IEŠKOKITE KATALIKØ KNYGYNUOSE:

Popieþius BENEDIKTAS XVI

Enciklika
SPE SALVI
apie krikðèioniðkàjà viltá

Kaunas: Katalikø interneto tarnyba, 2008. – 64 p.

PRATARMË

1. „SPE SALVI facti sumus – esame iðgelbëti viltimi“, – romieèiams ir mums sako Paulius (8, 24). „Atpirkimas“, iðgelbëjimas, anot krikðèioniðkojo tikëjimo, nëra tiesiog duotas. Jis mums siûlomas ta prasme, kad mums dovanojama viltis, patikima viltis, kurios dëka galime pakelti dabartá: dabartimi, net jei ji sunki, galime gyventi bei jà priimti, jei ji veda á koká nors tikslà ir jei esame dël to tikslo tikri, jei tas tikslas pakankamai didis, kad pateisintø kelionëje dedamas pastangas. Dabar iðkart kyla klausimas: kokio gi pobûdþio yra ta viltis, leidþianti sakyti, jog ja remdamiesi ir tiesiog vien dël to, kad ji yra, esame atpirkti? Ir apie koká tikrumà èia kalbama?

Tikëjimas yra viltis

2. Prieð imdamiesi ðiø mûsø ðiandieniø klausimø, pirma turime ádëmiau ásiklausyti, kas apie viltá liudijama Šventajame Raðte. „Viltis“ tikrai yra pagrindinis biblinio tikëjimo þodis – toks, kad ávairiose vietose þodþius „tikëjimas“ ir „viltis“ galima sukeisti vietomis. Taip Laiðke þydams „gilus tikëjimas“ (10, 22) artimai siejamas su „nepajudinamu vilties iðpaþinimu“ (10, 23). Taip pat Pirmajame Petro laiðke, krikðèionis raginant bûti pasirengusius átikinamai atsakyti kiekvienam apie savo vilties logos – prasmæ ir pagrindà (plg. 3, 15), „viltis“ lygiareikðmë „tikëjimui“. Tai, kad pirmøjø krikðèioniø sàmonæ esmingai lëmë suvokimas, jog jie gavo patikimos vilties dovanà, aikðtën taip pat iðkyla tada, kai krikðèioniðkoji egzistencija lyginama su gyvenimu iki tikëjimo arba kitø religijø sekëjø padëtimi. Paulius efezieèiams primena, kad jie iki susitikimo su Kristumi pasaulyje buvæ „be vilties ir be Dievo“ (Ef 2, 12). Jis, be abejonës, þino, jog jie turi savo dievus, iðpaþásta savo religijà; taèiau jø dievai atsiskleidë esà abejotini, o ið jø prieðtaringø mitø nesklido jokia viltis. Nors ir turëjo dievus, jie vis dëlto buvo „be Dievo“ ir todël klaidþiojo tamsiame pasaulyje, neþinodami, kas jø laukia. In nihil ab nihilo quam cito recidimus (kaip greitai ið nieko nukrentame atgal á niekà) – uþraðyta ant vieno to meto kapo. Šiais þodþiais aiðkiai iðreiðkiama tai, kà galvoje turëjo Paulius. Ta paèia dvasia tesalonikieèiams jis pareiðkia: neturite nusiminti „kaip tie, kurie neturi vilties“ (1 Tes 4, 13). Èia irgi kaip skiriamasis krikðèioniø bruoþas iðkyla tai, kad jie turi ateitá; ne ta prasme, kad konkreèiai þinotø, kas jø laukia, bet ta, kad apskritai þino, jog jø gyvenimas ne tuðèias. Tik bûnant tikram ateitimi kaip pozityvia tikrove, dabartis pasirodo esanti verta gyventi. Tad dabar galime pasakyti: krikðèionybë buvo ne tik „geroji naujiena“, t. y. praneðimas apie iki tol neþinotus dalykus. Šiandiene kalba pasakytume, jog krikðèioniðkoji þinia buvusi ne vien „informacinë“, bet ir „performacinë“. Tai reiðkia: Evangelija yra ne tik perteikimas to, kà galima paþinti, ji taip pat yra perteikimas, duodantis pradþià faktams ir keièiantis gyvenimà. Tamsûs laiko, ateities vartai atveriami. Turintis viltá gyvena kitaip; jam dovanotas naujas gyvenimas.

3. Bet dabar kyla klausimas: kokia ðios vilties, kuri kaip viltis yra „atpirkimas“, esmë? Atsakymo ðerdis pateikta kà tik cituotame tekste ið Laiðko efezieèiams: efezieèiai iki susitikimo su Kristumi buvo be vilties, nes buvo „be Dievo pasaulyje“. Paþinti Dievà – tikràjá Dievà – reiðkia ágyti viltá. Mes, kurie visada gyvenome laikydamiesi krikðèioniðkosios Dievo sampratos ir esame prie jos pripratæ, vargiai besuvokiame turá ið tikro susitikimo su Dievu kylanèià viltá. Vienos mûsø laikø ðventosios pavyzdys galëtø kaþkiek padëti suvokti, kà reiðkia realiai pirmàkart sutikti ðá Dievà. Turiu galvoje popieþiaus Jono Pauliaus II ðventàja paskelbtà afrikietæ Juozapinà Bachità (Giuseppina Bakhita). Ji gimë maþdaug – tikslios datos ji neþinojo – 1869 m. Darfûre, Sudane. Devyneriø metø buvo pagrobta prekiautojø vergais, kruvinai sumuðta ir penkis kartus parduota Sudano vergø turguose. Galiausiai tapusi vieno generolo motinos ir þmonos verge tarnaite, kasdien bûdavo plakama ligi kraujo; nuo to jai visam gyvenimui liko 144 randai. 1882 m. vienas italø prekiautojas nupirko jà italø konsului Callisto Legnani, dël mahdistø ásiverþimo gráþusiam á Italijà. Po tokiø baisiø „ðeimininkø“, kuriems ji iki tol priklausë, Bachita èia pagaliau paþino visiðkai kitoká „ðeimininkà“, kurá Venecijos dialektu vadino „paron“, – bûtent gyvàjá Dievà, Jëzaus Kristaus Dievà. Iki tol jos paþinti ðeimininkai jà niekindavo bei su ja blogai elgdavosi ar geriausiu atveju laikydavo naudinga verge. Taèiau dabar ji iðgirdo, jog egzistuoja visø ðeimininkø paron, visø vieðpaèiø Vieðpats, ir kad tas Vieðpats yra geras, pats gerumas. Ji patyrë, kad tas Vieðpats paþásta ir jà, kad ji irgi yra jo sukurta, maþa to, mylima. Ji irgi buvo mylima ðio aukðèiausiojo Paron, kurio atþvilgiu visi kiti ðeimininkai tëra menki tarnai. Ji buvo paþástama, mylima ir laukiama. Šis Šeimininkas netgi pats buvo prisiëmæs nuplaktojo dalià ir dabar laukë jos sëdëdamas „Tëvo deðinëje“. Dabar ji turëjo „viltá“ – ne tik kuklià viltá surasti ne tokius þiaurius ðeimininkus, bet ir didelæ viltá: að esu tikrai mylima, kad ir kas man nutiktø, – esu tos Meilës laukiama. Todël ir mano gyvenimas yra geras. Taip paþindama viltá, ji pasijuto esanti „atpirkta“, suvokë esanti ne vergë, bet laisvas Dievo vaikas. Ji suprato, kà norëjo pasakyti Paulius primindamas efezieèiams, kad jie pirmiau pasaulyje buvæ be vilties ir be Dievo – be vilties dël to, kad be Dievo. Todël kai jà norëjo gràþinti á Sudanà, ji ten vykti atsisakë; nenorëjo vël bûti atskirta nuo savojo „Paron“. 1890 m. sausio 9 d. ji buvo pakrikðtyta bei sutvirtinta ir priëmë pirmàjà ðventàjà Komunijà ið Venecijos patriarcho rankø. 1896 m. gruodþio 8 d. Veronoje davë áþadus bei ástojo á Canossos seserø kongregacijà ir nuo tada – be darbo zakristijoje bei prie vienuolyno vartø – per savo ávairias keliones po Italijà stengdavosi paakinti imtis misijos: iðlaisvinimà, patirtà per susitikimà su Jëzaus Kristaus Dievu, ji troðko perteikti kitiems, kuo didesniam bûriui. Jai gimusios ir jà „atpirkusios“ vilties ji negalëjo pasilikti sau: ta viltis turëjo pasiekti daugelá, visus.

BENEDICTUS PP. XVI