Artumoje“? Ogi pirmiausia – þvilgsnis á tikrosios ðviesos ðaltiná – Šventàjà Dvasià primenant apie Jos uþdegtø pirmøjø krikðèioniø skelbimo entuziazmà, pasakojant, kaip jis naujai, jau mûsø laikais, atgimë Atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje judëjime, kuris gyvas ir Lietuvoje. Atvirai klausiam savæs: „ar mes norime bûti panardinti Šventojoje Dvasioje? Ar norime gyventi Dievo meilës, malonës ir galios pripildytà gyvenimà?“ Juk jau prieð 50 metø ið Vatikano II Susirinkimo Baþnyèiai skriejo þinia: „reikia Naujøjø Sekminiø, naujos gyvybës, naujo santykio su pasauliu, naujos galios skelbti Evangelijà.“

Toká ðviesø uþdegantá metà þurnale tæsiant Dekalogo temà ir svarstant anaiptol ne ðviesiausias gyvenimo puses palieèiantá VI ásakymà „Nepaleistuvauk“, á Senojo Testamento laikus nukeliantys biblisto komentarai primena, kad svetimavimas jau labai seniai buvo suprastas kaip nusiþengimas Dievo tvarkai ir netgi kaip... proto neturëjimas (plg. Pat 6, 32–33).

Taèiau kaþin ar mûsø laikais pakaktø tokios argumentacijos... Todël dþiugu, kad dauguma numerio autoriø atrado puikø bûdà – ne moralø, dejoniø, koks sugedæs pasaulis, bet svariø argumentø ir nuoðirdþiø liudijimø kelià. Jø kontekste, regis, rûstus VI ásakymas pasirodo pirmiau ne draudþiantis, bet vedantis, gelbstintis, kuriantis, atveriantis – daug gilesnei bendrystei, tokiai, kokiai ir buvome sukurti.

„Esame tokie, kokie neturime bûti“ – raðo skaitytojams jau paþástamas Romanas Kazakevièius, tolesnëje ðv. Jono Pauliaus II kûno teologijoje ieðkodamas atsakymø, kaip atsitiko, kad praradome rojø, kur geidulingumo nebuvo; kodël vien kûnø bendrystë, kuri taip sureikðminama ir geidþiama, vis dëlto nepajëgia iki galo numalðinti bendrystës troðkulio?

Þurnale svarstoma apie tikrà „þmogiðkàjà tragedijà“, kuri iðtinka á pirmà planà iðkeliant kûno aistras. Siûloma svariø argumentø, kodël vis dëlto neverta dar prieð santuokà pradëti bendro gyvenimo (taip pat ir intymaus). Raðoma apie skaistumà, kuris ir ðiandien krikðèioniui yra „neatðaukta uþduotis“, nors visa aplinkui rëkte rëktø, jog skaistumas, drovumas, santûrumas, susilaikymas etc. yra kaþkoks „nepataisomas praradimas, susiþalojimas“, „kone mirèiai prilygstanti netektis“. O t. Antanas Saulaitis ragina kurti „sveikus“ santykius, laikantis bendravimo ribø ir gerbiant savo bei kito privatumà.

Þurnale tæsiami gerø atsiliepimø ið skaitytojø sulaukiantys pokalbiai su ðeimomis, kurios dalijasi, kà laiko skiepais nuo svetimavimo, ið kokiø jaunystës paklydimø gelbsti ir toliau veda Dievo ranka, jei tik jos nepaleidþiama. Pokalbis su vaikais apie VI ásakymà galbût uþduos klausimø ir tëvams, ið kuriø vis dëlto pirmiausia vaikai turëtø gauti tinkamus atsakymus á savo „pasismalsavimus“.

Be ðiø ir kitø ádomiø publikacijø, rasime ir perspëjimà apie naujà atslenkanèià negandà – surogatinæ motinystæ, apie tikrà jauno þmogaus pavergimo istorijà, ir kà tik praûþusio „geguþës rinkimø tandemo“ Lietuvoje komentarus, ir popieþiaus kelionës á Šventàjà Þemæ apþvalgà.

Birþelio 1-àjà, Pasaulinës komunikavimo dienos proga sveikindami krikðèioniðkosios komunikacijos bendradarbius, gërëdamiesi popieþiaus Pranciðkaus þinia ir ypaè mintimi: „Mûsø komunikavimas tebûna kvapnus aliejus skausmui numalðinti ir geras vynas ðirdims pralinksminti“, labai trokðtume, kad jo þodþiais tariant, „mûsø ðviesa kiltø ne ið triukø ar specialiøjø efektø, bet ið mûsø meilingo artumo“. Norëkime tos ðviesos, likime joje, dalykimës ir skleiskime – juk Ji mums jau atsiøsta!

Dalë GUDÞINSKIENË