POPIEÞIUS PRANCIŠKUS

Kalba Europos Parlamente

Strasbûras, 2014 m. lapkrièio 25 d.

Pone Prezidente, ponios ir ponai Viceprezidentai,
gerbiami Europos deputatai
ir visi, kurie dirbate ávairiose ðios ástaigos srityse,
mieli Bièiuliai!

Dëkoju uþ kvietimà tarti þodá ðioje Europos Sàjungos gyvenimui esmingai svarbioje institucijoje ir uþ man suteiktà progà per Jus kreiptis á daugiau nei 500 milijonø pilieèiø, kuriems atstovaujate 28 ðalyse narëse. Ypaè Jums, pone Prezidente, norëèiau padëkoti uþ draugiðkus þodþius, kuriuos man tarëte visø asamblëjos nariø vardu.

Lankausi èia praëjus daugiau nei ketvirèiui ðimtmeèio nuo popieþiaus Jono Pauliaus II apsilankymo. Nuo anø dienø Europoje ir visame pasaulyje daug kas pakito. Nebëra prieðiðkø blokø, tada dalijusiø þemynà á dvi dalis, ir pamaþu tikrove virsta troðkimas, kad „Europa suvereniai kurtø sau laisvas institucijas ir vienà dienà galëtø plëtotis matmenimis, suteiktais jai geografijos bei dar labiau istorijos“ (1).

Šalia erdvesnës Europos taip pat yra sudëtingesnis ir labai permainingas pasaulis. Pasaulis, vis labiau susisaistæs bei globalesnis ir todël maþiau „eurocentriðkas“. Taèiau iðsiplëtusi, átakingesnë Sàjunga labiau primena ðiek tiek senstelëjusià ir prislëgtà Europà, nebesijauèianèià pagrindiniu veikëju aplinkoje, á kurià daþnai þvelgia ðaltai, nepatikliai ir kartais net átariai.

Kreipdamasis ðiandien á Jus, visiems Europos pilieèiams kaip ganytojas norëèiau perduoti vilties ir padràsinimo þinià.

Vilties þinià, grástà ásitikinimu, kad visi sunkumai gali tapti galingomis paskatomis siekti vienybës, nugalint visas baimes, kurios lygiai kaip visà pasaulá kamuoja ir Europà. Viltá, paremtà Vieðpaèiu, blogá paverèianèiu gëriu, o mirtá – gyvenimu.

Padràsinimà gráþti prie tvirto ásitikinimo, puoselëto Europos Sàjungos steigëjø, kurie troðko ateities, grástos gebëjimu iðvien darbuotis nugalint pasidalijimus ir tarp visø þemyno tautø skatinant taikà ir bendrystæ. Šio ambicingo politinio projekto pagrindas buvo pasitikëjimas þmogumi, ne tiek kaip pilieèiu ar ekonominiu subjektu, bet visø pirma þmogumi kaip asmeniu, apdovanotu transcendentiniu orumu.

Man pirmiausia rûpi pabrëþti artimà ðiø dviejø þodþiø „orumas“ ir „transcendentinis“ ryðá.

„Orumas“ yra reikðminis þodis, nurodæs atgimimà po Antrojo pasaulinio karo. Mûsø naujausia istorija iðsiskiria tuo, kad skatinti þmogaus orumà buvo esminis reikalas, turint prieðais akis daugialypá smurtà bei diskriminacijà, kuriø ðimtmeèiø tëkmëje netrûko ir Europoje. Þmogaus teisiø svarbos pajauta taip pat yra ilgo gausiø kanèiø bei aukø kupino kelio vaisius, kelio, padëjusio iðugdyti suvokimà, kad kiekvienas þmogus yra brangus, unikalus ir nepakartojamas. Toks kultûrinis suvokimas remiasi ne tik istorijos ávykiais, bet pirmiausia ir Europos mintimi, kuri iðsiskiria turtinga santaka sroviø, trykðtanèiø ið gausiø tolimø versmiø – „ið Graikijos ir Romos, keltø, germanø bei slavø podirvio ir visas jas giliai formavusios krikðèionybës“ (2) – ir suteikusiø „asmens“ sàvokai prideramà vietà.

Šiandien þmogaus teisiø skatinimas yra Europos Sàjungos ásipareigojimo remti asmens orumà tiek Europoje, tiek santykiuose su kitomis ðalimis ðerdis. Toks ásipareigojimas svarbus ir pagirtinas, nes á þmones daþnai vis dar þiûrima kaip á objektus, kuriø pradëjimà, formavimà ir naudingumà galima uþprogramuoti ir kuriuos, kai jie nebenaudingi, nes yra silpni, ligoti ar seni, galima iðmesti.

Ið tiesø apie koká orumà galima kalbëti, kai stokojama galimybës laisvai reikðti savo nuomonæ ar nevarþomai iðpaþinti savo religiná tikëjimà? Ar galimas orumas be aiðkiø teisiniø rëmø, ribojanèiø jëgos vyravimà ir leidþianèiø ástatymui paimti virðø galios tironijos atþvilgiu? Argi gali bûti orus þmogus, paverstas visokios diskriminacijos objektu? Koká kilnumà atranda tas, kuris neturi maisto ar bûtiniausiø pragyvenimo iðtekliø, ar dar blogiau – darbo, suteikianèio jam orumo?

Skatinti asmens orumà reiðkia pripaþinti, kad jis turi nenusavinamas teises, kuriø në ið vieno nevalia atimti savavaliðkai ir juo labiau dël kieno nors ekonominiø interesø.

Reikia bûti atsargiems, kad nenupultume á dviprasmybes, kylanèias ið þmogaus teisiø sàvokos klaidingo supratimo ir piktnaudþiavimo ja. Šiandien reiðkiasi tendencija reikalauti vis platesniø individualiø teisiø – norëtøsi sakyti individualistiniø, – slepianèiø nuo bet kurio socialinio ir antropologinio konteksto atsietà þmogaus asmená, kuris kaip „monada“ (moνάς) darosi vis nejautresnis kitø aplinkiniø „monadø“ atþvilgiu. Atrodo, kad su teisës sàvoka nebesiejama lygiai tokia pat esminë ir papildanti pareigos sàvoka, todël individo teises galop imama teigti neatsiþvelgiant, kad kiekvienas þmogus yra susijæs su socialiniu kontekstu, kuriame jo teisës ir pareigos yra sujungtos su kitø teisëmis ir pareigomis ir su paèiu visuomenës bendruoju gëriu.

Todël manau, kad ðiandien itin svarbu pagilinti þmogaus teisiø kultûrà, kuri mokëtø individualø, arba, tiksliau, asmeniná matmená susieti su bendrojo gërio matmeniu, su tuo „mes visi, kurá sudaro á socialinæ bendruomenæ susibûræ asmenys, ðeimos ir nedidelës grupelës“ (3). Jei kiekvieno teisë darniai neorientuota á didesná gërá, ji galiausiai imama suvokti kaip neribota ir virsta konfliktø bei smurto ðaltiniu.

Tad kalbëti apie þmogaus transcendentiná orumà reiðkia apeliuoti á jo prigimtá, á jo ágimtà gebëjimà skirti gera ir bloga, á mûsø ðirdá áraðytà ir Dievo á sukurtàjà visatà áspaustà „kompasà“ (4). Tai pirmiausia reiðkia laikyti þmogø ne absoliutu, bet santykio bûtybe. Viena ið, mano akimis, ðiandienëje Europoje labiausiai paplitusiø ligø yra vienatvë, kamuojanti tà, kuris neturi saitø. Tai ypaè liudija daþnai likimo valiai palikti garbaus amþiaus þmonës, taip pat jaunuoliai, neturintys jokios atramos bei ateities perspektyvø; tai liudija gausybë mûsø miestuose gyvenanèiø vargðø; tai liudija nevilties kupinas migrantø, atvykusiø èia ieðkoti geresnës ateities, þvilgsnis.

Tokià vienatvæ dar paaðtrino ekonominë krizë, kurios poveikis tebejuntamas ir turi socialiniu poþiûriu dramatiðkø padariniø. Be to, galima konstatuoti, kad per pastaruosius kelerius metus Europos Sàjungos plëtimosi procesà lydëjo didëjantis pilieèiø nepasitikëjimas institucijomis, kurios laikomos tolimomis, uþsiimanèiomis kûrimu taisykliø, þmoniø akimis, nepaisanèiø paskirø tautø jausmø ar net toms tautoms þalingø. Daug kas sudaro bendrà áspûdá, kad Europa yra pavargusi ir pasenusi moèiutë, nebevaisinga ir nebegyvybinga. Europà ákvëpæ didieji idealai atrodo netekæ patrauklumo ir iðkeisti á jos institucijø perdëtà biurokratiná dëmesá techninëms smulkmenoms.

Prie to ðliejasi kai kurios savanaudiðkumo nuspalvintos gyvensenos, iðsiskirianèios ðiandien palaikyti nebeámanomu pertekliumi ir daþnai abejingumu savo aplinkai, pirmiausia neturtingiausiems þmonëms. Apgailestaujant tenka konstatuoti, kad politiniø debatø centre vyrauja techniniai ir ekonominiai klausimai, o ne tikras rûpestis dël þmogaus (5). Þmogui gresia pavojus bûti susiaurintam iki mechanizmo sraigtelio, kurá tas mechanizmas laiko naudingo vartojimo objektu ir be didelio gailesèio – kaip, deja, daþnai regime – iðmeta, kai jo mechanizmui nebereikia, kaip bûna nepagydomø ligoniø, be prieþiûros paliktø garbaus amþiaus þmoniø ar nuþudomø negimusiø kûdikiø atvejais.

Didelis nesusipratimas, „kai virðø paima technikos absoliutinimas“ (6), galiausiai atvedantis prie „tikslø ir priemoniø supainiojimo“ (7). Tai – neiðvengiamas „iðmetimo kultûros“ ir „neþaboto konsumizmo“ padarinys. Laikytis þmogaus orumo, prieðingai, reiðkia pripaþinti veltui mums dovanotos ir todël mainø ar pirkimo objektu bûti negalinèios þmogaus gyvybës vertingumà. Kaip Parlamento nariai, esate paðaukti dideliai uþduoèiai, kuri gali pasirodyti nenaudinga, – rûpintis silpnaisiais, silpnomis tautomis ir asmenimis. Rûpintis silpnaisiais reiðkia jëgà ir ðvelnumà, kovà ir vaisingumà funkcionalistinio ir privatistinio modelio, neiðvengiamai vedanèio prie „iðmetimo kultûros“, aplinkoje. Rûpintis silpnais asmenimis ir silpnomis tautomis reiðkia iðsaugoti atmintá ir viltá, tai reiðkia rûpintis labiausiai paliesta marginalizacijos bei gàsdinanèia dabarties situacija ir gebëti suteikti jai orumo (8).

Tad, kaip sugràþinti ateièiai viltá, atgauti, pradedant nuo jaunøjø kartø, pasitikëjimà, kad bûtø galima siekti didþiojo suvienytos ir taikios, kûrybingos ir veiklios, teises gerbianèios ir savo pareigas suvokianèios Europos idealo?

Norëdamas atsakyti á ðá klausimà, Jums leidþiant, pasitelksiu vienà paveikslà. Vienoje ið garsiausiø Rafaelio freskø Vatikane vaizduojama vadinamoji Atënø mokykla. Viduryje stovi Platonas ir Aristotelis. Pirmasis rodo pirðtu á virðø, á idëjø pasaulá, galime sakyti, á dangø; antrasis rankà iðtiesæs á prieká, á þiûrovà, á þemæ, konkreèià tikrovæ. Mano akimis, ðiuo paveikslu puikiai nusakoma Europa ir jos istorija, kurià sudaro nuolatinis dangaus ir þemës susitikimas, kur dangus nurodo á Europos þmonëms visada buvusá bûdingà atvirumà transcendencijai – Dievui, o þemë vaizduoja praktiná ir konkretø gebëjimà gvildenti ávairias situacijas ir problemas.

Europos ateitis priklauso nuo ðiø dviejø elementø gyvos ir neperskiriamos jungties atradimo ið naujo. Europa, nebegebanti atsiverti transcendentiniam gyvenimo matmeniui, rizikuoja pamaþu prarasti savo sielà ir tà „humanistinæ dvasià“, kurià ji vis dëlto myli ir gina.

Kaip tik remdamasis bûtinybe atsiverti tam, kas transcendentiðka, norëèiau pabrëþti þmogaus centrinæ vietà; kitaip jis taps madø ir tos akimirkos galiø spardomu kamuoliu. Šiuo poþiûriu esminiu laikau ne vien paveldà, krikðèionybës paliktà þemyno socialinio bei kultûrinio formavimo laikotarpiu, bet pirmiausia ir indëlá, kuriuo ji ðiandien ir ateityje gali prisidëti prie jo augimo. Šis indëlis nekelia pavojaus valstybiø pasaulietiðkumui ir Sàjungos ástaigø nepriklausomybei, bet, prieðingai, yra praturtinimas. Tai mums rodo Europà nuo pradþiø formavæ idealai, kaip antai taika, subsidiarumas ir abipusis solidarumas – humanizmas, kurio centrà sudaro pagarba asmens orumui.

Todël vël norëèiau pabrëþti Šventojo Sosto ir Katalikø Baþnyèios pasirengimà per Europos vyskupø konferencijø komisijà (COMECE) su Europos Sàjungos institucijomis puoselëti naudingà, atvirà ir skaidrø dialogà. Taip pat esu ásitikinæs, kad Europa, gebanti maitintis ið savo paèios religiniø ðaknø, mokanti pasinaudoti jø turtais bei potencinëmis galimybës, bus atsparesnë ir daugybei ekstremizmo atmainø, ðiandieniame pasaulyje plintanèiø ið didþiulës idëjø tuðtumos, mûsø iðgyvenamos vadinamuosiuose Vakaruose, nes „smurtà gimdo kaip tik Dievo uþmarðtis, o ne jo ðlovinimas“ (9).

Èia negalime nepriminti gausybës neteisybiø bei persekiojimø, kasdien iðtinkanèiø religines ir pirmiausia krikðèioniø maþumas ávairiose pasaulio dalyse. Bendruomenes ir asmenis, kurie susiduria su barbariðku smurtu, iðvaromi ið savo namø bei tëvynës, parduodami á vergijà, þudomi, netenka galvos, kryþiuojami ir gyvi deginami daugeliui gëdingai ir tylomis pritariant.

Europos Sàjungos ðûkis yra Vienybë ávairovëje, taèiau vienybë nereiðkia politinio, ekonominio, kultûrinio ar idëjinio vienodumo. Ið tiesø kiekviena autentiðka vienybë gyvena ið jà sudaranèios turtingos ávairovës – kaip ðeima, kuri yra juo vieningesnë, juo labiau kiekvienas jos narys gali be baimës ið pagrindø bûti pats savimi. Turiu galvoje, kad Europa yra ðeima tautø, galinèiø jausti Sàjungos institucijø artimumà, jei ðios moka trokðtamà vienybës idealà iðmintingai jungti su kiekvienos ið jø savitumu, brangindamos paskiras tradicijas, atsiþvelgdamos á jø istorijà bei ðaknis, iðlaisvindamos ið gausybës manipuliacijø bei baimiø. Laikyti þmogø centru pirmiausia reiðkia leisti jam laisvai iðreikðti savo savitumà bei kûrybiðkumà tiek kaip individui, tiek kaip tautai.

Kita vertus, kiekvieno savitumas, jei tai tarnauja visiems, yra tikras turtas. Niekada nevalia uþmirðti, kad Europos Sàjungai bûdinga architektonika remiasi solidarumo bei subsidiarumo principais, todël èia joje vyrauja abipusë pagalba ir pirmyn galima þengti ákvëptiems abipusio pasitikëjimo.

Šioje vienybës ir savitumo dinamikoje Jums, ponios ir ponai Europos deputatai, patikëta uþduotis iðlaikyti Europos tautø demokratijà gyvà. Ne paslaptis, kad suvienodinimu grásta globaliðkumo samprata kenkia demokratinës sistemos gyvastingumui, susilpnindama organizacijø ir politiniø partijø turtingos, vaisingos ir konstruktyvios sankirtos tarpusavyje jëgà. Tada gresia pavojus gyventi idëjos, gryno þodþio, ávaizdþio, sofizmo karalystëje... ir galop demokratijos tikrovæ supainioti su naujuoju politiniu nominalizmu. Norint iðlaikyti demokratijà Europoje gyvà, bûtina vengti daugybës tikrovæ nuskurdinanèiø „globalizaciniø atmainø“ – angeliðko purizmo, to, kas reliatyvu, totalitarimo, antiistorinio fundamentalizmo, gerumo stokojanèiø etiniø sistemø, intelektualizmo be iðminties (10).

Iðlaikyti demokratijos tikrovæ gyvà yra ðios istorinës valandos iððûkis – bûtent iðvengti, kad jos realios jëgos, tautø politinës raiðkos jëgos, neiðstumtø jai spaudimà darantys daugianacionaliniai nevisuotiniai interesai, kurie jà silpnina ir paverèia suvienodintomis finansinës galios sistemomis, tarnaujanèiomis neþinomoms imperijoms. Štai toká iððûká Jums ðiandien kelia istorija.

Suteikti Europai viltá reiðkia ne tik pripaþinti centrinæ þmogaus vietà, bet ir skatinti jo talentus. Bûtina investuoti á þmogø bei sritis, kuriose jo talentai gali skleistis ir duoti vaisiø. Pirmutinë sritis neabejotinai yra auklëjimas, pradedant nuo ðeimos, kuri yra kiekvienos visuomenës pamatinë làstelë ir brangus dëmuo. Vieningai, vaisingai ir neiðardomai ðeimai bûdingi pagrindiniai elementai, ákvepiantys ateities viltá. Be tokio tvirto pagrindo galiausiai statoma ant smëlio, o tai lemia sunkius socialinius padarinius. Kita vertus, ðeimos svarbos akcentavimas teikia perspektyvø ir vilties ne tik naujoms kartoms, bet ir daugybei pagyvenusiø þmoniø, kurie daþnai priversti gyventi vienatvës ir apleistumo sàlygomis, nes nebeturi juos lydinèios bei palaikanèios namø þidinio ðilumos.

Greta ðeimos, reikia paminëti ðvietimo institucijas – mokyklà ir universitetà. Švietimui nevalia apsiriboti techniniø þiniø visumos perteikimu, jis taip pat turi skatinti itin sudëtingà viso þmogaus augimo procesà. Kad á ateitá þvelgtø viltingai, o ne nusivylæ, jaunuolius bûtina tinkamai ir visapusiðkai ugdyti. Be to, Europoje gausu galimybiø kûrybiðkai reikðtis ávairiose mokslinio tyrinëjimo srityse – ið jø kai kurios dar nëra iki galo iðtirtos. Paminëtini, pavyzdþiui, kad ir alternatyvûs energijos ðaltiniai, kuriø plëtra bûtø labai naudinga aplinkos apsaugai.

Savo pagirtinomis pastangomis ekologijos srityje Europa visada buvo pirmutinëse gretose. Mûsø þemei iðties reikia nuolatinio puoselëjimo bei dëmesio, ir kiekvienam tenka asmeninë atsakomybë uþ kûrinijos, ðios brangios dovanos, Dievo atiduotos á þmogaus rankas, iðsaugojimà. Viena vertus, tai reiðkia, kad gamta yra mûsø þinioje, kad mes galime ja dþiaugtis bei deramai naudotis. Taèiau, kita vertus, tai reiðkia, jog nesame jos ðeimininkai. Sergëtojai, bet ne ðeimininkai. Todël privalome jà mylëti ir gerbti, bet, uþuot tai daræ, „daþnai esame apimti valdymo, turëjimo, manipuliavimo, iðnaudojimo puikybës; jos „nesergime“, negerbiame, nelaikome veltui gauta dovana, kuria turime rûpintis“ (11). Taèiau gerbti aplinkà reiðkia ne tik vengti jà naikinti, bet ir eikvoti siekiant gërio. Galvoje pirmiausia turiu þemës ûkio sektoriø, kuris teikia iðlaikymà ir maitina þmones. Netoleruotina, kad milijonai þmoniø pasaulyje mirðta ið bado, o tonos maisto produktø nuo mûsø stalø kasdien iðmetama lauk. Be to, pagarba gamtai mums primena, kad pats þmogus yra jos pamatinë dalis. Todël ðalia aplinkos ekologijos bûtina þmogaus ekologija, kurià sudaro pagarba asmeniui, – jà kaip tik ir norëjau priminti ðiandien kreipdamasis á Jus.

Antroji sritis, kurioje skleidþiasi þmogaus talentai, yra darbas. Metas skatinti uþimtumo politikà, taèiau pirmiausia bûtina sugràþinti darbui orumà, laiduojant tinkamas darbo sàlygas. To siekiant, viena vertus, reikia surasti naujø metodø, kurie leistø rinkos lankstumà suderinti su stabiliomis ir garantuotomis darbo perspektyvomis, bûtinomis darbuotojø þmogiðkajam vystymuisi. Kita vertus, tai reiðkia skatinti tinkamà socialiná kontekstà, orientuotà ne á þmogaus iðnaudojimà, bet per darbà laiduojantá galimybæ sukurti ðeimà bei auginti vaikus.

Lygia greta iðvien reikia imtis migracijos klausimo. Nevalia leisti, kad Vidurþemio jûra taptø didþiulëmis kapinëmis! Vyrus ir moteris, kurie kasdien barþomis pasiekia Europos pakrantes, bûtina priimti ir jiems padëti. Dël abipusës paramos stygiaus Europos Sàjungoje kyla pavojus priimti dalinius problemos sprendimus, kurie neatsiþvelgia á imigrantø þmogiðkàjá orumà ir skatina vergø darbà bei nuolatinæ socialinæ átampà. Su imigracija susijusias problemas Europa pajëgs áveikti tiktai mokëdama aiðkiai pateikti savo kultûrinæ tapatybæ ir ágyvendinti tinkamus ástatymus, apsauganèius Europos pilieèiø teises ir sykiu laiduojanèius migrantø priëmimà, mokëdama imtis teisingø, dràsiø ir konkreèiø politiniø priemoniø, kad padëtø migrantø kilmës ðalims plëtotis socialiniu bei politiniu lygmeniu ir áveikti vidinius konfliktus – pagrindinæ ðio reiðkinio prieþastá, uþuot vykdþiusi konfliktus didinanèià bei kurstanèià savanaudiðkø interesø politikà. Dëmesá bûtina skirti ne tik padariniams, bet ir prieþastims.

Pone Prezidente, Ekscelencijos, ponios ir ponai Deputatai!

Savosios tapatybës suvokimas reikalingas ir konstruktyviai derantis su valstybëmis, pateikusiomis praðymà ateityje ástoti á Sàjungà. Galvoje pirmiausia turiu Balkanø regiono valstybes, kurioms ástojimas á Europos Sàjungà galëtø atitikti taikos idealà regione, taip smarkiai nukentëjusiame nuo praeities konfliktø. Galiausiai savosios tapatybës suvokimas bûtinas ir santykiuose su kitomis kaimyninëmis ðalimis, pirmiausia tomis, kurios ribojasi su Vidurþemio jûra, – daugelá ið jø kamuoja vidiniai konfliktai ir religinio fundamentalizmo bei tarptautinio terorizmo spaudimas.

Jums, kaip ástatymø leidëjams, tenka uþduotis sergëti ir ugdyti Europos tapatybæ, kad pilieèiai atgautø pasitikëjimà Sàjungos institucijomis ir taikos bei draugystës planu, kuris yra Sàjungos pamatas. Suvokdamas, kad „juo labiau auga þmogaus galybë, juo didesnë tampa pavieniø asmenø ir bendruomeniø atsakomybë“ (12), raginu Jus darbuotis, kad Europa ið naujo atrastø savo geràjà sielà.

Anoniminis II a. autorius raðë, jog „krikðèionys pasaulyje yra tai, kas siela kûne“ (13). Sielos uþduotis – palaikyti kûnà, bûti sàþine ir istorine atmintimi. Europà su krikðèionybe sieja dutûkstantmetë istorija. Istorija, nestokojanti konfliktø ir klaidø, taip pat nuodëmiø, taèiau visada gaivinama troðkimo kurti gërá. Tai liudija mûsø miestø groþybë ir visame þemyne gausiø meilës ir þmoniø bendruomenës statydinimo darbø graþumas. Šios istorijos didelë dalis dar turi bûti paraðyta. Ji yra mûsø dabartis ir taip pat ateitis. Ji yra mûsø tapatybë. Ir Europai primygtinai bûtina ið naujo atrasti savo tapatybæ, kad ji pagal savo steigëjø mintá galëtø augti taika bei santarve, nes pati dar nëra be konfliktø.

Brangûs Europos Deputatai, atëjo valanda iðvien statydinti Europà, kuriai pirmiausia rûpëtø ne ekonomika, bet þmogaus asmens, neatimamø vertybiø ðventumas; Europà, dràsiai apkabinanèià praeitá ir su pasitikëjimu þvelgianèià á ateitá, kad pilnatviðkai ir viltingai gyventø dabartimi. Atëjo metas atsikratyti minties apie ásibauginusià, uþsisklendusià Europà ir þadinti bei skatinti Europà, kuri bûtø mokslo, meno, muzikos, þmogiðkøjø vertybiø ir tikëjimo veikli skleidëja bei neðëja. Europà, kontempliuojanèià dangø ir siekianèià idealø; Europà, þvelgianèià á þmogø, já ginanèià bei apsauganèià; Europà, þengianèià patikima, tvirta þeme, esanèià vertingu atsparos taðku visai þmonijai!

Dëkoju.

Iðnaðos

(1) Jonas Paulius II. Kreipimasis á Europos Parlamentà (1988 10 11), 5.
(2) Jonas Paulius II. Kreipimasis á Europos Tarybos parlamentinæ asamblëjà (1988 10 08), 3.
(3) Plg. Benediktas XVI. Caritas in veritate, 7; Vatikano II Susirinkimas. Past. konst. Gaudium et spes, 26.
(4) Plg. Baþnyèios socialinio mokymo santrauka, 37.
(5) Plg. Evangelii gaudium, 55.
(6) Benediktas XVI. Caritas in veritate, 71.
(7) Ten pat.
(8) Plg. Evangelii gaudium, 209.
(9) Benediktas XVI. Kreipimasis á diplomatinio korpuso narius (2013 01 07).
(10) Plg. Evangelii gaudium, 231.
(11) Popieþius Pranciðkus. Bendroji audiencija (2013 06 05).
(12) Vatikano II Susirinkimas. Past. konst. Gaudium et spes, 34.
(13) Plg. Laiðkas Diognetui, 6.
______________________________________________________

© „Baþnyèios þiniø“ vertimas
katalikai.lt