Po vasaros „Artuma“ gráþta pas savo skaitytojus su VII Dekalogo ásakymu: Nevok! Ar doram krikðèioniui vagystë – tik su ðypsena atmenama pirmoji „nekalta“ uogelë nuo svetimo sodo krûmo – juk niekas nematë ir nieko labai nenuskriaudëm? Ne, perspëjama „Artumos“ puslapiuose. Prisimenant ir liaudies iðmintá: „Vagis pradeda ne nuo arklio...“ , be uþuolankø raðoma: „Vagystë tikrai yra nuodëmë, ir ji gali bûti sunki, jei padaroma didelë, esminë þala asmeniui, ðeimai ar visuomenei.“ Lyg ir þinome? O kad reikia sugràþinti, atiduoti tai, kas nusavinta? Be to, kaip raðo tëvas Kæstutis K. Brilius MIC, dar ir atlyginti – ne tik materialià, bet ir moralinæ þalà? Pasirodo, net pats Dievas taip daro: „Atlyginsiu jums uþ metus, kuriuos suëdë skëriai“ (plg. Jl 2, 25).

Kada ið tiesø paþeidþiamas ðis ásakymas? Šventojo Raðto komentaruose minima: tai ir þmoniø grobimas, ásilauþimai, sukèiavimai, iðnaudojimai, pasisavinimai, kas mums nepriklauso. Sakytume, tai vis Senasis Testamentas, jo laikai. Bet gal atpaþástame ðiandienà? Ar toli nuëjome? Ypaè nuo sovietmeèio, kai iðveðëjo iðtisa „vogimo kultûra“, kurioje, oi, kaip buvome áklimpæ ir kurià ar esame apgailëjæ?.. Viena atvirai pasidalyta nuopuolio istorija þurnale ir prasidëjo tada, kai sakydavom: „visi taip daro“, kai vieni imdavo deðrà, o að – ...“

Taèiau ar ðiandien nesuveikia tie patys pasiteisinimai – þurnale klausiama vyskupo, moralinës teologijos þinovo Kæstuèio Këvalo. Be to, ar nertis ið kailio, kad sàþiningai mokëtume tuos, ðvelniai tariant, nemaþus mokesèius? Ar nenusikalstam, ieðkodami bûdø, kaip „pasiimti“ ið darbdavio daugiau? Ar neapvagiam Baþnyèios bendruomenës, nepadëdami jos iðlaikyti? O kaip ten vis dëlto su ta deðimtine?

Numeryje debiutuojanèios dvi jaunos autorës sako: nëra maþø nuodëmiø, në vienos jø nereikia nuvertint, o á vagysèiø ratà, paskui net á kalëjimo kameras ar tik neatveda pavogta vaikystë, nemeilë?

Apie visiðkà prieðingybæ – meilæ – raðo Romanas Kazakevièius ðv. Jono Pauliaus II kûno teologijos apþvalgoje pastebëdamas: toji meilë visai natûraliai turi tapti „etika“, etinëmis gyvenimo taisyklëmis. O psichoterapeutas Gintautas Vaitoðka tæsia ciklà apie homoseksualumà ir já pristato Freudo poþiûriu, kaip vaikystës traumø padariná.

Pluoðtelis straipsniø laukia tëvø dëmesio. Pediatras ir 11 vaikø tëvas Paulas Lemoine dràsina neiðsigàsti, jei vaikai patirtø sunkumø, mokydamiesi skaityti ir raðyti. Tai áveikiama! O sveikatos skiltyje atsiliepiama á karðtus debatus apie skiepø (ne)naudà ir ciklà pradeda nuo skiepø istorijos, jais áveiktø „uþmirðtø“ ligø. Kà pirkti ir skaityti su vaikais, pataria Rûta Lazauskaitë, padëdama atpaþinti „darbà ið ðirdies“ vaikø literatûroje.

„Artumoje“ – ir prognozës apie karðtà naujà politiná sezonà Seime. Jo sprendimø (ir greièiausiai ánirtingø kovø prieð tai) laukia visø mûsø ateièiai lemtingi galintys bûti ástatymai, kaip pirmesnë tëvø teisë á vaikø ugdymà, negimusios gyvybës apsauga ir kt., tad esame kvieèiami bûti neabejingi ir veikti.

Tam dràsos tegul ákvëps þurnale spausdinamas uþdegantis, lygiai prieð 60 metø, bet kaip ðiandien paraðytas (!) ðviesaus atminimo monsinjoro Alfonso Svarinsko laiðkas ið lagerio, taip pat pokalbis su juo, primenantis, jog tikrai dar turim uþ kà pakovoti ir laimëti – su Vieðpaèiu.

Ypatingus sveikinimus redakcija skiria naujus mokslo metus pradedantiems savo skaitytojams moksleiviams, studentams ir ypaè – mokytojams bei dëstytojams, kurie, skirtingai nuo vagianèiøjø, nuoðirdþiai turtins mûsø vaikø gyvenimus, o ne ið jø atims. Pasak tëvo Antano Saulaièio SJ, juk „kaip svarbu negesinti Dvasios, neskriausti daigø, neneigti ateities, kurios viliamasi“!

Carito atsikûrimo Lietuvoje 25-meèio proga, pagarbiai atmindami tà meilës karðtá, su kuriuo tuomet negausiomis pajëgomis, paèioje Atgimimo pradþioje, eita gydyti sovietmeèio þaizdø, prisimename ir „Artumos“ pradþià – tuomet ásteigtà þurnalà „Caritas“ (1997 m. pervadintà „Artuma“). Tad rugsëjo 13-àjà kvieèiame á Carito jubiliejiná paminëjimà Šiliniø atlaiduose! Iki greito susitikimo, mielieji mûsø skaitytojai, platintojai, bendradarbiai, rëmëjai ir bièiuliai!

Dalë GUDÞINSKIENË