POPIEÞIUS PRANCIŠKUS 

Kreipimasis á Europos Tarybà 

Strasbûras, 2014 m. lapkrièio 25 d.

Pone Generalini Sekretoriau, ponia Prezidente,
Ekscelencijos, Ponai ir Ponios!

Dþiaugiuosi galëdamas tarti þodá ðiame susitikime, á kurá susirinko nemaþa Europos Tarybos parlamentinës asamblëjos grupë, ðaliø nariø atstovai, Europos Þmogaus Teisiø Teismo teisëjai ir ávairiø Europos Tarybà sudaranèiø institucijø nariai. Šioje salëje, tiesà sakant, yra visa Europa su jos tautomis, kalbomis, kultûrinës bei religinës raiðkos formomis, sudaranèiomis ðio þemyno turtingumà. Uþ draugiðkà pakvietimà ir malonius þodþius, kuriais buvau sutiktas, ypaè dëkoju Europos Tarybos generaliniam sekretoriui ponui Thorbjǿrnui Jaglandui. Sveikinu parlamentinës asamblëjos prezidentæ ponià Anne Brasseur. Visiems Jums nuoðirdþiai dëkoju uþ dosnias pastangas ir indëlá, kuriuo prisidedate prie taikos Europoje, skatindami demokratijà, þmogaus teises ir teisinæ valstybæ.

Steigëjø sumanymu, Europos Taryba, ðiais metais ðvenèianti 65 metø sukaktá, turëjo atsiliepti á vienybës troðkimà, nuo senovës gaivinusá þemyno gyvenimà. Vis dëlto amþiø tëkmëje virðø neretai paimdavo partikuliaristinës paskatos, paþenklintos ávairiø hegemonistiniø siekiø sekos. Uþtenka prisiminti, kad prieð deðimt metø iki 1949 m. geguþës 5-osios, kai Londone buvo pasiraðyta Europos Tarybos steigimo sutartis, prasidëjo kruviniausias ir þiauriausias þemëje konfliktas, o jo sukeltas susiskaldymas truko ilgus metus, geleþinei uþdangai nuo Baltijos jûros iki Triesto álankos padalijus þemynà á dvi dalis. Steigëjai planavo atkurti Europà abipusës tarnystës dvasia, o tai ir ðiandieniame pasaulyje, labiau linkusiame reikalauti nei tarnauti, turëtø bûti Europos Tarybos uþduoties skatinant taikà, laisvæ ir þmogaus orumà kertinis akmuo.

Kita vertus, tinkamiausias kelias á taikà – iðvengiant to, kas nutiko per du praëjusio ðimtmeèio pasaulinius karus, – yra áþvelgti kitame ne prieðà, su kuriuo bûtina kovoti, bet priimtinà brolá. Tai – nuolatinis procesas, kurio niekada negalima laikyti iki galo uþbaigtu. Kaip tik tai steigëjai ir suvokë: jie suprato, jog taika yra nepaliaujamai vis iðkovotinas ir didþiausio budrumo reikalaujantis gëris. Jie suvokë, kad karus kursto troðkimas turëti erdves, sustingdyti ir sustabdyti vykstanèius procesus. Todël siekë taikos, kurià ágyvendinti ámanoma tik tada, kai esame nuolat atviri iðjudinti procesus ir juos plëtoti.

Šitaip jie patvirtino norà þengti brendimo keliu laike, nes bûtent erdves valdantis laikas jas apðvieèia ir paverèia nenutrûkstamo augimo be atþangos grandine. Todël, norint kurti taikà, bûtina skatinti veiksmus, duodanèius pradþià visuomenëje naujai dinamikai ir átraukianèius kitus asmenis bei grupes, kurie jà toliau plëtoja, kol ji duoda vaisiø reikðminguose istoriniuose ávykiuose (1).

Dël ðios prieþasties steigëjai paðaukë á gyvenimà ðià nuolatinæ institucijà. Po keleriø metø palaimintasis popieþius Paulius VI priminë, kad „institucijos, teisinëje tvarkoje ir visuomeniniame gyvenime turinèios uþduotá ir nuopelnà skelbti ir iðlaikyti taikà, apvaizdos nustatytà savo tikslà pasiekia tik nenuilstamai dëdamos dël to pastangas, mokëdamos kiekvienà akimirkà kurti taikà, sutaikyti“ (2). Bûtinas nuolatinis humanizavimo kelias, nes „neuþtenka nutraukti karà, sustabdyti kovas, <...> neuþtenka primestos taikos, utilitarinës ir laikinos taikos. Turëtume siekti mylimos, laisvos ir broliðkos taikos, grindþiamos ðirdþiø susitaikinimu“ (3). Tai reiðkia plëtoti procesus be baimës, tvirtai ásitikinus ir atkakliai.

Norint siekti taikos gërio, pirmiausia reikëtø mokyti taikos, atstu laikantis nuo konflikto kultûros, orientuotos á kito baimæ, á kitaip màstanèiojo ar gyvenanèiojo iðstûmimà. Þinoma, konflikto nevalia ignoruoti ar slëpti, jo privalu imtis. Taèiau jei jame ástringama, prarandama perspektyva, horizontai susiaurëja, pati tikrovë subyra á fragmentus. Likdami konflikto situacijoje, prarandame tikrovës gilios vienybës jausmà (4), sustabdome istorijà ir nugrimztame á dvasià sekinanèius bergþdþius prieðtaravimus.

Taika, deja, dar pernelyg daþnai paþeidinëjama. Taip yra daugelyje pasaulio daliø, kur siauèia ávairaus pobûdþio konfliktai. Taip yra ir èia, Europoje, kur ir toliau egzistuoja átampa. Kiek daug skausmo ir mirèiø ðiame þemyne, trokðtanèiame taikos ir vis dar lengvai pasiduodanèiame praeities pagundoms! Todël Europos Tarybos darbas ieðkant dabartiniø kriziø politinio sprendimo yra svarbus ir padràsinantis.

Taèiau taikai iðbandymus kelia kitokios konflikto atmainos, kaip antai religinis ir tarptautinis terorizmas, kuris demonstruoja stiprià paniekà þmogaus gyvybei ir nesirinkdamas reikalauja nekaltø aukø. Šá reiðkiná, deja, skatina daþnai netrikdoma prekyba ginklais. Baþnyèia prekybà ginklais laiko „itin sunkia þmonijos rykðte, vargðams daranèià nepakenèiamà skriaudà“ (5). Taikà taip pat þeidþia ir prekyba þmonëmis, nauja mûsø laikø vergovë, paverèianti þmones preke bei atimanti ið jø bet koká orumà. Neretai tenka konstatuoti, kad ðie abu reiðkiniai tarp savæs susijæ. Europos Taryba per savo komitetus bei ekspertø grupes svariai ir reikðmingai prisideda prie kovos su tokiomis neþmoniðkumo atmainomis.

Taèiau taika nëra vien karø, konfliktø, átampø nebuvimas. Krikðèioniðkuoju poþiûriu, ji yra ir Dievo dovana, ir þmogaus, tiesoje ir meilëje siekianèio bendrojo gërio, laisvo bei protingo elgesio vaisius. „Ši dvasinë ir moralinë tvarka remiasi þmoniø sàþinës apsisprendimu siekti darnos tarpusavio santykiuose gerbiant teisingumà visø naudai“ (6).

Tad kaip siekti ðio ambicingo tikslo – taikos?

Europos pasirinktas kelias pirmiausia yra skatinti þmogaus teises plëtojant demokratijà ir teisinæ valstybæ. Tai itin vertingas ásipareigojimas, turintis reikðmingø etiniø bei socialiniø padariniø, nes nuo teisingo ðiø sàvokø supratimo ir jø nuolatinio apmàstymo priklauso mûsø visuomeniø vystymasis, jø taikus sugyvenimas bei jø ateitis. Toks apmàstymas yra vienas didþiausiø indëliø, Europos suteiktø ir tebeteikiamø visam pasauliui.

Taèiau èia jauèiu pareigà priminti Europos indëlio bei atsakomybës uþ kultûrinæ þmonijos raidà svarbà. Tai padaryti norëèiau remdamasis ávaizdþiu, pasiskolintu ið italø XX a. poeto Clemente Reboros. Viename ið savo eilëraðèiø jis apraðo tuopà á dangø nukreiptomis ðakomis, kurias blaðko vëjas, tvirtu ir stipriu kamienu ir giliai á þemæ áleistomis ðaknimis (7). Tam tikra prasme ðis ávaizdis primena Europà.

Nepasotinamai trokðdama paþinimo, vystymosi, paþangos, taikos ir vienybës, savo istorijos tëkmëje ji visada stiebësi aukðtyn, naujø ir ambicingø tikslø link. Taèiau minties, kultûros, moksliniø atradimø pakilimas galimas tik turint tvirtà kamienà ir já maitinanèias gilias ðaknis. Netekæs ðaknø, medis pamaþu sutræðta ir kamienas numirðta, o ðakos, kadaise buvusios veðlios ir staèios, nulinksta ir nukrenta. Šitai galbût yra vienas ið izoliuotai mokslinei màstysenai maþiausiai suprantamø paradoksø: norint eiti á ateitá, reikia praeities, reikia giliø ðaknø ir taip pat dràsos nesislëpti nuo dabarties ir jos iððûkiø. Tam reikia atminties, dràsos ir sveikos bei þmogiðkos utopijos.

Kita vertus, – pastebi Rebora – kamienas ðaknis leidþia kuo arèiau tiesos (8). Šaknis maitina tiesa, kuri yra kiekvienos tikrai laisvos, humaniðkos ir solidarios visuomenës maistas, gyvybës syvai. Taèiau tiesa apeliuoja á sàþinæ, nepasiduodanèià jokiai átakai ir todël gebanèià suvokti savo kilnumà bei atsiverti absoliutui. Taip ji tampa pamatiniø apsisprendimø, besivadovaujanèiø gërio kitiems ir sau paèiam paieðka, versme ir atsakingos laisvës vieta (9).

Ið akiø nevalia iðleisto ir to, kad be ðio tiesos ieðkojimo kiekvienas virsta savo paties bei savo elgesio matu; taip atveriamas kelias á subjektyvistiná teisiø supratimà, o per tai – á þmogaus teisiø sàvokos, iðsiskirianèios visuotiniu galiojimu, pakeitimà individualistine teisiø idëja. Šitai lemia, kad imama ið esmës nebesidomëti kitais, ir skatina abejingumo globalizacijà – abejingumo, kuris gimsta ið egoizmo ir yra tiesos priimti bei autentiðku socialiniu matmeniu gyventi negebanèio þmogaus paveikslo padarinys.

Toks individualizmas þmogø nuskurdina, o kultûrà padaro bergþdþià, nes faktiðkai nukerta vaisingas medá maitinanèias ðaknis. Ið abejingo individualizmo kyla apstumo kultas, atitinkantis iðmetimo kultûrà, á kurià esame paniræ. Tikrai turime per daug daiktø, kurie daþnai yra nereikalingi, taèiau nebegebame kurti autentiðkø þmogiðkø santykiø, paþenklintø tiesos ir abipusës pagarbos. Tad prieðais akis ðiandien iðkyla Europa, suþeista ir gausiø praeities iðbandymø, ir dabartiniø kriziø, kuriø ji, regis, nebepajëgia imtis su ankstesniu gyvastingumu bei energija. Šiek tiek pavargusi, pesimistinë Europa, apgulta ateinanèiø ið kitø þemynø naujoviø.

Europos galime paklausti: kurgi tavo jëga? Kur tas idealistinis stiebimasis, gaivinæs ir didþià padaræs tavo istorijà? Kur tavo smalsaus verþlumo dvasia? Kur tavasis tiesos troðkulys, kuriuo iki ðiol taip aistringai uþkrësdavai pasaulá?

Nuo atsakymo á ðiuos klausimus priklausys þemyno ateitis. Kita vertus, – gráþtant prie Reboros ávaizdþio – medþio kamienas be ðaknø ir toliau gali atrodyti gyvas, taèiau jo vidus sutræðta ir jis mirðta. Europa turi pamàstyti, ar jos milþiniðkas paveldas þmogiðkojoje, meninëje, techninëje, socialinëje, politinëje, ekonominëje ir religinëje srityse tëra muziejinis praeities palikimas ar vis dar iðgali ákvëpti kultûrà ir savo lobius atskleisti visai þmonijai. Atsakant á ðá klausimà, pirmutinis vaidmuo tenka Europos Tarybai ir jos institucijoms.

Galvoje pirmiausia turiu Europos Þmogaus Teisiø Teismo, tam tikru bûdu esanèio Europos sàþine þmogaus teisiø atþvilgiu, vaidmená. Linkiu, kad ði sàþinë vis labiau bræstø – ne vien per ðaliø tarpusavio sutarimà, bet ir kaip tø giliøjø ðaknø, kurios yra ðiandienës Europos steigëjø pasirinktas pagrindas jai kurti, siekio rezultatas.

Greta ðaknø – ieðkotinø, surastinø ir iðlaikytinø gyvomis kasdienëmis atminties pratybomis, nes jos yra genetinis Europos paveldas, – minëtini dabartiniai þemyno iððûkiai, ápareigojantys nuolatiniam kûrybiðkumui, kad tos ðaknys ðiandien taptø vaisingos ir iðsiplëtotø á ateities vizijas. Leiskite man paminëti tiktai du iððûkius – daugiapoliðkumo ir transversalumo.

Europos istorija gali pirðti mintá naiviai suvokti þemynà kaip bipoliðkà ar, daugiø daugiausia, tripoliðkà (prisiminkime senàjà sampratà: Roma – Bizantija – Maskva) ir, aiðkinant dabartá bei projektuojant ateities vizijà, apsiriboti bûtent ðia schema, kuri yra geopolitinio hegemonistinio redukcionizmo vaisius.

Šiandien padëtis kitokia, ir mes pagrástai galime kalbëti apie daugiapoliðkà Europà. Átampos – statydinanèios ir griaunanèios – kyla tarp daugelio kultûriniø, religiniø ir politiniø poliø. Europai ðiandien tenka iððûkis ðá daugiapoliðkumà „globalizuoti“, taèiau tai daryti originaliai. Kultûros nebûtinai sutampa su ðalimis: kai kurios ðalys aprëpia kelias kultûras, o kai kurios kultûros reiðkiasi keliose ðalyse. Tas pats pasakytina apie politines, religines ir socialines raiðkos formas.

Siekis originaliu bûdu – pabrëþiu: originaliu – globalizuoti daugiapoliðkumà taip pat apima pastangas kurti konstruktyvià darnà, be hegemoniniø pretenzijø, kurios, pragmatiðkai þvelgiant, atrodo kelià palengvina, taèiau galiausiai griauna tautø kultûriná ir religiná originalumà.

Kalbëti apie Europos daugiapoliðkumà reiðkia kalbëti apie gimstanèias, auganèias ir á ateitá þvelgianèias tautas. Uþduotá globalizuoti Europos daugiapoliðkumà galima ásivaizduoti pasitelkiant ne rutulio – jame viskas tolygu ir tvarkinga, taèiau ir susiaurinta, nes visi jo taðkai yra vienodai nutolæ nuo centro, – bet daugiasienio, kurio darnioje vieningoje visumoje iðsaugomas kiekvienos dalies savitumas, ávaizdá. Europa ðiandien daugiapoliðka ir savo santykiais, ir siekiais; ið pagrindø nepripaþástant ðios daugiapoliðkos tikrovës, Europos neámanoma nei ásivaizduoti, nei statydinti.

Kitas iððûkis, kurá norëèiau paminëti, yra transversalumas. Remiuosi savo asmenine patirtimi: per susitikimus su ávairiø Europos ðaliø politikais galëjau konstatuoti, kad jauni politikai prie tikrovës artinasi ið kitokios perspektyvos nei jø brandesni kolegos. Galbût ið paþiûros kalba apie panaðius dalykus, taèiau prieiga yra kitokia. Þodþiai panaðûs, bet muzika skirtinga. Tai bûdinga ávairiø ðaliø jauniesiems politikams. Šis empirinis faktas rodo ðiandienës Europos tikrovæ, kurios þemyno konsolidacijos bei atsivërimo ateièiai kelyje nevalia iðleisti ið akiø: á ðá visose srityse aptinkamà transversalumà bûtina atsiþvelgti. To neámanoma padaryti be dialogo, taip pat be dialogo tarp kartø. Norëdami ðiandien nusakyti Europà, turime kalbëti apie dialogà praktikuojanèià Europà, dedanèià pastangas, kad nuomoniø ir apmàstymø transversalumas tarnautø darniai susivienijusioms tautoms.

Norint sukti transversalios komunikacijos keliu, reikia ne tik kartø gebëjimo ásijausti vienai á kità, bet ir istorinës augimo metodologijos. Dabartiniame Europos pasaulyje vien vidinis (politiniø, religiniø, kultûriniø) organizacijø dialogas yra nevaisingas. Istorija ðiandien reikalauja gebëjimo iðeiti ið struktûrø, „turinèiø“ savà tapatybæ, susitikti su kitais, siekiant bûtent tà paèià tapatybæ sustiprinti ir padaryti vaisingà broliðkoje transversalumo akistatoje. Europa, vedanti dialogà tik uþdarose grupëse, kurioms priklausoma, lieka pusiaukelëje; jai bûtina jaunatviðkai imtis transversalumo iððûkio.

Turëdamas tai prieðais akis, sveikinu Europos Tarybos norà ásitraukti á tarpkultûriná dialogà, apimantá ir religiná matmená, per susitikimus dël tarpkultûrinio dialogo religinio matmens. Taip puiki proga abipusio supratimo bei abipusës pagarbos dvasia plëtoti atvirus, pagarbius ir praturtinanèius mainus tarp ávairios kilmës ir skirtingø etniniø, kalbiniø bei religiniø tradicijø þmoniø ir grupiø.

Dabartinëje daugiakultûrëje, daugiapoliðkoje aplinkoje tokie susitikimai yra itin svarbûs, siekiant ðimtmeèiø tëkmëje iðsirutuliojusià Europos tapatybæ iðmintingai susieti su dabar þemyne pasirodanèiø kitø tautø poreikiais.

Atsiþvelgiant á tai, suvoktinas indëlis, kuriuo krikðèionybë ðiandien gali prisidëti prie Europos kultûrinës bei socialinës plëtros deramo santykio religijos ir visuomenës srityje. Krikðèioniðkuoju poþiûriu, protas ir tikëjimas, religija ir visuomenë paðaukti vienas kità apðviesti, paremti ir prireikus apvalyti nuo ideologiniø kraðtutinumø, á kuriuos kartais ápuolama. Ið atgaivinto santykio tarp abiejø srièiø visa Europos visuomenë gali gauti tik naudos – tiek duodant atkirtá religiniam fundamentalizmui, kuris pirmiausia yra Dievo prieðas, tiek taisant „susiaurintà“ protà, nedarantá þmogui garbës.

Yra labai daug aktualiø klausimø, kuriais, mano ásitikinimu, galime vieni kitus praturtinti, ir èia Katalikø Baþnyèia – ypaè per Europos vyskupø konferencijø tarybà (CCEE) – bendradarbiaudama su Europos Taryba gali áneðti savo indëlá. Atsiþvelgiant á tai, kas kà tik buvo pasakyta, pirmiausia paminëèiau etinio þmogaus teisiø apmàstymo sritá – jas apsvarstyti Jûsø organizacijos daþnai reikalaujama. Pirmiausia galvoje turiu temas, susijusias su þmogaus gyvybës apsauga, – keblius klausimus, kuriuos bûtina atidþiai iðtirti atsiþvelgiant á tiesà apie visà þmogø ir neapsiribojant specifinëmis medicinos, mokslo ar teisës sritimis.

Ne maþiau yra ir ðiuolaikinio pasaulio iððûkiø; bûtina juos iðtirti ir jø iðvien imtis, pradedant nuo migrantø priëmimo; migrantams pirmiausia reikia to, kas bûtina pragyvenimui, bet labiausiai – jø þmogiðkojo orumo pripaþinimo. Tada minëtina labai sunki darbo problema, visø pirma dël jaunimo didelio nedarbo daugelyje ðaliø – tikrojo ateities uþstato, – bet taip pat ir dël klausimo, susijusio su darbo orumu.

Labai trokðtu, kad atsirastø naujas socialinis ir ekonominis bendradarbiavimas, nedrumsèiamas ideologiniø salygotybiø ir mokantis susitikti su globalizuotu pasauliu iðlaikant gyvà solidarumo bei abipusës meilës jausmà, kuris ðimtø vyrø bei moterø dosnaus darbo dëka taip labai paþenklino Europos veidà; þmoniø, kurie – kai kuriuos ið jø Katalikø Baþnyèia laiko ðventaisiais – ðimtmeèiø tëkmëje stengësi plëtoti þemynà tiek verslo veikla, tiek ðvietimo, pagalbos teikimo bei þmogiðkojo skatinimo darbais. Pirmiausia pastarieji yra svarbus atramos taðkas daugybei Europoje gyvenanèiø vargðø. Kiek daug jø yra mûsø gatvëse! Jie praðo ne tik duonos gyvybei palaikyti, elementariausios ið teisiø, bet ir kad bûtø pripaþinta jø gyvenimo vertë, kurià aptemdo skurdas, bei ið naujo atrastas darbo suteikiamas orumas.

Galiausiai tarp temø, reikalaujanèiø mûsø apmàstymo bei bendradarbiavimo, yra aplinkosauga, apsauga ðios mûsø mylimos þemës, mûsø didþiulio turto, kurá Dievas mums davë ir patikëjo ne tam, kad já niokotume, eksploatuotume ir nualintume, bet kad galëtume oriai gyventi dþiaugdamiesi þemës begaliniu groþiu.

Pone Generalini Sekretoriau, ponia Prezidente, Ekscelencijos, Ponai ir Ponios!

Palaimintasis popieþius Paulius VI Baþnyèià apibrëþë kaip „to, kas þmogiðka, þinove“ (10). Sekdama Kristumi, ji – nepaisydama savo vaikø nuodëmiø – pasaulyje siekia tik tarnauti ir liudyti tiesà (11). Vadovaudamiesi tiktai tokia dvasia, remiame þmonijos kelià.

Remdamasis tokia pamatine nuostata, Šventasis Sostas norëtø tæsti bendradarbiavimà su Europos Taryba, kuriai ðiandien tenka pagrindinis vaidmuo formuojant bûsimø Europos kartø màstysenà. Bûtina iðvien plaèiai apmàstyti, kaip sukurti savotiðkà „naujàjà agorà“, kurioje visos civilinës ir religinës instancijos, gerbdamos savo skirtingas sritis bei pozicijas, galëtø laisvai keistis nuomonëmis, akinamos tiesos troðkimo bei noro statydinti bendràjá gërá. Juk kultûra visada gimsta ið abipusio susitikimo, kuriuo siekiama jo dalyvius praturtinti intelektualiai ir suþadinti jø kûrybiðkumà; tai – ne tik gërio ágyvendinimas, tai ir groþis. Linkiu Europai ið naujo atrasti savo istoriná paveldà bei giliàsias ðaknis, prisiimti gyvà daugiapoliðkumà ir dialoginio transversalumo reiðkiná ir per tai atgauti dvasios jaunatviðkumà, kuris padarë jà vaisingà ir didþià.

Dëkoju.

Iðnaðos

(1) Plg. Evangelii gaudium, 223.
(2) Paulius VI. Þinia 8-osios Pasaulinës taikos dienos proga (1974 12 08).
(3) Ten pat.
(4) Plg. Evangelii gaudium, 226.
(5) Katalikø Baþnyèios katekizmas, 2329; Vatikano II Susirinkimas. Gaudium et spes, 81.
(6) Jonas Paulius II. Þinia 15-osios Pasaulinës taikos dienos proga (1981 12 08), 4.
_______________________________
© „Baþnyèios þiniø“ vertimas
katalikai.lt