Popieþius PRANCIÐKUS. Þinia Pasaulinës taikos dienos (2016 m. sausio 1 d.) proga „Áveikti abejingumà ir laimëti taikà“
 
 
1. Dievas nëra abejingas! Dievui rûpi þmonija, Dievas jos neapleidþia! Naujøjø metø pradþioje norëèiau ne tik pasidalyti ðiuo savo giliu ásitikinimu, bet ir, kupinas vilties, kiekvienam vyrui ir kiekvienai moteriai, kiekvienai ðeimai, tautai ir ðaliai, taip pat valstybiø galvoms, vyriausybëms ir religiniams vadovams palinkëti gausios palaimos ir taikos. Nepraraskime vilties, kad 2016 m. visi tvirtai ir sklidini pasitikëjimo ávairiais lygmenimis ásipareigos ágyvendinti teisingumà ir darbuotis dël taikos. Taip, taika yra ir Dievo dovana, ir þmogaus darbo vaisius. Taika yra Dievo dovana, taèiau patikëta visiems vyrams bei moterims: jie paðaukti jà ágyvendinti.
 
Sergëti vilties pagrindà
 
2. Karas ir teroristiniai veiksmai, lydimi tragiðkø padariniø, pagrobimø, etniniø bei religiniø persekiojimø ir piktnaudþiavimo valdþia, taip þenklino praëjusius metus nuo jø pradþios iki pabaigos ir taip iðplito daugelyje pasaulio regionø, kad ágijo bruoþø to, kà galima pavadinti „pakrikusiu treèiuoju pasauliniu karu“. Taèiau keleriø praëjusiø ir kà tik pasibaigusiø metø ávykiai skatina mane, þvelgiant á naujuosius metus, vël paraginti neprarasti vilties dël þmogaus gebëjimo, padedant Dievo malonei, áveikti blogá ir nepasiduoti nevilèiai bei abejingumui. Ávykiai, kuriuos turiu galvoje, liudija þmonijos gebëjimà, iðkilus krizëms, veikti solidariai nugalint individualistinius interesus, apatijà ir abejingumà.
 
Ið jø norëèiau paminëti pastangas suburti pasaulio vadovus susitikimo COP21 kontekste ieðkoti naujø bûdø, kaip reaguoti á klimato pokyèius ir apsaugoti Þemës, mûsø bendrøjø namø, gerovæ. Šitai mûsø dëmesá kreipia á du ankstesnius pasaulinio lygio ávykius – á virðûniø susitikimà Adis Abeboje dël pasaulio darnios plëtros finansavimo ir á Jungtiniø Tautø 2030 m. programos priëmimà, ðia programa siekiama iki tø metø visiems, pirmiausia neturtingiesiems planetos gyventojams, laiduoti oresná gyvenimà.
 
2015-ieji Baþnyèiai buvo ypatingi metai ir dël to, kad paminëtos dviejø Vatikano II Susirinkimo dokumentø, kuriuose iðkalbingai iðreikðtas Baþnyèios solidarumas su pasauliu, penkiasdeðimtosios metinës. Popieþius Jonas XXIII Susirinkimo pradþioje troðko atlapoti Baþnyèios langus, kad jos ir pasaulio bendravimas taptø atviresnis. Dviejuose dokumentuose – Nostra aetate ir Gaudium et spes – ryðki dialogo, solidarumo ir lydëjimo paþenklinto naujo santykio, kuriam Baþnyèia norëjo duoti pradþià þmonijoje, apraiðka. Deklaracijoje Nostra aetate Baþnyèia raginama atsiverti dialogui su nekrikðèioniðkomis religijomis. Pastoracine konstitucija Gaudium et spes Baþnyèia, kadangi „dþiaugsmas ir viltis, liûdesys ir sielvartas, patiriami dabarties meto þmoniø, ypaè neturtingøjø ir visø prispaustøjø, yra ir Kristaus mokiniø dþiaugsmas ir viltis, liûdesys ir sielvartas“ (1), norëdama parodyti solidarumà, pagarbà ir meilæ (2), troðko pradëti dialogà su þmoniø ðeima dël pasaulio problemø.
 
Turëdamas prieðais akis tokià pat perspektyvà, Gailestingumo jubiliejumi norëèiau pakviesti Baþnyèià melstis ir darbuotis, kad kiekvienas krikðèionis iðsiugdytø nuolankià ir atjauèianèià ðirdá, gebanèià skelbti bei liudyti gailestingumà, „atleisti ir save dovanoti“, „atverti ðirdá visiems, kurie gyvena ávairiausiuose egzistenciniuose paribiuose, neretai dramatiðkai sukuriamuose paties ðiuolaikinio pasaulio“, nupuolant „á þeminantá abejingumà, á dvasià nujautrinantá ir kà nors nauja atrasti trukdantá rutiniðkumà, á griaunantá cinizmà“ (3).
 
Daug kas teikia pagrindà tikëti þmonijos gebëjimu iðvien solidariai veikti pripaþástant tarpusavio ryðá bei priklausomybæ, rûpinantis silpniausiais nariais bei sergëjant bendràjá gërá. Tokia bendros solidarios atsakomybës nuostata yra pamatinio paðaukimo á brolystæ ir bendrà gyvenimà pagrindas. Kilnumas ir tarpasmeniniai santykiai neatsiejami nuo þmogaus, kokio panoro Dievas pagal savo paveikslà ir panaðumà. Kaip neatimamu kilnumu apdovanotos bûtybës, egzistuojame palaikydami santyká su mûsø broliais bei seserimis, uþ kuriuos atsakome ir su kuriais solidariai veikiame. Be tokio santykio bûtume maþiau þmogiðki. Kaip tik todël abejingumas þmoniø ðeimai yra grësmë. Áþengiant á naujuosius metus, norëèiau visus pakviesti tai pripaþinti, áveikti abejingumà ir laimëti taikà.
 
Kai kurios abejingumo formos
 
3. Tiesa, abejingumas nëra kaþkas nauja. Ši nuostata, uþsklendþianti ðirdá nuo kitø, uþmerkianti akis, kad jos neregëtø, kas dedasi aplinkui, ar nugræþianti nuo kitø þmoniø problemø, yra gana paplitusi ir aptinkama kiekvienoje istorijos epochoje. Taèiau mûsø dienomis ji aiðkiai pranoko individualià aplinkà ir ágijo pasauliná matmená pagimdydama „abejingumo globalizacijos“ reiðkiná.
 
Pirmutinë abejingumo þmoniø visuomenëje forma yra abejingumas Dievui. Ið to abejingumo kyla abejingumas artimui ir kûrinijai. Tai vienas ið rimtø klaidingo humanizmo ir praktinio materializmo, lydimø reliatyvistinës ir nihilistinës màstysenos, padariniø. Þmogus manosi esàs savo paties, savo gyvenimo ir visuomenës kûrëjas, jauèiasi nepriklausomas ir kësinasi ne tik pakeisti Dievà, bet ir apskritai be jo iðsiversti. Todël galvoja, jog jis nieko niekam nëra skolingas, iðskyrus sau paèiam, ir paiso tik teisiø (4). Kritikuodamas tokià klaidingà asmens savivokà, Benediktas XVI priminë, kad þmogus neástengia pats sau suteikti galutinës prasmës (5), o anksèiau nei jis Paulius VI pareiðkë, jog „autentiðkas yra tik tas humanizmas, kuris atsiveria Absoliutui pripaþindamas paðaukimà, dovanojantá tikràjá þmogaus gyvenimo supratimà“ (6).
 
Abejingumas artimui gali bûti ávairiopas. Kai kurie þmonës yra informuoti, klauso radijo, skaito laikraðèius ar þiûri televizijos programas, bet tarsi ið áproèio, be jokio susidomëjimo: tokie þmonës miglotai suvokia þmonijà kamuojanèias dramas, taèiau nesijauèia á jas átraukti, neiðgyvena atjautos. Taip elgiasi tie, kurie þino, taèiau þvilgsná, mintis ir veiklà nukreipia á save. Deja, tenka konstatuoti, jog gausesnë informacija mûsø laikais savaime nereiðkia didesnio dëmesio problemoms, jei to nelydi sàþinës atvirumas ir solidarumo jausmas (7). Maþa to, ðitai gali lemti tam tikrà prisisotinimà, kuris atbukina jautrumà ir sumenkina problemø svarbà. „Kai kurie, pasitelkdami nederamus apibendrinimus, paèius vargðus ir neturtingas ðalis kaltina dël jø bëdø ir kaip sprendimà siûlo juos nuraminsiantá, prijaukintomis ir neagresyviomis bûtybëmis paversiantá „auklëjimà“. Visa tai tik dar labiau erzina, kai iðstumtieji regi augant socialiná vëþá – daugelio ðaliø vyriausybëse, versle ir institucijose, nepaisant valdanèiøjø politinës ideologijos, giliai ásiðaknijusià korupcijà“ (8).
 
Kitais atvejais abejingumas reiðkiasi kaip dëmesio supanèiai tikrovei, ypaè tolesnei, stygius. Kai kurie þmonës nenori ieðkoti, suþinoti ir mëgaujasi savo gerove bei patogumu likdami kurti kenèianèios þmonijos skausmo kupiniems ðauksmams. Kone nepastebimai praradome gebëjimà atjausti kitus dël jø iðgyvenamø dramø, nesistengiame rûpintis kitais, tarsi tai bûtø kieno nors kito, o ne mûsø atsakomybë (9). Todël ir nutinka, kad „mes, kai mums gerai klojasi ir jauèiamës patogiai, daþnai kitus uþmirðtame (ko Dievas niekada nedaro), nesidomime jø problemomis, kanèiomis ir patiriamomis neteisybëmis... Tada mûsø ðirdis tampa abejinga: kai man palyginti gerai sekasi ir að gerai jauèiuosi, uþmirðtu tuos, kuriems nesiseka“ (10).
 
Gyvendami bendruose namuose, negalime savæs neklausti, ar jie sveiki, – kaip tik tai ir mëginau padaryti savo enciklikoje Laudato Si‘. Vandens ir oro terðimas, beatodairiðkas miðkø kirtimas, aplinkos griovimas daþnai yra þmoniø abejingumo vienas kitam vaisius, nes visa yra susijæ (11), jau nekalbant apie tuos, kurie leidþia sau daryti kitur tai, ko negali daryti savo paèiø namuose (12).
 
Šiais ir kitais atvejais abejingumas pirmiausia skatina uþsisklæsti, neásitraukti ir galiausiai prisideda prie taikos su Dievu, artimu ir kûrinija stygiaus.
 
Globalizuoto abejingumo grësmë taikai
 
4. Abejingumas Dievui perþengia individualaus asmens privaèios dvasinës srities ribas ir daro poveiká vieðajai bei socialinei srièiai. Pasak Benedikto XVI, „Dievo ðlovinimas ir þmoniø taika þemëje tarp savæs susijæ“ (13). Ið tiesø, „transcendencijai neatsivëræs þmogus nesunkiai tampa reliatyvizmo auka ir tada jam elgtis teisingai bei siekti taikos sunkiau“ (14). Dievo uþmarðtis ir neigimas, paskatinæ þmogø nepripaþinti aukðèiau savæs jokio mato ir matu laikyti save patá, pagimdë neapsakomà þiaurumà bei smurtà (15).
 
Individualiu ir bendruomeniniu lygmeniu abejingumas artimui, atsiradæs ið abejingumo Dievui, ágyja inertiðkumo bei nenoro ásitraukti aspektà, ágalinantá ir toliau gyvuoti neteisingumo situacijoms bei dideliam socialiniam disbalansui, o tai savo ruoþtu priveda prie konfliktø ar bent jau nepasitenkinimo, kuris anksèiau ar vëliau gali virsti smurtu ir nesaugumu.
 
Šia prasme abejingumas ir neásitraukimas yra didelis trûkumas kiekvieno ið mûsø pareigos pagal savo gebëjimà ir vaidmená visuomenëje prisidëti prie bendrojo gërio, ypaè taikos, kuri yra viena ið vertingiausiø þmonijos gërybiø (16).
 
Instituciniu lygmeniu abejingumas kitam, jo kilnumui, pagrindinëms teisëms ir laisvei, lydimas á pelnà bei hedonizmà orientuotos kultûros, skatina ir kartais pateisina taikai grësmæ kelianèius veiksmus bei politikà. Tokia abejingumo nuostata gali net kelti norà pateisinti peiktinà ekonominæ politikà, gimdanèià neteisingumà, susiskaldymà ir smurtà dël individo ar tautos gerovës. Juk ekonominiais ir politiniais projektais neretai siekiama ágyti ar iðlaikyti galià ir turtus net ir paminant kitø þmoniø pagrindines teises bei poreikius. Gyventojai, regëdami, kad ið jø atimtos tokios pagrindinës teisës, kaip teisë á maistà, vandená, sveikatos apsaugà ar darbà, jauèia pagundà jas ágyti jëga (17).
 
Be to, abejingumas gamtinei aplinkai, prisidedantis prie miðkø kirtimo, uþterðtumo ir gamtiniø katastrofø, dël kuriø iðtisos bendruomenës priverstos palikti gyvenamàjà aplinkà, sukelia nestabilumà bei nesaugumà ir galiausiai – naujà skurdà, naujas neteisingumo situacijas, neigiamai atsiliepianèias saugumui ir socialinei taikai. Kiek kariauta ir dar bus kariaujama dël iðtekliø stygiaus ar tenkinant nepasotinamà gamtiniø iðtekliø poreiká (18)?
 
Nuo abejingumo prie gailestingumo: ðirdies atsivertimas
 
5. Prieð metus Þinioje Pasaulinës taikos dienos proga „Nebe vergai, bet broliai“ primindamas pirmà bibliná þmogiðkosios brolystës – Kaino ir Abelio (plg. Pr 4, 1–16) – ávaizdá, norëjau atkreipti dëmesá á tai, kaip ðita pirma brolystë buvo iðduota. Kainas ir Abelis yra broliai. Gimæ ið tø paèiø ásèiø, abu yra lygûs kilnumu ir sukurti pagal Dievo paveikslà ir panaðumà. Taèiau jø kûriniðkoji brolystë sudûþta. „Kainas ne tik negali pakæsti Abelio, bet ir ið pavydo já nuþudo“ (19). Brolþudystë tampa iðdavystës forma, o tai, kad Kainas atmeta Abelio brolystæ, yra pirmas ðeimyniniø broliðkumo, solidarumo ir abipusës pagarbos santykiø nutraukimas.
 
Tada ásikiða Dievas, kviesdamas þmogø priimti atsakomybæ uþ panaðø á save, lygiai kaip ir tada, kai Adomas ir Eva, pirmieji tëvai, sugriovë bendrystæ su Kûrëju. „Tuomet Vieðpats paklausë Kainà: Kurgi tavo brolis Abelis? – Neþinau! Argi að esu savo brolio sargas!? – jis atsakë. O Vieðpats jam tarë: Kà tu padarei? Tavo brolio kraujas ðaukiasi manæs ið þemës!“ (Pr 4, 9–10).
 
Kainas sako neþinàs, kas nutiko jo broliui, sako, kad jis nëra jo sargas. Nesijauèia atsakingas uþ jo gyvenimà, jo likimà. Nesijauèia átrauktas. Jis yra abejingas savo broliui, nors juos ir jungia bendros kilmës saitai. Kaip liûdna! Kokia broliø, ðeimos, þmonijos drama! Tai – pirma abejingumo tarp broliø apraiðka. Dievas, prieðingai, nëra abejingas: jo akimis, Abelio kraujas labai brangus, ir jis reikalauja ið Kaino ataskaitos. Dievas jau paèioje þmonijos pradþioje pasirodo kaip tas, kuriam rûpi þmogaus dalia. Vëliau, Izraelio vaikams tapus vergams Egipte, Dievas vël ásikiða: „Að maèiau tavo tautos kanèià Egipte, girdëjau jø skundo ðauksmus prieð savo engëjus. Ið tikrøjø að gerai þinau, kà jie kenèia, nuþengiau iðgelbëti ið egiptieèiø rankø ir nuvesti ið to kraðto á gerà ir erdvø kraðtà, á kraðtà, tekantá pienu ir medumi“ (Ið 3, 7–8). Svarbu atkreipti dëmesá á þodþius, kuriais nusakomas Dievo ásikiðimas: jis mato, girdi, þino, nuþengia, iðgelbëja. Dievas nëra abejingas. Jis dëmesingas ir veikia.
 
Lygiai taip pat savo Sûnuje Jëzuje Dievas nuþengë tarp þmoniø, ásikûnijo ir viskuo, iðskyrus nuodëmæ, solidarizavosi su þmonija. Jëzus susitapatino su þmonija: jis buvo „pirmgimis ið daugelio broliø“ (Rom 8, 29). Nesitenkino þmoniø mokymu, bet rûpinosi jais, ypaè tada, kai matydavo, kad jie alkani (plg. Mk 6, 34–44) ar be darbo (plg. Mt 20, 3). Savo þvilgsná kreipë ne tik á þmones, bet ir á jûros þuvis, dangaus sparnuoèius, didelius ir maþus augalus bei medþius, apglëbë visà kûrinijà. Jis tikrai mato, taèiau tuo neapsiriboja; jis þmogø palyti, su juo kalba, veikia jo naudai ir daro gera tiems, kuriems to reikia. Ir ne tik, Dievas graudinasi ir verkia (plg. Jn 11, 33–44). Jis stengiasi padaryti galà kanèiai, liûdesiui, vargui ir mirèiai.
 
Jëzus mus moko, kad bûtume gailestingi kaip Tëvas (plg. Lk 6, 36). Palyginime apie geràjá samarietá (plg. Lk 10, 29–37) jis pasmerkia tà, kuris nepagelbëjo kitam, jo pagalbos reikalingam: „pamatë ir praëjo“ (plg. Lk 10, 31–32). Sykiu ðiuo pavyzdþiu jis kvieèia savo klausytojus, pirmiausia savo mokinius, mokytis sustoti prie ðio pasaulio kenèianèiøjø ir palengvinti jø kanèias, sustoti prie kitø þmoniø ir gydyti jø þaizdas turimomis priemonëmis, pradedant nuo savo laiko, kad ir kaip bûtume uþsiëmæ. Abejingumas visada ieðko kuo pasiteisinti – ritualiniø priesakø paisymu, darbø gausa, prieðiðkumu, nutolinanèiu mus nuo kitø, visokiomis iðankstinëmis nuostatomis, trukdanèiomis tapti artimu kitiems.
 
Gailestingumas yra Dievo ðirdis. Todël gailestingumas turi bûti ðirdis ir tø, kurie save laiko vienos didelës jo vaikø ðeimos nariais, ðirdis, smarkiai plakanti visur, kur grësmë iðkilusi þmogaus kilnumui – Dievo veido atspindþiui jo kûriniuose. Jëzus mus áspëja: meilë kitiems – ateiviams, ligoniams, kaliniams, benamiams ir net prieðams – yra Dievo matas mûsø poelgiams ávertinti. Nuo to priklauso mûsø amþinasis likimas. Tad nestebëtina, kad apaðtalas Paulius Romos krikðèionis kvietë dþiaugtis su besidþiaugianèiais ir verkti su verkianèiais (plg. Rom 12, 15) ar siûlë korintieèiams rengti rinkliavas rodant solidarumà su kenèianèiais Baþnyèios nariais (plg. 1 Kor 16, 2–3). O ðventasis Jonas raðë: „Bet jei kas turëtø pasaulio turtø ir, pastebëjæs vargo spaudþiamà brolá, uþrakintø jam savo ðirdá, – kaip jame pasiliks Dievo meilë?“ (1 Jn 3, 17; plg. Jok 2, 15–16).
 
Štai kodël „Baþnyèiai ir jos skelbimo átikimumui esmingai svarbu, kad pirmiausia ji pati gyventø gailestingumu ir já liudytø! Ji turëtø perteikti gailestingumà savo kalba bei veiksmais taip, kad jis ásiskverbtø á þmoniø ðirdis ir paskatintø juos pasukti keliu, vedanèiu pas Tëvà. Pirmutinë Baþnyèios tiesa yra Kristaus meilë. Baþnyèia tampa ðios meilës, vedanèios iki atleidimo bei savæs dovanojimo, tarnaite ir perteikëja þmonëms. Tad, kur yra Baþnyèia, visur turi bûti regimas Tëvo gailestingumas. Mûsø parapijose, bendruomenëse, organizacijose ir sàjûdþiuose, t. y. visur, kur yra krikðèionys, kiekvienas turi atrasti gailestingumo oazes“ (20).
 
Tad ir mes esame paðaukti meilæ, atjautà, gailestingumà ir solidarumà padaryti tikra savo gyvenimo programa, elgsena tarpusavio santykiø srityje (21). Tam reikia ðirdies atsivertimo – kad Dievo malonë mûsø akmeninæ ðirdá paverstø jautria ðirdimi (plg. Ez 36, 26), gebanèia tikrai solidariai atsiverti kitiems. Juk tai yra daug daugiau nei „miglotos uþuojautos ar pavirðutiniðko graudulio dël blogio, kurá patyrë gausybë tolimø ir artimø asmenø, jausmas“ (22). Solidarumas yra „tvirtas ir nuolatinis pasiryþimas ásipareigoti bendrajam gëriui, t. y. visø ir kiekvieno gëriui, nes visi iðties esame atsakingi uþ visus“ (23), nes atjauta kyla ið brolystës.
 
Taip suvokiamas solidarumas yra moralinë ir socialinë nuostata, geriausiai atitinkanti mûsø dienø rykðèiø suvokimà, nepaneigiamà vis didesnæ, ypaè globalizuotame pasaulyje, abipusæ priklausomybæ tarp individo bei jo bendruomenës tam tikroje vietovëje gyvenimo ir vyrø bei moterø likusiame pasaulyje gyvenimo (24).
 
Siekiant áveikti abejingumà skatinti solidarumà ir gailestingumà
 
6. Solidarumas kaip moralinë dorybë ir socialinë nuostata, asmeninio atsivertimo vaisius, reikalauja daugelio subjektø, atsakingø uþ ðvietimà bei ugdymà, ásipareigojimo.
 
Galvoje pirmiausia turiu ðeimà, paðauktà pirminei ir esmingai svarbiai auklëjimo uþduoèiai. Ji yra pirmutinë vieta, kurioje gyvenama ir yra perteikiamos meilës ir brolystës, sugyvenimo ir dalijimosi, dëmesingumo ir rûpinimosi kitu vertybës. Ji taip pat yra tinkamiausia aplinka perteikti tikëjimui, pradedant nuo pirmø paprastø pamaldumo judesiø, kuriø vaikus iðmoko motina (25).
 
Auklëtojai ir ugdytojai, kuriems mokyklose ar ávairiuose vaikø ir jaunimo centruose tenka reikli uþduotis auklëti vaikus ir jaunuolius, paðaukti suvokti, kad jø atsakomybë susijusi su asmens moraliniu, dvasiniu ir socialiniu matmenimis. Laisvës, abipusës pagarbos ir solidarumo vertybes galima skiepyti nuo ankstyviausio amþiaus. Kreipdamasis á ðvietimo institucijø vadovus, Benediktas XVI pareiðkë: „Tegu kiekviena pedagoginio darbo sritis bûna atvirumo transcendencijai ir kitiems vieta, dialogo, santalkos ir klausymosi vieta, kur jaunuolis pajustø, kad jo asmeninës galimybës ir vidinës vertybës yra vertinamos, ir mokytøsi branginti brolius. Tegu moko pajusti dþiaugsmà, kylantá ið to kasdienio meilës bei atjautos artimui praktikavimo ir veiklaus dalyvavimo þmogiðkesnës ir broliðkesnës visuomenës statydinimo darbe“ (26).
 
Auklëjimo ir ugdymo srityje atsakomybë tenka ir kultûros bei visuomenës komunikavimo priemoniø darbuotojams, ypaè ðiandienëje visuomenëje, kurioje daug kam prieinamos informavimo bei komunikavimo priemonës. Jø pirmutinë uþduotis yra tarnauti tiesai, o ne daliniams interesams. Juk jos „ne tik informuoja, bet ir formuoja adresatø dvasià ir todël gali reikðmingai prisidëti prie jaunimo auklëjimo. Svarbu ið akiø neiðleisti, kad auklëjimo ir komunikavimo ryðys itin artimas: juk auklëjama per komunikavimà, darantá asmens ugdymui teigiamà arba neigiamà poveiká“ (27). Kultûros bei þiniasklaidos darbuotojai taip pat turëtø rûpintis, kad informacija bûtø visada gaunama ir skleidþiama teisiðkai bei moraliðkai leistinais bûdais.
 
Taika – solidarumo, gailestingumo ir atjautos kultûros vaisius
 
7. Suvokdami abejingumo globalizacijos grësmæ negalime nepripaþinti, kad nusakytame scenarijuje iðsitenka ir gausios iniciatyvos bei pozityvûs veiksmai, liudijantys þmogaus gebëjimà atjausti, bûti gailestingam ir solidariam. Norëèiau priminti kelis pagirtino ásipareigojimo pavyzdþius, parodanèius, kaip kiekvienas galëtø áveikti abejingumà apsispræsdamas nenugræþti þvilgsnio nuo savo artimo, ir laikytinus gera praktika þengiant á þmogiðkesnæ visuomenæ.
 
Baþnyèioje ir uþ Baþnyèios ribø yra daug nevyriausybiniø organizacijø ir karitatyviniø grupiø, kuriø nariai epidemijø, nelaimiø ar ginkluotø konfliktø atveju, nesibaimindami sunkumø ir pavojø, rûpinasi suþeistaisiais bei ligoniais ir laidoja mirusiuosius. Greta jø norëèiau paminëti þmones ir asociacijas, padedanèius migrantams, kurie, ieðkodami geresniø gyvenimo sàlygø, kerta dykumas ir perplaukia jûras. Jø veikla yra gailestingumo darbai kûnui ir dvasiai, ir pagal tuos darbus bûsime teisiami savo gyvenimo pabaigoje.
 
Galvoje taip pat turiu þurnalistus ir fotografus, formuojanèius vieðàjà nuomonæ apie sunkias, sàþinæ sujudinanèias situacijas, ir tuos, kurie yra ásipareigojæ ginti þmogaus – pirmiausia etniniø ir religiniø maþumø, vietiniø gyventojø, moterø ir vaikø – teises, taip pat visus gyvenanèius didesnio paþeidþiamumo sàlygomis. Tarp jø taip pat yra daug kunigø ir misionieriø, kurie kaip geri ganytojai, nepaisydami pavojø ir nepritekliø, ypaè ginkluotøjø konfliktø metu, nepalieka savo tikinèiøjø likimo valiai ir juos palaiko.
 
Kiek daug ðeimø gausybës socialiniø bei su darbu susijusiø sunkumø sûkuryje konkreèiai ásipareigoja dideliø aukø kaina mokyti savo vaikus „nemadingø“ solidarumo, atjautos ir brolystës vertybiø! Kiek daug ðeimø atveria savo ðirdis bei namus stokojantiems þmonëms, kaip antai pabëgëliams ir migrantams! Labai dëkoju visiems þmonëms, ðeimoms, parapijoms, vienuoliø bendruomenëms, vienuolynams ir ðventovëms, nedelsiant atsiliepusiems á mano kvietimà priimti po vienà pabëgëliø ðeimà (28).
 
Galiausiai norëèiau paminëti jaunuolius, besivienijanèius ágyvendinti solidarumo projektus, ir visus, kurie iðtiesia rankà padëti nepriteklius kenèianèiam artimui savo mieste, savo ðalyje ar kitose pasaulio srityse. Dëkoju visiems, kurie su pasiaukojimu darbuojasi nepakliûdami á vieðumà, ir juos dràsinu: jø jauèiamas teisingumo alkis bei troðkulys bus numaldyti, jø gailestingumas susilauks gailestingumo, o taikdariai bus vadinami Dievo vaikais (plg. Mt 5, 6–9).
 
Taika kaip Gailestingumo jubiliejaus þenklas
 
8. Gailestingumo jubiliejaus dvasia kiekvienas paðauktas paþinti, kaip abejingumas reiðkiasi jo gyvenime, ir konkreèiai ásipareigoti prisidëti prie tikrovës, kurioje gyvena, gerinimo, pradedant ðeima, kaimynyste ar darbo aplinka.
 
Valstybës irgi yra kvieèiamos konkretiems veiksmams, dràsiems darbams padedant trapesniems visuomenës nariams, kaip antai kaliniams, migrantams, bedarbiams ir ligoniams.
 
Dël kaliniø, tai daugeliu atvejø neatidëliotinai bûtina konkreèiai pagerinti gyvenimo kalëjimuose sàlygas, ypatingà dëmesá skiriant tiems, kurie uþkardyti iki teismo nuosprendþio (29). Reikia turëti galvoje, kad bausmës tikslas yra siekti pasitaisymo, todël bûtina pasverti galimybæ á nacionalinius ástatymus átraukti bausmes, alternatyvias kalinimui kalëjime. Šiame kontekste trokðtu vël paraginti valstybinæ valdþià panaikinti mirties bausmæ ten, kur ji tebetaikoma, ir pasvarstyti amnestijos galimybæ.
 
Turëdamas prieðais akis migrantus, norëèiau vël pakviesti ið naujo apmàstyti su migracija susijusius ástatymus, kad jie, paisant abipusës pareigos bei atsakomybës, iðsiskirtø nuostata priimti ir galëtø palengvinti migrantø integracijà. Šioje perspektyvoje ypatingas dëmesys skirtinas migrantø gyvenimo sàlygoms atmenant, kad nelegalumas kreipia á nusikalstamumà.
 
Be to, ðiais Jubiliejaus metais trokðtu primygtinai paraginti valstybiø vadovus imtis konkreèiø veiksmø mûsø broliø ir seserø, kenèianèiø dël darbo, þemës ir bûsto stokos, naudai. Manau, jog, kovojant su socialine nedarbo rykðte, kamuojanèia gausybæ ðeimø bei jaunuoliø ir turinèia labai neigiamø padariniø visam visuomenës audiniui, pravartu kurti oraus darbo vietas. Darbo stygius smarkiai smukdo orumo jausmà bei viltá ir tik ið dalies gali bûti kompensuotas bedarbiams bei jø ðeimoms iðmokomis, nors ir bûtinomis. Ypatingas dëmesys skirtinas moterims – vis dar, deja, diskriminuojamoms darbo srityje – ir tam tikroms kategorijoms darbuotojø, kuriø darbo sàlygos keblios ir pavojingos, o atlygis neatitinka jø socialinës uþduoties svarbos.
 
Pagaliau norëèiau pakviesti imtis veiksmingø þingsniø ligoniø gyvenimo sàlygoms pagerinti, kad visiems bûtø laiduojama prieiga prie medicininio gydymo ir gyvybei palaikyti bûtinø vaistø, taip pat slaugos galimybë namuose.
 
Valstybiø vadovai taip pat kvieèiami paþvelgti uþ savo sienø ir atnaujinti santykius su kitomis tautomis, taip pat ágalinti jas tikrai dalyvauti ir ásitraukti á tarptautinæ bendruomenæ, kad bûtø uþtikrinta jø brolystë su pasaulio tautø ðeima.
 
Atsiþvelgdamas á tai, á visus kreipiuosi trejopu paraginimu – susilaikyti nuo kitø tautø átraukimo á konfliktus ar karus, kurie griauna ne tik materialinius, kultûrinius ir socialinius turtus, bet ir – ilgainiui – moraliná ir dvasiná vientisumà; nubraukti arba darniai administruoti neturtingesniø valstybiø tarptautines skolas; imtis bendradarbiavimo politikos, kuri, uþuot tarnavusi kokios nors ideologijos diktatûrai, gerbtø vietiniø gyventojø vertybes ir jokiu bûdu nepaþeidinëtø pamatinës ir neatimamos negimusiøjø teisës á gyvybæ.
 
Šiuos apmàstymus sykiu su geriausiais palinkëjimais Naujøjø metø proga patikiu Švenèiausiosios Mergelës Marijos, þmonijos poreikiais besirûpinanèios Motinos, uþtarimui, kad ji ið savo Sûnaus Jëzaus, Taikos Kunigaikðèio, iðpraðytø atsiliepti á mûsø maldavimus ir palaiminti mûsø kasdienes pastangas statydinant broliðkà ir solidarø pasaulá.
 
Vatikanas, 2015 m. gruodþio 8-oji,
Švenèiausiosios Mergelës Marijos Nekaltojo
Prasidëjimo iðkilmë,
Gailestingumo ypatingojo jubiliejaus atidarymo diena
 
PRANCIŠKUS
 
 
Nuorodos
 
(1) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinë konstitucija Gaudium et spes, 1.
(2) Plg. ten pat, 3.
(3) Bulë dël Gailestingumo ypatingojo jubiliejaus paskelbimo Misericordiae vultus, 14–15.
(4) Plg. Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate, 43.
(5) Plg. ten pat, 16.
(6) Enciklika Populorum progressio, 42.
(7) „Vis labiau globalizuota visuomenë padaro mus kaimynais, taèiau ne broliais. Protas savo iðgalëmis ástengia suvokti þmoniø lygybæ ir ásteigti pilietinæ santvarkà, taèiau negeba sukurti brolybës“ (Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate, 19).
(8) Apaðtaliðkasis paraginimas Evangelii gaudium, 60.
(9) Plg. ten pat, 54.
(10) Þinia 2015 m. gavënios proga.
(11) Plg. Enciklika Laudato si’, 92.
(12) Plg. ten pat, 51.
(13) Kalba per naujametinæ audiencijà prie Šventojo Sosto akredituotiems diplomatinio korpuso nariams (2013 01 07).
(14) Ten pat.
(15) Plg. Benediktas XVI. Kreipimasis apmàstymo, dialogo ir maldos uþ taikà ir teisingumà pasaulyje dienà (Asyþius, 2011 10 27).
(16) Plg. Apaðtaliðkasis paraginimas Evangelii gaudium, 217–237.
(17) „Taèiau smurto nebus ámanoma iðrauti tol, kol visuomenëje ir tarp tautø nebus panaikintas iðstûmimas ir nelygybë. Vargðai ir neturtingesnës tautos kaltinami smurtu, taèiau tol, kol nebus sulygintos galimybës, ávairios agresijos ir karo formos turës derlingà dirvà, kuri anksèiau ar vëliau sukels sprogimà. Kol visuomenë – lokalinë, nacionalinë ar pasaulinë – kaþkurià savo dalá bus palikusi pakraðèiuose, tol nebus politiniø programø, tvarkos palaikymo jëgø ar þvalgybos, iðgalinèiø neribotà laikà laiduoti ramybæ. Ne tik todël, kad nelygybë kursto sistemos iðstumtuosius smurtiðkai reaguoti, bet ir dël to, kad socialinë ir ekonominë sistema yra ið pagrindø neteisinga. Kaip gëris linkæs sklisti, lygiai taip ir blogis, kuriam pritariama, t. y. neteisingumas, linksta plësti savo kenksmingà galià ir tyliai griauti politinës bei socialinës sistemos pagrindus, kad ir kokie jie tvirti atrodytø“ (Apaðtaliðkasis paraginimas Evangelii gaudium, 59).
(18) Plg. Enciklika Laudato si’, 31; 48.
(19) Þinia 2015 m. Pasaulinës taikos dienos proga, 2.
(20) Bulë dël Gailestingumo ypatingojo jubiliejaus paskelbimo Misericordiae vultus, 12.
(21) Plg. ten pat, 13.
(22) Jonas Paulius II. Enciklika Sollecitudo rei socialis, 38.
(23) Ten pat.
(24) Plg. ten pat.
(25) Plg. Katechezë per 2015 m. sausio 7 d. visuotinæ audiencijà.
(26) Þinia 2012 m. Pasaulinës taikos dienos proga, 2.
(27) Ten pat.
(28) Plg. 2015 m. rugsëjo 6 d. Vieðpaties Angelo malda.
(29) Plg. Kreipimasis á Baudþiamosios teisës tarptautinës asocia­cijos delegacijà (2014 10 23).
----------------------------
Vertë „Baþnyèios þinios“ Nr. 12 (426), 2015, p. 2–7.
  
 
   
Apie naujienø grupes 
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006-2020 Katalikø interneto tarnyba, info@kit.lt